Iš Dievo malonės Viešpaties gimtadienį šventėme ir šiuos metus sutikome Afrikoje. Viešėjome Ruandoje, kunigo Hermano Šulco įkurtoje Jaunimo sodyboje. Interviu su kunigu skaitykite kitame numeryje, na o dabar leiskite pasidalinti dar labai karštais įspūdžiais iš šios nepaprastos kelionės.
Svajonė tapo realybe
Su lietuvių kilmės kunigu Hermanu Šulcu mano draugai Diana ir Vaidas Kupstai susipažino prieš pustrečių metų. Pamatę laidą per TV apie šio nepaprasto žmogaus nepaprastą tarnavimą kažkur Afrikos gilumoje, jie užsidegė noru su juo susipažinti. Paskambinę į Lietuvoje, Kėkštų kaime (Kretingos raj.) kunigo įkurtą Jaunimo sodybą, jie sužinojo, kada kunigas atvyksta į Lietuvą ir nuvyko su juo susitikti... Nuo tada Dianos ir Vaido šeima remia dvi Ruandoje gyvenančias mergaites, kurios jų siunčiamų pinigėlių dėka lanko mokyklą.
 |
| V. ir D. Kupstų dėka šios dvi mergaitės gali lankyti mokyklą. |
Nors dėl vizų buvo iškilę šiokių tokių sunkumų, dėkui Dievui, gruodžio 18 dieną pasus su vizomis jau laikėme savo rankose, o gruodžio 22-osios rytą jau išskridome į Briuselį, o iš ten - į Ruandos sostinę Kigalį.
Šiek tiek statistikos
Ruanda yra mažytė valstybė centrinėje Afrikoje, kuri ribojasi su Burundžiu, Kongo Demokratine Respublika, Uganda ir Tanzanija. Ruandos plotas 26 338 km² , o gyventojų yra per 8 mln. (palyginimui: Lietuvos plotas yra 65 200 km², o gyventojų - apie 3 mln.). Tai tankiausiai apgyvendinta šalis visoje Afrikoje: 310 žmonių/km² (LT- 52 žm./km²). 55 proc. Ruandos gyventojų - jaunesni nei 20 m. Ruandiečiai kalba kinjaruanda, kisvahili kalba, taip pat - prancūziškai, kai kas moka ir angliškai. Iki šių metų mokyklose buvo dėstoma kinjaruanda ir prancūzų kalba, nuo šių metų sausio - prancūzų kalbą keičia anglų kalba.
Ruanda - nepaprastai graži šalis, dažnai vadinama tūkstančio kalvų šalimi, kurioje visuomet šilta (temperatūra dieną 25-30 laipsnių šilumos, naktį oras atvėsta iki 15-18 laipsnių) ir visą naktį (18.30 val. jau būna visiškai tamsu, o švinta apie 5.30 val.) gali klausytis nepaprastai gražiai čiulbančių paukščių.
Svečiuose kunigo Šulco įkurtoje sodyboje
Kai gruodžio 23 dienos vakarą nusileidome Kigalyje, Ruandos sostinėje, mus pasitiko jau 30 metų Ruandoje tarnaujantis kunigas Hermanas Šulcas. Maždaug už 60 km nuo sostinės, Musha rajone, kunigas yra įkūręs Jaunimo sodybą „Umudugudu", kurioje gyvena apie 150 vaikų. Didžioji dauguma vaikų yra našlaičiai, todėl kunigas jiems yra ir tėvas, ir motina - žodžiu, viskas, ką jie turi.
Šiltai sutikti ir skaniai pavalgydinti, tą vakarą įsikūrėme mums skirtuose kambariuose, na o kitą rytą jau vaikščiojom po sodybos teritoriją: grožėjomės nepaprastai gražiai žydinčiais anturiais ir kalijomis, negalėjome atsistebėti milžiniško dydžio cikais, agavomis, įvairiausiais kaktusais, alijošiais, bambukais ir kitokiais egzotiniais augalais. O juk, kaip pasakoja kunigas, sodybą kurti jis pradėjo ant plyno kalno. Kiekvienas medis ir augalėlis yra jo paties ar vaikų pasodintas. O kiek vos pasodintų augalų ožkos nuėsdavo, ir reikdavo vis iš naujo ir iš naujo atsodinti...
 |
| Trijų išminčių apsilankymą pas kūdikėlį Jėzų minėjome mišiose po atviru dangumi. |
Mes viešėjome atostogų metu, todėl vaikams nereikėdavo į mokyklą, bet nuo pat ankstyvo ryto vaikai eidavo dirbti jiems paskirtų darbų: kas pasiėmę kauptukus traukdavo į laukus daržų ravėti (pupelių, žirnių, saldžiųjų bulvių, salotų, „bulvinių" bananų ir kitų daržovių užsiaugina patys), kas triušių šerti (jų augina apie 50) ar karvėms žolės ruošti, kiti tvarkydavo sodybos aplinką: laistydavo gėles, šluodavo takelius... Ir taip nuo pat 6 val. ryto... kasdieną...
Pradžioje buvo neįprasta matyti tiek daug tamsiaodžių žmonių, visi atrodė labai panašūs. Na bet po truputį susipažinome ir susidraugavome. Nors ne visi vaikai kalba angliškai, kartais pakakdavo apsikeisti šypsenomis ar šiltais žvilgsniais, apsikabinti. Meilė įveikia visas kliūtis, net ir kalbos barjerą. Vaikai tikrai labai draugiški, rūpinasi mažesniaisiais, nuoširdžiai padeda turintiems negalią (sodyboje gyvena du akli vaikinukai, vienas kurčias, vienam vaikinukui per genocidą buvo nukirsta ranka (jam tuo metu buvo 6 m.), yra ir dauno liga serganti mergaitė).
„Visiems tapau viskuo"
Dar prieš atvykdamas į Ruandą kunigas Hermanas Šulcas vyko į Prancūziją, kad išmoktų prancūzų kalbą, nes tuo metu Ruandoje prancūzų kalba buvo vartojama šalia vietos gyventojų kalbos. O atvykęs į šią mažytę Afrikos valstybę, ėmėsi mokytis ir kinjaruanda kalbos. Nors ši kalba kunigui buvo jau 9-oji, buvo nelengva, nes ji yra visiškai kitokia. Pavyzdžiui, skaičiuodami žmones jie vartoja vienus skaitvardžius, skaičiuodami karves ar kitus gyvūnus - kitus, daiktus skaičiuoja dar kitaip. Dažnai kaitalioja ne galūnes, kaip esame įpratę mes, bet priešdėlius. Išmokti šią kalbą kunigui Šulcui prireikė dvejų metų. Na bet dabar kunigas puikiai šneka vietos gyventojų kalba. Dažnai, nuvažiavus kur toliau nuo Musha rajono, kur kunigas gyvena ir tarnauja, žmonės nustebdavo, kad baltaodis žmogus taip puikiai šneka jų kalba.
Kaip pasakoja pats kunigas, atvykęs į Ruandą ir pamatęs čia gyvenančių žmonių vargą ir skurdą, jis suprato: „Jei noriu šiems žmonėms kalbėti apie Dievą, visų pirma turiu padėti jiems gyventi ir išgyventi. Prisiminiau apaštalą Paulių, kuris buvo pirmasis misionierius, ir sakė: „Visiems tapau viskuo". Taip ir kunigas Šulcas, nepasitenkindavo tik patarnaudamas bažnyčioje: jis rengė jaunimo stovyklas, vaikščiodavo po apylinkes, gyvendavo tarp paprastų žmonių. Taip pažino šio krašto papročius, perprato jų mąstymą. Kunigas prašydavo jaunimo pranešti, jei kas kur susirgdavo ar ką ištikdavo kokia bėda.
Tiek anksčiau, tiek dabar kunigas lanko aplinkinius kaimus, bendrauja su žmonėmis. Anksčiau daugiau vaikščiodavo pėsčiomis, dabar dažniau važiuoja mašina - „Sveikata jau ne ta..." - sako kunigas. Nors yra vietų, kur automobiliu nepravažiuosi, tad tenka palikti jį prie kelio ir kilometrą kitą eiti pėsčiomis. Kunigas artimai bendrauja su žmonėmis, nuveža vaistų - visos medicinos paslaugos Ruandoje yra mokamos, ir jei žmogus suserga, bet neturi pinigų, jo laukia viena - mirtis. Matydamas tokią situaciją, kunigas ypač rūpinasi sergančiais ir senais žmonėmis, kasmet iš Europos atveža ir kaimuose išdalija vaistų už kelis šimtus tūkstančių eurų.
Kunigas ir vėl prisimena apaštalą Paulių, jo susitikimą su Viešpačiu, kai buvo numestas nuo arklio, ir sako: „Kartkartėmis reikia, kad ir mus Viešpats „numestų nuo arklio", kad pradėtume į gyvenimą žiūrėt ir vertint dalykus kitaip - taip, kaip mato Jis".
Žiupsnelis kraupios istorijos
 |
| Vienas populiariausių žaislų - iš skudurų ir celofano surištas kamuolys. |
Dar visai neseniai, 1994 m., šioje šalyje vyko protu nesuvokiamos skerdynės, upeliais liejosi kraujas - per 3 mėnesius buvo išžudyta apie 1 mln. gyventojų. Iš 120 kunigo įkurtoje sodyboje gyvenusių vaikų gyvi liko tik 12. Sodyba buvo suniokota. Pasklidus gandui, kad žuvo ir kunigas Šulcas, viskas, ką buvo įmanoma išnešti, buvo išvogta...
Kai 1994 m. buvo susprogdintas tuometinio Ruandos prezidento lėktuvas ir prasidėjo masinės žudynės, kunigas su keliais vaikais buvo išvykęs į nacionalinį parką. Jam paskambinę draugai įspėjo į sodybą negrįžti, pranešė, kad ieškomas ir jis. Apie savaitę kunigas slėpėsi netoli Akageros nacionalinio parko įsikūrusiame viešbutyje, vėliau su apsauga grįžo į sodybą. Paklaustas, kas suteikė jėgų sugrįžti ir vėl viską pradėti iš naujo, kunigas nedvejodamas atsako: „Likę gyvi. Jie norėjo gyventi. Tie vaikai nieko neturėjo...".
Kai kunigas grįžo ir pradėjo atstatinėti sodybą, rytais sodybos teritorijoje rasdavo atneštas tuoj po žudynių pavogtus daiktus... Apylinkėse sklandė gandai, kad kunigas turi modernių ginklų, - tos kalbos, kaip sako pats kunigas, jį ir apsaugojo...
Po truputį sodyba vėl atgijo, čia vėl klegėjo vaikai...
Bėgant laikui po truputį genocido žiaurumai užsimiršta, nors žala padaryta neatlygintina... Daug sodyboje gyvenančių vaikų neturi jokių artimųjų, nežino tikslios savo gimimo datos, net tikslių metų, nes genocido metu buvo sudeginti visi dokumentai - kad nebūtų įmanoma identifikuoti žuvusiųjų tapatybės.
Sodyboje gyvena vaikinukas, kuris buvo bažnyčioje drauge su savo mama ir kitais artimaisiais, kai visus ten susibūrusius išžudė. Jis sužeistas, bet gyvas buvo ištrauktas iš lavonų krūvos... Kita sodyboje dirbanti moteris, tada dar mergaitė, su broliuku ir kitais pažįstamais slėpėsi bananų lauke. Atėję kareiviai jų nerado, bet šalia gyvenusi senyva moteriškė pasakė, jog jie blogai ieškojo - tarp bananų yra pasislėpusių žmonių. Kareiviai grįžo... Ji girdėjo, kaip jos brolis šaukė jos vardą... Iš slėptuvės ji išlindo po kelių dienų... Dievo malonės dėka ši moteris tai močiutei atleido. Kartą, kai jie su kunigu važiavo pro tos, ją ir draugus išdavusios, močiutės namus, ji paprašė sustoti, nuėjo su ja pasisveikinti, pasikalbėti. Kai kažkas pasiūlė įduoti ją valdžios institucijoms kaip išdavikę, ji atsakė: „Palikim šią vargšę moteriškę ramybėj. Ji jau nubausta - gyvena be meilės..." Ir tokių istorijų galima išgirsti ne vieną...
Gyvenimas kaime
Viešėdami kunigo įkurtoje sodyboje, kone kasdien išeidavome ir į kaimą. Beveik visada mus lydėdavo sodyboje gyvenantys angliškai kalbantys vaikinukai - jie padėdavo mums susikalbėti su vietiniais, pasakodavo apie vietos gyvenimą. Vos mums pasirodžius kelyje, čia pat pasigirsdavo: „Muzunga! Abazunga!" (ruandiečių kalba tai reiškia „Baltasis! Baltieji!") ir subėgdavo daugybė kaimo vaikų, kurie sekdavo mums iš paskos, kad ir kiek toli eitume. Ne kartą džiaugėmės, kad turime gerus ir labai rūpestingus mus saugančius palydovus, nes kartais būdavo tikrai nejauku...
Didžioji dauguma žmonių kaimuose gyvena itin vargingai: turi tik iš molio drėbtą nedidelį namuką ir šiek tiek žemės, kuri ir yra visas pragyvenimo šaltinis. Beveik prie kiekvieno namo auga bananų, tarp jų - saldžiosios bulvės, pupelės ar kitos daržovės. Vandens pasisemti žmonės eina prie ežero ar šaltinio - dažnai tenka leistis nuo kalno, siaurais, lietaus išplautais takeliais, o prisisėmus plastikines talpas - tuo pačiu takeliu kilti į viršų. Vieną rytą, kai su vaikais stovyklavome palapinėse, vandens išsiruošėme ir mes. Tik mes nešėme po 5 litrus vandens, o vaikinukai - po 20 litrų. Pavargome. O kaime gyvenant tai tenka daryti po kelis kartus per dieną...
Kaimuose situacija sudėtinga: beveik kiekviename namelyje yra mažų vaikų, nors tik dvi iš 10 moterų turi vyrą. Skiriasi ir šeimų, kuriose yra vyras, nameliai - paprastai jie kiek didesni, tvarkingesni...
Domėjomės, kaip sekasi dviems mūsų draugų globojamoms mergaitėms, aplankėme kelių vaikų, kartu su kunigu viešėjusių Lietuvoje, šeimas. Buvome tikrai maloniai nustebinti: nors viduje dažnai būdavo tik pora kėdžių, bet nameliai tvarkingi, ypatingai prižiūrėta aplinka, prie įėjimo auga daug įvairių augalų. Spėjame, kad čia kunigo Šulco, kuris yra ir nepaprastas gamtos mylėtojas, įtaka.
Kartą, užlipę ant kalno, atsisukome atgal pažiūrėti, kaip iš toli atrodo Jaunimo sodybos teritorija. Prieš akis išvydome tik žalią žalią lauką - pro medžius nesimatė nė vieno sodybos pastato. Visur kitur medžių žymiai mažiau.
Apie kunigą Šulcą žino turbūt visi, nors ne visuose kaimuose yra jį matę. Ne kartą ir mūsų ketveriukei išėjus pasivaikščioti, prie Vaido prieidavo pagyvenusių žmonių, kalbindavo, prašydavo padėti. Mus lydintys vaikinai paaiškindavo, jog žmonės pagalvojo, kad čia ir yra tas baltasis, vargstantiems padedantis kunigas. O jei su kunigu kur išvažiuodavome automobiliu, tai mums važiuojant keliuku prie mašinos subėgdavo būriai vaikų, šaukiančių: „Padre, Padre!" Kartais kunigas sustodavo ir pakalbindavo vaikus. Kadangi viešėjome Kalėdų laikotarpiu, kunigas ne kartą paklausdavo vaikų ko nors apie Jėzų, pavaišindavo juos saldainiais.
Gyventi tik sau? - Neįdomu
Pas kunigą Hermaną Šulcą viešėjome tris savaites. Ir kiekvienas iš mūsų esame nepaprastai dėkingi Dievui, kad galėjome pažinti šį žmogų, patirti nepaprastą Dievo meilę, sklindančią per šį žmogų toje vargingoje ir skausmo iškankintoje šalyje. Dar daug daug galėtume pasakoti ir apie visiškai kitokį, nei mes esame įpratę, gyvenimą Afrikoje, ir apie Ruandos gamtos stebuklus (kartu su kunigu ir vaikais iš sodybos lankėmės Akageros nacionaliniame parke, turėjome galimybę nuvykti ir į Ruandos šiaurėje esantį Vulcanos nacionalinį parką, kur vos dviejų- trijų metrų atstumu stebėjome gorilų šeimynos gyvenimą natūraliose džiunglėse), bet visgi labiausiai norisi perduoti ten viešint širdį persmelkusią žinią - mes kiekvienas, pažinę tobulą Viešpaties meilę ir paragavę Jo malonės, galime tai dovanoti kitiems. Kartais net negalime įsivaizduoti, kaip nedidelė mūsų auka gali pakeisti kito žmogaus ar net kelių gyvenimą. Tikrai ne visi galime visą save atiduoti Afrikos vaikams, bet visi galime melsti Dievo malonės ir pagalbos jiems, paremti vienkartinėmis aukomis, o gal net pasiryžti suteikti galimybę dar bent vienam vaikui lankyti mokyklą. 20 eurų kas mėnesį - daug ar mažai? Tokia auka gali iš esmės pakeisti vieno Ruandoje gyvenančio vaiko gyvenimą. Jei randate širdyje atgarsį, nenuslopinkite šio troškimo, padėkime Dievo meilę patirti dar daugiau vaikų.
Pinigėlius galima pervesti: LPF „Jaunimo sodyba", Įm. kodas 164596578, AB HansaBankas Kretingos KAP, A.s. LT117300010002533983, nurodyti - Afrikos vaikams.
Palaimintas, kuris kreipia dėmesį į vargšą. Nelaimėje išgelbės jį Viešpats. Viešpats saugos ir išlaikys jį gyvą; jis bus palaimintas žemėje (Ps 41, 1-2).
