Persipinantys sausumos ir vandens keliai, įgalinantys susisiekti su beveik visu tuometiniu civilizuotu pasauliu. Klestintis kraštas, kurio gyventojai - marga, daugiatautė minia. Čia galima buvo sutikti žmones iš įvairių tautų: žydus ir pagonis, akis į akį bendrauti ir su žvejais, ir su fariziejais, ir su muitininkais.
Jėzui, palikusiam gimtąjį Nazaretą ir padariusiam pirmąjį stebuklą Galilėjos Kanoje, Galilėjos ežeras bei jo apylinkės tapo Jo tarnavimo centru. Kelionę pradėjus valtimi ir plaukiant toliau palei Galilėjos ežero krantus pagal laikrodžio rodyklę nuo miesto Tiberijo iki krikštyklos Jordanite, Jėzaus tarnavimo vietos atsiskleidžia viena po kitos.
Galilėjos ežeras - didžiausias gėlo vandens ežeras Izraelyje ir Sirijoje. Jo ilgis - 21 km, plotis -13 km, kranto ilgis apie 53 km. Ežeras tyvuliuoja 213 metrų žemiau jūros lygio ir yra žemiausiai pasaulyje esantis gėlas ežeras. Galilėjos ežerą maitina daug požeminių versmių, Jordano upė. Iš ežero vanduo teka į Negyvąją jūrą. Nesunku susipainioti pavadinimuose, nes šis ežeras Biblijoje dar vadinamas Galilėjos jūra, Kinereto ežeru, Tiberijo jūra ar Genezareto ežeru. Jis pagarsėjęs audromis, kylančiomis tarsi iš niekur.
Šiame ežere Jėzus „sudraudė vėjus bei ežerą" (Mt 8, 26), čia mokė iš Petro valties (Mk 3, 7-9), padaugino duoną, žuvis (Lk 5, 1-11) ir vaikščiojo ežero paviršiumi (Mt 14, 22-23).
Šiandien ežero vanduo pumpuojamas į Pietų Izraelį, įgyvendinant ambicingą projektą, vadinamą „Movil Haartsi" - nacionaliniu vandens kanalu. Šiam projektui įvykdyti prie vietovės Tabcha pastatytas galingas siurblys bei iškasti kanalai, kuriais sūrus mineralinių šaltinių vanduo nukreipiamas į šalį nuo ežero. Ežero vanduo taip pat tiekiamas Jordano karalystei - tai taikos sutarties su šia valstybe dalis.
Tiberijas (imperatoriaus Tiberijaus miestas) - miestelis įsikūręs ant vakarinio ežero kranto. Jame susipina praeitis ir dabartis: senasis miestas buvo įsikūręs apie 200 metrų žemiau jūros lygio, naujasis - išsibarstęs aukščiau senojo ant kalvų. Žingsniuojant iš pietų į šiaurę galima „praeiti" beveik dviejų tūkstantmečių istorijos etapą nuo seniausiojo žydų Hammato miesto griuvėsių pietinėje dalyje; romėnų miesto griuvėsių, tarp kurių stūkso Berenikės kalva, centrinėje dalyje; kiek šiauriau - aptverto otomanų laikų miesto, kuriame kyla viešbučiai; iki šiuolaikinio Izraelio miesto šiaurėje. Miestą 18-ais m. po Kr. įkūrė Erodas Antipa, kuris valdė Galilėją Jėzaus tarnavimo metais. Juozapas Flavijus rašo, jog Tiberijas įsikūręs „geriausioje Galilėjos dalyje".
Tiberijas - vienas iš keturių šventųjų žydų miestų, Galilėjos sostinė. Jis buvo religinis, administracinis ir kultūrinis žydų tautos centras, čia rinkosi sinedrionas po to, kai Izraelis prarado Jeruzalę ir šventyklą. Šiame mieste buvo parašytos dauguma svarbiausių judėjų knygų (Mišna, Talmudas).
Vos keliose Naujojo Testamento vietose minimas Jėzaus apsilankymas Tiberijo mieste (Jn 6, 1; 6, 23; Jn 21, 2). Galimas daiktas, Jėzus nepraleido mieste daug laiko, nes tik nedidelę dalį jo gyventojų sudarė žydai (žydai nesutiko persikelti į romėnų miestą, tvirtindami, kad jis „nešvarus", nes įkurtas senų kapinių vietoje).
Magdala - Marijos Magdalietės gimtinė ir namai (Lk 8, 1-2; Mk 16, 9; Mt 15, 39). Šiandien juos mena tik griuvėsiai. Jėzaus laikais tai buvo klestintis žvejų miestelis. Romėnų istorikas Juozapas Flavijus mini, kad Magdala garsėjo vytinta žuvimi. Magdala (graikiškai dar vadinta Tariche) buvo reikšminga helenistiniu periodu, nes buvo įsikūrusi prie svarbaus kelio (besidriekiančio nuo Netufo slėnio per Arbelo ir Genezareto slėnius bei Galilėjos ežero pakrante). Netoliese trykštantys šaltiniai, derlinga žemė, žvejybos verslas lėmė tai, kad šis miestelis iki Romos užkariavimo buvo vienas iš trijų svarbiausių Galilėjos regiono miestų žydų karalystėje.
Magdala pradėjo silpti, romėnams netoliese įkūrus Tiberiją (18 m. po Kr.), nors daugelis žydų, kaip jau minėjom, ir atsisakė persikelti į romėnų miestą. Amžiams bėgant buvo ne sykį sugriautas ir vėl „atgaivintas". Iki 1948 m. čia buvo arabų kaimelis, išsaugojęs istorinį pavadinimą al-Majdal. Šiuo metu netoliese į vakarus nuo Magdalos griuvėsių įsikūrė žydų miestelis Migdal - 1910 metais čia apsigyveno žydų imigrantai iš Rusijos.
Miestelio Kibbutz Ginnosar muziejuje eksponuojama „Jėzaus valtis". Ši valtis atsitiktinai buvo rasta 1986 metų žiemą įstrigusi dumble, kai ežeras nuseko per sausrą. Valtis 9 metrų ilgio, 2, 5 metrų pločio ir 1, 25 metrų aukščio, pagaminta iš 14 rūšių medienos. Ji galėjo būti naudojama kaip žvejų valtis, keltas ir net karinis laivelis. Nustatyta, jog valtis pagaminta pirmajame amžiuje po Kristaus, Jėzaus bei judėjų sukilimo laikais. Galimas daiktas, iš panašios valties Jėzus stebuklingu būdu sudraudė vėjus ir ežerą (Mt 8, 23-26; Mk 4, 3-7).
Tabha (pavadinimo reikšmė - „septyni šaltiniai") - „duonos ir žuvies" vietovė Galilėjos ežero šiaurės vakarinėje pakrantėje. Čia iš žemės veržiasi mineraliniai šilto vandens šaltiniai, todėl gausu žuvies. Šaltinių vanduo akvedukais nukreipiamas kaimų gyventojams bei drėkinimui, čia buvo statomi vandens malūnai. (Paskutinis vandens malūnas nustojo veikti tik 1948 metais.) Šičia Jėzus padaugino duoną ir žuvį (Mk 6, 34-44), o vėliau - jau prisikėlęs - pasirodė savo mokiniams (Jn 21 sk.). 350 - 614 metais po Kr. čia stovėjo Duonos padauginimo bažnyčia, ją sugriovė įsiveržę persai. Dabartinė bažnyčia, pastatyta 1982 metais ant senųjų pamatų, yra išsaugojusi pirminį paprastumą ir grožį bei kai kurias autentiškas detales, pavyzdžiui mozaikines grindis iš įvairių spalvų akmenų arba uolą po altoriumi, ant kurios, galimas daiktas, vyko padauginimo stebuklas.
Kafarnaumas - Jėzaus tarnavimo Galilėjoje centras. Jis čia gyveno kurį laiką, gydydamas ligonius, pamokslaudamas sinagogose ir darydamas stebuklus (Mt 9, 1; 4, 13). Šiame miestelyje žmonės pradėjo kurtis jau trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Kaimelis suklestėjo Romos ir Bizantijos laikais, dauguma gyventojų buvo žvejai (kaip ir nemažai Jėzaus mokinių) ir mokesčių rinkėjai (kaip evangelistas Matas), nes Kafarnaumą kirto didysis romėnų kelias. Vėliau miestelis buvo visiškai sugriautas. XX a. pradžioje griuvėsių vietą nupirko pranciškonai ir graikų ortodoksai, pastarieji čia pastatė bažnyčią.
Laikantis tradicijos manoma, kad ant Palaiminimų kalno Jėzus sakė Kalno pamokslą (Mt 5 sk.; Lk 6 sk.). Kalno pamokslą sudaro devynios eilutės, prasidedančios žodžiu „palaiminti", lotyniškai - „beatus". Iš šio žodžio kilo tarptautinis palaiminimų kalno pavadinimas - Beatitudes.
Palaiminimų kalnas iškyla apie 175 metrus virš Galilėjos ežero, tačiau jo viršūnė stūkso apie 35 metrus žemiau Viduržemio jūros lygio. Kalvos ir įdubos pasitarnauja tarsi natūralus amfiteatras, sustiprindamos kalbėtojo balsą. Šiuo metu ant kalno veikia katalikiška pranciškonų bažnyčia bei vienuolynas, auginami nuostabaus grožio sodai. Ant Palaiminimų kalno viršūnės taip pat pastatytas modernus XXI a. pastatas - Domus Gelilaeas, kuriame įvairių denominacijų krikščionys rengia seminarus, konferencijas.
Nuo Palaiminimų kalno galima apžvelgti apie dešimt kilometrų besidriekiančią Genezareto lygumą, pasižyminčią žemės derlingumu. Juozapo Flavijaus žodžiais, ši lyguma - „gamtos karališkas vainikas". Naujajame Testamente minima, kad Jėzus keliavo per šią sritį, gydė minias bei buvo pasmerktas fariziejų, kad nesilaiko tradicinio apsivalymo ritualo (Mk 6, 53; 7,1-8).
Betsaida (hebr. „medžioklės namai") - apaštalų Petro, Pilypo ir Andriejaus namai bei miestas, kuriame Jėzus darė stebuklus: išgydė akląjį (Mk 8, 22-26) bei pamaitino minią (Mk 6, 35-45). Betsaida įsikūrusi Jordano upės deltoje ir yra 4 km į šiaurės rytus nuo Kafarnaumo. Šioje vietoje nuo seno susikirsdavo keliai žeme ir vandeniu, buvo gausu žuvies, todėl čia išlikę kelių senovinių kaimų griuvėsiai. Nėra tiksliai žinoma, kuriame iš jų buvo padaryti Jėzaus stebuklai. Naujausi kasinėjimai leidžia manyti, kad tai buvo Khirbet et-Tel kaimas. Juozapas Flavijus mini, kad Erodas Pilypas, Erodo Didžiojo sūnus, pervadino miestelį, duodamas jam Julijos vardą - Cezario dukters garbei. Šiuo metu vietovė, kurioje buvo įsikūrusi Betsaida - tik griuvėsiais nusagstyta lyguma.
Kursi (arab. „griuvėsiai") - čia Jėzus išvarė demonus iš apsėstojo ir suginė juos į kiaules, kurios metėsi į ežerą. Evangelijoje ši vietovė vadinama gadariečių kraštu (Lk 8, 26-33). Kursi driekiasi ant Golano aukštumų, apie pusę kilometro į rytus nuo ežero pakrantės. Kitoje ežero pusėje, maždaug už 12 kilometrų į vakarus, į Kursi „žvelgia" Magdala. Kasinėjimai rodo Kursi vietovėje buvus bizantiškąjį vienuolyną, didžiausią Izraelyje.
Jordanitas (hebr. „Mažasis Jordanas", dar vadinamas Kibuc Kineret) - vietovė pietiniame Galilėjos ežero „smaigalyje". Jordano upė įteka į Galilėjos ežerą šiauriniame jo krante ir išteka pietuose, Jordanite, po to teka dar apie šimtą kilometrų į pietus, kol pasiekia Negyvąją jūrą. Nors Biblija tiksliai nenurodo vietovės, kurioje Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų (Mk 1, 9-11; Mt 3,13; Jn 1, 28-34), pagal krikščionišką tradiciją manoma, kad tai įvyko Jordanite. Šiomis dienomis į Jordanitą grupėmis vyksta krikščionys krikštytis vandenyje. Jordanitą kasmet aplanko apie 400 000 žmonių.
Galilėjos ežeras ir jo apylinkės mena Jėzaus tarnavimą Dvasios įkvėptais žodžiais, kuriuos Jis kalbėjo mokiniams ir minioms, bei stebuklingais darbais, kuriuos Jis atliko pamaitindamas alkstančius, gydydamas ligonius, išvarydamas demonus, sutramdydamas audras. Daugelio tautų, bažnyčių krikščionys nuo apaštalų laikų iki šiol stengėsi ir tebesistengia įamžinti Jėzaus tarnavimo vietas. Tad šiandien Galilėjos ežero apylinkės išlieka viena gražiausių ir įdomiausių Šventosios žemės vietų.
Pagal http://www.biblewalks.com/ ir http://www.bibleplaces.com/
