Su Tod Bentley tarnavimu esu sporadiškai susipažinęs iš internetinių atsiliepimų. Susidaro vaizdas, kad vieni laiko jį vieno didžiausių prabudimų, apimsiančių visą pasaulį nešėju, kiti - labiausiai klastingu ir netikru pranašu. Vieniems imponuoja išgydymai, kurie vyksta jo tarnavimuose, kitus piktina jo kūną išraižiusios tatuiruotės. Kaip ir Howard Brown‘o susirinkimuose žmones apima nevaldomo juoko priepuoliai, kūno konvulsijos ir pan. Bentley apibūdinamas kaip labai storžieviškas baikeris, praeityje kalėjęs už nepilnamečio išžaginimą. Viename video jis pats pasakoja, kaip žmones, už kuriuos meldžiasi, jis kartais spardo (baikerio aulais), vaikšto per juos, dusina ir pan. Po kiekvieno tokio veiksmo tariamai įvyksta stebuklas. Labai nebibliškai skamba Bentley pasisakymai apie angelą (ar angelus) teikiančius jam antgamtines galias; vienas iš jų tariamai veikė Branhamo tarnavime. Bentley dvasiniais tėvais įvardijami Bob Jones ir Paul Cain (abu turėjo rimtų moralinių problemų).
Asmeniškai man (tai be abejonės labai subjektyvi ir galimas dalykas mažai pagrįsta nuomonė) Tod Bentley tarnavimas panašėja į ne vieną krikščioniškos „mados" šūksnį, kuriam pasiduoda nebrandūs krikščionys. Tokie „nauji" vėjai" (beje, Bentley įvardina savo tarnystę kaip „pasikeitimų vėjai") neleidžia Dievo vaikams įsitvirtinti Kristuje, bet žadina klaidingus „didesnio" patepimo lūkesčius. Manau, kad Paulius laiške Efeziečiams apibūdina būtent tokias situacijas, pasakydamas, kad šie „vėjai" yra apgaulingi ir veda į paklydimą (Ef 4, 13-14). Per beveik 20 savo pastoracinės tarnystės metų teko stebėti ne vieną tokį reiškinį. Tuo metu tai būna naujausia „prekė" krikščioniškoje rinkoje, kurią, ieškantys Dievo jėgos, tačiau nebrandūs krikščionys noriai perka. Kiekvieną tokį naują „prabudimą" lydi išskirtinumo aureolė, kuri neišvengiamai skaldo Kristaus kūną. Drįstantys dvejoti „prabudimo" dieviška kilme, tuojau pat apšaukiami fariziejais, mirusiais Įstatymo raidės nešėjais, „atkritusiais" ir pan. Norint dalyvauti „prabudime", reikia atidėti į šoną kritinį mąstymą, nes jis tariamai trukdo „patepimo" priėmimui. Po šia logika slepiasi manipuliacija, kuriai pats to nesuprasdamas, pasiduoda ne vienas tikintysis ir net ištisos bendruomenės. Visi mes norime Dievo jėgos, trokštame būti panašūs į Jėzų Kristų ir apaštalus, darančius stebuklus. Visi mes labiausiai bijome tapti fariziejais ir Rašto aiškintojais - išoriškai religingais, tačiau viduje supuvusiais. Kai kas nors pradeda teigti, jog stebuklai vyksta tik tame tarnavime ir tik tam tikroje vietoje, mes bijome „nuteisti" Dievo pateptąjį. Taip ir esame įpainiojami į „prabudimą".
Man didžiausią nerimą kelia ne tatuiruotas Bentley kūnas - nors daugelis jo tatuiruotėse įžvelgia sąsają su okultizmu ir spiritizmu, - bet perdėm didelis ženklų ir stebuklų akcentavimas. Ne ženklai ir stebuklai, bet meilė yra Kristaus mokinio ženklas. Ne Dvasios dovanos, bet vaisiai ženklina krikščionišką dvasingumą. Bentley tarnavimuose - ir tai pažymi ne vienas - praktiškai nėra skelbiamas Dievo žodis. Pagalvokime apie apaštalą Paulių. Kokie dideli stebuklai jį lydėjo. Tačiau savo laiškuose, kurie sudaro beveik trečdalį Naujojo Testamento, jis akcentuoja visai ką kitą. Paulius dėsto evangeliją ir atskleidžia jog jos esmė slypi ne išoriniuose dalykuose, bet Kristaus kryžiuje, mokančiame nuolankumo, romumo ir susivaldymo. Pastarosios savybės nieko bendro neturi su „pateptais dusinimais", „pateptais spardymais", „pateptais pasikratymais" ir t. t. Turime saugotis, kad negesintume Dvasios, neniekintume pranašavimų, tačiau turime teisę viską ištirti, o pranašų žodžius apsvarstyti (1 Tes 5, 21; 1 Kor 14, 29). Gero laikytis, o bloga atmesti.
Pastorius Giedrius Saulytis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
