Krikščionybės istorijoje svarbų vaidmenį vaidino ypatinga šventųjų patirtis, taip vadinamas misticizmas. Ar panaši „mistinė patirtis" yra praktikuojama šiuolaikinėje krikščionybėje? Ką šiuolaikinė teologija kalba apie šį reiškinį?

Mykolas

54 metai

Vilnius



Pastaraisiais metais susidomėjimas misticizmu, arba dvasingumu, tarp krikščionių teologų yra labai suaktyvėjęs. Pavyzdžiui, šių metų vasarą Berlyne vyksiančios Europos evangelikų teologų konferencijos tema - Evangeliškos dvasingumo perspektyvos.

Atsakyti į Jūsų klausimus nelengva, nes pirma reikėtų išsiaiškinti pavartotų terminų prasmes. Ką turime omeny, sakydami „mistinė patirtis"? Antgamtinius Dievo Dvasios pasireiškimus? Charizmas? Racionalus protas, ypač atmetantis transcendentinę realybę, bet kokį gyvesnį religingumą gali vadinti mistiniu. Tačiau paties tikinčiojo vertinimu - tai neatskiriamos gyvenimo su Dievo akimirkos, iš kurių susideda ir plečiasi visa tikėjimo patirtis.

Misticizmas kaip terminas labiau vartojamas katalikų ir ortodoksų. Evangelikai labiau linkę vartoti dvasingumą. Vieni šiuos žodžius laiko sinonimais, kiti - misticizmą, kaip dvasingumo atšaką. Alisteris McGrathas knygoje Christian Spirituality (Krikščioniškas dvasingumas) nuodugniai aptaria šių dviejų terminų istorines bei dabarties prasmes ir sąsajas. Pats McGrathas krikščionišką dvasingumą apibrėžia kaip „ieškojimą autentiškos ir teikiančios pasitenkinimą krikščioniškos egzistencijos, kuri sujungia fundamentalias krikščionybės idėjas su visa gyvenimo patirtimi, besiremiančia krikščionišku tikėjimu".

Pastorius Giedrius Saulytis


Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas