Dvasia ir žodis

Nesenstantys žodžiai (2)

Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: „Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje, kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų. Todėl Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: „Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių". Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: „Jie neįeis į mano poilsį!" (Hbr 7, 11).

Žmogiškumo paradoksas (1 dalis) (51)

Senajame Testamente du kartus klausiama ir du kartus atsakoma į klausimą, kas yra žmogus (tai yra, ką reiškia būti žmogumi). Ir abiem atvejais tuo išreiškiama nuostaba, netgi netikėjimas, kad Dievas tiek daug dėmesio skiria savo kūriniui.

De imitatione Christi, arba šventumo troškulys (109)

Kalbant apie šventumą, nesunku nugrimzti į moralizavimą: daryk tai, nedaryk šito... Vengdami moralų, pamokslininkai stengiasi neliesti ir pačios temos. Šventumas neretai siejamas su išore - ką vilkėti, ką valgyti, kaip šukuotis ir t.t.

Krikščionis ir Dekalogas (29)

Nepraplaukime pro šalį

Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą (Hbr 1, 1-4).

Žuvis pūva nuo galvos (40)

Ką veikia velnias?

Teko skaityti vieną straipsnį, iš kurio įsiminiau tokį autoriaus pastebėjimą:

„Jeigu aš būčiau velnias, kaip įmanydamas stengčiausi sujaukti, suskaldyti bažnyčios mąstymą. Aš siekčiau, kad Dievo žmonės pasimestų ir nebežinotų, kas jie yra ir kodėl jie yra šiame pasaulyje.

Ar visi - šventieji? (196)

Į ką panaši šeima? (21)

Išmintis šaukia (39)

„Melskitės taip..." (36)

Tokiais žodžiais Viešpats Jėzus pradeda savo mokinius mokyti melstis malda, kuri ilgainiui krikščionių imta vadinti „Tėve mūsų".

Šventumo link (12)

Turto ir skurdo dilema (2)

Puoselėkime savo tikėjimą

Pradėdamas galėčiau cituoti daugybę Naujojo Testamento eilučių, kalbančių apie tikėjimą, kaip vienintelį dievoto gyvenimo būdą. Štai tik kelios iš jų: Teisusis gyvens tikėjimu (Rom 1, 17). Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Hbr 11, 6). Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu (2 Kor 5, 6). Štai pergalė, nugalinti pasaulį - mūsų tikėjimas! (1 Jn 5, 4). Visa Dievo malonė mus pasiekia per tikėjimą.

Kartoju, būkime dėkingi

Yra dalykų, kuriuos mums nuolat reikia priminti, nes žmogus linkęs užmiršti net tai, kas yra jo sielai gera ir naudinga. Būtent dėl šios priežasties nusprendžiau prie kadaise šiame laikraštyje spausdinto straipsnio pavadinimo „Būkime dėkingi" pridėti žodį „kartoju" ir prisiminti vieną svarbiausių krikščionio nuostatų -dėkingumą.

Tikroji šviesa

Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.<...> Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė (Jn 1, 5. 9-11).

Protas ir jausmai (2 dalis) (1)

Krikščioniška mokinystė apima visą žmogų. Turime mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis [1]. Mūsų protas turi būti atnaujintas [2] , jausmai išgryninti [3] , sąžinė švari [4] , o valia pavesta Dievo valiai [5] . Mokinystė reiškia, kad visą pažinimą apie save pavedame visam tam, ką žinome apie Dievą.

Branginkime savųjų susirinkimą

Šiandienos visuomenėje sparčiai plinta individualistinės nuotaikos, žmonės užsidaro savo šeimos rate, vengia artimų bičiulysčių, bendrystės su kitais žmonėmis, nori atsiriboti nuo visko aplinkui, kad niekas nedrumstų privatumo, vertina labiau daiktus nei žmogų. Vyraujant tokioms tendencijoms, nejučia ir mes, krikščionys, pamažu liaunamės  vertinę bendruomeniškumą.

Protas ir jausmai (1 dalis)

Krikščioniška mokinystė apima visą žmogų. Turime mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis [1]. Mūsų protas turi būti atnaujintas [2] , jausmai išgryninti [3] , sąžinė švari [4] , o valia pavesta Dievo valiai [5] . Mokinystė reiškia, kad visą pažinimą apie save pavedame visam tam, ką žinome apie Dievą.

Kai Dievo šlovė iškeičiama (1)

Dievo šlovės ir rūstybės tema yra visiškai svetima šiandienos žmogui. Modernus, išsilavinęs žmogus daug laiko skiria sau - savianalizei, saviraiškai, savivertei ugdyti ir nemažą gyvenimo dalį praleidžia vystydamas horizontalius santykius, dažniausiai vartotojiško charakterio, t.y. bendraudamas su tais žmonėmis, kurie gali būti naudingi kylant šlovės ir karjeros laipteliais, įsigyjant geidžiamų saugusiųjų „žaislų": namą, naujos markės automobilį, vilą Ramiojo vandenyno saloje ir t.t. Tuo tarpu apie vertikalių santykių svarbą pagalvoja nedažnas.

Viskas priklauso Viešpačiui (2 dalis)

Aukojimo būdai

• Vadovų pavyzdys

Iš pat pradžių Dovydas smulkiai išdėsto savo indėlį į šventyklos statybą: „<...> aš atidėjau savo Dievo Namams, kiek pajėgiau <...>" (1 Met 29, 2). Po to priduria, kiek dar yra suplanavęs prisidėti: „<...> atiduodu savo Dievo Namams savo aukso bei sidabro sankaupas" (1 Met 29, 3). Tik tada ragina ir tautą duoti savo dalį