Stan D. Gaede
Didžiausia problema yra ne atpažinti Dievo valią, bet ją įvykdyti... Dievas nereikalauja iš žmogaus kiekviename žingsnyje žūtbūt ieškoti Jo valios, bet tikrai reikalauja, ją atpažinus, vykdyti.
Dievas nori, kad paklusčiau tiems Jo įsakymams, kurie jau duoti, o ne ieškočiau dar kažkokių, kurių išvis nėra; kad savo gyvenimą tvarkyčiau pagal tai, kas jau yra apreikšta, o ne reikalaučiau kažin kokių specialių apreiškimų kiekvienai elementariausiai gyvenimo situacijai; kad paklusčiau jau pasakytiems Dievo žodžiams, o ne be perstojo laukčiau balso iš dangaus...
Kodėl nuo ryto iki vakaro nenustoju galvojęs, kas teisinga, o kas ne, ir nekreipiu dėmesio į klaidas, kurių per tuos savo įnirtinguosius svarstymus pridarau? Kodėl daugybę laiko sugaištu Dievo valios paieškoms, kai to daryti visiškai nereikia, - juk per Dievo valią man yra suteikta ir pasirinkimo laisvė! Užuot panaudojęs tą laiką atpažintai, akivaizdžiai ir suprantamai valiai įvykdyti?.. Kodėl? Todėl, kad daryti teisingus dalykus nėra lengva. Tai reikalauja pastangų... Be abejo, rūpinimasis nėra labai malonus reikalas [kai reikia rūpintis dėl ateities], bet tai daug paprasčiau, nei imti ir patikėti, kad viskuo pasirūpins Dievas, nesvarbu, geri ar blogi bus mūsų sprendimai. Šitai nėra lengva. Tam reikia tikėjimo. Tai reiškia, kad tam tikrą laiką teks pagyventi nežinomybėje. Bet būtent tai ir yra tikėjimas!
Nuolatinis Dievo valios ieškojimas yra labai patogus būdas paslėpti atsiradusią problemą - ko gero, rimtą dvasinę problemą. Ši problema byloja apie mano menką, nevisišką pasitikėjimą Vieš-pačiu. Parodo, kad aš abejoju Jėzaus patarimu nesirūpinti savo rytdiena, nes, žinodamas, ko mums reikia, ja pasirūpins dangaus Tėvas. Ta abejonė verčia nerimti ir elgtis lygiai taip, kaip elgiasi visi netikintieji: diena po dienos rūpintis maistu ir gėrimu, apdaru ir visais kitais gyvenimo dalykais. Tik visus savo rūpesčius paslepiant po krikščioniška etikete „Dievo valia". Tiesiog savo sąžinei nuraminti.
Bet yra dalykas, kuris teikia ramybę svarbių apsisprendimų akivaizdoje - tai pasitikėjimas Viešpačiu. Tikėjimas, kad Dievas tikrai mumis pasirūpins, kaip yra pažadėjęs. Tu turi patikėti, kad Dievas tikrai tavęs neapleis, kad ir kokį sprendimą priimtum, jei tik jį priimsi tikėdamas. Dievas bus su tavimi ir tikrai tave palaikys. Su tavimi bus Tas, kuris tave pažįsta puikiausiai, kuris visus plaukus ant tavo galvos suskaičiavęs. Kuris tavimi rūpinasi, tave myli, kuris tai yra pažadėjęs ir savo žodžio tvirtai laikosi.
Tuo nelengva patikėti. Todėl mes renkamės patogesnius dalykus. Kokie gi tie patogesni dalykai? Ogi pačių iniciatyva. Biblijos mokymas palauks, laikas pačiam atsiraitoti rankoves. Užuot žiūrėjęs, ką sako Dievo žodis, laikęsis teisingumo, mylėjęs ir buvęs gailestingas, aš tūpčioju prie Dievo durų: gal pasigailės ir pasakys, kokioje aikštelėje geriau statyti automobilį?.. Užuot nuolankiai vaikščiojęs su savo Dievu, tai yra nuoširdžiai tikėjęs, kad Jis tikrai tas Dievas, kuriuo galiu pasikliauti, aš užverčiu Jį nesibaigiančiais klausimais apie Jo valią...
„Ko Viešpats reikalauja iš tavęs?" - klausia pranašas. Ir pats labai aiškiai atsako: „Tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir vaikščioti nuolankiai su savo Dievu" (Michėjo 6, 8). Tai ne patarimas, o įsakymas. Jis neverčia gyventi nekeliant jokių klausimų, tik suteikia tavo gyvenimui ir tavo širdžiai ramybę.
Iš An Incomplete Guide to the Rest of Your Life (IVP, 2001)
Dietrich Bonhoeffer (Vestuvių pamokslas, parašytas kalėjime 1943 m.)
Šia proga, manau, netinka iš karto kalbėti apie Dievo valią ir vedimą. Tai, kas čia vyksta, ką mes švenčiame, visų pirma ir labai akivaizdu, yra judviejų žmogiška valia; šis dabar žengiamas žingsnis pirmiausiai yra judviejų pačių pasirinktas žingsnis; ir tai, kam judu ryžotės ir ką dabar atliekate, visų pirma yra ne tikėjimo, o visiškai pasaulietinis reikalas. Taigi už tai atsakingi pirmiausiai esate judu ir tik judu abu, joks kitas žmogus negali ta atsakomybe pasidalyti; tiksliau tariant, visa atsakomybė už šio apsisprendimo sėkmę, pripildytą laimės, kuri irgi yra tos atsakomybės dalis, tenka tik judviem, mieli sutuoktiniai. Tikra klaida šiandien galėtume laikyti nenorą pripažinti, kad tai judviejų valia, judviejų meilė ir judviejų kelias...
Žinoma, judu abu turite pakankamą pagrindą su dėkingumu žvelgti į savo praeitą gyvenimą... Jūs žinote, kad gyvenimas santuokoje vieniems duodamas, o kitiems ne. Tai ir yra, ką mes vadiname Dievo vedimu. Taigi šiandien jūsų džiaugsmas yra didelis, kad pagaliau judviejų valia, judviejų kelias pasiekė tikslą, bet tiek pat didelis bus ir judviejų dėkingumas, kad Dievo valia ir Dievo kelias judu atvedė į šią dieną. Ir taip, kaip jūs su viltimi šiandien imatės atsakomybės už savo sprendimus, lygiai taip pat su viltimi galite ir atiduosite tą atsakomybę į Dievo rankas. Šiandien Dievas jūsiškiam „taip" pritardamas savuoju „taip", judviejų valią patvirtindamas savo valia ir perleisdamas jums visą šios dienos triumfo džiaugsmą ir didybę, judu padaro savo valios ir savo plano, numatyto jums, įrankiais. Iš tiesų, Dievas nesuvokiamu būdu laimina judviejų apsisprendimą; tačiau tai darydamas Jis kartu kuria ir visai naują dalyką - iš judviejų meilės Jis sukuria šventą santuoką.
Iš Widerstand und Ergebung (München, 1951)
Jonas Kalvinas (apie trečiąjį maldos „Tėve mūsų" prašymą „Teesie Tavo valia...")
Čia kalbama ne apie paslėptąją [suverenią] Dievo valią, kuria Jis tvarko visą pasaulį ir vykdo savo planus. Nes vos tik šėtonui ar žmonėms šiai valiai pasipriešinus, Dievas gali jų veiklą ne tik pakreipti pagal savo mums nežinomą planą, bet ir priversti paklusti, kad per juos atliktų tai, ką yra numatęs.
Čia kalbama apie kitokią valią, būtent apie tokią, kurią būtų galima prilyginti savanoriškam paklusnumui [taigi apie moralinę valią]. Būtent dėl to čia ir žemė gretinama su dangumi, kaip ir 103 psalmės 20 eilutėje, kur angelai savanoriškai paklūsta Dievui ir yra pasirengę vykdyti Jo tartą žodį. Taigi kaip danguje nevyksta niekas, kas nekyla iš Dievo valios, ir kaip angelai pasirengę paklusti kiekvienai užduočiai, taip ir mes turime norėti, kad ir pas mus, žemėje, būtų sunaikintas visoks blogis bei užsispyrimas ir visa žemė paklustų Dievo įsakymui.
Jei šito trokštame, tai paklūstame ne mūsų kūno užgaidoms; nes tas, kuris savo troškimų neatiduoda Dievui, priešinasi Jo valiai; o juk iš mūsų neišeina nieko, kas nebūtų sugedę. Šiuo prašymu mes iš naujo žengiame į savęs atsižadėjimą ir atsidavimą Dievo valdžiai. Ir ne vien tik tai. Mes juo leidžiame sunaikinti mūsų mintis ir širdis ir sukurti naujas mintis bei širdis, kad nė joks geismas mums nekiltų, o vien tik visiškas pritarimas Jo [moralinei] valiai! Trumpai tariant, nieko nenorėkime iš savęs pačių, o leiskime savo širdis vesti Dievo Dvasiai, idant iš Jo išmoktume mylėti tai, kas Jam patinka, ir nekęsti to, kas Jam bjauru.
Iš Institutio III, 20, 43
Jonas iš Damasko.
Apvaizda yra Dievo rūpestis tvariniais. Apvaizda yra Dievo valia, kuria kiekviena būtybė gauna atitinkamą vadovavimą. Jei Apvaizda yra Dievo valia, tai viskas, kas per Apvaizdą vyksta, įvyksta tobulu būdu, yra labai gražu ir Dievo verta. Taigi Tvėrėjas ir apvaizdą būtybėms taikantysis turi būti tas pats. Būtų nenuoseklu, jei vienas būtų esančiųjų Tvėrėjas, o kitas - jų aprūpintojas. Dievas yra ir Tvėrėjas, ir globą teikiantysis. Kurianti ir išlaikanti jėga yra Jo gera valia. Nes „Visa, ko panorėjo Viešpats, Jis padarė danguje, žemėje ir jūrų gelmėse" (Ps 134, 6) ir Jo valiai niekas nepasipriešina. Jis panorėjo, kad viskas taptų, ir tapo. Jis nori, kad pasaulis būtų, ir jis yra, ir viskas, ko Jis nori, įvyksta. <...>
Reikia žinoti, kad pasirinkimas to, kas darytina, yra mūsų galioje. Bet įvykdymas gero priklauso nuo Dievo bendradarbiavimo. Tų, kurie laisvai pasirenka gera, Dievas neapleidžia ir jiems padeda. O kurie sąmoningai pasirenka pikta, tiems Dievas nepadeda, bet teisingai juos pasmerkia - apleidžia. Apleidimas yra dviejų rūšių: laikinas ir nuolatinis. Laikinas yra auklėjamojo pobūdžio, jis vykdomas pataisymui, išgelbėjimui ir išaukštinimui kenčiančiojo, paskatinimui kito arba Dievo garbei. Nuolatinis yra tas, kai žmogus, nors Dievas yra viską padaręs, kad jis būtų išganytas, sąmoningai pasilieka bejausmis ir nebepataisomas- neįmanomas išganyti. Tada jis pasiduoda visiškam sugedimui kaip Judas. Tegul Dievas mums būna malonus ir saugo nuo tokio apleidimo!
Tikrojo tikėjimo išdėstymas
