Tuomet meldžiamės Dievo vedimo, Jo valios išsipildymo ar tiesiog klausiame: Dieve, kokia Tavo valia? Kurį kelią pasirinkti šioje gyvenimo kryžkelėje?
Vienoje psalmėje Dovydas meldžiasi: Viešpatie, parodyk man savąjį kelią, pamokyk mane savo takų. Vesk mane savo tiesa ir mokyk, nes Tu esi mano išgelbėjimo Dievas, laukiu Tavęs visą dieną. Ir šiek tiek toliau konstatuoja: Žmogų, kuris bijo Viešpaties, Jis mokys pasirinkti kelią (Ps 25, 4-5.12). Kitas Dievo tarnas, Asafas, taip pat tvirtai pasitiki savo Viešpačiu: Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę (Ps 73, 24).
Perskaičius šias eilutes, norisi sušukti - ar dar gali būti kas nuostabiau, kai pats Dievas veda savo patarimu?! O dar vienoje psalmėje jau Viešpats kreipiasi į žmogų:
Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės. Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo ... (Ps 32, 8-9). Tad akivaizdu, jog Dievas nori padėti mums pasirinkti kelią, kuriuo reikia eiti. Ir netgi žada, kad Jo akys lydės. Tačiau taip pat ir įspėja nebūti tokiais, kurie neturi supratimo. Vadinasi, kai kalbame apie Dievo vedimą, Jo valios išsipildymą mūsų gyvenimuose, tam tikra atsakomybė gulasi ir ant mūsų pečių. Manau, jog būtent tai suvokdamas Dovydas ir meldėsi, kad Viešpats jį pamokytų savo takų. Neužtenka pasakyti: „Dieve, Tu viską žinai, tai Tu mane ir vesk". Iš Dievo žodžio matome, kad savo žinojimu apie mus, mūsų kelius ir gyvenimus Jis nori pasidalinti su mumis. Be to, ir Jėzus sakė, jog Jo avys paskui Jį seka, nes pažįsta Jo balsą (Jn 10, 4). Bet kad pažintume Jo balsą bei suvoktume Jo valią, reikia būti nuolankiems, atviriems, sąžiningiems.
Taigi, ar išgirsime Jo balsą, Jo pamokymą, patarimą? Ir kaip jį išgirsti? Kaip įgyti to supratimo, kad nebūčiau lyg nesuprantąs arklys ar mulas?
Vadovavimasis Dievo žodžiu bei trokštanti širdis
Knygos „Būti žmogumi" autoriai teigia: „Dievo valios sąvoka krikščionybėje vartojama dviem reikšmėmis. Viena reikšmė - Dievo valia, aiškiai išdėstyta Šventajame Rašte ir skirta visiems, kita - Dievo valia, kuri nėra aiškiai išdėstyta Šventajame Rašte ir mokoma individualiai" (R.Macaulay, J.Barrs). Taigi pirmiausia ir pabandykime šiek tiek pasigilinti į aiškiai išdėstytą Dievo valią, kurią sužinome skaitydami Dievo žodį, nes, kaip pastebi minėti autoriai, „Dievas mums atskleidžia savo slaptą valią tik tada, kai paklūstame Jo aiškiai suvokiamai valiai".
Ištirkime savo santykį į Dievo žodį. Ar tikiu, kad Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui? (2 Tim 3, 16-17).
Dievo žodis yra tas pamatas, ant kurio gali būti statomas visas Dievo valios išsipildymo statinys kiekvieno mūsų gyvenime. Viešpats ir Jo žodis yra viena. Jėzus neatskiria savęs nuo Dievo žodžio. Einantiems į Emausą mokiniams Jis aiškino Raštus (Lk 24, 27. 32). Šventasis Raštas buvo tas pamatas, kertinis akmuo, kuriuo rėmėsi Jėzus, o vėliau ir įtikėję mokiniai. Jei širdyje sakome: „Jėzus - mano Viešpats ir Ganytojas," bet Jo žodį ignoruojame - po truputį Jėzaus paveikslas ima blėsti bei išsikreipti. Tuomet imame remtis labiau savo įsivaizdavimais, o ne tuo, ką Dievas pats apie save sako.
Taigi prieš mus - Dievo žodis. Ant mūsų pečių gula atsakomybė juo vadovautis bei jį vykdyti. Štai kokias nuostabias tiesas apie Viešpaties įsakymus aptinkame 119 psalmėje: Palaiminti, kurių kelias nepeiktinas, kurie pagal Viešpaties įstatymą vaikšto. Palaiminti, kurie klauso Jo liudijimų ir visa širdimi Jo ieško, nedaro jie neteisybės, vaikšto Jo keliais (Ps 119, 1-3).
Psalmininkas pabrėžia, jog Dievo palaiminti yra tie, kurie pagal Jo įstatymą vaikšto. Kitaip tariant - tie, kurie gyvena vadovaudamiesi Dievo žodžiu. Ir jie ne tik palaiminti, bet ir vaikšto Jo keliais! Koks nuostabus atradimas! Net jeigu manęs ir neaplankė angelas iš dangaus ir nepasakė, kaip man gyventi, net jei nesusapnavau kokio įspūdingo sapno, net jei neišgirdau didingų pranašystės žodžių - aš galiu būtu žmogumi, kuris vaikšto Dievo keliais! Jei klausome Jo liudijimų ir ieškome Jo visa širdimi, pats Viešpats užtvirtina savo Žodyje jog vaikštome ne savo, o Jo keliais.
Taip pat norėčiau pastebėti, kad psalmininkas kalba ne tik apie klausymą, bet ir apie širdį, kuri Jo ieško. Ne visuomet Dievo liudijimų klausymas reiškia, kad žmogus nori pažinti Viešpatį ir vykdyti Jo valią: Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą (Jn 5, 39-40). Taigi gilinantis į Dievo žodį labai svarbus mūsų vidinis nusistatymas, širdies santykis į Viešpatį. Ar mano širdis ieško Jo veido, bendrystės, ar nori Juo sekti? Kaip Jėzaus gyvenimo žemėje laikais žmonės ateidavo Jo pasiklausyti ar paklausinėti vedami įvairių motyvų, taip ir šiandien įmanoma klausytis Jo liudijimų (Dievo žodžio) neatveriant Viešpačiui savo širdies, nenorint vykdyti Jo valią. Kaip taikliai pastebi vienas autorius: „Didžiausia problema yra ne atpažinti Dievo valią, bet ją įvykdyti... Dievas nereikalauja iš žmogaus kiekviename žingsnyje žūtbūt ieškoti Jo valios, bet tikrai reikalauja, ją atpažinus, vykdyti. Dievas nori, kad paklusčiau tiems Jo įsakymams, kurie jau duoti, o ne ieškočiau dar kažkokių, kurių išvis nėra; kad savo gyvenimą tvarkyčiau pagal tai, kas jau yra apreikšta, o ne reikalaučiau kažin kokių specialių apreiškimų kiekvienai elementariausiai gyvenimo situacijai; kad paklusčiau jau pasakytiems Dievo žodžiams, o ne be perstojo laukčiau balso iš dangaus..." (Stan D. Gaede, „Ganytojas" Nr. 9 (274), p.8)
Įsiklausykime į kiekvieną Dievo žodį skaitydami tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą - o įsiklausę siekime jį išpildyti. Pavyzdžiui, jei perskaitome raginimą - Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje (1Tes 5, 18) - pasistenkime apmąstyti šią eilutę ir pagalvoti, ar mes vykdome, kas čia liepiama. Nes, anot Jokūbo, ne klausytojas užuomarša, o vykdytojas bus palaimintas savo darbuose (Jok 1, 25). Toks santykis į Dievo žodį - kai siekiame jį įvykdyti ir juo vadovautis - reikalauja mūsų sąžiningumo, savęs išsižadėjimo. Be to, kai leidžiame Dievo žodžiui mus barti, auklėti, mokyti, raginti, jis keičia mūsų širdis, apvalo mus nuo mūsų nuodėmių, moko elgtis pagal Kristaus pavyzdį.
Kai nesuprantame, kas vyksta
Viešpats veda žmogų, kaip tad žmogus gali suprasti savo kelią? (Pat 20, 24).
Šioje patarlėje slypi įdomi mintis: žmogus nesupranta savo kelio tuomet, kai Viešpats jį veda. Regis, jog Dievo vedimas toli gražu ne visuomet būna aiškus tam, kuris yra vedamas. Todėl tais atvejais, kai mes nesuprantame savo kelio, kai mus kankina nežinia dėl ateities ar dabarties, mums svarbu pasitikėti Dievu, o tiksliau pasakius, Dievo Apvaizda. Kai „nežinome" ir „nematome", turime koncentruotis į tai, ką žinome - į Dievo žodį, Viešpaties įsakymus. Tau, žmogau, Jis pasakė, kas gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu (Mich 6, 8). Dievas nereikalauja suprasti Jo kelių nuo pradžios iki galo - tai yra paaiškinti Dievo vedimo.
Pavyzdžiui, ar Juozapas galėjo suprasti savo kelią tuo metu, kai broliai pardavė jį į Egiptą ir kai jam viską reikėjo pradėti iš naujo, atskirtam nuo savo šeimos? Tikriausiai ne, tačiau jis nuoširdžiai vadovavosi Dievo įsakymais. Tai liudija Juozapo pasipriešinimas nedoros moters vilionėms, jo sąžiningas tarnavimas kalėjime ir t.t. Akivaizdu, jog Juozapas gyveno Dievo akivaizdoje, nors širdyje kentėjo - juk jis atskirtas nuo savo šeimos, savo brolių, be galo jų pasiilgęs. Ir tuomet, kai jo broliai atvyksta pas jį duonos (nes jų šalyje badas), Juozapas kelis kartus pakartoja, jog į Egiptą jį atsiuntė Dievas (Pr 45, 5-8). Ir tik nuėjęs didžiąją savo gyvenimo kelio dalį Juozapas suvokė, kodėl Dievas jį ten atsiuntė (žr. Pr 45, 5-8).
Tačiau ar jis būtų tai supratęs, jei nebūtų stengęsis gyventi taip, kaip Dievui patinka, tose aplinkybėse, kuriose netikėtai atsidūrė?
Ir mūsų gyvenime nutinka, kai mes negalime paaiškinti tam tikrų įvykių, susiklosčiusių aplinkybių. Kartais mes dūsaujame ir kankinamės dėl neišsipildžiusių troškimų, o bedūsaudami jaučiamės beprarandą pasitikėjimą ir viltį Dieve. Tačiau, jei atrasime stiprybės ir drąsos Dievo valią iškelti aukščiau savo valios, Dievo žodis stiprins mus sunkiu metu ir galiausiai mes vis tiek patirsime, jog Dievas yra tas, kuris daro gera, o ne bloga. Ir net kai tenka eiti per mirties šešėlio slėnį, jei liksime ištikimi pasitikėdami Dievu - Jis galiausiai paims mus į savo šlovę, kaip liudija psalmininkas: Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę (Ps 73, 24).
