Dvasingumas

Žinoma, vangumas išveja tuščiagarbiškumą, o tuščiagarbiškumas vangumą, tačiau oras, kuriuo šiandien kvėpuojame, yra prisotintas šių ydų. Jau Evagrijus traktavo tuščiagarbiškumą (kenodoxía) kaip vangumo priešingybę: „Vangumas nualina sielą, tačiau tuščiagarbiškumas atgaivina protą. Jei jis serga - jį pagydo, o seną žmogų padaro tvirtesnį už jauną, idant daugelis tai pamatytų". Jei vangumas yra atonija, tai tuščiagarbiškumas - tam tikra hipertonija. Mus užplūsta energija bei jėgos, ir visa tai tik dėl garbės, tik dėl plojimų. Tuščiagarbiškumas tikrai yra labai subtili pagunda, kurią sunku atskirti. Tai daugiaformė yda, kuri puola iš visų pusių, „apsivynioja kaip vijoklis, išsiurbia kartu su dorybėmis atsirandančius syvus ir tol nepasišalina, kol neapleidžia jėgos". Tuščiagarbiškumas - tipinė liga tų, kurie laiko save dorybingais. Tai veidmainių liga, o giliausia prasme tuščiagarbiškumas yra prostitucijos forma: visa, kas tik daroma, yra daroma dėl akių, puikuojantis, dėl „įvaizdžio".

Kokia gi tuščiagarbiškumo prigimtis? Kodėl jis atsiranda? Fundamentaliausia prasme tuščiagarbiškumas gimsta tada, kai daugiau svarbos teikiama darymui negu buvimui, kai gyvenimo prasmė ir veiklos vertė ima priklausyti nuo kitų pritarimo ir aplodismentų. Savasis „aš" iškeliamas į pasaulio centrą - taip daro vaikas, reikalaujantis sau visų aplinkinių žvilgsnių... Nesutramdomo veiklumo ir ramybės neduodančių pastangų  įsitvirtinti laikais būtina įnirtingai kovoti su šia pagunda, nes rizikuojama ypač svarbiu dalyku: asmenys vertintini pagal tai, kas jie yra, o ne pagal tai, ką jie daro. Kiekviena žmogiškoji būtybė yra vardas ir veidas, o ne gramatinė dalyvio forma ar mašina! Kas leidžiasi užvaldomas tuščiagarbiškumo, save vertina tik pagal tai, ką nuveikia, ir siekia įsitvirtinti savo „dorybingos" veiklos dėka. Toks žmogus savo darbų nelaiko asmenybės tobulinimo galimybe, nesvarsto, kaip talentus panaudoti visų bendram gėriui, bet savo veikla siekia padaryti įspūdį kitiems. Tikima, kad kiti mus vertina pagal tai, ką darome, taigi ir elgiamasi atitinkamai. Viskas baigiasi tuo, kad kiti žmonės taip pat priima tokį požiūrį, kadangi mes reikalaujame jų pripažinimo, dedamės vertinami. Nereikia manyti, kad tokio elgesio pagrindas yra koks nors itin iškrypęs noras. Kartais didelį norą išsiskirti pagimdo paprasčiausias stačiokiškas troškimas būti pripažintam ir vertinamam. Ypač tai pasakytina apie nesaugiai besijaučiančius žmones.

Taigi tuščiagarbiškumas pasirodo per tam tikrą veiklos nerimą: norėdamas, kad kiti jį įvertintų, žmogus ima siekti patikti jiems bet kokia kaina, netgi sutikdamas dirbti vergo darbą ar slėpdamas milžinišką super-aš po dosnumo apdarais. Šitaip patenkama į labai pavojingą verpetą: jei kiti nepripažįsta to, kas, mūsų nuomone, turėtų būti pripažįstama, jie tampa nedėkingaisiais, priešais, asmenimis, su kuriais reikia kariauti. Be to, kartu prarandamas   pasitikėjimas savimi ir ima atrodyti, kad darosi vis sunkiau stoti į tikrą mūšį su mūsų širdyje gyvenančiais vaiduokliais. Tačiau tuščiagarbiui gresia dar didesnis pavojus. Nesveikai siekdamas, kad jam plotų ir juo žavėtųsi, tuščiagarbis artėja prie bedugnės krašto, t. y. tos dienos, kai veikla arba nuveikti darbai nebelydės jo - to veikėjo, kurį jis sumaniai sukonstravo. Kritimas į bedugnę bus tuo pavojingesnis, kuo aukščiau jis bus nevaržomai pakilęs.

Nederėtų pamiršti, kad šis blogis yra dažnai būdingas dvasininkams, kurie įgauna tų pačių bruožų, kaip ir evangelijose smerkiami fariziejai bei Rašto aiškintojai. Pastarieji, tapatindami save su jų atliekamomis funkcijomis, tampa veidmainiais, kurie skelbia tai, kuo patys netiki ir ko nepraktikuoja. Savo veiklą jie organizuoja dėl akių, kiekvieną dieną stengdamiesi kurti savo moralinę ir šventumo reputaciją. Tokiems žmonėms Jėzus skelbė: „Prostitutės ir nusidėjėliai greičiau už jus pateks į Dangaus karalystę".

Tikrai, kiek kenodoxía yra rimta, tiek ji yra ir subtili: ją lengva pateisinti gerumo regimybėmis ar kopimu į šventumą. Mes labai sumaniai mokame paslėpti tuščiagarbiškumą būtent tada, kai iš tiesų jį ypač nuosekliai praktikuojame. Didžiausia šios aistros sukelta rizika yra ta, kad imama nuolat vaikščioti su kauke ir slėpti nuo kitų savo silpnybes ir trūkumus. Šitaip paradoksaliu būdu mumyse susikuria autarkiškasis aš, kuris svajonėse puoselėja galimybę atrasti save kaip nuo efektyvios veiklos nepriklausančią asmenybę. Tad tikrovė ir kiti žmonės imami traktuoti kaip nuolatiniai trukdžiai, neleidžiantys sužydėti įsivaizduojamam paslėptam talentui.

Visa tai gerai apibūdino Robertas Musilis knygoje „Žmogus be savybių": „Kiekvienos šalies gyventojas savyje slepia bent devynis veikėjus: profesinį, nacionalinį, valstybinį, klasės, geografinį, seksualinį, sąmonės, pasąmonės ir, galbūt, privatų veikėjus. Jis juos suvienija savyje, bet jie jį išardo. Tad žmogus fundamentalia prasme yra ne kas kita kaip mažytis slėnis, išgraužtas visų tų upeliūkščių, kurie į jį įteka, o po to išteka ir kartu su kitais šaltinėliais užpildo naują slėnį. Todėl kiekvienas žemės gyventojas turi dar ir dešimtą veikėją - tai ne kas kita kaip pasyvi neužpildytų erdvių fantazija; ji viską leidžia žmogui, išskyrus vieną dalyką - rimtai žiūrėti į tai, ką veikia kiti devyni jo veikėjai ir kas su jais nutinka. Kitaip sakant, dešimtasis veikėjas draudžia būtent tai, kas jį galėtų pripildyti".

Kita tuščiagarbiškumo stadija - persiėmimas minimaliojo aš veikimo būdu. Žmogaus akiratis pasidaro toks siauras, kad jis nebesugeba įsisąmoninti jį supančios tikrovės, o jo sprendimai ir elgesys tampa šiurkščiai juokingi. Kovojant su šiuo ištirpimu vienadieniškume reikia negailestingai ir nuoširdžiai ištirti sąžinę. Pradėti reikia nuo paprasčiausio klausimo: kam ir kodėl aš viską darau? Tam, kad patikčiau žmonėms, ar kad atrasčiau buvimo savimi pačiu kitų ir Kito akivaizdoje tikrąjį pagrindą? Tik tie, kurie ryšis atsakyti į šį klausimą, galės pradėti kelionę, nuvesiančią ten, kur daugiau svarbos teikiama buvimui negu darymui. Tuomet iš naujo atsiskleis tiesa, kad tik nesuinteresuota ir skaidri veikla gali suteikti gyvenimui tikrąją prasmę.