Dvasingumas

Ši aistra, kuri tradiciškai paprastai traktuojama kaip asmeninė yda, pastaraisiais amžiais (bent jau Vakaruose) įgavo kolektyvinio ekonominio-socialinio stiliaus veidą. Šiandien galime savęs paklausti, ar kartais gobšumas netapo vieša dorybe, šaltiniu gyvenimo, pažymėto gerove ir nesukančiu sau galvos dėl to, kad 20% žmonijos dabar suvartoja 80% turimų išteklių...

Gobšumas yra netvarkingas troškimas, kuris pasireiškia kaip nenumaldomas nuosavybės poreikis, kaip nepasotinama manija kaupti turtus. Taigi tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo žiūrima į maistą ar kito žmogaus kūną, gali būti pažvelgta ir į daiktus. Nuosavybė suvokiama kaip absoliutus poreikis, o visi kiti dalykai yra iš anksto pajungti šiam tikslui pasiekti. Nepaisoma jokių kliūčių, o visų pirma - kito žmogaus. Gobšumas yra yda, kuri pamažu įsibrauna į žmogaus širdį: pradedama pasiliekant sau tai, kuo būtų galima pasidalyti su kitu; paskui imama be saiko kaupti gėrybes; galiausiai tai sukelia augantį nerimą, kuris savo ruožtu pavirsta į nuosavybės didinimo apsėdimą. „Viskas ir dabar" - tai toji pragaištinga logika, kuria vadovaujasi šykštuolis. Ji vis labiau nualina ir apsėda, o nuosavybė diena po dienos vis labiau pavergia, tampa nuolatinio rūpesčio šaltiniu, žmogus ima siekti išlaikyti tai, ką įsigijo, kaip vienintelio savo gyvenimo tikslo. Turtas kaupiamas siekiant jį išsaugoti ir yra saugomas tam, kad būtų kaupiamas... Išties, žmogus pasidaro pinigo, kurį turi, nuosavybe. Šitokiu būdu šykštuolio malonumas yra ateities malonumo numatymas, tačiau ta ateitis nuolat nukeliama. Šios ydos gnaibomas asmuo gyvena priešlaikinėje ateityje...

Gobšumas, godumas, prisirišimas prie gėrybių ir pinigų jį tarsi sutapatina su nuosavybe: prarasti ką nors iš savo turtų reikštų prarasti dalį savęs. Šios ligos auka pasiekia tokį lygį, kad   turėjimo dimensiją iškelia ankščiau buvimo, o jo tragiškuoju moto tampa „esu tai, ką turiu". Jeigu su šiuo apsėdimu nekovojama, jis iškraipo mūsų niekad nepatenkinamus, vis galingesnius ir vis labiau gundančius troškimus. Šie vaiduokliai galiausiai užvaldo mūsų širdis, užkerta kelią ramybei ir džiaugsmui, nuveda iki depresijos slenksčio. Jonas Klimakas jau VI amžiuje visa tai apibendrino tokia fraze: „Jūrai niekad netrūks bangų, o šykštuoliui pykčio ir liūdesio".

Šiandien šis negalėjimas pasisotinti pinigais ir gėrybėmis sugundo daugelį žmonių. Vakaruose tai pastebima kaip tam tikra sunki pačios visuomenės liga, kadangi tapome aukomis tokios ideologijos, kai norima garantuoti saugumą, užtikrinti ateitį. Įsiviešpatavo rytojaus baimė, kuri verčia kaupti gėrybes ir pinigus, kad būtų galima atsispirti nesaugumui, galimoms ligoms, vienatvei, silpnumui - viskam, kam reikia kito žmogaus pagalbos. Ima atrodyti, jog turimos gėrybės kompensuoja rytojaus nesaugumą, ir šitaip duodama valia nuosavybės bulimijai. Stebina aktualūs Evagrijaus žodžiai, kuriais jis pavaizduoja būgštavimus, susijusius su gobšumu: „Gobšumas verčia galvoti apie ilgą senatvę, rankų silpnumą dirbant, bado ir būsimų ligų galimybę, kančias dėl skurdo, taip pat apie tai, kaip reikės jaustis pažemintam tada, kai teks priimti iš kitų tai, kas turės tarnauti saviems poreikiams tenkinti".

Atidžiau pažiūrėjus, gobšumas ne tik įžeidžia vargšus, bet taip pat yra smurtavimas prieš pačią žemę, kuri dėl šio niekad nepasotinamo troškimo yra išnaudojama ir prievartaujama... Tai suprato jau viduramžių vienuolis cistersas Alano di Lilla. Jis rašė: „Žmogau, paklausyk, ką prieš tave kalba gamtos stichija, o visų pirma žemė, kuri yra tavo motina: ‚Kodėl įžeidi mane, savo motiną? Kodėl smurtauji prieš mane, kuri tave pagimdžiau iš savo gelmių? Kodėl mane prievartauji ardamas, idant duočiau šimteriopą derlių? Tau nepakanka gėrybių, kurias ir taip duodu, tau nesistengiant jų išplėšti su smurtu?‘". Globalizacijos, rinkos imperijos ir vis labiau išnaudojamos bei išsekusios žemės laikais šie žodžiai skamba labai šiuolaikiškai.

Kiekvieno žmogaus širdis iš tiesų gali atpažinti šią polinkio ir koncentravimosi į nuosavybę ligą, kuri užkerta kelią bendravimui, mainams, atima gebėjimą dovanoti ir priimti. Tas, kuris yra apsėstas gobšumo, savo širdį sudeda į turtus ir šitaip atitraukia ją nuo meilės, t. y. susitikimo ir bendrystės su kitu žmogumi. Taigi ši yda kelia grėsmę santykiams su kitais - šykštuolis izoliuojasi ne tik dėl to, kad nesidalija, bet ir dėl to, jog kaupia, norėdamas nuo nieko nepriklausyti. Šitaip imama pasitikėti nuosavybe ir kaupimu. Argi nieko nereiškia tai, kad mūsų kalboje esama tokių pasakymų kaip „tikėti investicijomis", „pasitikėti rinka"? Krikščioniui tikėti į pinigus, į gėrybes, į daiktus yra stabmeldystė, kadangi tai reiškia tikėjimą į Viešpatį pakeisti tikėjimu į turtus. Be viso to, gobšumas yra žmonių susvetimėjimas, asociali barbarybė, laukianti egoistiško ir aprūpinto rytojaus, kuriame kiti yra už horizonto ribų. Šykštuolis pasmerktas triūsti kaupdamas, su baime saugodamas savo turtus, o juos praradęs - kentėti. Štai kodėl jis nelaimingas.

Šios santykių su daiktais patologijos priešnuodis visų pirma yra atsivertimas ir troškimų tramdymas. Kitaip sakant, reikia stengtis pakirsti pačias nesaikingo nuosavybės troškimo šaknis - atkurti buvimo pirmenybę prieš turėjimą. Tiesą sakant, gobšumas nėra turimų gėrybių kiekio klausimas, bet širdies nusiteikimo dalykas. Konkretūs tokio nusiteikimo vaisiai bus sugebėjimas džiaugtis gėrybėmis be apsėdimo, turėti jų nekaupiant, pasirinkti naudotis jomis kartu su kitais... Pasirinkti reiškia laisvai atsisakyti ko nors dėl didesnio gėrio ar mažesnio blogio. Jei nuolat dalysimės tuo, ką turime, jei duosime ir priimsime, vis labiau pažinsime džiaugsmą, kuris gimsta gyvenant bendrystėje (lot. communitas), o vieną kartą paragavus šio džiaugsmo, jau nebegalėsime be jo apsieiti.