Kartais būna, kai mes nesuprantame savo kelio, nežinome, kokie Dievo planai mums. Tai gali būti labai svarbūs klausimai, pavyzdžiui, ar važiuoti gyventi ir dirbti į užsienį, ar keisti darbovietę, kokią profesiją pasirinkti, kur tarnauti, kokią bendruomenę lankyti ir pan. Ir kaip tuomet išgirsti Dievo patarimą?
Kartais nežinia kankina iki skausmo... Pamenu, kai stojau mokytis, nežinojau kurią specialybę iš dviejų pasirinkti - stovėjau ir svarsčiau: tai viena, tai kita... Blaivus protas man aiškiai sakė, jog angelas iš dangaus nenužengs ir nepasakys, kur studijuoti. Taigi suvokiau, jog turiu prašyti Dievo išminties ir tiesiog laukti - galbūt aplinkybės susiklostys taip, jog man bus aišku, kaip turėčiau elgtis. Ir išties viskas susiklostė taip, jog į vieną specialybę faktiškai neįstojau. Galbūt galėjau dar kovoti dėl studento duonos tame fakultete, bet širdyje žinojau - ten man ne vieta. Tiek studijuodama kitame fakultete, tiek jau pabaigusi studijas mačiau, jog mane išties lydėjo Dievo ranka, ir šiandien tuo labai džiaugiuosi.
Prisiminkime, jog, kai nežinome kaip elgtis kokioje nors keblioje situacijoje, mums visuomet padės tai, ką išmokome vykdydami Dievo žodį. Stovėdami pasirinkimų kryžkelėje pasitikėkime Dievu žinodami, jog mūsų gyvenimas yra Jo rankose, be to, mylintiems Dievą viskas išeina į gera. Jei remsimės Jo žodžiu, mus lydės ramybė, nors kurį laiką aibė klausimų gali likti ir neatsakytų ar neišspręstų.
Tačiau paminėtina, jog Rašte atrandame ne vieną antgamtinį būdą, kuriuo šventieji sužinodavo Viešpaties valią - Senajame Testamente apstu pavyzdžių, kaip Dievas prabildavo asmeniškai arba per pranašą; taip pat būdavo, kai Dievo žmonės susapnuodavo sapnus ar matydavo regėjimus. Naujajame Testamente skaitome, kaip mokiniai pasninkauja ir meldžiasi, ieškodami Dievo vedimo konkrečiam darbui (Apd 13, 1-2). Vienu atveju mokiniai metė burtą (Apd 1, 26), kitu atveju Viešpats antgamtiniu būdu prabyla regėjime asmeniškai ir liepia eiti į tam tikrą vietą ir atlikti konkretų veiksmą (Apd 9, 10-11).
Ar mes galime tikėtis tokių antgamtinių pasireiškimų savo gyvenime? Manau, kad taip. Per aštuoniolika tikėjimo metų man teko vieną kartą patirti regėjimą, keletą kartų sapnuoti sapnus, per kuriuos patyriau padrąsinimą pasitikėti Dievu tam tikrose situacijose, taip pat kartą teko mesti burtą, prieš tai pasimeldus - tai vyko pasiūlius vienai sesei, kai nežinojome, kuriai iš mūsų kaip elgtis. Tuomet maldoje išgyvenau labai aiškų paliudijimą, kur yra mestas burtas (kurioje rankoje paslėptas akmenukas), ir taip atspėdama savotišką mįslę supratau, jog to veiksmo turiu imtis aš. Tačiau nemanau, kad turėtume tokius dalykus praktikuoti nuolat. Tai sritis, kur turime būti atsargūs ir nuolankūs, nes, kalbant apie sapnus, Dievo žodis taip pat įspėja, jog sapnai kyla iš daugybės rūpesčių (o ne iš tik Viešpaties) (Ekl 5, 2). Taigi nebūtų teisinga pernelyg įsijausti į sapnus, jų aiškinimą. Manau, jog nebūtų išmintinga ir nuolat mėtyti burtą ar ieškoti „pranašo", kuris viską lyg kokia burtininkė pasakytų - mano praeitį, dabartį ir ateitį. Kadaise pažinojau tikinčią merginą, kuri labai dažnai vaikščiodavo pas kažkokią neva pranašę. Atrodė, jog tos „pranašės" žodžių ji laukė lyg narkomanas „dozės" - reguliariai, keletą kartų per savaitę ji eidavo pasikalbėti, kad būtų aišku, ką Dievas jai sako... Nemanau, jog taip elgtis yra teisinga, ir nerandu Rašte tokiems „pranašams" pateisinimo. Atvirkščiai, Dievo žodis ragina saugotis melagingų pranašų (Mt 7, 15). Juk Jėzus pasakė, jog žmogus bus gyvas kiekvienu žodžiu, išėjusiu iš Dievo lūpų. O tas žodis yra užrašytas - mums belieka atsiversti Bibliją ir ją įdėmiai, atvira širdimi skaityti. O jei girdime pranašystę, tai ji skirta mūsų padrąsinimui, pabarimui, ugdymui ir pan. Tai yra tam, kad uoliai vykdytume Dievo valią gyvendami pagal Viešpaties žodį.
Kita vertus, yra tie atvejai, kai Dievo patarimas mus pasiekia per konkrečius žmones. Tai gali būti mūsų bendruomenių vadovai, vyresnieji, mūsų broliai ir seserys Kristuje. Todėl kartais išties verta su jais pasikalbėti - ne kartą patyriau kaip tokie pokalbiai suteikdavo man aiškumą, ramybę, padėdavo apsispręsti vienu ar kitu klausimu. Taip pat ir pačiai yra tekę padrąsinti kitus imtis tam tikrų veiksmų. Pamenu seserį, kuri svajojo studijuoti vieną specialybę. Raginau ją pabandyti. Ji sakė, jog tai faktiškai neįmanoma, nes konkursas labai didelis, o mokėti už studijas neturi pinigų. Širdyje išgyvenau labai aiškų paliudijimą, kad ji ten įstos, taigi raginau ją bandyti, nenuleisti rankų, nesvarbu kad daug stojančiųjų; būna, kad jie vėliau apsigalvoja ir atsiima dokumentus. Neįtikėtina, bet viskas taip ir susiklostė. Praėjus stojamiesiems išgirdau žinią, jog ji neįstojo. Negalėjau tuo patikėti - galvojau, na kaip čia yra, kai liudijimas, rodos, buvo toks aiškus, bet va, nepasitvirtino. Mat ji neturėjo vilčių įstoti net kažkam atsiėmus dokumentus - eilė buvo didžiulė... Bet, pasirodo, po kelių dienų jai paskambino iš tos mokymo įstaigos ir pasiteiravo, ar ji nenorėtų ten studijuoti - apsispręsti ir dar kartą atnešti dokumentus reikėjo per keletą valandų, todėl mokymo įstaigos administracija skambino pirmiausia tiems, kas gyveno arčiausiai.
Prisiminkime istoriją, kaip apaštalas Paulius pasikvietė Timotiejų savo kelionių palydovu (Apd 16,1-3). Tuo atveju nebuvo jokių antgamtinių ženklų - apaštalas dėl Timotiejaus nemetė burto, nesusapnavo kokio nors sapno ir pan. Taip pat ir Timotiejus. Jis tiesiog turėjo gerą liudijimą tarp tikinčiųjų, troško tarnauti Kristui, ir to užteko. Apaštalui reikėjo pagalbininko ir jis, matydamas Timotiejaus tikėjimo nuoširdumą, pasirinko jį savo pagalbininku. Manau, apaštalas turėjo aiškų paliudijimą širdyje, jog Timotiejus yra Dievo pašauktas ir išskirtas.
Dievo tarnai turi gebėjimą įžvelgti dovanas, kuriomis yra apdovanoti tikintieji. Panašiai kaip mokytojas klasėje pradeda pažinti savo mokinius ir matyti, kokiose srityse jie silpnesni ar stipresni, kas jiems geriau sekasi, o kas blogiau, taip ir Dievo tarnai - ganytojai, apaštalai ir kiti Jėzaus pasekėjai - gali pastebėti mumyse slypinčias dovanas bei raginti jas atverti, tarnauti jomis kitiems.
Pažadinti troškimai
<...> nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 13).
Neabejoju, jog Dievo patarimas mus gali pasiekti ir per troškimus - kai širdyje pabunda noras (galbūt svajonė ar tiesiog troškimas) imtis tam tikrų veiksmų, darbų, projektų. Darbų, kurie pašlovins Kristaus vardą. Karalius Dovydas sako: Mano išgelbėjimas ir mano troškimai kyla iš Jo (2 Sam 2, 13). Žinoma, tai drąsus pareiškimas, nes gyvendami sugedusiame pasaulyje ir patys būdami nuodėmingos prigimties, vargu ar galėtume ranką prie širdies pridėję pasakyti: visi mano troškimai kyla iš Viešpaties. Juk neretai mums kyla kūniški norai, ambicijos, geismai. Tačiau, jei mes iš tikro gyvename Dievo žodžiu, leisdami jam mus keisti, mokyti ir ugdyti, jei nuoširdžiai ir atvirai bendraujame su Viešpačiu, melsdami Jo valios savo gyvenimui, galime tikėtis, jog Dievas, veikiantis mumyse, pažadins Dvasios įkvėptus troškimus. Mums netikėtai gali gimti tam tikros idėjos ar noras imtis kažkokių darbų. Kaip štai visai neseniai vienai tikinčiai mamai iš mūsų bažnyčios gimė idėja išleisti knygą, skirtą vaikus auginančių mamų ar besiruošiančių motinystei merginų paguodai, sustiprinimui. Šia idėja ji pasidalino su kita mama, turinčia lituanistės išsilavinimą. Nors ir besilaukdama trečio vaikelio ji uoliai ėmėsi šio darbo, nes tas pats troškimas sujaudino ir jos širdį... Šiuo metu ši unikali knyga ruošiama spaudai. Kita mama pasakojo (jos liudijimas bus minimoje knygoje), kaip prieš kelerius metus liedama ašaras dėl sunkios motinystės - mat sužinojo, jog laukiasi dar vieno, trečio vaikelio, - staiga besimelsdama suvokė, jog turėtų padėti tokioms pat mamoms kaip ji. Taip gimė Mamų klubas, kuris jau kelerius metus laimina daugelį mamų.
Dievas išties gali suteikti mums nuostabius troškimus, kurių įgyvendinimas pašlovins Jo vardą bei praturtins daugelį, taip pat ir mus pačius.
Pamenu dar vienos gerai pažįstamos sesės liudijimą. Ji labai norėjo atvažiuoti į Vilnių gyventi. Nors kitame mieste puikiai tarnavo bendruomenėje, ji vis dažniau pamąstydavo, jog norėtų atvažiuoti į sostinę - studijuoti ir gyventi. Šiam troškimui neblėstant, ji nuėjo pas pastorių pasitarti. Šis, matydamas jos nuoširdžią ir sėkmingą tarnystę, patarė jai neskubėti daryti tokio sprendimo. Juk ir Dievo žodis sako: Kas tiki, nesielgs skubotai (Izaijo 28, 16). Tačiau laikas ėjo, o troškimas tik stiprėjo. Taigi sesuo vėl nuėjo pas pastorių pasitarti. Praėjus metams buvo akivaizdu, jog tai greičiausiai Dievo įdėtas troškimas. Ir išties, atvažiavusi į Vilnių, toji sesuo ir mokslus baigė, ir sukūrė šeimą, o šiandien, kuo gali, tarnauja bažnyčioje.
Kita vertus, būna tokios situacijos, kai jaučiame, jog neturime delsti. Tarkim, kai aš suvokiau, jog tikrai noriu ir galiu studijuoti, aiškiai supratau, kad turiu suskubti tais pačiais metais paduoti dokumentus. Ir neapsirikau - mano studijuojamame fakultete nė vienais metais prieš tai, nei po to nebuvo tiek valstybės finansuojamų vietų. Taigi už studijas mokėjau nedaug. O vėliau per stebuklą baigiau dvi specialybes magistrantūroje nemokamai.
Na, o jei atsitinka taip, kad visai nebežinome, ko griebtis, kaip elgtis, ką pasirinkti, gal mums pagelbės nuostata, jog svarbu ne tai, ką aš darau, bet kaip tai darau. Galbūt teismo dieną Viešpats paklaus kodėl mes nepadarėme kai kurių darbų, kuriuos Jis ragino mus padaryti. Tačiau, jei kalbame, pavyzdžiui, apie profesijos pasirinkimą, nemanau, jog Jis klaustų: kodėl tapai kepėju, o ne kirpėju? Arba: kodėl gyvenai Kaune, o ne Vilniuje? Manau, jog tam tikrose srityse Viešpats mus teis ne už tai, ką darėme, kur gyvenome, kokią bendruomenę lankėme, o už tai, kaip gyvenome ir kaip darėme tai, ką turėjome daryti. Nors, be abejo, ir dėl gyvenamos vietos, ir dėl bendruomenės, ir dėl profesijos pasirinkimo mes galime melsti Dievo vedimo, Jo nukreipimo ir išminties.
***
Taigi, kai nežinome, ką daryti, stenkimės uoliai vykdyti tai, ką žinome, - siekime įvykdyti aiškius Dievo paliepimus. Jei nesuprantame savo kelio, išgyvename sukrėtimus, išmėginimus - pasistenkime likti ištikimi Viešpačiui savo kasdienybėje, ieškokime Jo visa širdimi - ištikimam žmogui Jis žada palaiminimus (Pat 28, 20). Nevenkime pasitarti ir su savo tikėjimo broliais, ganytojais. Būkime nuolankūs, atviri ir sąžiningi prieš Dievą, kitus ir save. Jei aptinkame, jog nenorime vykdyti Dievo valios - atgailaukime ir melskime Viešpaties pagalbos, kad Jis keistų mūsų nusistatymą. Taip pat nepamirškime melstis, kad išsipildytų tobula Dievo valia (Lk 11, 2). Ir, žinoma, stenkimės viską daryti iš širdies, kaip Viešpačiui.
Nepamirškime, jog aukščiausia ir nuostabiausia Dievo valia jau išsipildė mūsų gyvenime - mes pažinome Kristų, gelbstintį mus nuo pražūties ir dovanojantį amžiną gyvenimą su Dievu.
