Estera
34 metai
Ignalina
Tatuiruočių praktika gyvuoja keletą tūkstantmečių, ir jau Senajame Testamente Dievas kalba apie tai savo tautai: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais; aš esu VIEŠPATS." (Kun 19, 28 - LBD). Regis, kad Dievas nepritaria kūno „dekoravimui", ir aišku kodėl. Tuo metu kūno tatuiravimas buvo sudedamoji stabmeldiškų pagonių apeigų dalis, kur ir piešinių tematika greičiausiai buvo tiesiogiai susijusi su garbinamomis dievybėmis. Tokiu tatuiravimusi, be abejonės, buvo išreiškiamas susitapatinimas su tomis dievybėmis, atsidavimas joms. Sakoma, kad pagonių žynių kūnai buvo tirštai išmarginti tatuiruotėmis. Tad ne veltui Dievas, prieš Izraeliui įeinant į pažado žemę, perspėja nesusižavėti pagoniškų tautų apeigine praktika, tik Jį vieną laikyti Viešpačiu, nieko nesimbolizuojant ant savo kūno. Nors Dievas istorijos bėgyje yra daug kalbėjęs įvairiais vaizdiniais, tačiau Jis niekada nereikalavo, kad Jį tikintys žmonės įamžintų kokius nors vaizdinius savo kūne. Iš to galime daryti prielaidą, kad tatuiruotė - ne Dievo pametėta mintis.
Sakoma, kad pirmaisiais Bažnyčios amžiais ne vienas krikščionis išsitatuiruodavo kryžiaus, žuvies ar kokį kitą krikščionišką simbolį, bet vis dėlto galiausiai buvo įtvirtintas požiūris, kad tikinčiajam nedera žaloti savo kūno. Ir išties Naujasis Testamentas tikinčiojo kūną vadina Šventosios Dvasios šventykla, kurią natūraliau būtų dabinti pamaldžiu gyvenimo būdu, o ne skausmingais poodiniais rašalo vaizdiniais ant pečių, rankų ar kurios kitos kūno dalies. Simboliškai galime pasakyti, kad kiekvienas Dievą mylintis žmogus jau yra paties Dievo „ištatuiruotas", t.y. paženklintas išoriškai neregimu Šventosios Dvasios antspaudu atpirkimo dienai (Ef 4, 30), tad, manau, kad derėtų tuo ir pasitenkinti...
Kiek beieškočiau, negaliu rasti argumentuoto motyvo krikščioniui tatuiruoti savo kūną šiandieninėje visuomenėje. Kam gi to reikia? Žmonės, kurie nepažįsta Dievo, tatuiravimusi dažniausiai išreiškia savo aroganciją, agresiją, maištą, norą būti pastebėtu, išsiskirti iš kitų, aitrina seksualines emocijas, sprendžia nepilnavertiškumo problemą, tiesiog mėgdžioja kokią „žvaigždę" ir panašiai. Tačiau nė vienas iš šių motyvų nepridera krikščioniui. Todėl sprendžiant, ar tatuiravimas (-asis) yra nuodėmė, galime pasakyti, kad, jei vadovaujamės tokiais motyvais, tai nusidedame jau prieš tai, kol piešinys išmargins mūsų odą arba išmarginsime ją kitam, būdami apimti kūniškos aistros.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
