Šitaip permąstant savo gyvenimą neretai apima liūdesys - dvasios būsena, dažnai pasireiškianti ir kitomis aplinkybėmis, kurią stengiamės nugalėti įvairiomis pramogomis. Šis „demonas", kuris krikščionių tradicijoje vadinamas „širdies kirminu", įsiskverbia žmogaus širdin ir pamažu suėda visą jo gyvenimą kaip kandis drabužį - jei su liūdesiu nekovojama, jis įsikuria mumyse kaip nuolatinis gyventojas, kurį kuo toliau, tuo sunkiau išvaryti.
Iš tiesų liūdesys yra didžiausias nemalonumas, jis, anot Evagrijaus, „atima bet kokį džiaugsmą ir užkietina širdį". Liūdesyje glūdi nervinės depresijos šaknys, nes jis sukelia gyvenimo beprasmybės pojūtį, letargo būseną, kai gyvenimas atrodo be šviesos, be vilties, t. y. nepakeliamas. Kodėl gi šis kirminas lieka kaip šešėlis mūsų gelmėse, kaip nuolat mus kamuojantis triukšmas? Kartais liūdesys kyla dėl nepelnytai kenčiamų kančių, dėl neišsipildžiusių mūsų troškimų (net jei jie būtų patys kilniausi ir teisingausi). Visgi yra aišku, kad gyvenimas ir tikrovė vienas kitam įvairiopai prieštarauja, dažnai netgi to nelaukiant. Tačiau taip pat akivaizdu ir tai, kad iliuzija manyti, jog įmanoma gyventi paauksuotame pasaulyje be nusivylimų. Mums patiems savo ruožtu žalinga maitintis įsivaizduotomis nostalgijomis ir nerealiais lūkesčiais.
Esu įsitikinęs, kad šiuo atžvilgiu liūdesiui būdinga tai, jog jis yra santykio su laiku patologija: praeitis idealizuojama kaip bet kuriuo atveju geresnis laikas negu dabartis, ji yra nuolat skausmingai, nostalgiškai, naiviai ir netgi nesveikai prisimenama. Mąstant apie ateitį, taip pat prasilenkiama su realybe: arba svajojama susikurti mitinę ateitį, kuri pasmerkta visad prasidėti tik rytoj, arba bijomasi būsimojo laiko dėl jo nenuspėjamumo. Apibendrinant galima teigti, kad šitaip vienokiu ar kitokiu būdu ieškoma nusiraminimo įsivaizduotame pasaulyje, siekiant išvengti susidūrimo su tikrove. Tačiau taip elgiantis prarandama dabartis kaip nepakartojamas mums duotas metas, kad jį nugyventume ne tik atsakingai, bet ir jausdami žavesį, kurį ir suteikia toji dabartis.
Galima suprasti, kodėl džiaugsmas, pagrindinis liūdesio priešnuodis, glaudžiai susiejamas su gebėjimu tinkamai išgyventi santykį su laiku, gyventi šia akimirka: džiaugsmas yra eschatologinė dorybė, kuri suvienija žmogaus laiką su Dievo šiandiena ir leidžia jau dabar gyventi toje dimensijoje, kurios laukiame. Svarbu pabrėžti, kad šis džiaugsmas - tai ne lengvabūdiškas neatsakingumas, o įsipareigojimas ir pasirinkimas matyti įvykius per visai kitą prizmę. Apaštalas Paulius kviečia į džiaugsmą kaip į tikrų tikriausio įsakymo laikymąsi. Kaip tai toli nuo to spontaniškumo, su kuriuo esame įpratę sieti paviršutiniškus džiaugsmus! Išties, reikia ryžtingai paklusti įsakymui, liepiančiam linksmintis ir tobulėti džiaugsmingai išgyvenant dabarties akimirkos pilnatvę. Tik taip patirsime, kad nei praeitis, nei ateitis negali mūsų įkalinti, jog viską nulemia tik šiandiena, kurioje esame kviečiami gyventi, dėkingi už tai, kas buvo, ir atviri viskam, ką mums yra parengusi ateitis...
Reikšminga yra ir tai, jog dykumos tėvai gretindavo liūdesį su pavydu, primindami, kad pirmasis suparalyžiuoja dabarties pojūtį, o antrasis atneša širdgėlą, kurią pagimdo kitų pasisekimai. Žodžio, reiškiančio pavydą, etimologija parodo jo ryšį su „matymu": in-videre reiškia tokį nepalankų žvilgsnį, kuris nebeleidžia matyti kito žmogaus ir pagimdo norą tą žmogų sunaikinti. Šitaip pavydas gali paskatinti žmogžudystę. Išties, čia irgi esama liūdesio, kylančio matant tikrą ar įsivaizduojamą kito žmogaus laimę. Tai baisus jausmas, irgi atsirandantis bėgant nuo dabarties, tik, užuot ieškojus nusiraminimo idealizuotoje praeityje ar išsvajotoje ateityje, slepiamasi dabartyje, kuri priklauso ne mums, bet kitiems... Tad gimsta troškimas turėti čia ir tuoj pat kitų „turtus". Kartais gi paprasčiausiai norima, kad kitas neturėtų pavydimųjų gėrybių, bruožų ar tam tikrų talentų. Dėl šios priežasties pavydas yra jausmas, kurį stengiamasi nuslėpti, kuris niekam neišpažįstamas, kuriuo nesididžiuojama, bet kurio gėdijamasi, kadangi girtis pavydu reikštų viešai deklaruoti savo žemesnę padėtį. Žvelgiant giliau, pavydas yra nuolatinio savęs lyginimo su kitais ir nesugebėjimo dėkingai priimti duotų dovanų pasekmė. Juk visada galima rasti tokių bruožų, kurių kiti turi, o aš - ne. Jei susikoncentruosiu tik į juos, galiausiai imsiu giliai liūdėti dėl tokio gyvenimo, koks jis yra ir koks pasirodo.
Sociologai sako, kad pavydas šiandien yra gana paplitęs blogis. Ypač pavydima tiems, kurie daugiau uždirba ir turi daugiau turtų. Tačiau pavyduolis turėtų žinoti, kad bus pasmerktas vienatvei: vos tik kiti sužinos apie šiuos jo jausmus, jį apleis, nes jiems taps nepakeliama našta bendrauti su tuo, kuris pavydi jų gėrybių. Tad neatsitiktinai ir pavyduliavimas, galintis pasireikšti tūkstančiais būdų ir ne vien tarp sutuoktinių, vadovaujasi ta pačia gundymo liūdėti logika: jis gimsta gyvenant vieniems šalia kitų, nuolat lyginant ir tikrinant tai, kas kiti yra ir ką jie daro. Dėl to kitiems yra suteikiamas pritarimas ir pripažinimas. Maža to, leidus šiems jausmams stiprėti be jokių kliūčių, jie perkeičia savo auką taip pat kūniškai ir pasireiškia veido išblyškimu, įtemptomis ir sučiauptomis lūpomis, lediniu žvilgsniu...
Pavydą gerai pavaizdavo Džiotas Skrovenjo (Scrovegni) koplyčios freskose. Čia nutapyta pagyvenusi moteris, apsupta liepsnų, rodančių jos vidinę kančią. Iš jos burnos kyšo gyvatė, atsisukusi į moters akis; neproporcingai didelės ausys išduoda tos moters polinkį į smalsumą ir siekimą viską išgirsti apie kitų nesėkmes, kad galėtų pasisotinti ginčais ir priešiškumais, konkurencija ir pavyduliavimu. Tikrai tai liūdnas blogis, besipriešinantis bendravimui ir džiaugsmui, kurį atneša bendras prasmės ieškojimas ir dalijimasis mūsų bendražmogiško gyvenimo lobiu.
„La Stampa", 2007-12-23, iš italų kalbos išvertė Elena Šiaudvytienė
Paveikslėlis paimtas iš www.monasterodibose.it.
