Užrašytas Dievo apreiškimas moko mus principų, kurie atrodo nesuderinami, tačiau turime suprasti, kad, žvelgiant iš Jo perspektyvos, tos, rodos, viena kitai prieštaraujančios tiesos abi yra teisingos. Aukštesnėje Dievo realybėje gali egzistuoti dalykai, kurie mūsų akimis atrodo visiškai nesuderinami drauge. Kai Biblijoje minimi faktai juos pagrindžia, mes tampame gabūs priimti nesuvokiamus Biblijoje aprašomus principus ir susieti juos su Dievo visažinyste bei visagalybe. Ir nėra jokios būtinybės paneigti racionalumą dėl nesąmonių, kaip tai padarė Baltoji Karalienė Lewis Caroll knygoje „Alisa stebuklų šalyje":
„Negaliu tuo patikėti!", - pasakė Alisa. „Negali? - lyg apgailestaudama paklausė Karalienė. - Pabandyk dar kartą: giliai įkvėpk ir užsimerk." Alisa nusijuokė: „Nėra prasmės bandyti. Negalima patikėti neįmanomais dalykais". „Drįstu teigti, jog tau trūksta praktikos, - tarė Karalienė. - Kai buvau tavo amžiaus, tam paskirdavau pusvalandį per dieną. Būtent dėl to prieš pusryčius jau tikėdavau maždaug šešiais neįmanomais dalykais".
Mums nėra reikalo laikytis ir Tertuliano pozicijos: „Tikiu tuo, nes tai absurdas". Tačiau krikščionys turėtų sakyti: „Aš tikiu tuo, nes taip sakoma Biblijoje".
Bendroji problema
Biblijoje Dievas atskleidė mums, kad Jis ne tik viską sukūrė, bet ir iš anksto numatė, kas vyks su Jo kūrinija. Jis žino, kas jau yra įvykę, ir tai, kas dar tik įvyks. Jis priėmė sprendimus dėl kiekvienos šios realybės detalės ir viskam turi valdžią. Bet štai čia ir atrandame slėpinį: nors Dievas ir yra visa ko valdovas, žmogus taip pat turi atsakomybę bei laisvę pats priimti sprendimus. Sprendimus priima pats žmogus, ir dėl jų Dievo kaltinti nebegalima. Žmogaus pasirinkimai tikrai darys įtaką bei keis likusį jo gyvenimą.
Kadangi šis slėpinys daro mums įtaką labiau nei visi kiti, jį sunkiausia priimti. Su tuo susidūrę žmonės yra linkę pervertinti vieną iš tiesų (aukščiausiąją Dievo valdžią arba žmogaus atsakomybę). Tuomet pradeda trūkti pusiausvyros.
Šis slėpinys pasireiškia įvairiais būdais. Pavyzdžiui, jis aktualus kalbant apie išgelbėjimo doktriną, taip pat yra susijęs su blogio problema (kyla klausimai, kaip blogis gali paveikti Dievo kūrinį, Dievui neprisiimant už tai atsakomybės). Kiek vėliau panagrinėsime ir šią amžiną problemą. Tačiau prieš tai, remdamasis Dievo žodžiu, norėčiau atskleisti jums dviejų esminių šio slėpinio teiginių prasmę. Ar Biblijoje tikrai rašoma, jog žmogus yra visiškai atsakingas už savo veiksmus, net jei Dievas visą ateitį jau yra suplanavęs?
Dievo suverenumas
Dievas turi galią daryti viską, ko trokšta. Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei (Job 42, 2). Visa, ko panorėjo Viešpats, Jis padarė danguje, žemėje ir jūrų gelmėse (Ps 135, 6). Viešpats viską įvykdo taip, kaip yra suplanavęs. Argi negirdėjai? Jau seniai Aš tai padariau, labai seniai tai paruošiau, tik dabar įvykdžiau (2 Kar 19, 25). Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? (Sk 23, 19). Visa, ką Dievas iš anksto suplanavo, tai ir įvykdo. Niekas negali to pakeisti, nes nėra didesnio autoriteto už Dievą. Izaijo lūpomis Jis taria: Su kuo mane palyginsite ir į ką Aš panašus? (Iz 40, 25).
Dėl to, kad Viešpats yra absoliučiai unikalus ir turi visą aukščiausią valdžią, Jis gali skelbti: Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra. Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs (Iz 46, 9-10; 14, 24; 43, 13).
Dievas pakreipia pasaulio istoriją pagal iš anksto numatytą planą. Jis turi gebėjimą parinkti atskirus asmenis ar grupes, kad šie įgyvendintų Jo numatytus tikslus. Pavyzdžiui, Dievas išsirinko Jeremiją ir Paulių jiems dar net nesant motinos įsčiose ir patikėjo jiems ypatingas misijas (Jer 1, 5; Gal 1, 15).
Dievas numato, ir kurie žmonės bus išgelbėti. Apie šiuos išrinktuosius kalbėjo ir Kristus (Mt 24, 22. 24. 31; Lk 18, 7). Paulius taip pat tam pritarė (Rom 8, 29-33; Kol 3, 12; 2 Tim 2, 10; Tit 1, 1).
Labai aiškiai apie tai kalbama laiške Efeziečiams (Ef 1, 4-5. 11). Kaip rašoma ketvirtoje eilutėje, Dievas prieš laiką - prieš pasaulio sutvėrimą - išrinko tuos, kurie bus išgelbėti. Šio išrinkimo pagrindas buvo meilė ir Dievo gerumas. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų.
Dievas pats sau suteikė aukščiausią valdžią, ir šis faktas yra pabrėžiamas tris kartus (Ef 1, 5. 9. 11). Pagal Dievo planą viskas buvo sukurta Jo šlovės gyriui (Ef 5, 6. 12. 14). Nuostabu, jog Viešpats veikia visur ir visada, nes tik taip laikų pabaigoje visi kūriniai pašlovins Dievą. Toks pagarbinimas dera prie Dievo meilės ir gerumo, nes tik Jis vienas vertas galutinės šlovės. (Visgi, prisikėlimo dieną Dievas suteiks garbę visiems tikintiesiems, galiausiai prilygindamas mus savo Sūnaus atvaizdui. Tačiau netgi toks garbės suteikimas kitiems, dar didesnę šlovę atneš Jam pačiam.)
Aukščiausios Dievo val-džios tikslas apima visus Jo kūrinius. Jo neriboja nei laikas, nei erdvė. Šis planas yra toks išbaigtas, jog Rašte pripažįstama: Burtas metamas į skverną, bet jo išsidėstymas priklauso nuo Viešpaties (Pat 16, 33). Apsvarstykite šio teiginio prasmę! Šiame pasaulyje nepalikta vietos atsitiktinumams, nes Dievo kontroliuojami yra netgi tikimybių teorijos ir statistikos rezultatai. Netikėti atsitiktinumai neegzistuoja, ir niekas negali Dievo nustebinti.
Taigi, matome, jog amžinasis Dievo planas apima viską, netgi žmones, kurie bus išgelbėti. O kas bus su tais, kurie nėra išrinkti, kad būtų išgelbėti? Daugelis teologų šiuo atveju natūraliai yra linkę nustatyti aukščiausios Dievo valdžios plano ribas. Šioje situacijoje dažnai yra minimas žodis „praleidimas", reiškiantis, jog Dievas neišrinktuosius „apeina".
Visgi keletas Šventojo Rašto skyrių remia aktyvesnį Dievo veiklos vaidmenį. Jei tai yra tiesa, tuomet tikslesnis žodis nei „praleidimas" galėtų būti „pasmerkimas".
Viena iš ištraukų, kurias reikėtų atidžiai išstudijuoti, yra laiško Romiečiams 9 skyriaus 10-24 eilutės. Viešpats pasigaili, ko nori pasigailėti, ir kurį nori, tą užkietina (18 eilutė) - abu veiksmažodžiai yra aktyvūs. Dievo pasirinkimas yra grindžiamas ne žmogaus nuopelnais, bet Jo gailestingumu ir neperprantamais tikslais. Bet jeigu Dievas užkietina, tai kokią atsakomybę neša žmogus? Kaip Dievas gali kaltinti neišrinktąjį, jog šis nevykdo Jo valios (19 eil.)? Į tai Dievas atsako: klausti nedera (20 eil.). Juk žinome, jog Dieve nėra neteisybės (14 eil.) ir mes kaip indai turime pasitikėti Puodžiumi. Žmogui ši problema yra paslaptis.
Tęsiant šią temą, reikėtų patyrinėti ir eilutę iš pirmojo Petro laiško (1 Pt 2, 8). Kalbėdamas apie tuos, kurie atstūmė Jėzų Kristų, Petras sako, kad jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti. Kitoje vietoje taip pat rašoma: Viešpats viską sukūrė dėl savęs, net ir nedorėlį nelaimės dienai (Pat 16, 4; 92, 6-7). Daugybė eilučių Biblijoje kalba apie tai, kaip Dievas užkietina širdis (Iz 6, 10; 44, 18; Jn 12, 40; Rom 11, 7-8. 25).
Žmogaus atsakomybė
Kaip ir biblinė doktrina apie aukščiausią Dievo valdžią, svarbi yra ir tiesa apie žmogaus atsakomybę. Pavyzdžiui, Laiško romiečiams 9 skyrius (kur rašoma apie Dievo aukščiausią valdžią) būtų neišbaigtas be šio laiško 10 skyriaus (kur kalbama apie žmogaus atsakomybę): Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas". Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, juk "kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas" (Rom 10, 11-13).
Karaliaus Sauliaus gyvenimas puikiai paliudija, jog svarbi ir žmogaus atsakomybė. Jo neklusnumas jam kainavo karalystę, kuri galėjo būti amžina: Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams (1 Sam 13, 13). Vėliau apie Saulių Dievas pasakė: Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų (1 Sam 15, 11).
Biblijoje aiškiai atskleidžiama, jog nesame marionetės iš anksto nulemtoje visatoje. Kiekvienas Senojo ir Naujojo Testamento įsakymas įrodo, jog egzistuoja ir žmogaus atsakomybė.
Nukelta į 6 psl.
Pavyzdžiui, pagalvokite apie Dievo Sūnaus nukryžiavimą. Nors Jis ir buvo išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotas (Apd 2, 23), už Jėzaus pasmerkimą mirčiai buvo atsakingi žmonės. Pagal apaštalų darbų 4 skyriaus 27-28 eilutes, susibūrusieji prieš Jėzų paprasčiausiai įvykdė tai, ką Dievas iš anksto nulėmė įvykti. Šis slėpinys tiesiogiai siejasi su Judu Iskarijotu ir jo išdavyste: Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda! (Lk 22, 22).
Dievas yra nuostabus Puodžius, kuris turi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam, taip, kaip ir yra numatęs (Rom 9, 21). Visgi „minkalas" turi laisvą valią ir yra atsakingas už savo pasirinkimus. (Perskaitykite Jer 18, 1-12, kur pranašas subtiliai supina abu šiuos aspektus).
Dievas yra visažinis. Net kai Jis „persigalvoja" (kaip Jer 18, 8.10), tai jau yra suplanuota amžinybėje. Būdamas visažinis, Jis žinojo, jog žydai nepaliks savo nuodėmių (iš tiesų, juk Jis ir užkietino jų širdis (Iz 63, 17)). Visgi, Jo kreipimasis į Judo gyventojus nebuvo apsimestinis (Jer 18, 11); tai buvo galiojantis pasiūlymas. Senajame Testamente apie Dievo kontrolę ir žmogaus atsakomybę kalba dar kelios vietos: Iz 63, 15 - 64, 12 ir Iz 65, 1-2.
Laiško Filipiečiams 2 skyriaus 12-13 eilutės - puikiai atskleidžia pusiausvyrą tarp šių dviejų tiesų. Paulius kalba apie krikščioniško gyvenimo principus: pabrėžia žmogaus atsakomybės aspektą šiame procese (12 eil.) ir akcentuoja aukščiausios Dievo valdžios kontrolę (13eil.). Dievas kontroliuoja, o žmogus yra atsakingas. Nė viena iš šių dviejų eilučių neturėtų būti cituojama be antrosios, nes Biblijoje abi tiesos sudaro tobulą harmoniją.
Aukščiausios Dievo valdžios ir žmogaus atsakomybės sintezė
Dievas yra aukščiausias savo sukurtos visatos Valdovas. Jo planas daro įtaką kiekvienai kūrinijos detalei. Šis planas yra amžinas ir niekada nebuvo jokio kito plano. Vadinasi, tokios sąvokos kaip tikslas, išankstinis žinojimas, lemtis ir išrinkimas yra logiškai susijusios ir vienodai nepriklauso nuo laiko.
Dievo kontrolė virš visos kūrinijos yra grindžiama Jo visagalybe ir visažinyste. Kadangi Dievas valdo informaciją apie egzistuojančius ir numatomus dalykus, Jo amžinasis planas nesiremia atsitiktiniais pasirinkimais. Atvirkščiai, Dievas labai išmintingai sudarė planą, kurio visi aspektai galiausiai susijungs ir duos geriausių rezultatų - bus pašlovintas Dievas. Kadangi Dievas yra absoliuti tiesa, gerumas ir meilė, Jo planas atspindės Jo esybę.
Dievas ne tik sudarė geriausią įmanomą planą, bet Jis turi galią bei valdžią tą planą pakeisti (visagalybė). Kai Dievas pažada ką nors įvykdyti, dėl to neturėtų kilti jokių klausimų. Štai kodėl kiekviena Biblijos pranašystė bus tobulai išpildyta.
Visa apimantį savo planą Dievas vykdo įvairiais būdais. Jis gali tiesiogiai įsikišti arba gali pasiekti savo tikslus per tarpininką (pvz., gamtos dėsnius). Savo planą Jis gali įgyvendinti net patraukdamas savo rankas nuo tam tikros situacijos (Rom 1, 24-28 frazė „Dievas paliko juos" pakartojama tris kartus). Tačiau nesvarbu, kokias priemones Jis pasirinktų, viskam vadovauja Dievas.
Biblijoje aiškiai matome, jog iš anksto nulemdamas dalykus ar išsirinkdamas žmones, Dievas daro tai vadovaudamasis meile (Ef 1, 4-5; 1 Jn 4, 7), išmintimi (Rom 11, 33; 16, 27) ir teisingumu (Pr 18, 25; Rom 3, 4-6). Teisus yra Viešpats visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose (Ps 145, 17).
Nepaaiškinamu būdu Dievas sugebėjo visa apimantį savo planą suderinti su žmogaus laisve ir atsakomybe. Nors Viešpats turi aukščiausią valdžią savo kūrinijos smulkiausioms detalėms, Jis niekada neverčia jokio žmogaus daryti ką prieš savo valią. Tai, kad Dievas teisia nuodėmę, įrodo, jog Jis nėra atsakingas už tos nuodėmės įvykdymą. Žmogus nusideda, laisvai tai pasirinkdamas. Panašiai yra ir tuomet, kai žmogus išgirsta Evangeliją, - jis gali laisva valia pasirinkti: priimti ar atmesti Kristaus siūlomą nuodėmių atleidimą. Kadangi žmogus gali laisvai pasirinkti, jis tampa atsakingas už savo sprendimus (Jn 12, 48).
Mano manymu, tam, kad žmogus būtų asmeniškai ir morališkai atsakingas, jis turi turėti laisvą valią. Nesutinku su teigiančiais, jog mūsų valia yra visiškai priklausoma, nors vartodamas žodžius „laisvė" ir „laisva valia", aš neteigiu, jog žmonės yra nepriklausomi. Mes negalime valdyti esminių savo gyvenime dalykų (tokių, kaip mūsų gyvenimo šioje žemėje trukmė ar mūsų sugebėjimai), bet galime daryti laisvus pasirinkimus.
Bibliniais terminais šį slėpinį galima apibendrinti pasakant, jog Dievas yra ir Karalius, ir Teisėjas. „Šventasis Raštas moko, kad, būdamas Karalius, Jis valdo ir tvarko viską aplinkui, įskaitant ir žmogaus veiksmus, neišsižadėdamas amžinųjų tikslų. Raštas taip pat moko, kad, būdamas Teisėjas, Jis laiko kiekvieną žmogų atsakingu už savo pasirinkimus ir veiksmus" (J. I. Packer, „Evangelism and the Sovereignity of God").
Galiausiai, Dievo planas ne visada sutampa su Jo troškimais. Nors Jo planas kontroliuoja, koks bus žmogus, tačiau rezultatas nebūtinai bus toks, kokio Jis trokšta. Iš dalies taip yra dėl to, kad Dievas nusprendė leisti žmogui turėti laisvą valią. Pavyzdžiui, Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4; 2 Pt 3, 9). Visgi, ne visus žmones Jis išsirinko: (Tai, ko ieškojo,) pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti buvo apakinti (Rom 11, 7).
Vadinasi, Dievo planas ir troškimai yra du skirtingi Jo valios aspektai. Jis atskleidė savo troškimą (ką žmogus turėtų daryti), bet Jo planas, ką atskiri žmonės darys, beveik visas skendi paslaptyje. Tai tarsi slėpinys slėpinyje, nes mes negalime suvokti, kaip šie du skirtingi Dievo valios aspektai dera Viešpaties prote.
Pavyzdžiai
J. I. Packer šio slėpinio esmę aprašo taip: „Žmogus yra atsakingas už moralę, nors tuo pat metu jis paklūsta dieviškai kontrolei. Žmogus paklūsta dieviškai kontrolei, nors tuo pat metu jis yra atsakingas už moralę" („Evangelism and the Sovereignity of God"). Daugelis mėgino paaiškinti šių dviejų tiesų tarpusavio ryšį, tačiau dėl jas gaubiančios paslapties, visi bandymai pasirodė netinkami.
Labai dažnai žmonės bando kaip nors iliustruoti išankstinį žinojimą, lemtį ir išrinkimą. Pavyzdžiui, vaizduoja Dievą kaip ant kalno stovintį žmogų, kuris žvelgia žemyn į aplink kalną vingiuojančius kelius. Taip jis gali „regėti ateitį", nes jis žino, kurie automobiliai su kuriais apsilenks, dar prieš jiems vieniems kitus pamatant. Tačiau Dievo planas yra daugiau nei išankstinis žinojimas. Toks žinojimas yra pasyvus, o dieviška kontrolė yra aktyvi.
Kitoje iliustracijoje vaizduojamas asmuo, projektuojantis situaciją, kuri kitą žmogų įkvėptų priimti tam tikrą sprendimą. Pavyzdžiu galėtų būti piršlybos. Kai vyras nori, jog moteris taptų jo žmona, jis apgalvoja savo piršlybas taip, kad jam pasipiršus moteris noriai atsakytų „taip". Jis sukuria situaciją ir, tikriausiai, iš anksto žino, jog ji atsakys teigiamai. Tačiau visgi moteris turi laisvą valią, todėl gali priimti arba atmesti pasiūlymą. Ir ši iliustracija nėra labai tinkama. Ji tarsi teigtų, jog mes nusidedame, nes pats Dievas mus į tai pastūmėja. Bet taip tikrai nėra.
Alternatyvos ir kraštutinumai
Kaip ir su kitais bibliniais slėpiniais, taip ir aptariant šią temą, egzistuoja trys alternatyvos. Galime priimti tai, atmesti arba racionaliai tai paaiškinti. Norint rasti racionalų paaiškinimą, reikėtų vieną tiesą pervertinti, o kitą nuvertinti, ir tokia situacija veda prie dviejų kraštutinumų.
Teisingas pasirinkimas būtų išmokti gyventi su slėpiniu, priimant abi tiesas ir, remiantis Dievo žodžiu, jas vienodai vertinti. Biblijoje Dievo apreiškimai visuomet dera vienas su kitu. Vienintelė problema ta, jog žmogus negali visko iki galo suvokti. Jei galėtume savo mintis „pakelti" iki Dievo minčių lygio, nebeliktų jokių paslapčių.
Daugybė žmonių atsisako leisti Dievui būti išmintingesniam už žmogų, ir reikalauja paaiškinti aukščiausios dieviškos valdžios ir žmogaus atsakomybės slėpinio principus. Kai kurie itin susirūpina viena tiesa, kiti - kita. Tačiau tie, kurie sutelkia dėmesį į žmogaus atsakomybę, gali pervertinti metodus, juos gali apimti kaltės jausmas dėl to, jog neliudija kiekvienam sutiktam žmogui. Analogiškai, kitą kraštutinumą pasirinkę žmonės gali sumenkinti misijų ir Evangelijos skelbimo svarbą, sakydami: „Kam vargintis? Juk išrinktieji vis tiek bus išgelbėti". Bet kokia klaida gali vesti prie realių problemų.
Maldos reikšmė taip pat priklauso nuo abiejų principų suderinimo. Jei Dievas nėra suverenus, jei Jam nepriklauso aukščiausia valdžia, nėra tikslo melstis, nes į daugelį maldų Jis atsakyti negali. O jei žmogus neturi jokios atsakomybės, neverta melstis, nes visa, ko mes prašome ar darome, neturės įtakos Dievo planui.
Žvelgiant iš praktinės pusės, krikščioniui labiau nederėtų pervertinti dieviškosios aukščiausios valdžios ir nuvertinti žmogaus atsakomybės nei atvirkščiai. Kadangi žmogaus atsakomybė yra susijusi su mūsų veiksmais, privalome tuo pasirūpinti. O Dievas pasirūpins savo aukščiausiąja valdžia! Visgi, bet kuris iš kraštutinumų yra žalingas, ir nereikėtų į juos nukrypti.
Kai kurie žmonės linkę painioti dievišką aukščiausią valdžią su fatalizmu. Krikščionybė nėra fatalistinė vien dėl to, kad ji moko, jog žmogaus atsakomybė yra tokia pat reali kaip ir aukščiausioji dieviškoji valdžia. Be to, tai, kas slypi už fatalizmo (likimas), nėra tas pats, kas slypi už dieviškosios aukščiausiosios valdžios (gyvenimas, išmintis, neturintis nuodėmės Dievas). <...>
Nenuostabu, kad šis slėpinys bažnyčios istorijoje nuolat skatino karštas diskusijas ir ekstremalių požiūrių formavimąsi. Vienas žymiausių ginčų vyko tarp Augustino ir Pelagijaus. Pelagijaus sekėjai akcentavo žmogaus laisvę, sumenkindami dieviškąją aukščiausiąją valdžią, ir tai atvedė prie idėjos, jog žmogus pats gali išsigelbėti, jog tam nereikalinga Dievo malonė.
Žmonėms šis slėpinys kelia daugiau problemų nei visi kiti, nes jis yra aktualus mūsų gyvenime. <...>
Šios paslapties apraiškos mūsų gyvenime
Aukščiausios dieviškos valdžios ir žmogiškos atsakomybės paslaptis iškyla mąstant beveik apie kiekvieną krikščioniško gyvenimo aspektą.
A. Evangelizavimas
Faktas, kad Dievas iš anksto išsirenka tuos, kurie skirti išgelbėjimui, jokiu būdu nepanaikina krikščionio atsakomybės skelbti Evangeliją nepažįstantiems Kristaus. Dievas ragina mus melstis ir liudyti pasauliui. Ne mūsų reikalas spėlioti, kas išrinktas, o kas ne; išrinktieji juk neturi jokių specialių žymių.
Supratimas, kad visagalis Dievas sėdi soste, gali suteikti mums pasitikėjimo evangelizuojant ir įkvėpti drąsos. Taip pat turėtume būti kantrūs ir maldingi. Mūsų darbas yra tiesiog užmegzti ryšius, susidraugauti su netikinčiais, skelbti jiems Evangeliją ir už juos melstis. O dėl rezultatų turime pasitikėti Dievu, turinčiu aukščiausią valdžią.
B. Malda
Jeigu Dievas viską kontroliuoja, tai kam melstis? Atsakymas, žinoma, yra tai, jog pats Dievas įsako mums melstis. Ir mes esame atsakingi, kad paklustume šiam įsakymui. Jeigu norime, kad į mūsų maldas būtų atsakyta, turime išpildyti ir tam tikras sąlygas (kai kurias iš jų randame Jn 15, 7; 16, 23-24; 1 Pt 3, 7. 12; 1 Jn 5, 14). Kitu atveju, mūsų maldos bus trukdomos.
Nors Dievas yra visagalis, Jo vaikų maldos yra labai svarbios, kad būtų įvykdyta tai, ką Jis numatė. Tai nereiškia, kad mes spaudžiame mygtukus ar verčiame Dievą atsakyti, nes Jis neatsako į visus prašymus. Malda turėtų priminti tikinčiajam jo priklausomybę nuo Dievo visose gyvenimo srityse. Ir kai ateina atsakymai, kai įvyksta stebuklai, turėtų būti pašlovintas Dievas, o ne asmuo, kuris meldėsi. Taigi, kadangi Dievas viską kontroliuoja, mūsų maldos stipriai gali pakeisti ir keičia tikrovę.
C. Dievo valia
Dievas turi planų kiekvieno žmogaus gyvenimui, tačiau to plano detalės priklauso nuo kiekvieno asmens pasirinkimų. Kaip jau minėjome, Dievo planas ne visada sutampa su Jo norais. Mūsų prisiimta atsakomybė yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis Dievo troškimų išsipildymą mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, Dievas nori, kad mes Jį mylėtume dėl to, koks Jis yra ir ką Jis dėl mūsų padarė. Bet mes nesame robotai, kurie užprogramuoti sakyti: „Šlovė Tau! Šlovė Tau!" Niekas negali tikrai mylėti Dievą (ar ką nors kitą), jei neturi galimybės rinktis.
Paveikslėlyje parodyta viena žmogaus gyvenimo dalis. Laikui bėgant jis daro daug sprendimų (punktyrinė linija), kurie daro poveikį ir kitiems pasirinkimams. Visuomet, kai, priėjus tam tikrą tašką (taškas C), reikia ką nors nuspręsti, egzistuoja bent kelių skirtingų pasirinkimų galimybė. Tačiau pasirinkimų įvairovė visada ribota, kaip parodyta X pažymėtomis linijomis, t.y. žmogus, kuris nenori būti matomas, negali pasirinkti ir staiga tapti nematomas ar pereiti sieną.
Tarkim, asmuo ką tik priėjo tašką C. Jis laisvai gali pasirinkti vieną iš penkių alternatyvų. Štai kur slypi paslaptis: visos penkios alternatyvos yra tikroviškos ir, kad ir ką jis pasirinktų, visos jos yra Dievo planas. Taip yra kiekvieno iš mūsų gyvenime. Kadangi pasirinkimai yra tikroviški, mes esame atsakingi už savo pasirinkimus ir priimtus sprendimus.
Dievas iš karto mato visą eigą, nes Jo neriboja nei laikas, nei vieta, o mes matome tik tam tikrą ribotą įvykių seką (žr. skyr. „Alternatyvos ir kraštutinumai"). Kadangi mes nematome savo gyvenimo eigos, kaip tai mato Dievas, todėl nė vienas negalime gyventi gyvenimo lyg numatydami visa, kas įvyks. Kasdien priimdamas sprendimus krikščionis turėtų pasitikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Mes esame užtikrinti dėl to, kas buvo praeityje (žr. pav.), bet nesame tikri dėl to, kas laukia ateityje.
Nekrikščionis turi mažiau pasirinkimo galimybių, nes be Šventosios Dvasios jis negali pasirinkti to, ko jo gyvenimui norėtų Dievas (Rom 8, 8). Kol Kristus jo neišlaisvino, jis tebėra nuodėmės vergas (Rom 6, 17-22; 2 Pt 2, 19).
D. Krikščioniškas gyvenimas
Krikščionio gyvenimas su Dievu yra Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas. Dievas nuolat veikia tikinčiajame augindamas teisumo vaisius bei siekdamas, kad jis taptų panašus į Kristų, tačiau tikintysis taip pat yra atsakingas už savo veiksmus. Negalima sakyti: „Tegul Dievas veikia, o aš pasiduodu kūno geismams".
Paulius aiškiai parodo, jog reikalinga pusiausvyra: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Taip pat palyginkite: Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 12-13). Dievas darbuojasi mumyse, bet mes turime Jam paklusti.
E. Saugumas ir patogumas
Dievas yra Valdovas ir Jis kontroliuoja visą kūriniją. Ir nors viskas nuolat keičiasi, niekas nepraslysta pro Dievo akis. O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti (Mt 10, 30)! Kai kiekvieną kartą šukuojantis iškrenta plaukas, Viešpats tai mato! Ir Kristus pritaiko šią tiesą, drąsindamas: Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių (Mt 10, 31). Faktas, kad Dievas tave „kiaurai" mato, turėtų suteikti didžiulį saugumą ir atnešti ramybę. Ir štai kur yra mūsų, žmonių, atsakomybė - mes turime atsakyti pasitikėdami.
Kai įvyksta nenumatyti dalykai, pavyzdžiui, staiga miršta artimas žmogus ar įvyksta koks nelaimingas atsitikimas, krikščionis atranda ramybę ir paguodą, žinodamas, kad viską valdo mylintis Dievas.
Kai kitą kartą skrisite lėktuvu, padarykite eksperimentą. Kai lėktuvas pakils, pažiūrėkite pro langą į miestą: į visas mažytes mašinas bei namelius apačioje, ir pamąstykite, kad Dievas viską žino ir rūpinasi visais žmonėmis. Jis mato visų žmonių sprendimus, viltis ir išmėginimus.
Kiekvienas iš mūsų yra svarbus, nes gyvasis Dievas mus labai brangina: O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį (1 Jn 4, 9).
F. Likimas ir sėkmė
Burtas metamas į skverną, bet jo išsidėstymas priklauso nuo Viešpaties (Pat 16, 33). Turint omenyje Šventojo Rašto įrodymus apie Dievo visagalybę ir suverenumą, žodžiai „likimas" ir „sėkmė" praranda savo svarbą. Juk iš esmės niekas nevyksta atsitiktinai.
Nors biblinė doktrina apie žmogaus atsakomybę yra labai ryški ir tai liudija žmonių gyvenimai, nė vienas žmogus negali gyventi lyg likimo užprogramuotas. Mes turime daryti pasirinkimus.
G. Atsakomybės vengimas
Žmonės turi gebėjimą mąstyti apie ateitį ir trokšta ją keisti. Bėda tik ta, kad mes norime laisvai rinktis, bet nenorime prisiimti atsakomybės už padarytus pasirinkimus. Žmonės visaip bando išvengti atsakomybės.
Vienas iš būdų išvengti atsakomybės buvo bandymas sukurti teoriją apie visatą, kurioje veikiančios jėgos būtų laikas ir galimybės. Ateistinė evoliucijos teorija bando išstumti visatos Kūrėją. Jeigu mes neturime atsiskaityti savo Kūrėjui, tuomet nėra prasmės nerimauti dėl atsakomybės už nuodėmingus veiksmus ir mintis.
Kitas bandymas išvengti atsakomybės - kai kurių filosofinės minties mokyklų remiama determinizmo idėja (determinizmas - filosofijos teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.). Pavyzdžiui, „Froido psichoanalizė tapo ekspedicija atgal į praeitį, kur buvo ieškoma, kam suversti kaltę už pacientų elgesį. Pagrindinė mintis yra išsiaiškinti, kaip jam pakenkė aplinkiniai" (Jay Adams, „Competent to Counsel"). Čia teigiama, jog žmogaus elgesį lemia išoriniai nekontroliuojami faktoriai (Dievas, tikėjimas, tėvai). Tačiau Biblijoje aiškiai sakoma, jog nesvarbu, kas buvo praeityje, dėl savo netinkamo elgesio negalime kaltinti nieko kito, tik save.
Pasikliovimas astrologija - tai dar vienas bandymas pabėgti nuo atsakomybės.
Išvados
Paskutinėje dalyje tik šiek tiek apžvelgėme, kaip dieviško suverenumo ir žmogaus atsakomybės paslaptis veikia įvairias mūsų gyvenimo sferas. Biblinės tiesos apie visagalio Dievo iš anksto numatytus tikslus ir valdžią visai visatai turėtų mus įkvėpti labiau vertinti patį Dievą. Kuo daugiau mąstysime apie šiuos dalykus, tuo aiškiau matysime Jo mylinčią ranką, išmintį, šventumą ir didybę.
Viešpatie, parodyk man savąjį kelią, pamokyk mane savo takų. Vesk mane savo tiesa ir mokyk, nes Tu esi mano išgelbėjimo Dievas, laukiu Tavęs visą dieną. Viešpatie, atsimink gailestingumą ir malones, kurios yra nuo amžių (Ps 25, 4-6).
Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 27-30).
Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 38-39).
vertė Eglė Junevičiūtė ir Jurgita Tirūnienė
