Aurelija,
šis klausimas keliamas keliolika, o gal net keliasdešimt šimtmečių ir visgi išlieka atviras, iki galo arba vienareikšmiškai nepaaiškintas. Jei Bažnyčios Tėvai gvildeno šią dilemą ir nepriėjo vieningos nuomonės, kaip reikėtų apibrėžti sielą ir dvasią, tad juo labiau aš negaliu pažadėti trumpo ir aiškaus apibūdinimo. Tiesiog išsakysiu keletą minčių, kurios galbūt nors kiek praplės jūsų turimą sielos ir dvasios supratimą.
Turbūt yra tekę girdėti sakant, jog žmogus yra dvasia, turinti sielą ir gyvenanti kūne. Sielai priskiriamos žmogaus emocijos, valia ir protas, o dvasia yra tikrasis žmogus, bendraujantis su Dievu, galiausiai paliksiantis kūną ir išeisiantis pas Dievą. Tai yra vienas iš Bažnyčioje gyvuojančių požiūrių. Tačiau, žiūrint viso Šventojo Rašto perspektyvoje, atrodytų, jog tokią žmogaus struktūrą būtų nelengva pagrįsti, nebent kalbėtume ne apie žmogaus asmenybės sudedamąsias dalis, bet apie jo poelgių prigimtį - pagal sielą arba pagal dvasią.
Yra kelios ištraukos, pavyzdžiui, Hbr 4, 12 ar 1 Tes 5, 23, kurios tarsi duoda pagrindą į žmogų žiūrėti kaip į trinarę būtybę, tačiau, pasak kai kurių tyrinėtojų, išsamesnė šių eilučių egzegezė neleidžia teigti, jog jose kalbama apie sielą ir dvasią kaip apie atskiras substancijas. Todėl egzistuoja ir toks supratimas, kad siela Biblija įvardija žmogaus asmenybės visumą - kūną, protą, jausmus, valią ir net dvasią, kurios dėka žmogus įgauna gyvastį: „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela" (Pr 2, 7). Taigi čia siela įvardijamas Dievo „nulipdytas" kūnas, tikėtina, kad ir su tomis „užprogramuotomis" savybėmis, kurias neretai priskiriame sielai, kaip atskirai mūsų esybės daliai, t.y. gebėjimu protauti, rinktis, jausti, reaguoti, kartu su dvasia, kuria Dievas pripildo kūną ir šis ima funkcionuoti.
Hebrajų ir graikų kalbų žodžiai, atitinkamai nefeš ir psyche, kurie dažniausiai verčiami žodžiu „siela", taip pat gali reikšti ir kvėpavimą, dvasią, gyvenimą, žmogaus esybę, būtybę, asmenybę ir tiesiog žmogų. Visos šios reikšmės taip pat, atrodytų, labiau kreiptų prie sielos kaip žmogaus visumos, o ne atskiros jo dalies suvokimo. Tarkime, kai skaitome: „Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu" (1 Pt 3, 20), juk nemanome, kad iš arkos vandeniui nuslūgus į sausumą išsilaipino tik kažkuri Nojaus ir jo artimųjų asmenybių dalis - jie išliko gyvi visa savo esybe. Toks sielos supratimas padeda suprasti daugelį Rašto eilučių, pavyzdžiui: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?" (Mt 16, 26). Čia taip pat kalbama apie žmogaus asmenybės visumą, nes Raštas kalba ne apie kurios nors vienos žmogaus dalies išgelbėjimą, bet apie visą žmogų. Juk pas Dievą pakils ne tik žmogaus dvasia, bet savo metu ir prikeltas, atnaujintas kūnas: „Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia - pas Dievą, kuris ją davė" (Ekl 12, 7). „Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys <...> Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas" (1 Kor 15, 52. 44). Tad reikia manyti, jog išgelbėta siela - tai žmogaus dvasia, „apsivilkusi" dvasiniu kūnu - apie tokią viltį Paulius kalba ne kartą.
Toks sielos, kaip žmogaus visumos, apibūdinimas, man atrodo, yra lengviau bibliškai pagrindžiamas, nei jos, kaip sudedamosios žmogaus dalies, suvokimas. Dvasia gi - tas iš Dievo ateinantis gyvybės kvapas (hebrajiškai ruach, graikiškai pneuma), kuris suteikia alsavimą kūnui ir palieka jį be kvapo jį apleidus. Su ja siejamas ir betarpiškas ryšys su Dievu, galimybė žmogui ja užmegzti ir palaikyti bendravimą su Kūrėju. Nors tuo pat metu toje bendrystėje dalyvauja ne vien dvasia, bet visas žmogus.
Malonės jums!
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visus klausimus - atsakymus
