Vienas iš jų yra ekklesia, reiškiantis „surinkimą": mes esame šiame pasaulyje, tačiau ne iš šio pasaulio. Kitas - graikiškas žodis koinonia, reiškiantis „draugystę, bendrystę": Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų (Apd 2, 42).
Dievo žmonės turi kai ką ypatingo. Kažkas yra pasakęs: „Kai aukštai danguje mes mylėsime šventuosius, tai bus šlovinga, tačiau gyventi čia, žemėje, su krikščionimis, kuriuos pažįstame - na, jau čia kita šneka".
Šlovė Dievui už bažnyčios žmones. Kokie jie? Kas juos daro ypatingus?
Ypatingi, nes turi patikimą valdžią
Dievo žmonės visais laikais turėjo patikimą vadovą - Jį ir Jo žodį. Biblija - vienintelis mūsų tikėjimo autoritetas, Dievo mums duoti nurodymai.
Koks nors prislėgtas žmogus gali sakyti, kad nemėgsta bažnyčios, tačiau aš kaip niekad drąsiai galiu ištarti: Bažnyčia yra gyva ir veikianti! Dievas visada turėjo žmonių, kurie nesudreba iškilus problemoms, nesilenkia pagonių dievams ir nesuka iš teisumo kelio, norėdami išvengti pasipriešinimo.
Dievo žmonės buvo išnaudojami ir spaudžiami, tačiau jie vis tiek nenustojo žengę finišo linijos link. Jie nesileido šėtono paperkami. Dievo žmonės yra žemės druska ir pasaulio šviesa. Kai siaučia konfliktų audros, jie stovi spragose. Dievo žmonės rimtai žiūrėjo ir tebežiūri į dieviškąjį įpareigojimą vykdyti Didįjį Įsakymą. Jie jautrūs pasaulio reikmėms ir siekia skelbti Evangeliją visai kūrinijai.
Sakydamas: „Aš pastatysiu savo bažnyčią", Jėzus kalbėjo apie žmones. Turėdami Bibliją, kaip šviesą, ir Jėzų, kaip savo Viešpatį, Dievo žmonės tampa ypatingi.
Kiekvieną kartą, kai susitinkame, turime būti tikri, kad Jėzus yra aukščiausiasis Valdovas, nes Jis yra Viešpats! Tikėjimas arba netikėjimas Jėzaus viešpatyste nekeičia tiesos, kad Jėzus yra Viešpats!
Ypatingi, nes yra atgimę
Mes tikime išgelbėjimu. Kalbėdamas apie savo žmones, Dievas kalbėdavo apie išgelbėtus žmones. Aš nekalbu apie išėjimą į priekį ir pasižadėjimo sekti Kristumi pasirašymą. Kalbu apie dangišką pasikeitimą, įvykstantį žmogaus širdyje, pakeičiantį vidų ir paveikiantį išorę - Dievo darbą, pakeičiantį ir atperkantį žmoniją bei gelbstintį jų sielas iš nuodėmės vergijos.
Nukelta į8 psl.
1961 metų vasario 18-osios vakarą mano, dvylikamečio berniuko, gyvenimas pasikeitė - aš buvau IŠGELBĖTAS! Susitikau su Kristumi mažoje kaimo bažnytėlėje Altūnoje, Alabamos valstijoje, JAV.
Dievo žmonės yra atgimę nariai, ir mums reikalinga koinonija - dinamiška bendrystė.
Pažiūrėkime, ką apie bažnyčios žmones rašo Petras - tas pats Petras, kuriam Jėzus pasakė: „Ant šitos uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią". Todėl jei kas ir gali pamokyti apie bažnyčią, tai Petras. Štai ką jis rašo apie tai, kas mes, bažnyčia, esame. Dievo žmones Petras vadina svetimšaliais, keliaujančiais piligrimais. Pirmasis Petro laiškas parašytas žmonėms, kurie supranta, jog yra kelionėje. O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes" To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę (1 Pt 2, 9-10).
Keliaujantiems per šį žiaurų ir sielvartingą pasaulį Petras sako: „Atminkite, kad esate išrinktieji."
Biblija vadina mus ypatingais žmonėmis. Kalbu ne apie pozityvų mąstymą. Esame ypatingi, nes priklausome Dievui. Mes esame išrinkti nuo pat pasaulio sukūrimo ir nuplauti Jo krauju. Dievo žmonės, pakelkite galvas, ir atiduokite Dievui šlovę - iš visagalio Dievo malonės mes esame, kas esame.
Kai tave kas nors suerzina, tu vis dar esi ypatingas. Kai bažnyčia turi problemų ir žmonės tave už tai keikia, tu vis dar esi ypatingas - išrinktasis, pasirinktasis, vienintelis, nors gal kartais jautiesi kaip berniukas, padavęs į laikraštį skelbimą apie savo dingusį šunį: „Mano šuo neturi vienos akies - ją peštynėse iškabino katinas. Neturi ir vienos ausies, nes jis įsivėlė į peštynes su kitu šunimi, ir tas šuo ją nukando. Jis - be uodegos, nes ją pervažiavo traukinys. Jei pamatysite tokį šunį, jis atsilieps, pašauktas „Laiminguoju"."
Nesvarbu, kaip mums būtų sunku, ar kas mums spaustų širdį, mes vis dar esame išrinktieji, visagalio Dievo pasirinkti bažnyčios žmonės.
Esame išgelbėti, nes taip numatė Tėvas
Atkreipkite dėmesį į Petro žodžius: Išrinkti išankstiniu Dievo Tėvo numatymu. Dievas numatė mūsų išgelbėjimą dar pačioje pradžioje.
Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą (Tit 2, 11-14).
Kai kas mano, kad Dievo planai - tai skubi pagalba ištikus netikėtai krizei. Tačiau išgelbėjimas yra kur kas reikšmingesnis - tai nebuvo skubi, desperatiška pagalba, Dievo suteikta žmonijai ligoninės priimamajame; Jis tai numatė nuo pat pradžių - mes esame išgelbėti pagal dangiškojo Tėvo planą.
Esame išrinkti išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, <...> kad būtume klusnūs ir apšlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Mes esame Kristaus krauju nuplauti Dievo žmonės. Be pralieto kraujo nebūtų ir nuodėmės atleidimo. Kraujas išlieka svarbus.
Senajame Testamente daug rašoma apie kraują. Vienas gražiausių paveikslų - kai raupsuotasis išgyja nuo raupsų ir eina pas kunigą, o kunigas aukoja kraujo auką ir paskelbia, kad šis žmogus jau švarus ir sveikas.
Mes esame išgelbėti dėl Jėzaus aukos.
Šventosios Dvasios darbas
Išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir apšlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Tepadaugėja jums malonė ir ramybė! (1 Pt 1, 2).
Ar ne nuostabu, kad mes gimėme iš Šventosios Dievo Dvasios? Mes esame atgimę - sukurti iš naujo. Buvome mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, o dabar esame gyvi Dievo žmonės, nes Šventoji Dvasia atėjo ir atnešė gyvenimo, vilties ir apvalymo žinią. Ji atstatė mus, nuplovė, pakeitė ir padarė mus naujais kūriniais Jėzuje Kristuje.
Šlovė Viešpačiui už Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią! Kai mąstome apie išgelbėjimą, svarbi yra visa Trejybė.
Visi Dievo vaikai kartais susiduria su problemomis. Kartą vienas pamokslininkas pasakė: „Šlovė Dievui! Mes visi paskirti išmėginimams, todėl tiesiog turime leistis bandomi!" Tačiau kad ir kokios būtų problemos, turime nepasiduoti. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas... (1Pt 1, 6-7).
Mums kyla iššūkių, bet Dievas veikia savo žmonių protuose ir širdyse, kad parodytų jiems, kad Jis yra ne tik išgelbėjimo Dievas, bet ir Dievas, kuriam rūpi visos mūsų problemos. Žodžiai - Jūs kenčiate įvairiuose išmėginimuose - rodo, jog ir tie žmonės turėjo asmeninių problemų. Mes taip pat jų turime, tačiau niekada nepamirškite, kad nepaisant visų problemų ir sunkumų, mes esame Dievo žmonės.
Problemos ateina tam, kad mus pamokytų. Problemoms pasitraukus, mes už jas šloviname Dievą. Dažnai pažvelgę atgal suprantame, kad tie sunkumai buvo puikiausia, kas tik galėjo nutikti. Iškilusios problemos leidžia man pamatyti, kad Dievas sutelkia į mane ypatingą dėmesį ir manimi rūpinasi.
1 Petro laiško 4 skyriaus 10 eilutėje, kalbant apie Dievo malonę, vartojamas tas pas žodis, tik čia jis išverstas ne „įvairūs" (išmėginimai), bet „visokeriopa malonė". Šis žodis iš tiesų reiškia „įvairiaspalvis" - ir kalbama čia apie įvairiaspalvę Dievo malonę. Kitaip tariant, kiekvienam, patiriančiam įvairių išmėginimų, Dievas turi daugeriopos malonės, kuri padeda tuos išmėginimus atlaikyti.
Mūsų bažnyčia buvo viena sparčiausiai augančių bažnyčių Gadsdene, Alabamos srityje. Dvi bažnyčios narės dirbo slaugėmis Pietų Baptistų bažnyčiai priklausiusioje ligoninėje, kur jos turėjo daryti abortus (tai buvo 1972 metais, kai dar nebuvo kilęs judėjimas prieš abortus). Kai šios dvi slaugės atėjo pas mane ir išpažino: „Broli Bartonai, mes negalime miegoti", aš apsisprendžiau ir pasipriešinau tam Pietų Baptistų susirinkime. Dėl to turėjau palikti savo bažnyčią. Pašauktam pamokslauti pamokslininkui nėra baisesnio dalyko, jei aplinkybės susiklosto taip, kad jis negali pamokslauti. Tai baisu! Kokios tamsios tada man buvo dienos! Aš niekada neabejojau, kad esu pašauktas pamokslauti, tačiau kitus ilgus aštuoniolika mėnesių neturėjau kur pamokslauti. Šeštadienio vakarais aš melsdavausi: „Dieve, jei ryt negalėsiu pamokslauti, meldžiu, kad rytojus ir nebeišauštų". Man atrodė, kad aš susiduriu su didžiausia pasaulyje problema, su kokia niekas dar nebuvo susidūręs.
Aš nuvykau į nedidelę kaimo bažnytėlę, kurioje, atrodė, nieko nevyko. Žmonės ten buvo netekę drąsos. Jie pakvietė mane jiems pamokslauti. Aš ieškojau vietos, kur galėčiau pamokslauti, todėl sutikau ir išbuvau ten ketverius metus.
Pirmuosius šešis mėnesius į priekį atgailauti neišėjo nė viena siela. Visą tą pusmetį aš meldžiausi, pasninkavau ir raudojau: „Dieve, kodėl Tu nelaimini manęs, kaip kažkada?" Po šešių mėnesių „nušvito saulė", sielos pradėjo išsigelbėti. Atrodė, lyg Dievas sakytų: „Aš tiesiog norėjau pamatyti, ar tu nenustosi veikęs šių sunkumų metu."
Brangūs Dievo žmonės, paklausykite: kai jums kyla didelių sunkumų, nenustokite bėgę lenktynėse! Problemos kyla tam, kad mus pakeistų ir subrandintų. Problemos mums yra būtinos!
Aš pamokslauju dvidešimt šešerius metus. Anksčiau, kai iškildavo problemų, sakydavau: „Na, kada nors ateis diena, kai nebebus jokių sunkumų". Tačiau su kiekviena dieną aš turėdavau išmokti naują pamoką. Taip gyvenimo universitete aš įgijau daugiau žinių, nei bet kur kitur.
Dėkui Dievui, Jis niekada nepalieka tavęs bėdoje. Penktoje eilutėje Petras rašo, kad Dievo jėga per tikėjimą saugo Jo žmones. Mes patiriame sunkumų, bet galime būti tikri dėl Jo apsaugos. Taip sako Viešpats, kuris sutvėrė tave, Jokūbai, ir padarė tave, Izraeli: "Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs. Aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, tavo Gelbėtojas" (Iz 43, 1-3).
Šios eilutės moko, kad per sunkumus mus lydi Palydovas, kuris nelaimėje suteikia padrąsinamą, bėdoje - pasitikėjimą. Taip įsitikini dieviška meile ir globa.
Dievas visada tave saugo! Danieliaus, Šadracho, Mešacho ir Abed Nego gyvenimas - puikus pavyzdys, kad Dievas saugo ir rūpinasi savo žmonėmis. Trys vyrai buvo persekiojami, bet Dievas saugojo juos ir ištraukė juos iš karštos liepsnos, o Danielių - iš liūtų nasrų.
Džiaukitės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, gaudami jūsų tikėjimo tikslą - sielų išgelbėjimą. Todėl, susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus (1 Pt 1, 8-9. 13). O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame, Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen (Ef 3, 20-21). Tai - Dievo žmonių perspektyva.
Prieš aštuoniolika metų kažkas paragino mane nuvykti į vieną misijų konferenciją. Tą vakarą aš išgirdau: „Dabar yra laikas, čia yra vieta, ir mes esame tie žmonės".
Buvau mažo kaimo vaikis, vidutiniškai besimokantis sekmadieninėje mokykloje, tačiau turėjau didelių vilčių. Mūsų bažnyčia buvo nedidelė, bet aš vis vyliausi, kad ateis dar bent būrelis. Mes turime tikėtis ir viltis. Dabar yra laikas! Čia yra vieta! Mes esame tie žmonės!
Galbūt šį straipsnį skaito nusivylęs pamokslininkas, - jis turi suvokti, kad Dievas, kuris buvo Č. H. Sperdženo Dievas, viešpatauja ir šiandien. Tas pats Dievas, kuris laimino D. L. Mudį, ir šiandien sėdi soste.
Dievo žmonės, kad ir kas jūs būtumėte, mums atsivėrusi didžiulė perspektyva! Vieną dieną Tas, kuris pasakė: „Aš ateisiu", ateis, ir mes kartu su Juo pakilsime aukštyn!
Kad ir kur nuvykčiau, visur randu nusivylusių žmonių. Kadangi ir pats buvau daugybę kartų nusivylęs, tikiu, kad Dievas pašaukė mane tarnauti nusivylusiems žmonėms. Kaip Dievo žmonės, mes esame ypatingi, nes turime Dievą, veikiantį per mus, su mumis ir dėl mūsų, kad į bažnyčią ateitų šlovė.
Aš esu Dievo vaikas. Nesibaiminu problemų, nes per jas Dievas mane moko. Jis yra pažadėjęs niekada manęs nepalikti ir neapleisti. Turiu vilties, kad vieną dieną Jis pasakys: „Eikš čionai!"
Visuomet atsiminkime, kas mes esame: MES ESAME DIEVO ŽMONĖS!
Iš http://www.gotothebible.com/
Vertė Jurga Domarkaitė
