Kuri vieta galėtų padėti man vėl atrasti gyvenimo prasmę ir atgauti norą gyventi?" Tačiau baimė ir nenoras, dėl kurių vengiame atsakymų į šiuos klausimus, sugrąžina mus prie senovinės ydos, kurią graikai vadino akedía (pažodžiui „rūpesčio stoka"), o Vakarų tradicija sutapatino su liūdnumu. Tai negalavimas, kuris išbando ne tik vienišuosius, bet gali giliai paliesti kiekvieną asmenį. Išties daugelis šiandienių mąstytojų (tokie kaip Z. Baumannas, U. Galimbertis ir kt.) klausia, ar tik nebus vangumas toks mūsų laikų ir Vakarų visuomenės blogis, kuris šiuolaikinį žmogų paliečia labiausiai. Jeigu atkreipsime dėmesį į kai kuriuos vangumo sinonimus, įsitikinsime tuo, kad mūsų ausiai tai ypač gerai pažįstami žodžiai: nusiminimas, pasidygėjimas, tingumas, prislėgtumas, ilgesys, nuobodulys, pasibjaurėjimas, nenoras gyventi, nepaslankumas, paviršutiniškumas, ištvermingumo, įsigilinimo ir atkaklumo stoka darbe ir pasiliekant kurioje nors vietoje. Vangumas yra tas pykinimas, apie kurį kalbėjo Žanas Polis Sartras - tai mus atakuojanti beprasmybė, kuri grėsmingai artėja prie depresijos būsenos.
Sergantysis vangumu trokšta pabėgti nuo savęs, nesugeba susikaupti, nemoka žiūrėti į dalykus rimtai, nesugeba eiti iki galo ir pabaigti to, ką pradėjo, nei būti „čia ir dabar", tačiau jis visuomet svajoja būti kur nors kitur. Tad vangumas kyla iš negalėjimo atkaklauti, pasišvęsti, rūpintis. Šios ligos požymių turi daugelis paauglių ir jaunuolių, kurie neįstengia atsikelti rytais, praktikuoja tuščią klajoklišką gyvenimo būdą, kuris nei ko išmoko, nei juos patenkina. Tai netgi ne gyvenimas šia diena, o šia akimirka arba, dar blogiau - tai daugiau vegetavimas negu gyvenimas.
Dietrichas Bonhoefferis savo laiškuose iš kalėjimo kalbėjo apie šį blogį kaip apie „moralinės atminties" praradimą. Argi ne dėl to trūkinėja visi meilės, santuokos, draugystės ir ištikimybės saitai? Niekas neįsišaknija, niekas nepasilieka. Viskas trumpalaikiška, be didelių užmojų. Tačiau tokiems dalykams kaip teisingumas, tiesa, grožis ir apskritai visiems dideliems darbams reikia laiko, stabilumo, „atminties". Priešingu atveju jie išsigimsta. Kas nėra pasirengęs atsakyti už praeitį ir suteikti formą ateičiai, tas yra „išsiblaškėlis", ir aš nežinau, kaip reikėtų elgtis, kaip galima būtų išjudinti ir priversti susimąstyti tokį asmenį." Šios ligos auka nuolat svajoja pradėti kažką naujo, imtis gerų darbų, tačiau tik todėl, kad tai teiktų malonumo. Iš tikrųjų toks žmogus nori tik prasiblaškyti ir nesugeba ištvermingai ko nors siekti ir prisiimti atsakomybę. Jonas Klimakas yra pabrėžęs, kad tiems, kuriuos kamuoja vangumas, trūksta gelmės, stabilumo, atsparumo, patį vangumą pavadino paresis psiches - „sielos paralyžiumi".
Vangumas skiriasi nuo savo sesers liūdnumo ligos tuo, kad jis nekyla iš tikslios ir konkrečios motyvacijos. Tai mirties impulsas, kuris žmogui sukelia nuovargį ir pasibjaurėjimą visu gyvenimu. Vangumas sugriauna žmogaus asmens pastatą ir ypatingu būdu išprovokuoja milžinišką nepakantumą tai vietai, kurioje gyvenama, pradedant savo kūnu: nebežinoma, kur pasidėti, tarsi norėtųsi odą pakeisti. Tipinė reakcija į vangumo atsiradimą yra noras bėgti iš vietos, kurioje nuolat gyvenama, noras pakeisti savo gyvenimą. Žmogus jaučiasi uždarytas savo egzistencijoje tarsi kalėjime, tarsi tarpiniame laike be pradžios ir pabaigos.
Kasdienybėje kyla abejingumas, nuobodulys, pasibjaurėjimas viskuo, ką darai, netgi dvasinėmis pastangomis, nes jos atrodo bergždžios ir nenaudingos. Dažniausiai girdimi klausimai yra „Kas mane verčia tai daryti? Ar tai apsimoka?" Tikrai vangumas tarsi leidžia pažinti pragarą: santykiai tampa apviliantys; kur jaustasi sūnumis, jaučiamasi vergais; anų laikų meilė atrodo kaip spąstai. Paradoksalu tai, kad šioje situacijoje žmogus vis tiek tariasi save pažįstąs taip aiškiai, kaip niekada. Pasakytina ir tai, kad vangumas lengviau užpuola tuos, kurie turi mažą sielą ir ribotus horizontus, kurie, taip sakant, gyvena liliputiškame pasaulyje, todėl nesugeba nei plačiai žvelgti į pasaulį, nei praktikuoti dialogo su kitais ir iš to semtis gyvenimo skonio. Ypatinga šio „vidudienio demono" forma yra „viduramžio krizė", t. y. keturiasdešimt metų. Tai metas, kai imama abejoti visa savo egzistencija, o gyvenimas atrodo kaip kalėjimas. Būtent tuo laiku labiau negu bet kada reikia pereiti nuo turėjimo ir darymo stabų prie buvimo tikrovės arba, kaip pasakė Jungas, nuo savojo „aš" teigimo perspektyvos prie savojo „aš" „sureliatyvinimo ir integracijos į savasties totalumo archetipą."
Kovai su vangumu būdinga tai, kad čia mažiausiai tinka bendrosios pagalbos priemonės, kadangi kai žmogus yra paniręs į tokią būseną, jam pasidaro sunku vartoti visus iš anksto paskirtus vaistus. Kasianas, kalbėdamas apie vangumą kaip apie tingumą, siūlė jam priešintis visų pirma imantis sveiko, subalansuoto ir (kas labai svarbu) nuolatinio darbo. Be abejonės, darbas gali būti naudingas, ypač jei jį suprasime kaip meno, kuris vadinasi „čia ir dabar", mokymąsi, kaip atsidavimą savo darbui, kaip rūpestingumą, dėmesį, saiką.
Pirmasis ir lemiamas žingsnis besipriešinant vangumui yra jo pripažinimas ir pavadinimas vardu. Šis sąmoningumas duoda stiprybės nebėgti nuo kovos, kad ir kokia ji būtų skaudi, negalvoti, jog atsikratysime vangumo tą kovą vis palikdami rytojui, kai šis blogis nuolat mus atakuoja. Tai ištvermingumo, tvirtumo, kantrybės ir vilties dirva. Tačiau visa tai galima praktikuoti tik tuo atveju, jei žmogui yra pažįstamas turtingas ir gilus vidinio gyvenimo būdas, kuris padeda nesiblaškyti nuo kiekvieno vėjo gūsio.
Mūsų visuomenė serga vangumu šiuo atžvilgiu: joje vyrauja, išsiskiria, dominuoja „hiperaktyvus dykaduonis", kurį nuostabiai aprašė Paskalis Bruckneris. Paprastas žmogus nebesugeba likti su savimi, paprasčiausiai būti savo vienatvės kambaryje, priimti ir bandyti suprasti tai, kas gimsta jo gilumoje. Nervingumas ir blaškymasis viską nugali, ir tokiu būdu yra pateisinamas noras bėgti nuo tariamo vaiduoklio, kuris iš tikrųjų tėra tai, kas netikėtai pasirodo iš gelmės... Blezas Paskalis ne be pagrindo rašė, kad „didžiausia žmonių nelaimė kyla dėl vieno dalyko - dėl to, kad jie nesugeba pasilikti poilsiui savo kambaryje"...
Tad vertėtų tinkamai pasiruošti šios vidinės kovos pareigai. Jei stosime į šį mūšį ir jį laimėsime, mūsų širdyje gims neapsakoma ramybė ir džiaugsmas. Išties, už grėsmingų vangumo žabangų slepiasi reali galimybė gyventi pilną prasmės gyvenimą - gyvenimą, kurį verta gyventi metus iš metų.
Iš italų kalbos išvertė Elena Šiaudvytienė
„La Stampa", 2008-01-13
