Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti". (Tuo tarpu Jo mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaip Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?" (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: „Duok man gerti", pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens!" Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens? Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?" Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą". Tada moteris Jam tarė: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai". Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia". Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro". Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: „Neturiu vyro", nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei". Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti". Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas - iš žydų. Bet ateina valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje". Moteris Jam sako: „Žinau, jog ateina Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs". Jėzus jai tarė: „Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!"
Tuo metu sugrįžo Jo mokiniai ir nustebo, kad Jis kalbėjo su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?" arba: „Apie ką su ja kalbi?" O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus?" Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį.
Tuo tarpu mokiniai ragino Jį, sakydami: „Rabi, valgyk!" O Jis jiems tarė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote". Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė Jam valgyti?" Bet Jėzus tarė: „Mano maistas - vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą. Argi jūs nesakote: „Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis"? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus - jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renka vaisių amžinajam gyvenimui, kad kartu džiaugtųsi ir sėjėjas, ir pjovėjas. Čia teisingai priežodis sako: „Vienas pasėja, kitas nupjauna". Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą".
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi". Atėję samariečiai prašė Jį pasilikti pas juos, ir Jis ten pasiliko dvi dienas. Ir dar daug žmonių įtikėjo dėl Jo žodžių. O moteriai jie pasakė: „Dabar tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas" (Jn 4, 5-42).
Daugeliui krikščionių šis apaštalo Jono pasakojimas gerai pažįstamas - tai Kristaus pokalbis su samariete moterimi. Daug kartų girdėtas ir Viešpaties raginimas pakelti akis į prinokusius pjūčiai laukus, kurį Jis pasakė mokiniams, grįžusiems iš miesto su nusipirktu maistu. Šiame apaštalo Jono užrašytame liudijime sutinkamos metaforos tapo krikščioniško žodyno dalimi. Tai ir gyvasis vanduo, ir maistas, kurio nežino mokiniai, ir boluojantys laukai.
Ilgą laiką, skaitydamas šį Jono evangelijos skyrių, raginimą pakelti akis į boluojančius laukus suprasdavau labai abstrakčiai, tarsi Viešpaties pasakyti žodžiai kalbėtų apie tai, jog laukai visuomet boluoja. Nepastebėdavau, kad Jėzus turėjo omeny konkrečią situaciją, kurioje atsidūrė mokiniai. Jie ką tik grįžo iš samariečių miesto, į kurį buvo nuėję nusipirkti maisto, ir net nepagalvojo, jog daug to miesto gyventojų buvo visiškai atviri Dievo karalystei. Samariečiai jiems, kaip tikriems žydams, buvo antrarūšiai žmonės. Mokiniams net nekilo mintis, kad šie svetimtaučiai gali rūpėti Dievui. Jeigu Judėjoje ir Galilėjoje daugelis tikrų žydų netikėjo Kristumi, tai ką kalbėti apie samariečius. Mokiniai dar nežinojo to maisto, kuriuo maitinosi jų Mokytojas - pastebėti žmones, atvirus dieviškai tiesai, ir atvesti juos į Dievo karalystę.
Grįžę iš miesto, mokiniai stebėjosi, kad Mokytojas kalbasi su samariete moterimi. Apie ką galima su ja kalbėtis? Jie neatpažino prinokusio vaisiaus. Tuo tarpu Viešpats, jai dar einant prie šulinio, matė moterį, gyvai trokštančią Dievo. Jos gyvenimas atrodė niekam tikęs - penkios sugriuvusios santuokos, o dabar - sugyventinis. Tačiau po tuo negražiu kiautu slėpėsi Dievo pažinimo ir garbinimo troškulys. Juk Viešpats nemėto aukso šunims ir perlų kiaulėms. Negi Jis imtų tai moteriai kalbėti apie tikruosius garbintojus, jeigu ji nebūtų pribrendusi šitai tiesai? Jėzus aiškiai matė, jog dangiškasis Tėvas nori numalšinti jos troškulį.
Reikėjo tik peržengti milžiniškas kultūros sienas. Samarietei Jėzus buvo vienas iš daugelio pro šalį keliaujančių žydų maldininkų, kurie visa elgsena rodydavo esą nepalyginamai pranašesni už samariečius. Dėl netikusio gyvenimo jos vengė net kaimynės moterys, ką jau kalbėti apie jos miesto vyrus ir tuo labiau apie žydus. Ir štai staiga šis prie šulinio sėdintis žydas paprašė jos gerti. Ji apstulbo. Tai buvo taip netikėta, tiesiog neįmanoma. Atrodė, kad tas žmogus pralindo pro storiausią sieną. Žydai juk nebendrauja su samariečiais, negeria iš samariečių indų ir jau tikrai niekada neužkalbins samarietės moters. Ji nesuprato, kaip Jis gali taip elgtis, ir pradėjo aiškintis apie juos skiriančią kultūrinę bei religinę sieną, bet Jėzui ta siena neegzistavo. Jis vykdė savo Siuntėjo valią. Viešpats jau kalbėjo, kad jeigu ji žinotų, kas Jis toks yra, tai pati prašytų ir gautų atsaką į giliausią sielos troškimą.
Jėzus prabilo apie tai kasdienio gyvenimo metaforomis. Kol kas moters mintis valdė regimo gyvenimo rūpesčiai. Jai reikėjo vandens ir Viešpats prakalbo apie vandenį. Moteris vėl nustebo, nes kokio vandens Jis gali duoti, neturėdamas net kuo pasemti. Negi Jis didesnis už protėvį Jokūbą, iškasusį tą šulinį? Viešpaties nesustabdė naujai iškilusios kliūtys. Jis nepradėjo aiškinti, kas didesnis. Tiesiog Jo duotasis vanduo yra kitoks nei pasemtas iš šulinio. Kas gers to vandens, nebetrokš per amžius, ir tas vanduo jame pačiame taps versme vandens, tekančio į amžinąjį gyvenimą. Vandens metafora kalbėjo apie patį didžiausią stebuklą - Dievą, ateinantį į žmogaus širdį ir pasiliekantį joje per amžius. Tačiau moteris kol kas dar negirdėjo paslėptosios prasmės. Ji troško Dievo, tačiau tą troškulį dengė suirusio gyvenimo regimybės. Moteris negalėjo net pagalvoti, kad maldininkas žydas pradėtų su ja kalbėtis apie Dievą. Tais laikais vyrai iš viso nesvarstė teologinių klausimų su moterimis. Todėl ir mokiniai, sugrįžę iš miesto, nesuprato, apie ką jų Mokytojas gali kalbėtis su samariete moterimi. Niekas taip nesielgė (kaip pastebėjo viena moteris, tai, jog ši istorija įtraukta į Naująjį Testamentą, yra labai drąsus poelgis, tūkstantmečiais peržengiantis savo laikmečio papročius ir tradicijas). Todėl, jeigu Jėzus būtų iš karto prabilęs atviru tekstu, pokalbis gal net nebūtų įvykęs. Moters mintys vis dar sukosi apie naujai atsivėrusią galimybę visiems laikams apsirūpinti geriamu vandeniu.
Kaip dažnai ir mūsų akiratis visiškai užgožiamas kūno akimis regimų dalykų. Regimieji poreikiai tampa nepaprastai svarbūs, o dvasiniai nugrimzta į sunkiai įžiūrimą antrą planą. Tačiau kas gali būti svarbiau už Dievo pažinimą ir bendrystę su Juo? Kur kitur mes rasime nepraeinančią gyvenimo prasmę, tikrą meilę, ramybę ir džiaugsmą? Neretai taip atsitinka, kad mūsų sąmonėje Dievas mums tampa mažiau gyvas ir realus, negu mes patys ir mus supanti regimybė. Tačiau gyvenimo Kūrėjas yra neįsivaizduojamai gyvesnis už mus visus. Jo šviesoje išsiskleidžia mūsų sielos, mes pamatome viltį, suvokiame turį ateitį ir įsitikiname, jog dabar galime remtis į nepajudinamą pamatą.
Tačiau iki Kristaus mirties ir prisikėlimo žmonių santykiai su Dievu buvo labai riboti. Jeruzalės šventykloje, tuometiniuose Dievo namuose žemėje, kunigai tarnavo Izraelio Dievui priešais uždangą, skiriančią juos nuo simbolinio Jo sosto. Dievas negalėjo gyventi žmonių širdyse ir todėl garbinimo vieta anuomet buvo labai aktualus klausimas. Samariečiai turėjo savo, iš kartos į kartą perduodamą tradiciją, kad tikras Šventasis Raštas yra tik Mozės penkiaknygė. Kitų Senojo Testamento knygų jie nelaikė Dievo įkvėptomis. Todėl Jeruzalė jiems nebuvo Dievo nurodyta garbinimo vieta. Jie tikėjo, kad reikia garbinti ant Garizimo (palaiminimų) kalno, ant kurio, pagal Mozės įsakymą, į Pažadėtąją žemę įėję izraelitai turėjo perskaityti visus Sandoros palaiminimus. Anų laikų žmonės brangino savo protėvių tradicijas. Todėl moteriai, kuri iš tiesų troško garbinti Dievą, tikrosios vietos klausimas buvo labai aktualus. Viena vertus - paveldėta tradicija su palaiminimų kalnu, kita vertus - žydų maldininkų kalbos apie šventyklą, kurioje gyvena Dievas. Bet negi apie tokius klausimus kalbėsiesi su keliaujančiu žydu prie šulinio? Taigi Jėzaus žodžiai apie vandenį turbūt labiausiai tiko toje situacijoje.
Šiandien, kai geriamas vanduo atiteka beveik į kiekvienus namus, vargu ar mus sudomintų Kristaus žodžiai apie galimybę turėti savyje vandens šaltinį. Tačiau tai moteriai nušvito nesvajota galimybė. Viešpats kalbėjo su tokiu giliu įsitikinimu, kad, nors ji ir nesuprato tikrosios tų žodžių prasmės, patikėjo mintis užvaldžiusiu vaizdu.
Skaitydamas šią istoriją, negali nesistebėti Viešpaties gebėjimu praeiti pro visas supratimų užtvaras ir Dievo trokštančiam žmogui atverti tikrąją savo žodžių prasmę. Anksčiau skaitydamas šią istoriją ir aš, panašiai kaip mokiniai, nematydavau, kad samarietė - Dievui prinokęs žmogus. Man ji buvo tik šeimyninio gyvenimo problemų varginama moteris, praradusi viltį turėti laimingą šeimą ir peržengusi šeimyninio gyvenimo ribas. Galvodavau, jog Kristaus žodžiai apie jos vyrus ir sugyventinį, yra esminė informacija apie ją ir jos gyvenimą. Tačiau dabar taip nebegalvoju. Iš tiesų jos suiręs šeimyninis gyvenimas buvo labai svarbi jos tapatybės dalis, bet anaiptol ne pati svarbiausia. Mano manymu, prabildamas apie jos vyrus, Jėzus pačiu jautriausiu ir mažiausiai gąsdinančiu būdu pereina nuo metaforų prie atviro teksto. Prabildamas apie skaudžius jos gyvenimo aspektus, Viešpats duoda jai suprasti, kad jis yra dvasinis žmogus, kuriam ji gali išsakyti pačius giliausius savo klausimus. Moteris padaro tai, apie ką prieš kelias minutes net negalėjo pagalvoti, - ji klausia Jėzaus, kur yra tikroji garbinimo vieta, ir sulaukia nuostabaus atsakymo. Tikrajam garbinimui laikas tik ateina. Jo dar nebuvo. Tačiau dabar jis jau prasidėjo ir netrukus išsiskleis visoje žemėje. Kai Jėzus prabilo apie ateisiančią valandą, Jis kalbėjo apie savo mirtį ir prisikėlimą. Būtent tuomet perplyšo šventyklos uždanga ir Dievo Dvasia galėjo apsigyventi kiekviename Kristumi tikinčiame žmoguje. Moteriai, troškusiai iš tiesų garbinti Dievą, Jėzus atskleidė savo Tėvo troškimą grąžinti žmones prie tikrojo garbinimo, kai garbinama atvira širdimi Šventojoje Dvasioje, suvokiant tikrovę, jog Dievas iš tikrųjų vertas garbinimo. Jėzų, kuriam vykdyti Tėvo valią buvo didžiausias įkvėpimo ir jėgų šaltinis (maistas), Tėvo noras rasti tikruosius garbintojus vedė ant kryžiaus.
Dažnai, galvodamas apie Jėzaus pokalbį su samariete, klausdavau savęs, kiek ta moteris sugebėjo suprasti Viešpaties žodžius. Tačiau dabar užduodu kitą klausimą: kiek Jėzus gabus apreikšti tiesą žmogui, kuris jos trokšta? Pastebėjau, jog dažną kartą mano dėmesys labiau nukrypsta į mano paties sugebėjimą suprasti, o ne į Viešpaties gebėjimą apreikšti. Tarsi ta moteris nebūtų to paties Dievo taip pat mylimas kūrinys kaip ir aš. Šis naujas požiūris stipriai sujaudino mane ir priminė, kad viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta, ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo (Rom 9, 16). Svarbu ir trokšti, ir bėgti, tačiau nevalia pamiršti Viešpaties, kuris turi galią apreikšti. Prisimindamas savo įtikėjimo patirtį, matau, jog Dievui prinokę žmonės Viešpaties apreiškiamas tiesas suvokia labai greitai. Jiems nereikia ilgai įrodinėti. Atsimenu, kai vienas tikintysis man aiškino atskiras Naujojo Testamento vietas, o aš galvojau, kodėl jis taip ilgai kalba, jeigu viskas taip aišku.
Taigi Viešpats turėjo maisto, kurio norėjo duoti ir savo mokiniams - nuolankia ir Dievo Dvasiai atvira širdimi pamatyti prinokusius pjūčiai žmones ir jiems patarnauti, atveriant Dievo karalystės duris ir padedant įeiti. Tačiau prinokusieji dažnai būna ne ten, kur mes jų laukiame. Todėl dėmesingumas Dvasiai yra toks svarbus.
Apmąstydami mūsų apžvelgtą istoriją, aiškiau pamatome, kiek daug išankstinių supratimų mokiniams trukdė Sicharo mieste prabilti apie žmogų, sėdintį prie šulinio, ir kaip nė vienas iš jų jokiu būdu nebūtų užkalbinęs samarietės. Jų tradiciniai požiūriai neleido jiems pažinti to maisto, kuriuo maitinosi Jėzus, ir pamatyti pjūčiai prinokusių laukų.
