Ir manau, kad šiandien tokių nerimaujančių yra daugiau nei ankstesnėse kartose.
Gyvenantys Niujorke su tuo susiduriame kiekvieną dieną. Jei pastovėtumėte prie Brodvėjaus teatro ir pastebėtumėte iš ten išeinančius žiūrovus, reto jų veide pamatytumėte šypseną. Šie žmonės sumokėjo aštuoniasdešimt dolerių, kad nors trumpam nusimestų savo naštą ir atsipalaiduotų, tačiau jie išeina su didesne našta nei atėjo!
Daug mylinčių Jėzų yra lygiai taip pat sunerimę kaip ir masės netikinčiųjų. Tai liudija laiškai, kuriuos gauna mūsų bažnyčia. Daugybė tikinčiųjų neužmiega naktį, nes išgyvena stresą ir yra prispausti rūpesčių. Jie eina į bažnyčią, tikėdamiesi pajusti nors kokį palengvėjimą, tačiau vos tik tarnavimas baigiasi, jų nerimas sugrįžta.
Kodėl tiek daug prislėgtų žmonių? Štai kelios priežastys, kurias man atskleidė Šventoji Dvasia.
1. Daug žmonių yra sunerimę, nes patiria šių laikų spaudimą.
Jau kelis dešimtmečius pasaulio ekspertai tvirtina, kad klestėjimas atsakytų į visas žmonijos problemas. Geras išsilavinimas, geras darbas, gražus namas, sąskaita banke - visi šie dalykai turėtų žmogui suteikti orumo ir atnešti ramybę. Kai kurie ekspertai sako, jog jei visi galėtų atsilaužti nors po truputį „amerikietiškos svajonės", nusikaltimų ir narkotikų problemos būtų išspręstos. Ši teorija teigia, kad žmonės tampa alkoholikais ir narkomanais, nes niekada neturėjo savivertės. Skurdas atėmė iš jų galimybes, kurios būtų suteikusios jiems orumo. Todėl jeigu parūpinsime jiems gerai apmokamą darbą, gyvenamąją vietą ir reguliarias pajamas, jų gyvenimai susitvarkytų.
Leiskite paprieštarauti šiai teorijai, pateikiant tikrą pavyzdį. Prieš daug metų žiaurus vienos nusikaltėlių grupuotės lyderis Nikis Kruzas buvo tiriamas psichiatro. Nikis buvo kovotojas, gyvenęs kaip velnias. Visi jį pažinojusieji sakė, kad jis - nepataisomas ir nėra jokios vilties, kad jis pasikeistų. Po kelių valandų praleistų su Nikiu, psichiatras šią išvadą patvirtino. Jis sakė, kad Nikis yra visiškai pamišęs, ir nėra jokių vilčių, kad jis pasikeis. Kokia to priežastis? Varginga Nikio vaikystė Puerto Rike nesuteikė jam galimybių, kurias turėjo kiti. Dėl to, kad jis buvo pabaisa, kalta visuomenė.
Nikis pažiūrėjo į psichiatrą ir pasakė: „Tu pats esi pamišęs. Man tiesiog patinka muštis. Pasakyk man, kaip su tavimi elgėsi motina?" Viskas baigėsi tuo, kad jis analizavo psichiatro gyvenimą!
Ir Nikis buvo teisus. Skurdas nėra priežastis nusidėti. Kodėl vis daugiau ir daugiau turtingų tėvų vaikų pradeda vartoti narkotikus? Tie jaunuoliai turi viską, ko tik nori, tai kodėl jie įjunksta į narkotikus, jei turi ramybę, kurią suteikia materialūs dalykai? Kodėl vis daugiau teisininkų, gydytojų, verslininkų tampa alkoholikais? Jie juk turi gerus darbus, gauna dideles pajamas, važinėja brangiais automobiliais, dažnai atostogauja. Tačiau jie vis tiek griebiasi alkoholio, kad nuramintų rūpesčių prislėgtus savo protus.
Kartą man teko būti Volstryte biržų užsidarymo metu. Durims atsivėrus, pasipila daugybė brokerių, kurie traukia tiesiai į barus. Jie grūdasi į nedidukes Volstryto „skyles", kad alkoholyje nuskandintų savo emocijas. Kodėl jie nėra laimingi? Kodėl jie tokie įsitempę? Juk jie turi viską, kas, sakoma, suteikia pilnatvę: jie gauna neįtikimas pajamas, turi vasarnamius, rūko keliasdešimt dolerių vertus cigarus, geria brangų vyną, vairuoja prabangius automobilius... Tačiau kodėl šie žmonės nesijaučia ramūs ir nėra patenkinti? Todėl, kad jie bijo visko netekti! Jie bijo, kad ekonomiką ištiks krizė, ir staiga viskas, ką jie uždirbo, išnyks kaip garas.
Jėzus įspėjo, kad paskutinėmis dienomis žmonių širdys bus sunerimusios dėl visų pasaulį ištikusių krizių: Bus ženklų saulėje, mėnulyje, ir žvaigždėse, o žemėje blaškysis sielvarto slegiamos tautos, jūrai baisiai šniokščiant ir šėlstant. Žmonės sustings iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sudrebintos (Lk 21, 25-26).
Jėzus įspėjo, kad žemėje vyks tokie baisūs dalykai. Šiandien mes matome išsipildant Jėzaus pranašystes: pasaulyje vyrauja chaosas, pasimetimas, suglumimas. Jau 1998 m. gruodžio mėnesio žinios stipriai sunerimti privertė net ramiausius protus:
- Japonijos ekonomika, kuri yra antroji pagal išsivystymo lygį pasaulyje, išgyvena krizę. Bankrutavo didžiausias bankas, turėdamas dvidešimt milijardų dolerių skolų. Federalinė valdžia perima banką, tačiau kitiems Japonijos bankams taip pat gresia žlugimas.
- Vienas respublikonams atstovaujantis JAV kongreso narys pasakė: „Pamirškite visus kaltinimus ir moralės normas. Jei mes nušalinsime prezidentą, neteksime savo turto ir mus užvaldys depresija." Jo žodžiai atspindėjo daugumos amerikiečių nuomonę. Moralė jau neberūpėjo. Vienintelis dalykas, kuris išties dar rūpi, tai - pinigai.
- Vienas gerbiamas Niujorko mokytojas buvo atleistas iš darbo, nes ant jo stalo visuomet gulėjo Biblija, - kad mokiniai galėtų ją paskaityti. Šis žmogus buvo vienas geriausių šalies mokytojų, jo klasės mokiniai lenkė bendraamžius. Jei ant stalo jis būtų padėjęs dėžutę prezervatyvų, nieko nebūtų atsitikę. Bet jis buvo išmestas iš darbo, nes atsinešė į mokyklą Bibliją!
Visi šie dalykai kelia nerimą ir glumina mylinčius Jėzų. Mūsų tarnavimas gauna daugybę laiškų, kuriuose tikintieji išsako susirūpinimą dėl šalies moralės. Vieną tokį laišką parašė į devyniasdešimtuosius metus įkopęs pastorius. Jis prisimena moralės nuosmukį 1920 metais, kai Amerika išgyveno Didžiąją depresiją. Jis išgyveno du pasaulinius karus, matė, kaip keitėsi transportas - nuo arklio traukiamų vežimų iki kosminių laivų. Matė, kaip keitėsi informacijos perdavimo priemonės - nuo traškančio radijo iki interneto. Jis visa tai matė. Ir jis rašo, kad blogis, kurį šiandien jis mato šalyje, jį liūdina labiau nei bet kas kita. Jam sunku tai pakelti, nes viskas vyksta labai greitai ir ištvirkimo gelmės nesuvokiamos.
Jėzus įspėjo: Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes visa tai turi įvykti. Bet tai dar ne galas (Mt 24, 6). Jis mums sako: „Te niekas iš tų blogų dalykų, apie kuriuos įspėju, nesudrumsčia jūsų ramybės!"
2. Daug krikščionių nerimauja, nes juos glumina jų pačių nuodėmingumas, silpnumas ir moralės nuosmukis.
Yra daug nuomonių, kodėl žmonės šiandien yra tokie pasimetę ir neramūs. Tačiau joks tikrai Jėzų mylintis tikintysis nesijaudins dėl materialių dalykų praradimo. Jis labiau nerimaus dėl dvasinių dalykų.
Apaštalas Paulius žinojo tikrąją streso ir nerimo priežastį. Apie tai jis rašo laiške Romiečiams: Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.<...> Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu (Rom 7, 15. 19).
Apaštalas pripažįsta: „Aš darau tai, ko nenoriu daryti. Tačiau negaliu prisiversti daryti to, ką norėčiau, kad paklusčiau Dievui".
Paulius čia kalba tūkstančiams nuoširdžių tikinčiųjų, kurie išgyvena, kad negali nugalėti nuodėmės. Jie nori elgtis teisingai, gyventi šventai ir tyrai Viešpaties akivaizdoje, jie nekenčia nuodėmės, kuri taip lengvai juos sugundo nusidėti ir griauna jų bendrystę su Dievu, tačiau jie vis tiek prie jos grįžta!
Galiausiai jie patiria stresą, jaučia nerimą, nuvargsta ir šaukia: „Koks nelaimėlis aš esu! Aš nebenoriu to daugiau daryti, tačiau neįstengiu tam atsispirti. Kodėl esu toks silpnas? Kiek dar man reikės su tuo kovoti? Ar man reikės visą gyvenimą lieti ašaras, išpažįstant, atgailaujant, bet vėl nusidedant?"
Tokiems žmonėms visiškai nerūpi ekonominės krizės ar praėjusios savaitės nesėkmės. Jiems atrodo, kad jie nugalėjo juos varginusią nuodėmę, tačiau ji grįžo dar stipresne jėga... Dabar jie liūdi dar kartą įžeidę Viešpatį ir jaudinasi: „Kodėl man taip dažnai nesiseka, nors aš trokštu patikti Jėzui?"
Tikrasis dvasingumo matas
Aš tikiu, kad savo dvasinę būklę mes galime vertinti pagal tai, kiek nerimaujame dėl menkiausių savo nuodėmių prieš Dievą.
Kai kurie krikščionys nerimauja tik dėl „didelių" nuodėmių: svetimavimo, narkotikų ar alkoholio vartojimo, keikimosi. Tačiau tikrai dvasinis žmogus žino, kad Dievo akyse nėra mažų nuodėmių, todėl jis liūdi kiekvieną kartą, kai pasako nešvankų juokelį, ką nors apkalba ar nedorai mąsto. Jis žino, kad šie dalykai gimsta širdyje, pačiame jo esybės centre.
Tu gali nesijaudinti, jei nepaklūsti Dievui dėl tokių „mažų" dalykų, nes vis atsiprašai ir pamiršti juos, tačiau jei taip elgsiesi, niekada nesubręsi Kristuje. Tavo teisumas yra tiesiogiai proporcingas tavo nenorui priimti tai, kas liūdina tavo Gelbėtoją.
Neseniai savo žmonai pasakiau šį tą labai nekrikščioniško. Tai buvo visiškai be reikalo ištarti žodžiai ir aš tuoj tai supratau. Supratau, kad ją įžeidžiau, ir paprašiau atleidimo. Tada apkabinau ir pasakiau, kad ją myliu. Bet mano mintys „virė". „Kaip aš galėjau taip pasielgti? - mąsčiau aš. - Turiu būti visiškai sugedęs, jei iš mano širdies trykšta tokie dalykai..."
Aš nekenčiau to savo poelgio. Jaučiausi nusivylęs savimi, mano dvasia sunerimusi. Nuėjau į savo kabinetą ir puoliau ant kelių prieš Viešpatį, melsdamas, kad Kristaus kraujas mane apvalytų.
Tą minutę priešas man sušnibždėjo: „Šis paslydimas - nieko baisaus. Tai juk menkniekis." Tačiau Šventoji Dvasia tuoj pat pakilo širdyje ir nutildė piktojo balsą. Ji užtikrino mane: „Deividai, pats faktas, kad tu atgailauji dėl šios nuodėmės, rodo, kad Aš veikiu tavyje. Kuo labiau tu jaudiniesi dėl mažiausių nusižengimų mano meilei, tuo labiau artėji prie pergalės!"
Kadangi mes nuolatos kovojame su nuodėme, apaštalo Pauliaus žodžiai laiške Romiečiams gali atrodyti beprasmiai. Jis rašo: Nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais. <...> O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių - šventumą, ir kaip baigtį - amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę - mirtis (Rom 6, 17-18. 22-23).
Išlaisvinti iš nuodėmės? Teisumo tarnas, nešantis šventą vaisių? Jūs turbūt juokaujat?! Skaitydami tai, turime sąžiningai prisipažinti: „Aš nesu miręs nuodėmei. Nebuvau visiškai išlaisvintas. Aš vis dar esu slaptos nuodėmės valdžioje, ir mane tai neramina. Jei atlygis už nuodėmę - mirtis, tai ko aš galiu viltis?"
Pateiksiu du sutrumpintus krikščionių, kuriuos slegia sunkios naštos, laiškus. Štai vieno jauno vyro laiškas: „Aš nuolatos esu gundomas nusidėti ir visada pasiduodu. Aš visa širdimi myliu Jėzų, bet jaučiu, kad Dievo buvimas traukiasi iš mano gyvenimo. Nors aš Jį myliu, aš vis grįžtu prie savo geismo. Nekenčiu jo. Verkiu kaip kūdikis tai darydamas, prašau Dievo padėti taip nesielgti, bet ir toliau taip darau... Aš tikiu, kad Dievas mane išlaisvins, kaip Paulius rašo laiško Romiečiams 7 skyriuje. Žinau, kad elgiuosi blogai, tačiau neturiu jėgų tai pakeisti. Jaučiuosi kaip Judas, išdavęs Jėzų. Kartais atrodo, kad vienintelė išeitis - savižudybė".
Antras laiškas - ištekėjusios moters, patekusios į nuodėmės pinkles: „Aš meldžiu išlaisvinimo, atgailos ir stiprybės. Prisiekiu būti stipri ir pasipriešinti pagundai, tačiau pamačiusi jį, elgiuosi taip, kaip anksčiau. Aš ilgai gyvenau dorai ir niekada nemaniau, kad galėčiau taip pasielgti, tačiau dabar jaučiuosi kaip pragare ir nežinau, kaip iš ten ištrūkti.
Aš meldžiausi ir išvarinėjau demonus, bet jaučiuos kaip užkeikta. Mano protas priešinasi Rašto eilutėms, kalbančioms prieš tai, ką darau. Mane kankina kaltė, baimė, panika ir pasišlykštėjimas. Jaučiuosi vieniša ir atskirta nuo Dievo".
Mes gauname daugybę tokių laiškų ir prašymų padėti. Visiems tikintiesiems, kurie patiriate tokias kančias, noriu pasakyti, jog šis nerimas, vidinė rauda, neduodanti jums ramybės, tai - Šventosios Dvasios darbas jumyse!
Dievas atsiuntė Dvasią, kad padėtų kovoti su kūnu, jo geismais ir norais. Todėl, jei tu jautiesi ramus, kai suklumpi, jei priimi nuodėmę be kaltės jausmo, kančios ir atgailos, Šventoji Dvasia neveikia tavyje. Tačiau jei nerimauji dėl mažiausių nusižengimų, vadinasi, tu artėji prie pergalės. Tai rodo, kad Jis laimi kovą tavo širdyje, sužadindamas dievišką liūdesį, kuris veda į tikrą atgailą.
3. Rūpesčių varginamiems protams Dievas yra paruošęs priešnuodį.
Mes galime įveikti visus mūsų protą varginančius dalykus. Tai „užkoduota" prieš daugybę metų Dievo sudarytoje sandoroje su Abraomu ir jo palikuonimis: Kaip nuo senų senovės buvo paskelbęs <...> jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia, tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą, priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse (Lk 1, 71-75).
Dievo priesaika Abraomui ir jo vaikams yra visiškai aiški: Jis išvaduos mus iš mūsų priešų, todėl galime nebijoti - galime visiškai nurimti ir nesijaudinti!
Mylimieji, ši sandora galioja kiekvienam iš mūsų šiandien. Kaip sako Paulius, visi, kurie priėmė Kristų kaip Viešpatį, tikėjimu yra „Abraomo sėkla". Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis (Rom 9, 8). Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki (Gal 3, 7).
Ar mes galime pretenduoti į šį sandoros pažadą? Kai Abraomas nerado atsakymų į savo dilemą, jis uždavė Viešpačiui paprastą klausimą: „Viešpatie, ką Tu man duosi? Juk matai, kad aš bevaikis..." Štai ką atsakė Dievas: Aš tavo skydas ir labai didelis atlygis (Pr 15, 1). Viešpats jam atsakė: „Abraomai, Aš ketinu tau atiduoti... save. Aš būsiu tavo apsauga ir labai didelis atlygis, nes Aš esu, kas esu. Tau niekada nereiks bijoti priešų, nes aš esu tavo Dievas!"
Ir naujojoj sandoroj Viešpats suteikia mums šlovingą pažadą, panašų į Abraomui duotą pažadą. Jis sako: Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta (Hbr 8, 10). Iš tiesų, nuo pačios kūrinijos pradžios, visame Rašte mes girdime Dievą maldaujant žmonijos: „Aš noriu būti jums Dievas!"
Viešpaties planas mums visuomet buvo labai paprastas. Jis sako: „Jums nereikia bijoti jokios prieš jus kylančios jėgos. Aš visuomet jus ginsiu. Jei jūs paprasčiausiai pasitikėsite mano pažadu, tikėjimu atsiduosite mano globai, Aš būsiu jums visagalis Dievas. Aš kovosiu su visais jūsų priešais ir juos nugalėsiu. Ir jūs būsite daugiau nei nugalėtojai - gyvensite ramiai, nieko nebijodami!"
Noriu jūsų paklausti: ar jūs gyvenate be baimės? Ar jūsų dvasia rami, o protas taikus? Deja, deja, bet kai kurie iš mūsų nuolat esame varginami rūpesčių ir baimių. Retkarčiais mes išgyvename ramybės akimirkas, bet nepatiriame tobulo Dievo poilsio ir ramybės.
Jei jūs nerimaujate, esate suglumęs ar varginamas nuodėmės, turite suprasti: Dievas ant jūsų nepyksta! Jis nenori jūsų auklėti ar jus teisti. Priešingai, Jis nori, kad jūs patirtumėte visa galinčią Jo jėgą! Iš esmės Dievas visuomet sako: „Aš ieškau žmonių, kurie tikėtų, kad Aš išvaduosiu juos iš priešų". Nepamirškite sandoros, kurią padariau su jumis, ir nebijokite kitų dievų. Viešpaties, savo Dievo, bijokite, ir Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų (2 Kar 17, 38-39).
Senajame Testamente tie priešai buvo pagonių tautos: filistinai, moabitai, hetitai, jebusiečiai, kanaaniečiai. Šios blogio jėgos siekė sužlugdyti Dievo tautą ir grąžinti juos į vergiją. Šiandien mūsų priešai - dvasiniai: demoniškos jėgos, kūniški geiduliai, pikti troškimai. Tačiau Naujajame Testamente Dievas pakartoja savo priesaiką: „Aš noriu būti jūsų Dievas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys. Iš tiesų jūs būsite mano vaikai dabar ir per amžius. Taigi, priimkite tą sandorą, kurią sudariau su jumis. Jums nereikia bijoti jokios jėgos ar jokių žmonių, tik manęs. Aš išvaduosiu jus iš bet kokio priešo rankos, t.y. ir iš demonų varginimo, ir iš tvirtai mus laikančių geismų ar įpročių, žodžiu, - iš visų nuodėmių!"
Galite paklausti: „Ką man daryti, kad ši sandora veiktų mano gyvenime?"
Jei stebitės, kodėl vis dar jaučiatės silpni, bejėgiai ir vis dar darote tai, ko nekenčiate, turbūt taip yra todėl, kad ne visiškai pasitikite Dievu, kad Jis išpildys savo šlovingus pažadus.
Visus šiuos pažadus - būti skydu ir atlygiu, ginti nuo priešų ir net daryti stebuklus - Dievas davė Abraomui. Abraomas patikėjo šiais pažadais, ir šis jo tikėjimas buvo įskaitytas jam teisumu.
Panašiai yra ir su mumis: kai mes liaujamės savo jėgomis kovoti su priešais ir širdimi patikime, kad Dievas gali įvykdyti savo pažadus, kai viską atiduodame į Jo rankas, - tai kelias į teisumą.
Dievas padeda mums, siųsdamas į mūsų širdis savo Dvasią. Šventoji Dvasia yra Dievo jėga, skelbianti karą visoms demoniškoms jėgoms: Kūno geismai priešingi Dvasiai (kovoja prieš ją) (Gal 5, 17). Gyventi Dvasia nėra sudėtinga. Reikia paprasčiausiai patikėti tuo, ką sako Dievas: Gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų (Gal 5, 16). Paprastai tariant, tai reiškia: „Pasitikėkite Šventąja Dvasia! Tikėkite Jo priesaika jumis rūpintis, pasitikėkite Jo pažadu už jus kovoti!"
Dievo žodis pateikia mums nepajudinamą pažadą išgydyti visą mūsų širdies sielvartą ir nerimą keliančias mintis: Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs. Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų apvalysiu jus. Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį (Ezech 36, 25-26).
Matote, ką Dievas sako? Jo Dvasia veikia jumyse! Jis apvalys jus ir suteiks jums naują širdį. Jis padės jums paklusti ir įkvėps elgtis teisingai. Jums tereikia tikėti, kad Viešpats laikysis savo žodžio!
Taigi, ar patikėsite savo problemas, savo ateitį ir gyvenimą - savo nuodėmes - į visagalio Dievo rankas?
Iš http://www.worldchallenge.org/
vertė Raimonda Jašinauskienė
ir Žaneta Lazauskaitė
