Vakariečių mintis užvaldo atostogų metas. Šiais laikais Britanijoje galima už keletą svarų internetu įsigyti lėktuvo bilietą ir nukeliauti į kurį nors Europos miestą „trumpai pertraukėlei" - atsigaivinti naujybės eleksyru ir pasimėgauti galimybe tai padaryti.
Tavęs laukia kita kalba, kita valiuta, kitas klimatas ir nuotykiai. Tad kodėl nekeliauti? Geriausias būdas savai kultūrai pažinti - pagyventi kitoje.Vis dėlto vargu ar kas nors savo atostogoms pasirinktų Gerazą - tiek pirmajame amžiuje, tiek ir dabar. Evangelijoje pagal Luką pateikiama Izraelio analogijų ir kontrastų bei jam suteikiama kitų perspektyvų. Šiame skaitinyje pasakojama apie siaubingos būsenos žmogų - nuogą, gyvenantį kapinėse. Jis atpažįsta Jėzų, tačiau Jame įžvelgia grėsmę. Tada Jėzus paklausia žmogaus, kuo tas vardu.
Jo vardas - Legionas. Šis vardas tampa pasakojimo raktu. Viskas ima darytis aišku, kai pasakojimą leidžiame formuoti žodžio legionas prasmei. Tai pasakojimas apie Romą, kurios legionai valdė Izraelį. Izraelis gyveno vidinėje tremtyje. Kodėl gi ten būta tokios daugybės kiaulių, jei žydams jos visai nereikalingos? Kiaulės galėjo būti laikomos vieninteliam tikslui - išmaitinti Romos karių gaujas. Kaip dažnai būna, į žydų papročius ar eschatologinius lūkesčius, į charizmines dovanas ar psichologines būsenas panirę egzegetai gali nepastebėti evangelijos autoriaus užrašytos itin politinės šio pasakojimo reikšmės. Šiame pasakojime užkoduota, kad Jėzus tapatintas su išvaduotoju.
Šis epizodas perpasakoja Jėzaus tarnystės istoriją. Jis atvyksta į „tolimą kraštą" - toli nuo savo dangiškųjų namų. Pradėdamas savąją tarnystę („vos išlipęs į krantą"), jis iš karto patenka į konfliktinę situaciją. Jam priešinasi tie, kurie yra palikę savo tikruosius namus. Jie jaučiasi nešvarūs - sutepti mirties, kaip ir Izraelis yra suteptas pagonių valdymo. Kas dieną jiems tenka neįmanomas pasirinkimas: pasipriešinti Romai, kuri dar smarkiau suveržtų jų pančius ar „nuvarytų į dykumą", arba leistis būti romėnų valdomiems ir prarasti savąją tapatybę. Jėzus tiesmukai pateikia tapatybės klausimą: „Kuo tu vardu?" Savosios tapatybės netekęs vyras atsako: „Mano vardas Roma".
Būtina griebtis drastiškų veiksmų. Jėzus išvaduoja žmones. Kokia gąsdinanti permaina! Žmonės ne nudžiunga dėl sveiką protą atgavusio ir apsirengusio žmogaus, o nusigąsta Jėzaus teikiamo išlaisvinimo kainos ir padarinių. Pasakiškas gyvenimas be kiaulių! Tai pernelyg baisu. Jie prašo, kad Jėzus nuo jų pasitrauktų. Paskutinė šio epizodo scena nuspėja paskutiniąją evangelijos sceną - lygiai kaip vėliau mokiniai „nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą", taip čia nuo demonų išvaduotasis vyras „ėjo per visą miestą ir skelbė, ką Jėzus yra jam padaręs".
Tokie dalykai nutinka Jėzui išėjus atostogų. Papročiai, nuotykiai ir iššūkiai skiriasi, tačiau tikroji šių atostogų prasmė yra ta, kaip jos pakeičia tai, kas vyksta namuose. Prieš atvykdamas į Gerazą Jėzus nuramina audrą ir šitaip sušvelnina nuogąstavimus, kad pagonių žemė tėra mirtino pasibjaurėjimo žemė. Grįžęs iš Gerazos Jis išgydo dvi moteris, kurias nuo vienybės su Izraeliu (abiem atvejais pasikartoja skaičius dvylika) skiria netyrumas - kraujoplūdis ir mirtis. Kitame ežero krante vykstanti didžioji drama tarsi veidrodyje atkartoja, parodijuoja ir mėgdžioja Izraelio dramą. Nurodžiau panašumus. Tačiau esama ir vieno esminio skirtumo. Anoje ežero pusėje, Gerazoje, daugelis mirė, kad būtų išgelbėtas vienas žmogus. Šiame ežero krante, Jeruzalėje, yra atvirkščiai - vienas žmogus turės mirti, kad daugelis galėtų būtų išgelbėti.
Būdamas kunigas, kartais esu kviečiamas aplankyti įvairių žmonių namus, kuriuose išgirstu pasakojimų apie dvasias ir demonus bei esu prašomas surengti apvalymo ir egzorcizmo apeigas. Eidamas į tokius namus, visuomet stengiuosi neturėti išankstinės nuomonės. Atsigręždamas į ankstesnę patirtį, įžvelgiu tam tikrą modelį. Labai dažnai tokie žmonės būna užvaldyti baimės. Kartais žmogus, kurio jie bijo, yra miręs; kartais jie bijo savo tikrojo aš; kartais jie bijo tikro, gyvo ir labai artimo žmogaus. Tačiau to žmogaus jie nedrįsta įvardyti. Manau, jog man tenka svarbus vaidmuo išklausyti jų baimių, o atėjus metui pateikti klausimą, kuris būtų analogiškas Jėzaus klausimui: „Kuo tu vardu?" Kartais a paklausiu: „Kas blogiausia galėtų nutikti?" Šitaip mėginu išgauti tą žmogų užvaldžiusios baimės vardą. Mano tikslas - atkurti tikrą to žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis, taip pat liudyti ir deramai per krikštą bei Eucharistiją, Šventąjį Raštą ir maldą suteikti bažnyčiai duotą galią.
Tačiau kartais jaučiu, jog bendrauju su žmogumi, kuris yra savyje sukaupęs šeimos, bendruomenės ar visuomenės krizių apraiškas. Neužteks išgydyti tokį žmogų. Visi jį supantys santykiai, įpročiai ir kontekstai yra nesveiki. Šiuo atveju klausimas kyla ne dėl konkretaus žmogaus gydymo - per tokį žmogų atsiskleidžia visos visuomenės, viso pasaulio nelaimės. Ūmus tokio nesveiko pasaulio perkeitimas kaip tik ir vaizduojamas pasakojime apie Gerazą - kraštą priešingame krante. Ten daugelis miršta, kad vienas būtų išgelbėtas. Tačiau didžiausias perkeitimas įvyksta šiame krante, Jeruzalėje. Čia miršta vienas, kad daugelis būtų išgelbėti.
„The Christian Century", vertė Kęstutis Pulokas
Bernardinai.lt
