Kalbėti apie skirtybių vienybę šiandien yra populiaru. Viename iš ganytojiškų laiškų episkopalinės bažnyčios vyskupai mini „skirtingų perspektyvų privalumus, kūrybingą įvairių įsitikinimų sąveiką, siekiant atstatyti visų žmonių vienybę su Dievu."
Jie sako, kad tikra vienybė - vieningumo jausmas - turėtų būti krikščioniškų bendruomenių bruožas.
Mano nuomonė apie tokias teologines mintis - dvejopa. Manau, jos teikia vilties, nes apie tai kalbama ir Biblijoje, pavyzdžiui, prisiminkime Pauliaus metaforą apie bažnyčią iš skirtingų narių (1 Kor 12, 12-30). Bet iš kitos pusės, kartais kalbos apie vienybę tarp skirtingų žmonių atrodo tarsi užslėptas atsiprašymas už bažnyčiose paplitusį pliuralizmą ir klaidatikystę.
Paulių žavėjo ne įvairumas, bet paslaptis, kaip skirtingi nariai sudaro vieną kūną (1 Kor 12, 20). Apaštalų darbų 13 skyriuje skaitome apie grupę įvairių žmonių: kiprietį, greičiausiai du juodaodžius iš šiaurės Afrikos, aristokratą iš Herodiečių dinastijos ir fariziejus žydus. Tokie skirtingi maldininkai, tačiau jie visi meldė to paties. O laiško Romiečiams pabaigoje aptinkame ilgą, daugiau nei 30 žmonių sąrašą, kur minimos ir moterys, ir vyrai, vergai ir laisvi žmonės, aristokratai, žydai, graikai ir romėnai, - skirtingi žmonės, tačiau viena bažnyčia.
Išorinių veiksnių paveikta vienybė
Kaip pirmiesiems krikščionims pavykdavo pasiekti tokios vienybės? Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose galime rasti iš esmės nežinomą terminą, kuris mano nuomone, padeda suprasti, kaip skirtingi žmonės pirmojoje bažnyčioje buvo tokie vieningi, ir tai gali padėti visiems žmonėms atrasti vieną viltį būti išgelbėtiems Jėzuje Kristuje, neatsižvelgiant į jų priklausomybę etninei grupei, į jų tautybę, spalvą, lytį ar ideologiją. Čia vartojamas graikų kalbos terminas homothumadon.
Šis graikiškas žodis nekalba apie koinonia ar agape, tačiau yra ne mažiau svarbus. Homothumadon reiškia „visi kaip vienas" ar „būti vienos minties ir turėti vieną tikslą". Šis žodis Naujajame Testamente pavartotas 11 kartų: 10 kartų Apaštalų darbuose ir vieną - Rom 15, 6.
Lukas vartoja šį žodį, norėdamas apibūdinti ankstyvosios bažnyčios sutarimą ir vieningumą. Iškart po Jėzaus paėmimo į dangų, Lukas pasakoja, kaip 11 mokinių ir Jėzaus šeima susirinko aukštutiniame kambaryje, kur jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai (Apd 1, 14). Netrukus po to skaitome, jog auganti krikščionių bendruomenė kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, vieningai meldėsi ir bendrai vaišindavosi (Apd 2, 46).
Kai Petras ir Jonas buvo suimti, bet po to Sinedriono paleisti, tikintieji vieningai pakėlė balsus į Dievą ir šlovino Jį (Apd 4, 24). Matydama, jog per apaštalų rankas vyko daug ženklų ir stebuklų, jauna krikščionių bendruomenė vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje (Apd 5, 12). Apd 8, 6 skaitome, kad po Stepono mirties minios vieningai klausėsi Pilypo skelbiamos Evangelijos. Ir galiausiai, po susirinkimo Jeruzalėje, Lukas rašo, kad ankstyvoji bažnyčia vieningai nusprendė pasiųsti išrinktus vyrus tarnauti iš pagonių kilusiems broliams (Apd 15, 25).
Abu, tiek Lukas, tiek Paulius, vartoja šį žodį norėdami pabrėžti pavyzdingą krikščionių bendruomenės vienybę, jų sutarimą. Žinoma, ankstyvojoje bažnyčioje, kaip ir šių dienų bažnyčiose, buvo ir negerų dalykų. Todėl kai kurie teologai teigia, kad Lukas vartoja žodį homothumadon tam, kad parodytų, kokia bažnyčia turėtų būti. Tačiau iš tikrųjų tai neteisingas šio termino suvokimas.
Graikiškas žodis homothumadon kalba ne apie tam tikroms grupėms būdingą asmenybių panašumą (sutarimą), bet pabrėžia įsipareigojimą vienaip ar kitaip elgtis. Graikų oratorius Demostenas prašė atėniečių atidėti į šalį visus savo asmeninius jausmus ir skirtumus bei susivienyti - homothumadon, - siekiant apsiginti nuo Makedonijos karaliaus Pilypo invazijos. Vienybė, kuriai Demostenas kvietė, buvo nulemta išorinių aplinkybių - Pilypo invazijos. Homothumadon kalbėjo apie išorinę vienybę, nors Demosteno supratimu tai buvo labiau prievartinė vienybė.
Vienybė ankstyvojoje bažnyčioje buvo kitokia, nei dabar galime matyti kokiame nors klube ar koledže, kur žmones vienija bendri interesai. Bažnyčioje vienybė atsirado dėl tam tikrų išorinių priežasčių - žmones sujungė tam tikros išorinės aplinkybės. Reformacijos epochoje (Reformatoriai) mėgo kalbėti apie iustificatio extra nos - apie teisumą įgyjamą tikėjimu, nepriklausomą nuo mūsų darbų.
Lukas ir Paulius, vartodami terminą homothumadon, kalba apie concordia extra nos, - apie vienybę, harmoniją ar darną, kaip Dievo dovaną, ateinančią skelbiant Evangeliją. Homothumadon yra nepelnyta Dievo malonė - extra nos. Vienybė tarp mūsų gimsta dėl fakto, kad esame nusidėjeliai, kuriems iš Dievo malonės, nepelnytai ir nelauktai buvo atleistos nuodėmės.
Vienybė, turinti tikslą
Homothumadon nematuojama skaičiais, čia svarbu, kaip vykdomas Dievo tikslas. Apie tai kalba Apaštalų darbų 15 skyrius.
Po Bažnyčios tarybos Jeruzalėje susirinkimo, ankstyvoji bažnyčia išsiuntėjo laišką, duodantį instrukcijas vaidytis linkusioms bažnyčioms. Lukas neslepia pykčio ir nemaskuoja konflikto, kilusio dėl neapipjaustytų pagonių įsiliejimo į bažnyčią (Apd 15, 2. 7).
Šio tarybos susirinkimo rezultatas - evangelinio tikėjimo pergalė prieš tokį Evangelijos supratimą, kuris krikščionybę būtų pavertęs tik priedu prie žydų sinagogos. Įtikėjusieji iš fariziejų stipriai prieštaravo bažnyčios tarybos sprendimui (Apd 15, 5). Be abejo, su tuo nesutiko ir kitos grupės, tad visiškai netikėta, kad po ginčo, apibūdindamas konflikto pasėkmes, Lukas rašo: vieningai nusprendėme (Apd 15, 25).
Ar Lukas netinkamai vartoja šį žodį? Ne. Lukas nesako, kad buvo priimtas sprendimas, suderinantis visus požiūrius. Greičiau šis žodis atskleidžia tokią vienybės prasmę, kai, pavyzdžiui, mokinys pasako mokytojui teisingą atsakymą, nors dauguma klasės draugų iš pradžių su tokiu atsakymu gali ir nesutikti. Apaštalų darbų 15 skyriuje kalbama apie bažnyčios vienybę, susietą su tinkamu Dievo valios suvokimu - kaip apreikšta Šventajame Rašte (Am 9, 11; Jer 12, 15; Apd 15, 16-17) ir patvirtinta Šventosios Dvasios (Apd 15, 28). Bažnyčios vienybė kyla iš Šventojo Rašto liudijimo, kurį patvirtina Šventoji Dvasia, net jei dalis tikinčiųjų su tuo ir nesutinka.
Toks vienybės supratimas išryškėja ir Jėzaus maldoje, kai Jėzus, kaip aukščiausiasis Kunigas, meldžia, kad jie būtų viena kaip ir mes (Jn 17, 11). Evangelijoje pagal Joną nedviprasmiškai kalbama apie nesutarimus ir susiskaldymą bendruomenėje, kuriai Jonas rašo. Tuo metu jauna krikščionių bažnyčia buvo jėga išvaryta iš žydų sinagogos. Pavojingas susibūrimas buvo išsklaidytas, atsirado dvi priešiškos bendruomenės. Kaip tada Jonas gali taip drąsiai akcentuoti Jėzaus maldą dėl vienybės, kai namai taip pasidaliję? Atsakymas yra štai koks: tikinčiųjų vienybė buvo suprantama ne kaip sociologinė vienybė, bet kaip vienybė, grindžiama Dievo Žodžiu (Jn 17, 14), kuris yra vienintelė Dievo tiesa (Jn 17, 17). Bažnyčia vienijosi ne ideologinio judėjimo pagrindu, bet sekdama Jėzaus ir Tėvo vienybės pavyzdžiu: kad jie būtų viena, kaip mes esame viena (Jn 17, 22).
Apaštalų darbuose minima vienybė, nors apie ją ir kalbama kitais žodžiais, taip pat „statoma" ant to paties teologinio pagrindo. Apaštalų darbų knygos ir Jono evangelijos sutarimą šiuo klausimu vėliau atkartoja apaštalas Paulius. Rom 6, 17 Paulius sako, kad tikintieji visa širdimi turi paklusti tam, ko yra mokomi ir kas jiems buvo patikėta. Apaštalas Paulius sako: „Kaip anksčiau paklusome nuodėmei, vedusiai į mirtį, taip dabar turime paklusti teisumui, kuris veda į gyvenimą" (Rom 6, 22). Teisumas, apie kurį čia Paulius kalba, yra tapatinamas su Evangelijos „mokymo pavyzdžiu" (Rom 6, 17). Taigi ir mes turime paklusti Dievo žodžiui, kalbančiam apie teismą ir malonę, kad panašėtume į Jo Sūnų.
Apie toleranciją ir netoleranciją
Karlas Bartas Laiško romiečiams komentaruose rašė: „Tolerancija, be abejo, yra vertybė, be kurios nė vienas iš mūsų negalėtume gyventi, tačiau privalome suprasti, kad ji gali ir sugriauti draugystę, nes ji atmeta dievišką įsikišimą. Tas, kuriame tampame viena, iš tikrųjų nėra tolerantiškas. Jis nori vadovauti mūsų gyvenime ir būti mums viskuo".
Dievas yra didysis nepakantumas. Jis neleis mūsų skirtumams dominuoti virš Trejybės ir tos vienybės, kurią Jis duoda bažnyčiai. Tačiau bažnyčia pati turi nuspręsti, ar ji leis Dievui veikti per Raštą bei Dvasią ir pakeisti jos gyvenimą, ar savo teisumą grįs kitais dalykais. Griaunantis Dievo nepakantumas yra Jo malonė. Jis gelbsti mus iš mūsų pačių įsivaizdavimų, kad galėtume keistis ir panašėti į Jį.
Kalbos apie skirtybių vienybę šiandien palieka įspūdį, kad vienybės priežastis yra pati vienybės koncepcija. Tačiau bažnyčia nepasieks vienybės žiūrėdama tik į save, prisitaikydama prie kintančių socialinių normų, „atskiesdama" savo teologiją ar vildamasi pasiekti daugeliui tinkamą susitarimą.
Tikra bažnyčios vienybė yra Dievo dovana, atskleidžianti Dievo prigimtį ir Jo valdžią - kaip danguje, taip ir žemėje. Išties bažnyčia yra įvairi, bet bažnyčios tikslas nėra įvairiapusiškumas. Jos tikslas - vienybė su Dievu, o tai yra Dvasios dovana, kai bažnyčia siekia gyventi pagal Šventajame Rašte apreikštą Dievo valią. Bažnyčia yra visapusiška, kai ji skelbia viena - gelbstintį Jėzų Kristų, ir išsaugo aiškų moralinių vertybių liudijimą tiek asmeniniame, tiek visuomenės gyvenime. Tik tada bažnyčia gali kartu su šventuoju Chrizostomu melsti: „Visagali Dieve, Tu suteikei mums malonę, kad šįkart būtume vieningi".
Vertė Asta Glinskaitė
