Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis. Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo".
Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės". Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?" Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios". Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?" Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus, Žmogaus Sūnus, esantis danguje. Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą". Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve (Jn 3, 1-21).
Šią istoriją yra girdėjęs kiekvienas krikščionis. Gimimas iš naujo, iš aukšto, arba tiesiog atgimimas vienų krikščionių suprantamas kaip įtikėjimas, kitų - kaip krikšto sakramentas. Kad ir kokia būtų interpretacija, pati sąvoka tapo neatskiriama krikščioniško žodyno dalimi. Todėl, kai atsiverčiame trečią evangelijos pagal Joną skyrių, dažnai pagalvojame, jog tai jau žinoma istorija apie mūsų krikščioniško gyvenimo pradžią, ir šiandien mes nebeturime ko iš jos pasimokyti. Tačiau teko vėl atidžiau pasigilinti į šias Rašto eilutes, nes Kauno bendruomenės pamaldų metu pradėjome nuosekliai nagrinėti evangeliją pagal Joną. Šiame straipsnyje norėčiau pasidalinti keliomis mintimis, naujai iškilusiomis gilinantis į Nikodemo ir Jėzaus pokalbį.
Truputis istorijos
Pasižiūrėjus į kiek platesnį šių Rašto eilučių kontekstą, tampa aišku, jog aprašytas pokalbis vyksta Judėjoje, Jeruzalės mieste. Jėzus atvyko iš kitos provincijos - Galilėjos. Mums šiandien Judėja ir Galilėja mažai ką sako. Tai tarsi dviejų tos pačios šalies regionų pavadinimai. Tačiau anuomet Galilėjoje gyvenę izraelitai buvo niekinami Judėjos gyventojų. Net pranašo Izaijo ji vadinama pagonių Galilėja. Žydų akimis žiūrint, jos praeityje buvo daug gėdingų įvykių.
Judėjos žydai žinojo, kad Mesijas ateis iš jų žemės. Juk pranašų pasakyta, kad Jis gims Judėjos Betliejuje. Ir tas žinojimas apakino Judėjos gyventojus, nes Mesijas atėjo iš nieko vertos Galilėjos. Kas galėjo prisiminti, kad prieš trisdešimt metų neturtinga pora gyventojų surašymo metu atvyko į Betliejų ir ten susilaukusi savo pirmagimio, kiek vėliau skubiai iškeliavo į Egiptą, o po kurio laiko grįžusi į Izraelio žemę, apsigyveno viename iš menkiausių Galilėjos miestų - Nazarete? Judėjos žydams Jėzus buvo galilėjietis. Jų galvose tai kėlė sumaištį. Tarp jų nuolatos kildavo ginčai, nes vieni, matydami Jėzaus daromus stebuklus, svarstė Jį galint būti Mesiju, o kiti griežtai priešinosi tokiam požiūriui, argumentuodami Senojo Testamento pranašystėmis. Daugelis buvo įsitikinę, kad Jėzus iš viso nėra Dievo pasiuntinys.
Naktinis svečias
Naktį pas Jėzų atėjęs Nikodemas buvo iš tų Izraelio tautos vyresniųjų, kuriems Jo daromi stebuklai vis dėlto liudijo, kad šitas galilėjietis yra nuo Dievo. Jėzus savo naktinį svečią pavadino Izraelio mokytoju. Galima numanyti, kad Nikodemas - fariziejus, aukščiausios Izraelio tarybos narys, buvo išsilavinęs garbaus amžiaus žmogus. Tačiau pasižiūrėkime, kaip Nikodemo pasirinktas tamsusis paros laikas simboliškai kalba apie jo dvasios būklę. Apaštalas Jonas pirmame skyriuje jau papasakojo, kaip vienas pirmųjų Jėzaus mokinių Andriejus, atėjęs pas savo brolį Petrą, pasakė: „Mes radome Mesiją", o Natanaelis atpažino Jėzuje Izraelio karalių. Tie paprasti Galijėjos žvejai matė žymiai daugiau, negu garbus sinedriono narys, sakantis: „Mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo". Manydamas, kad turi pakankamai dvasinės nuovokos, tas žmogus nesuprato, jog tebėra dvasinėje tamsoje.
Šviesa, atėjusi į pasaulį
Pradėdamas savo evangeliją apaštalas Jonas pristato Jėzų kaip tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną į šį pasaulį ateinantį žmogų. Toliau skaitydami Jono pasakojimą, pamatome, kaip ta šviesa šviečia konkrečiose gyvenimo situacijose. Jau pirmu sakiniu Viešpats tiesos spinduliais persmelkia Nikodemo sielos naktį. Jis iš karto pasako kai ką visiškai netikėto: „Kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės". Jėzaus žodžiai - tarsi stiprus truktelėjimas, neleidžiantis Nikodemui pasilikti savo supratimų pasaulyje. Juk Nikodemas, kaip ir daugelis kitų žydų, laukė Dievo karalystės, mokė apie ją savo tautiečius ir tikėjo, kad jo fariziejiškas gyvenimo būdas užtikrina jam ir panašiai gyvenantiems tautiečiams vietą Dievo karalystėje.
Šiandien žodžiai „Dievo karalystė" daugeliui krikščionių skamba kaip religinis terminas ir miglota ateities perspektyva. Pasiklausius, kaip dažną kartą šie žodžiai sakomi, gali susidaryti įspūdis, jog Dievo karalystė - tai kažkas nerealaus. Viešpats mokė, jog kas ją pamato, su dideliu džiaugsmu dėl jos aukoja viską, ką turi. Mes turėtume jos atsivėrimo laukti su didžiu ilgesiu, suvokdami, kad jau dabar Dievo karalystė yra mumyse. Juk tai - mūsų tapatybė, namai, vienintelė mūsų ateities viltis.
Tačiau tų laikų izraelitams Dievo karalystė nebuvo teorinis ar religinis terminas. Dauguma izraelitų turėjo daug konkrečių lūkesčių. Net Jėzaus mokiniai buvo tvirtai įsitikinę, kad ateis aiškiai matomi politinio gyvenimo pasikeitimai. Dievo tauta laukė ir tikėjosi didelių permainų - Dievo viešpatavimo, ir matė save to viešpatavimo dalininkais. O čia stulbinanti žinia - jei žmoguje neįvyks radikalūs pokyčiai, jeigu jo gyvenime viskas neprasidės iš naujo, jis net nematys Dievo karalystės. Vienas Jėzaus sakinys sujaukė visą Nikodemo supratimą apie Viešpaties karalystę. Prabildamas apie naujo gimimo būtinybę, Jėzus pasakė, kad kol kas izraelitai, o tuo pačiu ir Nikodemas, neturi net menko supratimo apie dievišką tikrovę.
Nuostabu, kad Nikodemas atėjo pas Jėzų, tačiau daugelis jo įsitikinimų stipriai prasilenkė su tikrove. Išgirdęs Jėzaus teiginį, Nikodemas, mano manymu, uždavė ganėtinai ironišką klausimą. Kaip jau minėjau, jis nebuvo naivus žmogus. Todėl Nikodemo klausimas - „Kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Ar jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?" - nuskamba beveik komiškai. Galima įsivaizduoti įtakingą brandaus amžiaus izraelitą, truputį pašaipiai sakantį savo pašnekovui iš Galilėjos: „Aš manau, kad Tu esi per daug radikalus". Tačiau Jėzaus nesutrikdo Nikodemo ironija. Šviesa toliau šviečia. Tik tas, kuris gims iš vandens ir Dvasios, įeis į Dievo karalystę. Greičiausiai Viešpats tikėjosi, jog Nikodemas prisimins pranašo Ezechielio žodžius: Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs. Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų apvalysiu jus. Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus" (Ez 36, 25-27).
Yra daug įvairių nuomonių apie tai, ką Jėzus turėjo omeny, sakydamas, jog žmogus turi gimti iš vandens ir Dvasios, tačiau aš pritariu tiems Šventojo Rašto tyrinėtojams, kurie mano, kad Jėzus kalbėjo apie apvalymą, ateinantį per atgailą patikint Kristumi ir Dvasios teikiamą vidinį atsinaujinimą.
Iš tiesų joks žmogus be Dievo Dvasios negali suvokti, kad didelė dalis šioje žemėje branginamų dalykų Dievo karalystėje yra menkaverčiai, o čia nevertinami - ten ypatingai branginami. O kaip Dievo Dvasia gali vesti žmogų į dangaus karalystės gelmes, jeigu jis nuoširdžiai nepripažino savo apverktinos padėties?
Taip, žmogus gimęs žemėje nėra savaime atviras Šventajai Dvasiai. Kas gimė iš kūno yra kūnas. Kalbant Senojo Testamento vaizdiniais, tam, kad atsivertų Dievo Dvasios pasaulis, turi perplyšti šventyklos uždanga, skirianti žmogų nuo dieviškos tikrovės. Gimusiojo iš Dvasios kilmė ir tikslai nebesuprantami šiam pasauliui. Tokio žmogaus veiksmai matomi, tačiau nesuvokiami nei motyvai, nei siekiai. Jis panašus į vėją, kurio ošimą girdi, bet nematai nei iš kur ateina, nei kur nueina.
Kas trukdo tikėti tiesa?
Išklausęs Jėzaus paaiškinimą, Nikodemas nepatikliai nusistebėjo: „Kaip tai gali būti?" Viešpats irgi paklausė, kaip jo svečias gali mokyti Dievo tautą, nesuprasdamas, kokiu būdu žmogus turi įeiti į Dievo karalystę. Ir kodėl jis netiki, kad Jėzus kalba tiesą? Apie ką daugiau galima aiškintis, jeigu netikima paprasčiausiais dalykais? Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?
Atrodytų, kad mes kartu su Jėzumi galime drąsiai stebėtis Nikodemo nenuovokumu. Tačiau pasižiūrėkime į save, ar iš tiesų mūsų motyvai ir siekiai išeina už šio pasaulio ribų. Ar mes panašūs į tą vėją, apie kurį kalba Viešpats? Kai kam gal net kils klausimas, ar mes atgimę. Manau, kad kiekvienas, nuoširdžiai patikėjęs Kristumi yra atgimęs žmogus. Tik svarbu nepamiršti, jog visada išlieka pavojus tapti pasėliu tarp usnių ir erškėčių, kai rūpesčiai, geismai ir turtų apgaulė užgožia Dievo Dvasios rodomą vaizdą. Neturėtume nusiraminti guosdamiesi faktu, jog esame atgimę. Geriau dėmesingai pagalvokime, ar iš tiesų tikime tuo, ko mus moko Jėzus, kalbėdamas apie mūsų kasdienybę. Ar suprantame, kad taikytis su broliu, priešintis pagundoms, kalbėti tiesą, mylėti priešus, slaptoje daryti teisumo darbus, pasitikėti Dievo teikiamu išlaikymu, visų pirma ieškoti Dievo karalystės, neniekinti šalia esančių žmonių yra mūsų gyvenimo kelias, lengva, o ne sunki našta? Negi pradėję Dvasia ir patikėję Kristaus auka, pabaigsime kūnu, galvodami, kad Jėzaus pamokymai yra tik nepasiekiamas idealas?
Rašto tiesa, jog Dievas taip stipriai myli kiekvieną žmogų, kad atidavė savo Viengimį Sūnų, turėtų mus maitinti kasdien. Ji mums atveria Dievo karalystės esmę ir negali tapti tik mintinai išmokta Biblijos eilute. Budėkime, kad Šventojo Rašto žodžiai nevirstų mums nuobodžiomis frazėmis. Svarbu ne tik gimti į Dievo karalystę, bet ir joje pasilikti, suvokiant, jog ir įeiname, ir pasiliekame įsižiūrėdami į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris atidavė savo gyvybę už mus.
