Kai šviežiai nutinkuotą, šviesiomis spalvomis dailiai nudažytą pastato sieną kažkas išmargina sunkiai suprantamais hieroglifais, mane suima pyktis.
Galvoju, jei tik pamatyčiau nusikaltimo vietoje tą niekadėją sienų tepliotoją, ko gero, riktelėčiau „stok" ir pulčiau vytis (nors ir dvejoju savo sprinteriškais sugebėjimais). Tik įdomu, ką daryčiau pavijęs? Spėju, kad uždusęs paklausčiau: „Kodėl taip elgiesi?" Dėl patirto streso ir baimės vaikėzas tikriausiai atsakytų nerišliu lemenimu arba priešiška tyla. Bet ar jis tikrai nieko nenorėjo pasakyti?
Kalbėjimas
Ištepliotos namų sienos, pasak kai kurių psichologų, byloja apie vieną iš opiausių šiuolaikinio žmogaus poreikių - būtinybę kalbėti apie save. [1] Rašymas ant sienų, be abejo, yra viena iš radikalesnių ir pagrįstai visuomenės pasipiktinimą keliančių „saviraiškos" formų, tačiau ji tikrai ne vienintelė. Juk kaip dažnai kalbėdami pertraukinėjame vienas kitą ir skubame įterpti savo „auksines mintis", kaip mums sunku klausyti kito nesistengiant galvoti, kokia bus mano kita mintis. Svarbu, kad ji būtų, ir jei ne svariai argumentuota, tai bent jau šmaikšti arba viską apibendrinanti. Šiais skubėjimo laikais bendravimas tampa panašus į valgymą stovint - stengiamės per trumpą laiką pasakyti kuo daugiau apie save, nesąmoningai malšindami kiekvienam gerai pažįstamą bendravimo alkį. Norintys pasisakyti žmonės skambina į tiesiogines radijo bei televizijos laidas, nors prisiskambinti nelengva, o kalbėti leidžia tik labai trumpai. „Ačiū už jūsų nuomonę", - gavusį šiek tiek pasireikšti pensininką nutraukia vedantysis, nors tas net įžangos neįpusėjo... Labai nedaug yra pasiruošusių kiek ilgiau paklausyti. Neišklausyti paaugliai apsigyvena SMS-ų pasaulyje, žmonos savo rūpesčiais dalijasi mamų forumuose, o interneto pažinčių svetainės mirga nuo norinčių susipažinti (ne tik intymiam bendravimui!) skelbimų. Dar kiti „atsigriebia" rašydami komentarus internete po straipsniais, kuriuos vos akimi permetė ar tik perskaitė antraštę. Svarbiausia pasakyti taip, kad kas nors išgirstų! Sakoma įvairiai: išradingai, juokingai, stačiokiškai, grubiai ir net necenzūriškai, nes tikimasi, kad gal kas išgirs, atsilieps, išklausys. O prieš internetinius komentarus labiausiai nusistatę ir sakantys, kad jų „nerašinėja," yra tie, kurie ir taip jau gali daug kalbėti, pavyzdžiui, diskutuoti su kolegomis darbe, aiškinti tam tikras tiesas savo pavaldiniams, mokyti kitus ar rašyti straipsnius. Sotus alkano neužjaučia - pasinaudoję savo tarnybine padėtimi tokie žmonės nesupranta (taip pat ir aš), kad kiti irgi nori būti išgirsti. G.Colombero pateikia vienos merginos liudijimą apie šį, kiekvienam žmogui gyvybiškai svarbų, poreikį: „Labai liūdna, kai turi ką pasakyti, bet nėra kam. Tada atrodo, kad tai, ką savyje nešioji, ima neišmatuojamai plėstis ir gniaužti gerklę. Kartais man atrodo, lyg būčiau uždaryta į kalėjimą ir eičiau iš proto dėl erdvės ir oro trūkumo. Regis, jaučiu, kaip sprogsta mano širdis. Jau praėjo šiek tiek laiko, kai rašau tai, ko nepasakau. Tai lyg dienoraštis, bet nevisiškai... Rašau ant ko papuola, ant pirmo pasitaikiusio lapo ar popieriaus skiautės, nevarbu, kokio dydžio ir formos. <...> Tai niekam neskirta; niekas niekada tų lapų neskaitys; rašau tik dėl poreikio sakyti, sakyti..." [2]
Klausymas
Akivaizdu, kad kiekvienam kalbėtojui reikalingas klausytojas, nes be klausymo nėra ir bendravimo. Kodėl tiek daug norinčių kalbėti, bet taip trūksta klausytojų? Spėju, kad mūsų seneliai ir proseneliai šiandien nesuprastų šios problemos, nes jų pasaulis buvo kitoks. Anksčiau susėdusios prie pietų stalo šeimos bendravimo nedrumsdavo nei naujais žaidimais įkrautas kompiuteris, nei „Eurolyga", nei telefono skambučiai. Ilgais žiemos vakarais visi galėjo kalbėti ir klausyti viens kito į valias. Klausymosi laiką, kurio anksčiau žmonės apsčiai turėjo ir dosniai vienas kitam jį dovanodavo, šiandien pasigrobė visagalė rinkos ekonomika. Žmonių laikas tapo preke, kurią iš mūsų supirkinėja apsukrūs prekeiviai lyg iš naivių aborigenų auksą už blizgius niekučius, ir mums tai, pripažinkim, kartais patinka. Aktyvių pardavimų metodika remiasi principu, jog pirmiausia reikia parduoti ne prekę, o save, t.y. patraukti dėmesį, visų pirma įsigyjant šiek tiek mūsų „brangaus laiko". Be to, šiandien žmonių-pardavėjų vietą dažnai užima interneto svetainės, parduotuvių vitrinos, televizija, tad kova už laiką vis labiau intensyvėja - kalbančiųjų kelis kartus daugiau už galinčių klausytis. Ekonominė logika paprasta: kuo daugiau įgyji kitų žmonių laiko, t.y. tų, kurie tavęs klauso, tuo daugiau galiausiai turi ir naudos. Laikas - pinigai, o vis didėjantis jo deficitas kelia kainą aukštyn. Dovanoti kitam žmogui savo laiką nesitikint iš to jokios naudos nebėra savaime suprantama, tai - žygdarbis.
Nenuostabu, kad mažėja norinčių ir vis dar galinčių išklausyti, ir vienatvė tampa vis dažnesnė gyvenimo pakeleivė. „Miestas, turintis milijoną gyventojų, - tai miestas, turintis milijoną vienatvių. Nesikalbama net su to paties daugiaaukščio kaimynais. Turbūt urviniai žmonės nebuvo tokie vieniši kaip šiuolaikiniai. Esame apsupti penkių milijardų žmonių ir esame vieniši. Kasdien yra susitinkama su tūkstančiais žmonių - gatvėje, parduotuvėse, darbe, viešojo transporto priemonėse...Tačiau visiems bendras tėra vienas dalykas: vienatvė. Esame vienišų istorijų minia, neišsakytų ir neišsakomų". [3]
Nors situacija atrodo liūdnokai, tačiau ne beviltiškai, ypač krikščioniui, kurį Dievas nori palaiminti ne tik šeimyniniais, darbo, bet ir bažnytiniais santykiais su broliais ir seserimis Jėzuje Kristuje. Krikščioniškoje bendruomenėje tikima „šventųjų bendravimu" (Apaštališkas išpažinimas), tad tikrai čia neturėtume jaustis vieniši, nors ir bažnytinį bendravimą reikia puoselėti. Į didesnę bendruomenę pirmą kartą atėjęs žmogus gali pasijusti vienišas, nes nieko čia nepažįsta. Gali būti, kad žmogus bažnyčioje ne naujokas, bet jam dabar reikia kažkam pasipasakoti, reikia asmeninio dėmesio, maldos, tačiau bendrame susirinkime atsakyti į šį poreikį nelengva, o bažnyčios fojė nėra pati geriausia vieta tokiam meilės patarnavimui. Ką daryti? Kviesčiau prisijungti prie kokios nors bažnyčioje veikiančios namų grupės (ląstelės), kuri yra lyg nedidelė, šiltus santykius puoselėjanti ir visais savo nariais nuoširdžiai besirūpinanti šeima. Čia ne tik turime kam kalbėti bei nugalim vienatvę, liūdesį, abejones, bet ir išmokstame klausyti bei patarnaujame vieni kitiems.
Meilė
Tikriausiai ne be pagrindo sakoma, kad bažnyčioje trūksta meilės - bažnyčiai meilės visada trūko, trūksta ir ko gero, trūks ateityje. Žinoma, prieš kategoriškai reikalaujant jos iš kitų, kiekvienam vertėtų pasitikrinti, kiek esame prisidėję prie meilės padaugėjimo, - tai priklauso ne tik nuo brolio X, sesers Y, nuo pastoriaus Z, bet ir nuo kiekvieno iš mūsų. Kokia ta meilė? Be abejo, jos išraiškos gali būti įvairios, tad apsiribosiu tik viena - klausymu. Mes mylime, kai išklausome, kai dovanojame žmonėms savo dėmesį, skiriame jiems savo laiką, ypač tada, kai tai būna mums neatlyginami „viršvalandžiai". Išklausymas - tai dovana ir subtilios meilės ženklas. Tai brangu ir kartais labai sunku, tačiau klausyti mus ragina ir Šventasis Raštas. Turime mokytis klausyti ne tik Dievo žodžio (žr. Įst 6, 3. 4; 1 Sam 3 sk.), bet ir sugebėti įsiklausyti vienas į kitą. „Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas pykti" (Jok 1,19) <...> Kas nenusižengia žodžiu, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną" (Jok 3, 2). Jokūbas įsitikinęs, jog žmogaus gebėjimas suderinti kalbėjimą ir klausymąsi veda į tobulumą. Krikščionybė - klausymosi religija, krikščionis - klausantis žmogus. Supratingas žmogus mokosi klausyti, išmintingas moka klausytis ir žino kada, kiek ir ką sakyti.
Misija - atsakyti į klausimus
Ką daryti, kai nuolankiam klausytojui tenka išgirsti ką nors nemalonaus, provokuojančio ar gundančio? Kaip elgtis, kai „kietus" klausimus mums užduota netikintis pasaulis? Būna, kad net ir nesistengiame suprasti tai, kuo jis gyvena, ką sako, ką jam skauda; nesivarginame, aiškindamiesi jame vykstančių reiškinių priežastis, menkai domimės netikinčių žmonių likimais. Nejučia pagalvojame, kad geriau laikytis toliau nuo įvairių pagundų, nes ne pasaulis mums turi kalbėti, bet mes jam turime skelbti Evangeliją. Bėda, kad turime mažokai klausytojų... J. Stottas knygoje „Šiuolaikinis krikščionis" rašo: „Šiuolaikinis pasaulis aidi nuo pykčio, nusivylimo ir skausmo šauksmų, tačiau kaip dažnai šių desperatiškų riksmų mes nesiklausome. Pirma, skamba skausmas tų, kurie niekada negirdėjo Jėzaus vardo arba girdėjo, tačiau dar neatėjo pas Jį, ir atskirti nuo Jo bei pražuvę siaubingai kenčia. Mes esame pratę įsiveržti pas tokius žmones su Evangelija, užgiedoti savo giesmelę ir su patosu išsakyti savo žinią beveik neatsižvelgdami į kultūrinę situaciją ar žmonių poreikius. Dėl to daug dažniau nei drįstame pripažinti, mes žmones atstumiame ir jie nuo Dievo nutolsta dar labiau, nes Kristų pristatome nejautriai, grubiai ir net netinkamai. Iš tiesų „kas atsako, iki galo neišklausęs, tas kvailas ir begėdis" (Pat 18,13). Tai bent! Bet ar tai ne sunkesnis kelias, ar taip elgdamiesi nerizikuojame padaryti ką nors ne taip? Asafo pavyzdys (žr. Ps 73) rodo, kad kartais net pasišventę žmonės gali kurį laiką neturėti atsakymų į sunkius klausimus žiūrėdami į pasaulį ir net patys patekti į pagundymą. Kita vertus, atsakymai yra pas Viešpatį - Jo ieškantys įgyja supratimo ir išminties, kaip paskelbti Dievo žodį savajai kartai. J. Stott yra įsitikinęs, kad autentiškam evangelizavimui reikalingas „dvigubas klausymas" - turime klausytis ir Dievo, ir pasaulio: „Žodžio klausomės su nuolankia pagarba, trokšdami jį suprasti ir pasiryžę tikėti ir paklusti tam, ką suprantame. Pasaulio klausomės su kritišku budrumu, taip pat trokšdami suprasti ir pasiryžę nebūtinai tikėti ir paklusti jam, bet užjausti ir ieškoti malonės, kad atskleistume, kaip su tuo susijusi Evangelija".
Prieš ausylus ir mokančius deramai atsakyti krikščionis atsiveria ne tik platūs ganytojiškos globos (sielovados), bet ir misijų laukai, - daugelis laukia klausančių ir girdinčių Tiesos žodžio tarnų! „Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį romiai ir pagarbiai, turėdami tyrą sąžinę <...>" (1 Pet 3,15). Ar esame pasiruošę? Ar galime ištarti: „Kalbėkite, aš klausau"?
[1] Giuseppe Colombero. „Nuo žodžių į dialogą". Vilnius, 2004, 107 p.
