VIENĄ TAMSIĄ NAKTĮ
Šeima, apie kurią yra ši istorija, priklausė bažnyčiai, žinomai amišų vardu. Tai buvo grupė krikščionių anabaptistų, artimai susijusių su menonitais, uoliai vykdžiusių tokius Jėzaus priesakus kaip: „Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus".
Žmonės, priklausantys amišų bažnyčiai, buvo persekiojami dėl savo tikėjimo ir biblinių įsitikinimų, todėl kai kurie iš jų dėl tikėjimo laisvės emigravo į Ameriką. Tačiau netgi Amerikoje, kur jie įsikūrė ir iškirto miškus, kad galėtų statyti sau namus, jų laukė nauji išbandymai, ištirsiantys brangų tikėjimą.1739 metais Amišo draugijos nariai įkūrė Nortkilo gyvenvietę, netoli nuo vietos, kur šiuo metu yra Harisburgas Pensilvanijos valstijoje. Ten klajojo indėnai. Kol teritoriją valdė Viljamas Penas, jie buvo taikūs ir draugiški. Bet 1718 metais, po jo mirties, kilo nesusipratimai, bent jau iš dalies dėl to, kad Tomas Penas bandė apgauti indėnus.
1754 metais prasidėjus prancūzų ir indėnų karui, Pensilvanijoje susidarė sąlygos konfliktui tarp baltųjų ir raudonųjų. Kadaise ramus ir taikus pasienis tapo žiaurių antpuolių, kraujo praliejimo, mirties ir baimės vieta.
Visą vasarą Nortkile buvo girdimos kalbos apie indėnų antpuolius ir neramumus. Amišų šeimos nerizikavo dažnai rinktis į susirinkimus. Bet atėjus rudeniui, įtampa, regis, sumažėjo ir Džeikobo Hoštetlerio šeima pakvietė į savo namus grupę jaunų žmonių draugijos susirinkimui ir tuo pačiu į obuolių lupimo-pjaustymo talką. Tai buvo malonus vakaras.
Atsisveikinę su savo draugais, Hoštetleriai nė nenutuokė, kad netoli miškuose jų tyko nelaimė ir mirtis.
Puolimas
- Džeikobai! Džeikobai! Pabusk!
Džeikobas Hoštetleris mieguistai sudejavo, bet staiga visiškai išsibudino. Blankioje šviesoje, kuri švietė pro mažutį rąstinio namo langelį, pamatė palinkusią virš jo žmoną. Džeikobas negalėjo matyti jos veide baimės, bet šaltas virpulys nubėgo per nugarą, kai išgirdo paniką jos balse.
- Džeikobai, kažkas ... lauke kažkas vyksta.
Džeikobas iškart prisiminė vasarą girdėtus pranešimus apie indėnų antpuolius. Ar ir jiems galėjo taip nutikti?
- Kas tai buvo? Ką tu girdėjai? - paklausė jis tyliai, sėsdamasis ir iškeldamas iš lovos kojas.
- Sulojo šuo - staigiai, keistai, lyg jį kas būtų nustebinę. Aš negalėjau pagalvoti apie nieką kita...
- Aš irgi tai girdėjau, mama, - pasigirdo balsas iš kito kambario. Tai buvo jaunasis Džeikas, jų trečiasis sūnus. Tyliame name jo balsas skambėjo ramiai ir tvirtai:
- Turbūt nieko baisaus. Einu pažiūrėsiu. - Jis nušoko nuo gulto palei sieną.
Jo tėvas norėjo pasakyti: „Palauk, leisk eiti man". Bet nutylėjo.
Jaunasis Džeikas lėtai atšovė sunkių durų sklendę ir stovėjo stengdamasis ką nors įžiūrėti blausioje mėnulio delčios skleidžiamoje šviesoje. Naktis atrodė tokia tyli, draugiška ir rami.
Staiga, be jokio perspėjimo naktį perskrodė kraują stingdantis riksmas ir trinktelėjo šūvis. Nieko neįtariantis berniukas skausmingai aiktelėjo ir pusiau griūdamas žingtelėjo atgal į saugaus namelio prieglobstį. Jo tėvas prišoko prie durų ir virpančiais pirštais užšovė sklendę.
- Džeikai, sūnau, tave sužeidė? - paklausė iš išgąsčio dusdamas tėvas.
- Nemanau, kad tai rimta, - drąsiai atsakė berniukas. - Kulka kliudė koją.
- Ar uždegti šviesą? - drebančiu balsu paklausė ponia Hoštetler.
- Ne, ne, - atsakė vyras. - Tai, ką darome, turime daryti tamsoje. Jei uždegsime šviesą, jie mus matys kaip ant delno.
Sambrūzdis pabudino du vyresnėlius - Džozefą su Kristijanu - ir jų seserį. Jie prisijungė prie kitų, susibūrusių trobos vidury.
- Galbūt jų jau nėra, - po kelių minučių tylos pirmasis išdrįso tarti Kristijanas. - Leiskit mane prie lango pažiūrėti. - Jis atsargiai prisėlino prie lango ir pažvelgė į tamsą. - Jie ten, - sušnibždėjo jis, rodydamas pirštu. Tėvas su Džozefu atsistojo už jo ir pažvelgė ten, kur jis rodė. - Štai ten, šalia lauko virtuvės. Ar matote?
Tamsoje, pilnoje šešėlių, judėjo pustuzinis aukštų tamsių figūrų. Atrodė, kad jie tariasi.
- Greičiau, tai mūsų šansas, - paragino Džozefas, griebė šautuvą, pakabintą ant sienos ir nurodė Kristijanui daryti tą patį. - Palauksiu, kol tu būsi pasiruošęs ir tada šausime kartu.
Džozefas pajuto jo petį suspaudusią tėvo ranką:
- Ne, berniukai, žudyti nėra gerai. Mes taip negalime elgtis.
- Bet jei mes to nedarysime, tai nužudys mus. Džeikobas jau sužeistas.
- Ne, jokiu būdu, - tvirtai pareiškė tėvas. - Jūs gi žinote, kad negerai ką nors sužeisti, net jei tai darome, norėdami save apsaugoti.
- Bet, tėve, pagalvok, mes turime daug parako ir šovinių. Galėtume prieš juos atsilaikyti iki aušros, o tada jie patys pasitrauktų.
- Ne, mes nešaudysime. Mes pasitikėsime Dievu, berniukai, - nepermaldaujamas Džeikobo Hoštetlerio balsas leido sūnums suprasti, kad tolesni įtikinėjimai - beprasmiški; jo sprendimas buvo galutinis.
Ar kažkas lauke judėjo? Šeima nežinojo. Jie manė girdį akmens dunksėjimą. Sulojo šuo, bet jis buvo lauke. Atrodė, kad lojimas sklinda nuo netoliese esančios kalvos. Viename trobos kampe buvo girdimas keistas trynimo garsas. Hoštetleriai sulaikę kvapą laukė. Aplinkui - tyla, buvo girdimas tik jų garsus, trūkčiojantis nuo įtampos kvėpavimas. Pasigirdo šnarėjimas, po to traškesys ir Hoštetleriams nereikėjo nieko sakyti, jie be kalbų suvokė, kad atsitiko tai, ko jie labiausiai bijojo. Raudonodžiai padegė jų namą. Pro sienų plyšius jie išvydo šokančių ugnies liepsnų švytėjimą. Dūmai skverbėsi į nosis.
Po karštos vasaros namelio rąstai buvo išdžiūvę ir degė lyg pintis. Užspeista šeima jautė liepsnos karštį; jie prisispaudė prie grindų, kad neuždustų nuo vis tirštėjančių dūmų. Eiti į lauką būtų savižudybė. Laukiniai tikėjosi kaip tik šito ir buvo tam pasiruošę. Nebūtų nė mažiausio šanso išsigelbėti.
- Eime į rūsį, - pasiūlė jaunesnysis Džeikobas. Jie sandariai uždarė duris, kad sulaikytų besiskverbiančius dūmus ir susispaudė drėgname rūsyje. Čia buvo dar tamsiau nei viršuje, kur buvo pilna dūmų, bet jie bent jau galėjo laisviau kvėpuoti.
Šeima tyliai meldėsi ir laukė, o tuo metu virš jų šėlo ugnis. Jie trumpam išvengė svilinančio karščio, bet žinojo, kad jis persekios juos kaip negailestingas plėšrūnas savo auką, ir jau nebus kur trauktis.
Su siaubingu trenksmu įgriuvo dalis stogo, supurtydama trobos grindų sijas, ir užliedama juos dulkių liūtimi.
Kristijanas sukosėjo, tada ėmė čiaudėti, bet šiuos garsus nustelbė didėjantis siautėjančios ugnies švilpesys virš jų galvų.
Ugniai toliau nestabdomai šėlstant, dusinantis karštis apsupo juos mažame rūsyje. Viršuje kiaurai pradegė lubos, kol kas dar tik viena raudona akis iš viršaus veriamai žvelgė į juos, skendinčius tamsoje. Bet ji plėtėsi ir augo, ryškiai raudona lyg virtas vėžys.
Užkliuvus už didelės medinės statinės, Džeikobui Hoštetleriui kilo idėja. Lyg skęstantis, kuris griebiasi šiaudo, jis ėmė klibinti sandariai uždarytą dangtį ir riktelėjo:
- O ką, jei mes pabandytume gesinti ugnį obuolių sultimis? Gal pavyktų trumpam ją pristabdyti?
Jis atsargiai išpylė vieną samtį skysčio į ugnį. Ji sučirškėjo ir spjovė atgal lyg įpykus katė, bet jos pyktis ryškiai priblėso. Jie pylė vėl ir vėl. Ugnis trumpam buvo sulaikyta.
Šeima atgavo viltį, bet tada samtis užkabino statinės dugną ir jie suvokė, kad ji tuščia.
Įgriuvo siena ir per sudegusias lentas į visas puses pasipylė žiežirbos. Dūmai tirštėjo ir karštis tapo nepakeliamas.
- Galbūt galėtume pasprukti pro langą? - paklausė Džozefas. - Galbūt indėnai jau bus pasitraukę. Stipriomis rankomis jis trūktelėjo tvirtą lango rėmą ir jį išėmęs pažvelgė į lauką. Miškais apaugusioje kalnuotoje Pensilvanijoje pamažu aušo.
Su džiaugsmo ašaromis akyse jis atsisuko ir sušuko:
- Jau aušta ir aplinkui nieko nematyti.
- Luktelkit minutėlę, - pasakė tėvas. - Čia yra kai kas, ko mums dar gali prireikti. - Jis paėmė nuo grindų krepšelį su persikais. - Berniukai, prisidėkite jų pilnas kišenes, jei kartais mums tektų kelias dienas slėptis miške.
Berniukai greitai pagriebė keletą kietesnių vaisių, ir visa šeima vienas po kito išlindo pro ankštą angą lauk. Jie visi dėkingi sustojo būreliu šalia smilkstančių savo namų griuvėsių.
Paimti į nelaisvę
Auštant apdairūs raudonodžiai pamažu traukėsi, kol išnyko artimiausio miško priedangoje. Neišvydę troboje jokių gyvybės ženklų, jie buvo patenkinti manydami, kad visi jos gyventojai žuvo. Tyliai jie patraukė nematomais takeliais per tyrlaukius į savo vigvamus.
Tada jie išgirdo šūksnį ir sustojo. Vienas jaunas indėniukas užtruko kiek ilgiau, nes valgė persikus Hoštetlerių šeimos sode. Mėgaudamasis baltojo žmogaus vaisiais, jis buvo priblokštas, pamatęs išnyrant visą šeimą, gyvą ir sveiką iš degančio pastato. Šūksnio pakako, kad tolstantys indėnai apsisukę bemat grįžtų.
Hoštetlerių šeimai, ką tik pasprukusiai iš šėlstančios ugnies, šis indėniuko riksmas pranašavo tragediją.
Netrukus maža jų grupelė buvo apsupta. Kai tik indėnų ratas užsidarė, Džozefas pašoko, prasibrovė ir spruko neįtikėtinu greičiu. Du indėnų kariai puolė vytis, bet Džozefas buvo geras bėgikas ir galiausiai jų atsikratė. Tada pasislėpė už didžiulio rąsto. Gulėjo ilsėdamasis, jo kvėpavimas trūkčiojo, o širdis trankėsi iš baimės.
Tėvas ir du augaloti sūnūs nesipriešino, kai įsiutę laukiniai nužudė tris jų šeimos narius - motiną, jaunąjį Džeiką ir vienintelę dukterį. Vienas indėnų karys jau buvo pakėlęs tomahauką virš Kristijano, bet persigalvojo ir paėmė jį kartu su tėvu į nelaisvę.
Dviese likę gyvi, apimti šoko ir priblokšti sielvarto, buvo išvesti. Vėliau prie jų prisijungė ir Džozefas. Kariai aptiko jo slaptavietę ir sučiupo, jam nespėjus pasprukti.
Nelaimingųjų belaisvių ateitis buvo tamsi. Jie visą laiką buvo saugomi, tad nebuvo jokių galimybių pabėgti.
- Kodėl likau gyvas aš, o ne mano žmona? - sielvartavo tėvas, kol jie ėjo per tyrlaukius. Jis prisiminė, kaip ji pasakojo, kad vasaros pradžioje būrys išalkusių indėnų buvo užsukę į jų namus, kai jo ir berniukų nebuvo namie. Jie prašė maisto, bet žmona kažkodėl jiems nieko nedavė. Jie išėjo nusivylę, rūstūs ir piktai murmėdami. Ar tas nutikimas turi ką nors bendro su šiuo lemtingu, ką tik įvykusiu košmaru? Džeikobas galėjo tik spėlioti, vangiai eidamas į priekį.
Po daugybės sekinančių mylių, jie pagaliau pasiekė indėnų kaimą. Pirmiausia belaisvių laukė žiaurus išbandymas. Indėnai dažnai pasmerkdavo savo belaisvius tokiam brutaliam kankinimui. Jie sustodavo dviem ilgomis eilėmis apsiginklavę kuokomis ir bizūnais, ir versdavo savo nelaimingas aukas bėgti tarp jų. Tai buvo baisus išbandymas ir daugelis krisdavo neištvėrę smūgių, nepajėgdami nubėgti iki galo.
Džeikobas ir jo sūnūs su siaubu žiūrėjo į bizūnus ir tvirtas lazdas indėnų rankose, skirtas jiems mušti.
- Mano Dieve, nejaugi mes dar nepakankamai kentėjome? - išvargęs dejavo ir meldėsi tėvas. Jis nuleido rankas, ir jos bejėgiškai karojo. Tada jis prisiminė persikus, kuriuos taip saugojo, nuo to laiko, kai jie buvo sugauti.
- Persikai, - sušnabždėjo jis sūnums kimiu balsu. Indėnai jau buvo pradėję formuoti liniją. Visas kaimas buvo susirinkęs pamatyti, kaip seksis silpniems blyškiaodžiams. Atokiau nuo kitų stovėjo įspūdingo stoto vadas, iškilmingai sunėręs ant krūtinės rankas.
Džozefas parodė du jam likusius persikus. Džeikobas pažvelgė į juos.
- Vargu ar jie tinkami, - sumurmėjo tėvas. Abu persikai buvo sumaigyti. Džozefas prigulė juos, kai už rąsto slėpėsi nuo persekiotojų.
Kristijanas iš savo kišenės ištraukė tris persikus. Jie atrodė kur kas geriau. Greitai paėmęs juos iš sūnaus, Džeikobas nuėjo prie grėsmingojo vado.
Vadas nemirksinčiomis akimis žiūrėjo į žmogų stovintį priešais jį, o jo gražus veidas nerodė jokių jausmų.
- Štai. Dovana tau, - nusišypsojo Džeikobas ir ištiesė ranką su persikais. - Didžiajam vadui. - Vėl nusišypsojo Džeikobas.
Vado veidas pasikeitė. Jo akys suspindo iš malonumo, jis buvo labai patenkintas. Susijaudinęs greitakalbe jis savo gentainiams uždraudė juos kankinti. Su didžiuliu palengvėjimu Džeikobas grįžo prie savo sūnų.
Po kelių dienų jie pastebėjo neįprastą sujudimą stovykloje.
- Bijau, kad mus ketina išskirti, - Džeikobas pasakė berniukams. Jo švelnios akys prisipildė nelauktų ašarų nuo skausmingos minties, kad bus atskirtas net ir nuo tų dviejų jam likusių sūnų. Jautė, kad laiko jiems pasikalbėti liko nedaug.
- Nesvarbu, kas atsitiks, - perspėjo juos, - būkite geri indėnams. Nesipriešinkite jiems. Iki šiol stovykloje mes buvome jiems naudingi. Elkitės taip, lyg būtumėte viskuo patenkinti, bet niekada nepraraskite vilties kada nors pabėgti. Net jei pamiršite visa kita, pasistenkite prisiminti savo vardą ir Viešpaties maldą.
Tėvas buvo teisus. Apsunkusia širdimi jis buvo išvestas į kitą kaimą. Berniukai taip pat buvo išskirti, bet jiems buvo leidžiama dažnai matytis. Jie buvo jauni ir gana greitai apsiprato su indėnų gyvenimo būdu.
Prabėgo šalta žiema. Vieną šiltą, drėgną ankstyvo pavasario rytą, berniukai vėl susitiko po ilgo nesimatymo.
- Kas vyksta? - paklausė Kristijanas, žiūrėdamas į priešais stovintį brolį, apsirėdžiusį kaip tikras indėnas.
- Nežinau, - atsakė Džozefas. - Bet kažkas tikrai dedasi.
Indėnai stebėjo juos ir kažką emocingai aiškinosi tarpusavyje. Regis, jie galų gale apsisprendė, nes pasuko link berniukų ir vienas, kuris geriausiai kalbėjo angliškai, tarė:
- Blyškiaveidis tapo indėnui broliu.
Visa grupė stovėjo aplink juos ratu ir šypsojosi.
- Jūs mums patinkate. Mes broliai. Bet raudonodis neturi šito. - Indėnas parodė į Džozefo ir Kristijano barzdas. - Neturi šito. - Ir paglostė savo lygų smakrą.
Berniukai viską suprato. Jie yra įvaikinami šios genties. Barzdos išpešiojimas po vieną plaukelį buvo skausmingas procesas. Be to, jiems išrovė plaukus ir ant galvos, paliko tik kuokštą viršugalvyje.
Plaukų išpešiojimas nebuvo vienintelis su įsūnijimu susijęs dalykas. Jie turėjo iškęsti dar keletą indėniškų ritualų ir ceremonijų. Kartą juos nuvedė prie upės, kad šiurkščiu šepečiu išplautų baltą kraują iš jų venų.
Džeikobo pabėgimas
Kasdien Džeikobas ieškojo progos pabėgti, bet, atrodė, kad ji niekada nepasitaikys. Vienišas vyras spėliojo, ar kada nors dar pamatys savo sūnus.
Jo kalintojai buvo atsargūs ir stengėsi, kad Džeikobas nesužinotų tikslios savo buvimo vietos. Todėl pabėgimas tapo beveik neįmanomas. Jeigu ir pavyktų pabėgti, kur link gi jis keliautų? Situacija nesuteikė jokios vilties.
Pamažu dienos virto savaitėmis, o savaitės - mėnesiais. Praėjo vieneri metai. Ir dar vieneri. Trejus ilgus varginančius metus Džeikobas Hoštetleris laukė, meldėsi, budėjo ir tikėjosi.
- Ką tas senas vyras daro šalia savo palapinės? - nusistebėjo Džeikobas, vieną rytą bedirbdamas savo įprastus darbus. Jo pareiga buvo aprūpinti stovyklą maistu, kol kiti vyrai kariauja.
Stengdamasis neatkreipti į save dėmesio, Džeikobas taikėsi bedirbdamas priartėti prie senojo vyro. Aplink jį buvo susirinkę keletas augalotų vyrų, o tuo metu jis su trumpa lazda kažką jiems braižė ant žemės.
- Žemėlapis! - pašnibždomis aiktelėjo Džeikobas. - Jei tik galėčiau prieiti pakankamai arti, kad matyčiau, galbūt sužinočiau, kur esu. Tada su Viešpaties pagalba gal net pabėgčiau.
Jis ryžosi. Apsimesdamas, kad yra labai užsiėmęs, Džeikobas pamažu artėjo prie tikslo. Sunku buvo aiškiai matyti, bet atrodė, kad senis ant sausos ir birios žemės paišė kalnus, upes ir miškų takus. Džeikobas nugirdo žodžius:
- Čia baltaodžių stovykla, - ir pamatė, kur rodė lazda. Pagaliau jis turėjo šiokį tokį supratimą apie tai, ką jau seniai norėjo sužinoti. Dabar jis dar uoliau ieškojo menkiausios progos pabėgti.
Slepiamas tamsos, išsmuko vieną naktį, kai dauguma vyrų buvo išvykę kariauti. Jis žinojo, kad indėnai labai stengsis jį susekti ir pagauti. Todėl jis pasistengs paslėpti visus savo pėdsakus, kad net jie nesurastų. Bet jis visą laiką bijojo sutikti grįžtančius iš mūšio karius.
Keliavo pėsčiomis daug mylių, dažniausiai naktį, stengdamasis vadovautis žvaigždėmis. Jis turėjo susirasti maisto nešaudydamas, nes nenorėjo rizikuoti, kad šūvio garsas jį išduotų. Kai kirsdavo upelius, brido viduriu aukštyn prieš srovę, kad nepaliktų savo kvapo. Praleidęs trejus metus su indėnais, jis daug ko išmoko ir dabar jam prireikė visko, ką žinojo.
Prie upės jis sukonstravo paprastą plaustą plikomis rankomis - be jokių įrankių, vynuogių vytelėmis surišęs vieną prie kito keletą rąstų. Daug dienų jis sėdėjo ant plausto ir plaukė žemyn upe. Ėmė kankinti abejonės ir netikrumas.
- Ar tikrai aš artėju prie savo draugų ir artimųjų? - galvojo Džeikobas. Jo veidas dažnai apsiniaukdavo, ir jis kalbėdavosi su savimi. - O jeigu srovė kasdien neša mane tik tolyn į žmonių negyvenamas laukines žemes?
Be to, jis visą laiką buvo alkanas. Keletą kartų jam pasisekė šį tą suvalgyti, bet kuo toliau, tuo labiau jis alko, liesėjo ir silpo. Galiausiai nusilpęs iš bado jis visai nebeturėjo jėgų net atsikelti, tik bejėgiškai tysojo ant plausto ir žvelgė į slenkančią pro šalį nesibaigiančią medžių juostą.
Staiga apsiblaususios nuo išsekimo Džeikobo akys nustebusios ir netikėdamos plačiai atsivėrė:
- Ar čia tikrai pastatai? - Jis bandė pakelti galvą. - Nejaugi man pavyko? - Jis sušnibždėjo susijaudinęs. - O gal aš kliedžiu?
Džeikobas iš visų jėgų stengėsi atsistoti ir pamojuoti ar sušukti, nes jau buvo įsitikinęs, kad čia tikrai fortas.
- Nejaugi nukeliavau taip toli, kad dabar nepastebėtas praplaukčiau pro šalį ir pražūčiau? -Sutelkęs paskutinius savo menkos jėgos likučius, jis stengėsi pakilti, bet jam pavyko tik kilstelti savo liesą ranką. Pamažu merdintis vyras plaukė pro fortą. Vieniša dėmelė plačioje upėje. Jis bergždžiai tikėjosi, nepasigirdo joks atpažinimo šūksnis - niekas jo nepastebėjo.
Už forto, upės pakrantėje, vienas vyras girdė savo žirgą. Pakėlęs akis, jis pamatė praplaukiantį netvirtą plaustą.
- Oho! - šūktelėjo nustebęs. - Ką gi aš matau? - prisimerkęs smalsiai žvelgė į srovės nešamą objektą. - Regis, tikrai plaustas, - tingiai pastebėjo. - Ne, negali būti. Nematau, kad kas judėtų. Gal tik keistos formos rąstas.
Kaip tik tuomet Džeikobas nebenulaikė savo rankos ir ji pavargusi nusviro žemyn. Stebintis vyras pastebėjo judesį:
- Ten kažkas juda, - jis pratarė savo žirgui. - Ir, atrodo, kad tai žmogus. - Jis užsėdo ant žirgo ir nušuoliavo į fortą pranešti, ką matė.
Džeikobas buvo išgelbėtas, pamaitintas ir apsuptas rūpesčiu. Tą naktį minkštoje lovoje forte Džeikobas miegojo dėkingo žmogaus miegu. Kol kiti stovėjo ir su pagarba stebėjosi jo patirtais išbandymais, išsekęs vyras ramiai ilsėjosi saugus ir žinodamas, kad jam grįžti padėjo jo tikėjimas Dievu.
* * *
Džeikobui pietaujant namuose, pūtė vėsus vasaros vėjas. Kiek sunerimęs jis pažvelgė aukštyn, kai tamsus šešėlis užstojo atviras duris.
Ten tylus ir tiesus stovėjo aukštaūgis indėnas. Jis neištarė nė žodžio. Jo žvilgsnis nuslydo kambariu ir trumpai sustojo ties Džeikobu. Tada jis apsisuko, nuėjo prie kelmo mažoje aikštelėje ir atsisėdo. Kol Džeikobas valgė, jis sėdėjo ir kantriai laukė.
- Įdomu, ko jis nori? - baigdamas valgyti pagalvojo Džeikobas ir pakilo nuo stalo. - Einu ir sužinosiu.
Džeikobui priartėjus, aukštasis indėnas atsistojo ir ilgai į jį žiūrėjo. Priėjo dar arčiau ir atidžiai tyrinėjo raukšlėtą Džeikobo veidą. Tada žengė žingsnį atgal.
- Ich bin der Christli Hochstetler (Aš esu Kristijanas Hoštetleris).
Vėliau
Pasibaigus karui tarp prancūzų ir indėnų, visi baltieji belaisviai buvo paleisti. Kristijanas ir Džozefas grįžo pas savuosius, bet visą likusį gyvenimą jie mėgo lankytis pas savo draugus indėnus, kuriuos išmoko suprasti ir mylėti.
Gavus leidimą, versta iš šių šaltinių:
1. Dirk Willems and the Thief Catcher
Pathway Publishers
2. Mystery of the Thatch
Originally published in English in Coals of Fire by Elizabeth Hershberger Bauman. Copyright © 1952, 1982, 1994 by Herald Press, Sco6dale, PA.
3. One Dark Night
Pathway Publishers
Vertė Elena Kaminskienė
