Paprastai vos ištarus frazę „bažnytinis gyvenimas", iškart įsivaizduojamas nuobodus gyvenimas. Ši frazė nėra labai populiari.
Daugelio mūsų sąmonėje „bažnytinis gyvenimas" - tai daugybė susirinkimų, bet mažai susižavėjimo, įkvėpimo ir padrąsinimo.
Atrodo, jog ir praeityje, vos tik suvokus, jog viena ar kita yra Dievo darbas, žmonės pradėdavo jį analizuoti, skirstyti į įvairias kategorijas ir skelbti, kas yra „iš Dievo", o kas ne, bandyti įsprausti tą gyvenimą į tam tikrą nuspėjamą formą. Egzistuoja daugybė denominacijų, kurios skirtingu istorijos metu prasidėjo papūtus Šventosios Dvasios vėjui, tačiau, kai Dvasios judėjimas baigdavosi, „bažnytinis gyvenimas" būdavo supaprastinamas iki žmonių susirinkimų, kur žmonės susiburia, bet ne tam, kad bendrautų, dainuoja, bet ne šlovina, pamokslauja, bet ne pranašauja.
Susirinkimas ar bendravimas?
Panašu, kad daugeliui bažnyčią lankančių žmonių „bažnytinis gyvenimas" asocijuojasi su susirinkimais kokiame nors pastate ar salėje. Tačiau akivaizdu, jog Naujojo Testamento tikintiesiems tai buvo daugiau ne susirinkimas, bet bendravimas, santykiai.
Kartais, kai ateiname į susirinkimą, bet neturime aiškaus Dievo nurodymo, koks sprendimas turi būti priimtas, mes įsitempiame, mums atrodo, jog sprendimą būtina priimti, nes mes tam ir susirinkome. Tačiau kartais daug geriau yra pabendrauti vienam su kitu, o kai ateis aiškumas, atsakingieji už sprendimą tai pamatys, ir tai bus galima įvykdyti.
Visai neseniai mes su bažnyčios vyresniaisiais patyrėme nuostabių išgyvenimų: 2 dienas mes visi bendravome ir puikiai leidome laiką. Matote, kai dalyvauji formaliame susirinkime, kai visi sėdi už stalo ir svarsto darbotvarkėje numatytus tam tikrus klausimus, mes jaučiame spaudimą kalbėti, kai tu neturi ką pasakyti, ir priimti tam tikrus sprendimus, nors jie nėra aiškūs. Tikras susirinkimų tikslas yra užmegzti ryšį vienam su kitu, pažinti vienas kito širdį ir vienam kitą palaiminti. Taip natūraliai gimsta pokalbiai, ir mumyse gyvenanti Šventoji Dvasia gali iškelti, kokius sprendimus reikia priimti. Buvo nuostabu vaikštinėti drauge ir, jei neturi ką pasakyti, nieko nesakyti. Pastebėjome, jog kartais mes visą valandą neištardavome nė žodžio, o vėliau aptarinėdavome tai, kas iškyla mūsų širdyse. Mes buvome ne tik gabūs palaiminti vienas kitą, bet ir išgirsti Dievo balsą.
Giedoti ar dainuoti?
Kita problema, susijusi su šia mūsų tema, yra tai, kad dažnai mes dainuojame, bet ne šloviname. Muzika visuomet buvo nepaprastai svarbi bažnyčios gyvenimo dalis. Kai Viešpats veikia, gali pastebėti ne tik grožį ir gyvenimą, bet ir harmoniją, dermę. Kai muziką, kuri gimė kaip dieviško gyvenimo rezultatas, įspraudžiame į rėmus, mes pradedame dainuoti, užuot šlovinę tas dainas suteikusį Viešpatį.
Pamokslauti ar pranašauti?
Dar viena problema yra tai, kad mes įpratome pamokslauti, bet liovėmės pranašauti. Daug pastorių stebisi, kodėl bažnyčioje trūksta gyvybės. Jie kiekvieną sekmadienį pamokslauja tai, kas rašoma Biblijoje, bet žmonių bažnyčioje mažėja, nėra to jaudinamo, antgamtinio gyvenimo apraiškų.
Manau, skirtumą tarp pamokslavimo ir pranašavimo mums padės suprasti paprastas pranašystės apibrėžimas. „Pranašystė - tai Dvasios įkvėptas skelbimas, kas yra Kristus, ir ką tai reiškia šioje konkrečioje situacijoje". Pranašystė gali būti asmeniškas žodis kokiam nors asmeniui ar žodis didesnei grupei. Tikros pranašystės centre visuomet bus tai, kas yra Kristus, ir ką tai reiškia konkrečiai situacijai.
Kristaus troškimas
Bažnyčios gyvenimas - tai tas pats Jėzaus gyvenimas, išreikštas per Jo Kūną žemėje. Ir šiandien jis neturėtų būti mažiau jaudinamas ar mažiau antgamtinis nei Jėzaus gyvenimas, kai Jis įsikūnijęs vaikščiojo žemėje. Tokį gyvenimą Šventoji Dvasia įkvėpė bažnyčiai Sekminių dieną, ir mes galime tikėtis šį gyvenimą patirti. Tad kodėl mes pasitenkiname tokiu skurdžiu Kristaus gyvenimo pakaitalu? Jei gyvenimas yra dovana, kodėl mes jos nepriimame ir ja nesinaudojame?
Galbūt į šiuos klausimus padės atsakyti žmogaus kritimo suvokimas. Dievas įdėjo žmogui gebėjimą organizuoti, analizuoti, skirstyti ir valdyti. Kai žmogus krito, šis gebėjimas iškrypo. Todėl dabar žmogus sumenkina gyvenimą iki organizuotos, susistemintos, išanalizuotos mirties.
Jėzus buvo pats Dievo žodis, ir Dievo gyvenimas reiškėsi per Jo fizinį kūną. Daugiausiai problemų Jam kėlė žmonės, kurie analizavo, stengėsi susisteminti praeityje girdėtą Dievo žodį, bet nepriėmė gyvenimo. Jie siekė suprantamų, patogių, tradicinių ir kontroliuojamų rezultatų, o Jėzus, priešingai, buvo žavintis, darė stebuklus ir nepasidavė jokiai kontrolei.
Įdomų Jėzaus gyvenimo periodą aprašo evangelistas Matas, 9 savo evangelijos skyriuje. Vienas sinagogos tarnautojas turėjo dukrą, kuri sirgo, o galiausiai ir mirė. Jis kreipėsi į Jėzų, prašydamas pagalbos. Pakeliui į to tarnautojo namus, Jėzus susidūrė su 12 metų kraujoplūdžiu sirgusia moterimi, ir jai patarnavo. O išėjęs iš tų namų Jėzus išgydė du neregius ir demonų apsėstąjį. Šio skyriaus pabaigoje rašoma, jog matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens. Įdomu tai, jog ten buvo daug bažnyčios atstovų ir tarnautojų, bet nebuvo ganytojų. Kai Jėzus ragino: „Melskite pjūties šeimininką, kad Jis siųstų darbininkų", Jis prašė ganytojų.
Ganytojo vaidmuo
Gaila, bet šiomis dienomis mes dažnai pasitenkiname turėdami bažnyčios tarnautojus, bet ne ganytojus, ir sumenkiname ganytojo vaidmenį iki administratoriaus ar vadovo. Mes užkrauname pastoriams darbus, kurių jie nenori ir negali daryti, todėl žodis „perdegęs" dažnai tinka apibūdinti „etatinius krikščionis". Tačiau Dievas nori pakelti ganytojo širdį turinčius žmones.
Ganytojas nebūtinai yra vadovas. Ganytojas yra tas, kuris rūpinasi avimis. Būti ganytoju Dievo karalystėje yra nuostabu, nes mes turime Didįjį Ganytoją, ir apsaugoti, pamaitinti avis nėra tik mūsų atsakomybė. Mes atsakingi tik už tai, kad padėtume Jam atlikti šiuos darbus. Jėzus sakė, kad Jo avys girdi Jo balsą. Tai reiškia, kad visos avys gali girdėti Ganytojo balsą, - tai nuima didelę naštą nuo ganytojų pečių, nes ne jie turi nuspręsti, kas teisinga, o kas - ne. Jėzus yra ištikimas Ganytojas, Jis saugo ir gina savo avis. Mes paprasčiausiai turime paklusti Jam ir sakyti, ką Jis sako, daryti, ką Jis daro. Kai suvokiame, kad Jis yra Didysis Ganytojas, būti Jo padėjėju yra nuostabu: tai - iššūkis, bet ir palaiminimas.
Tūkstančius paprastų žmonių Dievas šaukia būti ganytojais, kurių tikslas gyvenime būtų padėti kitoms avims tapti ganytojais. Mūsų bažnyčios gyvenimo kokybė žymiai pagerėtų, jei mūsų bažnyčiose būtų mažiau tarnautojų, bažnyčios atstovų, bet daugiau ganytojų.
Bažnyčios vaidmuo
Matant „bažnytinio gyvenimo" netobulumą, labai lengva pradėti kritikuoti ir smerkti. Tačiau akivaizdu, jog iškeldami tamsą nieko gero nepasieksime, verčiau yra skleisti gyvenimą ir šviesą. Tačiau, jei kas gerai neveikia, nėra blogai kelti klausimus. Kai vieno tarnautojo paklausė, kaip apibrėžti organizacijos sėkmę, jis atsakė paprastai: „Jei norime sužinoti, ar mums sekasi, paklauskime savęs dviejų dalykų: koks yra mūsų produktas ir ar mes tai gaminame?"
Nors bažnyčia yra organizmas, ne organizacija, visgi nėra blogai klausti: koks yra bažnyčios „produktas", rezultatas ir ar mes to siekiame? Manau, būtų gerai, jei bažnyčia vis iš naujo iškeltų sau tikslą - siekti, kad žmonės pažintų Kristų ir būtų išpirkti iš savo nuodėmių, nes Dievas juos myli ir brangina. Ir jau būdami išpirkti, jie patys gali padėti atrasti išgelbėjimą kitiems.
Ar pamenate Jėzaus palyginimą apie žmogų, radusį lauke paslėptą lobį? Tas lobis buvo toks vertingas, jog žmogus padarė viską, kad įsigytų tą lauką ir galėtų pasiekti patį lobį. Būtent tai Dievas padarė dėl mūsų: Jis pamatė kritusį žmogų ir suvokė jo vertę. Ir nors žmogus buvo miręs ir surištas nuodėmių, Jis siuntė savo vienintelį Sūnų, kad Jis sumokėtų kainą, reikiamą išpirkti žmogų iš šios niekingos būklės.
Dabar, kai jau esame išpirkti, mes galime žvelgti į viską, ką velnias iškreipė šiame pasaulyje, ir matyti jiems Dievo suteiktą vidinę vertę. Per daug ilgai bažnyčia buvo apleidusi tai, ką velnias iškreipė, priskirdama tai „šiam senam pasauliui". Aš daugiau nenoriu velniui atiduoti menus, muziką, šokius, teatrą, žiniasklaidą ir visa kita. Viskas šioje žemėje buvo Dievo sukurta ir Jo užantspauduota, kaip geri dalykai. Velnias tai iškreipė, bet išpirkti žmonės gali matyti vidinę vertę ir, turėdami Jėzaus vardu jiems suteiktą valdžią bei jėgą, jie gali tai išpirkti. Mes gebame žvelgti narkomanui, homoseksualui, depresijos prislėgtam žmogui į akis ir matyti tai, kas buvo sunaikinta.
Labai padėti mums turėtų suvokimas, kad atpirkimas, išgelbėjimas yra procesas. Kadangi bažnyčia greičiau yra organizmas nei organizacija, ji turi gyvybę. O gyvas organizmas auga ir bręsta, kiekvienai daliai atliekant savo darbą.
Dievo pašaukimas
Kitas nesusipratimas, trikdęs bažnyčios gyvenimą praeityje, yra neteisingas Dievo pašaukimo suvokimas. Dievas kviečia žmones tikėti - tikėti ne nauja faktų seka, bet tikėti Asmenį. Per daug ilgai mes manėme, kad žmogus „atsiverčia", kai liaujasi tikėti „blogomis tiesomis" ir pradeda tikėti naujomis. Tačiau iš tiesų šios tiesos yra skirtos tam, kad žmogus tikėtų Jėzumi Kristumi. Jei nėra asmeninių santykių su Jėzumi Kristumi, nėra jokio išpirkimo ar atsivertimo. Daug žmonių buvo išgelbėti, patikėję keliomis tiesomis, tačiau jie niekada taip ir nežengė kito tikėjimo žingsnio - neužmezgė ryšio su Asmeniu - Jėzumi Kristumi.
Bažnyčiose daug abejojančių ir išsigandusių žmonių, kurie nėra tikri, ar po mirties pateks į dangų. Šią sumaištį išsklaidytų suvokimas, kad išgelbėjimas yra pašaukimas bendrystei su Dievu per Jėzų Kristų.
Kristaus Kūnas
Dievas šaukia ne tik bendrystei su Dievu, bet ir priklausyti Jo Kūnui, būti neatskiriama bažnyčios dalimi. Nepriklausydamas bažnyčiai, nebendraudamas su kitais Kūno nariais, žmogus niekada nepatirs tikrojo Kristaus gyvenimo.
Tiesa yra tokia, jog mes visi natūraliai norime kam nors priklausyti. Mes matome tai, žvelgdami į jaunuolius, kurie buriasi į nedidelius klubus, į kuriuos patekti galima tik žinant slaptažodį. Šis polinkis nesusilpnėja ir tapus vyresniais. Besimokydami mes burdavomės į brolijas ar moterų bendrijas, vėliau pasirinkome bažnyčią, kokį klubą ar panašiai. Stebina, ką žmonės gali padaryti, kad tik kam nors priklausytų. Prisiminkime, kad ir „fuksų" krikštynas...
Kiekvienas žmogus nori būti priimtas. Per ilgai narystė bažnyčioje buvo tik to šešėlis. Dievas kviečia iš tiesų priklausyti, būti dalimi - duodančia, gaunančia, neatskiriama Jo Kūno dalimi.
Šis tas apie augimą
Jei norime įvertinti savo bažnyčios sveikatą, turime pažvelgti į tris augimo sferas: abipusės tarnystės augimą, žmonių skaičiaus augimą ir brandą. Pirmiausia pažvelkime į amžiną tarpusavio tarnystės augimą.
Tarpusavio tarnystė
Kiekvienam Kristaus Kūno nariui Dievas suteikė tam tikrų dovanų. Kuo geriau suvokiame savo dovanas ir jas naudojame, padėdami ar įgalindami organizmą augti, augame ir mes patys. Bet kurio tikinčiojo galime paklausti: „Ar žinai, kokiomis dovanomis esi apdovanotas ir ar mokaisi jas naudoti?" Žinoma, priešas stengsis mus įtikinti, kad dovanomis būdavo piktnaudžiaujama, todėl jų reikia atsisakyti. Tačiau nėra reikalo jų atsisakyti. Bažnyčia, kuri atsisako priimti Dievo dovanas ir teisingai jas naudoti, nepatirs tikro dieviško gyvenimo. Jei dar nežinote, kokiomis dovanomis esate apdovanotas, iškelkite sau tikslą per metus tai sužinoti ir prisijungti prie krikščionių, besimokančių tinkamai naudoti savo dovanas.
Augimas kiekybe
Paklauskite savęs: „Ar bendrauju su žmonėmis, kuriems reikalingas išgelbėjimas?" Mes nenorime jums primesti kaltės, nes pasaulyje yra daug žūstančių žmonių, tačiau į viską siūlome pažiūrėti iš kitos perspektyvos - kadangi tokiu gyvenimu, kokį gyvename mes, verta džiaugtis, kodėl gi nepasidalijus juo su kitais? Aš drąsinu jus ne laimėti žmones, bet juos mylėti. Kai jūs bendrausite su kitais ir jie matys jumyse Dievo gyvenimą, jums nereikės jų „laimėti", kad jie sutiktų su teologiniais ar kitais argumentais, - jie patys klaus jūsų apie jumyse slypinčią viltį. Dažnai, matydami, kai pamokslininkui pakvietus žmonės patiki Kristumi, mes sakome: „Šis žmogus laimėjo juos Kristui". Tačiau iš tiesų taip yra dėl žmonių, kuriuos mes pažinsime tik nuėję į dangų, daugelį metųdarytos įtakos: galbūt motina už tą žmogų meldėsi, draugai jam pasakojo apie Jėzų ar nepažįstamasis ištarė jam keletą padrąsinančių žodžių. Iki to tikrojo atsivertimo jis nuėjo ilgą kelią, o evangelistas tik įsiliejo į virtinę jam įtaką padariusių žmonių.
Branda
Kiekvienas organizmas, jei jis yra sveikas, auga fiziškai ir bręsta savo viduje, tvirtėja jo ryšiai su kitomis organizmo dalimis. Bręsdami mes mokomės „bendrauti" su pasauliu, kuriame gyvename. Dvasinę brandą galima apibūdinti taip: kuo labiau supranti, jog esi prižiūrėtojas, o ne savininkas, viso to, ką Dievas tau patikėjo, tuo labiau bręsti. Žmogus, kuris neprižiūri tinkamai savo pinigų, laiko, prioritetų ir talentų, nebręsta. Jėzus sakė, jog jei nesi patikimas su mažais dalykais, kas patikės tau didesnius?
Štai keli klausimai, padėsiantys tau įvertinti savo augimą ir brendimą: 1) Esi savo pinigų prižiūrėtojas ar savininkas? 2) Ar nuoširdžiai pripažįsti savo silpnybes? 3) Ar noriai sutinki būti kam nors atskaitingas?
Kokia privilegija yra gyventi šiame pasaulyje ir mėgautis dievišku gyvenimu! Kokia privilegija yra priimti prisikėlusio Kristaus gyvenimą! Ir kokia gėda, jog mes nepriimame šio gyvenimo, norėdami išsaugoti tam tikrą formą ar ritualus. Kokia gėda, kad pasaulis, mąstydamas apie bažnyčią mąsto apie varpines, vitražu puoštus langus ir nuobodulį...
Mes galime būti tokį mąstymą pakeisiančios kartos dalis. Būti Kristaus Kūno, kuris apreikš Dievo gyvenimą šiam pasauliui, dalimi.
Iš žrn. „The Morning Star journal“ (Vol. 1, No. 4)
Vertė Žaneta Lazauskaitė
