Krikščionybės istorija

Trys pasakojimai, iliustruojantys Biblijos mokymą, kaip nesipriešinti blogiui.

„Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus" (Mt 5, 44).

Pagrindinis šios istorijos veikėjas Dirkas Vilemsas - anabaptistas. Anabaptistai buvo krikščionių grupė, susiformavusi Europoje Reformacijos metu, XVI amžiuje. Jie tvirtai tikėjo Naujojo Testamento mokymu ir bandė pagal jį gyventi. Jie buvo Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų mokymo sekėjai.

Anabaptistai tikėjo, kad krikštas tik tada yra tikras, jei krikštijamas asmuo išpažįsta asmeniškai tikintis Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tie, kurie norėjo būti pakrikštyti, turėjo savo kasdieniu gyvenimu įrodyti, kad yra Jėzaus Kristaus sekėjai. Kadangi anabaptistai krikštijo suaugusiuosius, tuos, kurie jau buvo krikštyti kūdikystėje, vadino perkrikštytais. „Anabaptistas" lotyniškai reiškia „perkrikštytas".

Apie anabaptistus sklido daug neteisingų gandų. Valdžia juos dažnai kaltindavo nedorumu ir sąmokslų prieš valdžią kūrimu. Anabaptistai kantriai aiškindavo, kad jie myli visus žmones ir yra atsidavę Dievui, taigi niekada tyčia neskriaustų kito asmens. Jų priešai atkirsdavo, jog tai yra tik klaidinanti žmones dievobaiminga išorė, kad paslėptų jų piktus kėslus.

Vien tik žodžiais protestuoti prieš šiuos kaltinimus anabaptistams buvo beprasmiška. Kas gi gali priimti jų mokomą doktriną, kad krikščionys turi mylėti visus žmones, netgi savo priešus? Tai buvo per dideli reikalavimai ir daugelis liūdnai pasitraukė, negalėdami patikėti, kad kam nors pavyks laikytis Jėzaus žodžių: „Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų".

Šiame, pagal tikrus faktus užrašytame, pasakojime anabaptistas turėjo gelbėti savo gyvybę bėgdamas. Tuo metu jo nuoširdumas buvo išbandytas iki galo. Ar jis išties myli savo priešą - myli tiek, kad gelbėdamas jo gyvybę, paaukotų savąją?

Dirkas Vilemsas staiga sustojo. Jis pastebėjo kažką šmėstelint už medžių takelyje priešais save. Ar jis turėtų sprukti? Pakako vieno žvilgsnio, kad atpažintų burmistrą ir jo padėjėjus iš Aspereno. Jie buvo už posūkio.

Dirkas žinojo, kad jie medžioja. Bet jodami per mišką jie medžiojo ne triušius ar putpeles. 1569 metais Olandijoje buvo atidarytas moterų ir vyrų medžioklės sezonas! Taikūs anabaptistai buvo medžiojami lyg vagys.

Tikriausiai jo dar nepastebėjo. Dirkas apsisuko, kai vilkstinė pasirodė iš už posūkio. Jis pritūpė ir sustingo susiraizgiusiuose krūmynuose. Nevalia išsiduoti jokiu judesiu.

Dirkas susigūžęs ėmė melstis, bet tai ilgai netruko. Šūksniai, įsakymai, šuoliuojantys žirgai ir kojų trepsėjimas leido be jokių abejonių susiprasti, kad jis pastebėtas. Jis greitomis paliko savo slėptuvę ir pasileido šlaitu žemyn.

- Stok! - girdėjo šūksnius. - Sustok tuojau pat!

- Kodėl turėčiau? - stebėjosi Dirkas. - Bus pakankamai laiko sustoti, kai jie mane pasivys.

Dirkas Vilemsas bėgo lengvai ir be didelių pastangų. Jis buvo geras bėgikas. Jis bėgo lyg žinodamas, kur konkrečiai bėga. Kodėl neturėtų žinoti? Žinoma, kad jis gali surasti kelią per mišką dienos metu, nes daug kartų tai darė naktį.

- Keliai nėra saugūs tokiems kaip aš, - nusprendė bėgdamas. - Neturėjau šiandien čia būti. Tada šito nebūtų nutikę.

Dirkas bėgo atsargiai, taupydamas jėgas. Jis nustebo, kai atsigręžęs pamatė jį besivejantį žmogų. „Tai vagių gaudytojas, - aiktelėjo, - ir geriausias jų turimas bėgikas".

Dirkas greitai mąstė. Bandė išlikti ramus. Ar jam sukti į kairę, ar į dešinę? Tada jis prisiminė žirgus kelyje. „O ne, - sudejavo. - Negaliu bėgti nei į tą, nei į kitą pusę. Jei jie bent kiek žino vietovę, tai nujos į priekį ir užkirs man kelią į bet kurią pusę".

  Buvo likęs vienintelis kelias. Žemiau tekėjo upė. Ji buvo padengta plonu ledo sluoksniu. Ar jis išlaikys žmogų?

- Jei galėčiau kirsti upę, - mąstė Dirkas, - manau, kad pasprukčiau nuo vagių gaudytojo miškingame šlaite kitoje pusėje. Pažįstu kiekvieną to miško medį ir šaką, ir tai suteiks man didelį pranašumą. Galbūt galėsiu pasislėpti oloje, kurioje praėjusiais metais rengdavome susitikimus, tik bus labai gaila, jeigu jie suras mūsų slėptuvę.

Jis jau buvo pakrantėje. Nebuvo laiko tikrinti ledą ar galvoti, ką daryti. Besivejantis vyras artėjo. O kas bus, jei ledas lūš? Bet tai buvo vienintelė viltis. Dirko galvoje šmėstelėjo Aspereno kalėjimo vaizdai. Jis matė kankinimų kambarį. Jautė savo kūną ištemptą ant lentų. Girdėjo negailestingų teisėjų ir kraujo ištroškusio burmistro balsus. Matė kunigus juodomis mantijomis stovinčius aplinkui, klausiančius ir tardančius, bandančius priversti jį išduoti tikinčius draugus. Jautė, kaip yra kankinamas diena po dienos, sekinamos jo jėgos, bandoma palaužti jo dvasią ir sunaikinti tikėjimą.

Dirkas daugiau nebedvejojo. Vyras už jo priartėjo taip, kad buvo girdėti jo sunkus kvėpavimas. Dirkas pamatė artėjančius vyrus iš kitų pusių. Jis buvo apsuptas. Prie kranto ledas buvo ploniausias, tad jis giliai įkvėpė ir šoko.

Plonytis ledas įdubo, per visą protestuojančio ledo ilgį pasigirdo girgždesys ir traškėjimas. Sulig kiekvienu žingsniu jam atrodė, kad tuoj įlūš. Kartą jis paslydo ir beveik pargriuvo, bet nenustojo bėgti ir melstis. Vanduo sunkėsi į paviršių ir žymėjo jo pėdsakus juodai. Jei tik jis nors akimirkai sustotų, iškart prasmegtų kiaurai. Jis beveik pasiekė krantą. Dar vienas šuolis ir, šlovė Viešpačiui, jis saugus.

Kas tai? Nejaugi vagių gaudytojas taip arti? Nejaugi jis išdrįso jį sekti ledu? Dirkas atsisuko pažiūrėti. Jis išgirdo pliumptelėjimą, riksmą ir išvydo žmogų, besiblaškantį tamsiame lediniame vandenyje. „Ačiū tau, Dieve, - iškvėpė Dirkas, - kad išgirdai mano maldas ir į jas atsakei". Jis pasisuko ir metėsi bėgti link stataus šlaito, stovinčio priešais jį.

Bet tik trumpam. Jis negalėjo bėgti, kažkas jį laikė. „Dieve! - jis nusiminęs suriko, - Tu juk nesitiki, kad aš tai padarysiu?!" Prieš akis Dirkui dar kartą šmėstelėjo niūri tamsaus kalėjimo celė. Jis vėl pajuto ant tempimo suolo plėšomą savo kūną. Šįkart pajuto netgi ugnies ant laužo karštį, jo kojas laižančias liepsnas. Juto jas kylant aukštyn ir svilinant, deginant jo kūną. Apsisukti reiškė sąmoningai pasirinkti būtent tai. Ar jis išdrįs?

Ne, bet paskui jis pamatė kai ką kita. Jis pamatė kitą ugnį - ugnies jūrą, liepsnas, kaitresnes ir kylančias aukščiau už tas ant laužo. Jis pamatė sielas, besirangančias liepsnojančioje jūroje. Ar jis gali leisti ten besigrumiančiai sielai pakliūti į amžiną ugnį, nes pats išsigando būti sudegintas ant laužo? Ar jis gali leisti jam išeiti neperspėtam ir nepasiruošusiam?

Dirkas pasuko ledo link. Skubėdamas atgal jis nusivilko savo sunkų paltą. Jam jo prireiks, kad ištrauktų tą žmogų. Dirkas veikė ramiai ir atsargiai, bet greitai. Jis išsitiesė ant ledo ir pamažu yrėsi į priekį. Vagių gaudytojas buvo įsikabinęs į nelygų ledo kraštą jau sustingusiais pirštais. Dirkas laikė paltą už vienos rankovės, o kitą numetė vyrui vandenyje ir tas karštligiškai ją sugriebė. Po to Dirkas padėjo išgręžti varvančius to vyro drabužius. Pririnko šakų ir greitomis sukūrė lauželį, kad jo išgelbėtasis galėtų apdžiūti ir sušilti. Dirkas jau nebegalvojo apie pabėgimą. Jis turėjo užduotį.

Su vagių gaudytoju jis kalbėjo švelniai ir maloniai. Jis papasakojo apie Dievo meilę ir Dievo Sūnų, kuris mirė už visus. Vagių gaudytojas buvo kietaširdis, bet dabar netgi jis buvo paliestas ir sukrėstas. 

Kitame krante burmistras šaukė: „Sugauk jį, kol nepaspruko! Surakink grandinėmis!"

Vagių gaudytojo lūpos drebėjo, bet ne nuo šalčio. „Leiskit jam eiti, - maldavo jis. - Jis grįžo ir išgelbėjo mano gyvybę, kai galėjo nekliudomas pabėgti. Jis - geras žmogus".

- Man nerūpi, ką jis padarė! - vis labiau pyko burmistras. - Prisimink savo priesaiką ir sugauk jį. Jis - šventos motinos bažnyčios[1] priešas, todėl privalo būti nubaustas!"

Taigi Dirkas Vilemas buvo suimtas ir išvestas. Jis išties turėjo ištverti visus tuos karčius dalykus, kuriuos įsivaizdavo - vienišas valandas, nesibaigiantį tardymą ir pagaliau laužo ugnies karštį. Bet visa tai kentėdamas, jis žinojo, kad negalėjo pasielgti kitaip. Jo širdyje gyveno ramybė, o sieloje - džiaugsmas. Jis galėjo nors tokiu mažmožiu parodyti savo meilę Tam, kuris atidavė savo gyvybę už visus ir sakė: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda" (Jn 15, 13).

ŠIAUDINIO STOGO PASLAPTIS

Jei pastorius Piteris nebūtų miegojęs, būtų išgirdęs greitus jaunų vyrų žingsnius, kurie lyg šešėliai judėjo žemyn išgrįsta mažo Šveicarijos miestelio Ementalio gatve.

Sulig kiekvienu žingsniu jie tamsoje artėjo prie namo, kuris priklausė senam menonitų[2] pastoriui ir jo žmonai. Jų gyvenimas buvo labai sunkus - aštuonioliktame amžiuje, Šveicarijoje menonitai vis dar buvo persekiojami.

- Na, dabar mes pamatysime, koks jis žmogus, - sumurmėjo vienas iš vyrų ir nusijuokė. - Gal po mūsų šios nakties apsilankymo jis jau nebus toks mylintis!

- Tai šis namas, - sušnabždėjo kitas, kai jie sulėtino žingsnį. Jie pamažu artinosi prie namo ir atsargiai dairėsi tamsoje. - Niekas nekruta. Nagi, padirbėkim iš peties!

Vyrai greitai pakilo ant stogo ir netrukus duslus krentančių šiaudų garsas susiliejo su kitais nakties garsais. Jie dirbo greitai, kad niekas negalėtų jų užtikti darant tokį nedorą darbą.

Viduje Piteris sujudėjo per miegus. Keisti garsai netilo ir Piteris atsisėdo. „Kažkas čia ne taip, - pagalvojo jis. - Kažką girdžiu ant stogo".

Piteris atsargiai judėjo tamsoje miegamojo grindimis, pasiekė lauko duris ir atsargiai atšovė skląstį. Atsargiai žvelgdamas į tamsą, jis išvydo kelių besidarbuojančių vyrų siluetus.

- Ką gi tai galėtų reikšti? - aiktelėjo jis apstulbęs, netikėdamas savo akimis. - Jie gadina mano stogą!

Pamažu jis ėmė suprasti, ką jie nori padaryti. Jis žinojo, kad daug žmonių Ementalyje nesuvokė, kodėl jis ir jo žmonės tikėjo, kad kariauti yra negerai. Kai Piterį ir jo draugus gąsdindavo kalėjimu ir mirtimi, jie paprasčiausiai atsakydavo: „Verčiau jau mirsime baisiausia mirtimi negu nepaklusime Dievui".

- Jie vėl ketina mane užpulti, - pamanė Piteris.

Jis pakėlė akis į dangų ir meldėsi, kad Viešpats padėtų jam pasielgti kaip dera. Tada apsisuko ir paskubomis grįžo į nedidelio namuko vidų.

- Motin! - šūktelėjo jis, - atėjo darbininkai, paruošk maisto.

Keisti pastarųjų minučių įvykiai buvo išgąsdinę jo žmoną, bet dabar ji viską suprato. Ji ėmė greitai suktis mažutėje virtuvėje ir netrukus stalas jau buvo nuklotas vaišėmis.

Dar kartą atvėręs duris, pagyvenęs pastorius šūktelėjo jaunuoliams ant stogo: „Jūs ilgai ir sunkiai dirbote, tikriausiai labai išalkote. Ateikite ir užkąskite".

Dvejodami jie suėjo į vidų ir sutrikę sustojo aplink stalą, ant kurio apšviesdamos kambarį jaukiai degė žvakės. Piteris paragino sėstis, ir pagaliau jie susėdo nejaukiai spoksodami į lėkštes priešais.

Piteris nulenkė galvą ir suglaudė delnus, kol svečiai sėdėjo tyloje. Tada maloniu balsu jis ėmė nuoširdžiai, karštai, ir su meile melstis už savo svečius bei savo šeimą. Kai jis ištarė paskutinius maldos žodžius, jaunuoliai pakėlė iškaitusius nuo gėdos veidus. Lėkštės prisipildė maisto, bet atrodė, jog jie negali praverti burnos. Kiekvienas iš jų tyliai sėdėjo priešais pilną lėkštę.

Staiga, lyg pagal komandą, vyrai atstūmė kėdes ir skubiai dingo už durų, pro kurias neseniai įėjo. Vėl pasigirdo žingsniai ant stogo ir šiaudų šiurenimas. Bet tai buvo nebe krintančių šiaudų garsas. Jie vėl dėjo juos ant stogo! O po to, jei tik pastorius Piteris klausėsi (manau, kad jis klausėsi), jis galėjo girdėti savo svečių greitus žingsnius, tolstančius grindiniu į naktį.

Bus daugiau

[1]Kalbama apie Romos katalikų bažnyčią, kuri tuo metu persekiojo anabaptistų tikinčiuosius.

[2]Menonitai buvo grupė anabaptistų, kuriuos taip vadino pagal gerai žinomą Nyderlanduose jų pastorių Meno Simonsą (1496-1564). Jie tvirtai tikėjo Jėzaus mokymu mylėti savo priešus, taip pat atsisakė dalyvauti kare.