Tik tada, kai krikščioniškasis tikėjimas visiškai atsiskyrė nuo žydų religijos ir atsisakė judaistinio atvaizdų draudimo interpretavimo, IV amžiuje imtas vaizduoti Išganytojas. Krikščionybė netrukus tapo galinga, Europoje vienintele leidžiama religija, ir tokia pat dominuojančia mene tapo Jėzaus figūra. Iki naujųjų laikų pradžios vaizduojamasis menas yra religinis menas su Kristumi centre. Nors Jėzaus vaizdavimas daug kartų keitėsi, vis dėlto galiausiai išsikristalizavo tradicinio vaizdavimo būdas: rudi, lygūs arba tik truputį garbanoti, pečius siekiantys plaukai, perskirti per vidurį, vešli barzda, aukštas, lieknas - gražus ir taurus pavidalas.
Maždaug prieš du šimtus metų Švietimo įtakoje vis platesni visuomenės sluoksniai atsiskyrė nuo Bažnyčios, o menininkai pirmiausia. Jie dar dažnai kūrė religinį meną, bet nebe „diktuojant Bažnyčiai", o kaip savarankiškos, savimi pasitikinčios meniškos prigimties asmenybės. Tad kai prieš šio šimtmečio pradžią liaudį sužavėjo pirmieji filmų demonstravimai, kai filmas rengėsi tapti (svarbiausiu) dvidešimtojo amžiaus menu, visa tai vyko greta Bažnyčios, net dažnai jai nepritariant. Čia svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti ir tikras pavydas, nes masės plūdo būtent į kino sales, o ne į bažnyčias.
Nepaisant sekuliarizuoto meno, išliko Jėzaus asmenybės ir jo gyvenimo istorijos žavesys. Nieko nuostabaus, kad naujoji informacijos priemonė greitai buvo panaudota tam, kad žmogui iš Nazareto būtų leista pasirodyti ir ekrane. Ir ne tik tai: Jėzus netgi padarė nepaprastą kino karjerą! Iki šiandien priskaičiuojama apie 150 filmų apie Jėzų arba su juo. Tuo jį aiškiai lenkia tik Napoleonas (~200 pasirodymų filmuose).
Pagal laiko dvasią filmai su Jėzumi arba apie Jėzų (toliau - Jėzaus filmai) kaip modernusis menas tik labai ribotai orientavosi į teologiją ir Bažnyčią, bet vis dar labiausiai - į tradiciškai susidariusią Jėzaus išvaizdą. Suprantama, atgarsis tarp krikščionių buvo kuo įvairiausias - nuo pozityvaus priėmimo iki nirtingo protesto. Bet to negana: ir režisierių kolegos bei kino specialistai kai kuriuos Jėzaus filmus apipildavo kritika. Be abejo, tai lėmė ir esminės problemos bei įtampos, kurias sukelia pati tema: kokį Jėzų norima turėti prieš kamerą? Ir pagal kokį pavyzdį reikia vertinti? Reikia dirbti „dokumentiškai" ar „interpretuoti"? Kaip vaizduoti tokius dalykus kaip stebuklai ar Jėzaus dievystė? Kaip evangelijas, koncentruotas į žodį, išversti į vaizdų kalbą? Ir kokio tikslo turi ir gali siekti toks filmas - pramoginio, istoriškai pamokomo, misionieriško? Tai pluoštas klausimų, kuris mus įvelia į ginčytinos Jėzaus filmų istorijos sūkurį.
Ištakos
Pirmąkart kine Jėzus pasirodė turbūt 1897 m. brolių Basile'ų iš Prancūzijos penkių minučių juostoje. Dar tais pačiais metais jų kraštietis Lumiere'as sukūrė „Kristaus gyvenimą ir kančią", kuris jau pretendavo į tam tikrą užbaigtumą (nuo karalių pagarbinimo iki prisikėlimo). Kita iškili ankstyvojo kino figūra, Georges'as Meliesas (Meljesas), neketino tiek daug naudotis dokumentiniu stiliumi - jis visiškai išnaudojo naująsias filmo galimybes ir padarė žiūrovams įspūdį savuoju „Kristumi, žengiančiu bangomis" (1899). Filmai tuomet buvo dar labai trumpi (Melieso juosta buvo tik 20 m ilgio!) ir pirmiausia žavėjo savo techninėmis vaizdavimo galimybėmis. Fragmentiniai epizodai iš Jėzaus gyvenimo tarsi stebuklas kiekvieną žiūrovą ragino klausti: kaipgi tai padaryta?
Po 1910 m. kinas iš esmės pasikeitė, o sykiu ir Jėzaus vaizdavimas. Filmai tapo gerokai ilgesni ir viso metražo. Filmų kūrėjams iškilo visai nauji reikalavimai. Amerikoje nūnai ypač Davidas W. Griffithas išplėtojo daugelį iki šiandien vartojamų filmo kalbos priemonių (stambųjį planą, pakartotinę ekspoziciją, lygiagretųjį montažą, kameros važinėjimą ir t. t.). Antrajame dideliame savo filme (po „Nacijos gimimo") jis puikiai išnaudojo savo sugebėjimus: 1916 m. „Nepakantumas" daro įspūdį vien savo 3 valandų ilgumu (atrodo, būta net 8 valandų versijos!). Šis filmas dar nebuvo Jėzaus filmas siauresne prasme. Kaip pirmasis kino istorijos „monumentalusis filmas" jis tapo labai paveikus ir lėmė visus tolesnius Jėzaus vaizdavimus.
1918 m. prasidėjo didžioji nebyliojo kino epocha, trukusi dešimtmetį. Sulig „I.N.R.I." (1924) ir „Karalių karalius" (1926) pasirodė du pirmieji „klasikiniai" Jėzaus filmai. <...>
Su šiais filmais prasidėjo tikrasis Jėzaus filmų žanras - ir sykiu atsisveikinimas su „bendrąja" filmų publika. Nes iki trečiojo dešimtmečio pradžios žmonės tiesiog ėjo į kiną, nesvarbu, kas buvo rodoma. Filmams ilgėjant ir randantis naujai dramaturgijai žiūrovai pradėjo rinktis. Dabar jie ėjo į konkretų filmą, ir šis turėjo ieškotis specifinės publikos. Taip ir Jėzaus filmai, žinoma, turėjo rūpintis patrauklumu.
Holivudo Jėzus
Patrauklumas tapo būtinas, norint į kiną sutraukti kuo daugiau publikos.
Persilaužimą lėmė du filmai iš amerikietiškųjų filmų fabriko Holivudo, kuriuose Jėzus pasirodo tik tarp kitko. Henry Kostero „Drabužis" (1953 m.) turi pozityvią krikščionišką ištarmę ir dažnam patinka savo religiniu nuoširdumu. Pagirtinas ir atsargus, santūrus Jėzaus asmens vaizdavimas. Tačiau beveik bet kokį dvasinį matmenį nuslopina spalvų ir efektų gausa.<...>
Gerokai sėkmingesnis tapo antrasis filmas gigantas iš šeštojo dešimtmečio: „Ben Hūras" (1959, o 1926 jau egzistavo pirmoji nebylaus kino versija) buvo iki tol brangiausias visų laikų filmas ir, pelnęs 11 Oskarų, iki pat 1997 m. „Titaniko" liko ir daugiausia apdovanotas. „Ben Hūras" daugeliu atžvilgių yra „tobulas" Jėzaus filmas, bet ir čia Jėzus stovi ne centre - Jėzaus istorija tesudaro filmo rėmus. Veiksme, kuris sukasi apie žydų princą Ben Hūrą ir jo romėną draugą, o netrukus ir priešą Mesalą, yra visko, kas sudaro sėkmingą filmą: nuotykių ir meilės istorija, stiprūs jausmai, žymūs aktoriai, įtampa ir kova.
Jau kitais metais vėl pasirodė „tikras" Jėzaus filmas: perdarytas „Karalių karalius". Šįkart Jėzaus asmenybės išdrįso imtis vienas iš Amerikos kino verslo didžiųjų, režisierius Nicolas Ray. O 1965 m. ne mažiau garsus N. Ray kolega George'as Stevensas pastatė „Didžiausią visų laikų istoriją" (1965).<...>
Misionieriški filmai
Heymano, Sykeso ir Kirsho „Jėzus" siekė kuo didžiausio autentiškumo. Vaizdu ir tekstu siekiama tiksliai perteikti Luko evangeliją. Bet geras ketinimas dar nedaro filmo gero.
„Jėzus" su 700 mln. žiūrovų daugiau kaip 200 šalių yra daugiausia žiūrėtas visų laikų filmas! Ši kino juosta, evangelikų misionierių organizacijos „Campus Crusade for Christ" išversta į daugiau kaip 300 kalbų, greit pasieks paskutinį džiunglių kaimelį. Argi nemaištauja prieš Dievą tas, kuris kabinėjasi prie filmo, galbūt dešimtis milijonų žmonių atvedusio prie apsisprendimo gyventi su Jėzumi? Žinoma, ir vidutinis filmas apie Jėzų kaip šis turi vertę. Bet religinius jausmus gali pažadinti ir šiaip koks kitas šio žanro filmas!
Apibendrinant
Nors ir kaip pripažįstant dideles filmų kūrėjų pastangas, krikščioniškiems filmams su Jėzumi dažniausiai trūksta nuoseklaus profesionalumo. Nes, ko gero, vyrauja nuomonė, kad pamaldus ketinimas, Šventoji Dvasia ir malda esą (misionieriškos) sėkmės garantai. Kad nebūčiau klaidingai suprastas: žinoma, tiesiog yra gerai, kai ir filmuojantis meldžiamasi ir „Šventosios Dvasios buvimas filmavimo aikštelėje akivaizdus", bet vien tai, deja, netikintiems žiūrovams ne ką teduoda. Užuot nuolat pačiam jautus religinį pulsą, vertėtų labiau įsivaizduoti save sekuliarių stebėtojų padėtyje ir tikrai kurti filmą jiems.
Visi „pamaldūs" filmai apie Jėzų Vakarų pasaulyje nebeturi ypatingo atgarsio. Ir iš Holivudo jau ilgokai nebepasirodo joks filmas su Jėzumi. Jų epocha kol kas atrodo praėjusi. Prie to prisideda dar ir vis plintantis sekuliarizavimas ir nukrikščioninimas. Vis dėlto daug kas rodo į tai, jog kino svorio centras tiesiog tik persikėlė: nuo Jėzaus filmų - prie (nekrikščioniškų) Išganytojo personažų. Nes pastarųjų metų filmuose tokių galima sutikti stebėtinai daug! Visų ir neišvardinsi: Spielbergo klasikiniai „E.T." („Neže-miškasis"), „Moonwalker" (su Michaeliu Jacksonu), roko opera "Tomis" (atliekama „The Who"), Clinto Eastwoodo filmai, kaip "Išblyškęs raitelis" („Pale Rider"), „Žvejų karalius" (su Robinu Williamsu) ir, žinoma, Tarkovskio kūriniai („Stalkeris"!). Taip pat ir Roberto Zemeckio „Foreste Gampe" dažnai atpažįstame nekalto „nenuodėmingojo", kuris pasiaukoja už kitus, bruožus. Ir, be abejo, nuo gelbėtojo figūros Schindlerio, kuris visa (išskyrus savo gyvybę) atidavė už savo žydus, priklausė, kad „Šindlerio sąrašas" turėjo tokį pasisekimą.
Taigi tokie krikščioniški dalykai kaip pasiaukojimas ir išgelbėjimas atsispindi daugelyje filmų. Žinoma, retai kada tai taip aišku, kaip neseniai pasirodžiusiame „Giliame sukrėtime". Net toks didžiausias sumas surenkantis šlageris kaip „Titanikas" pasakoja ne tik paprastą meilės istoriją, - pabaigoje žiloji Rose beveik nepastebimai pasako: „Mano atpirkėjas gyvas". Ji turi omenyje savo gelbėtoją Jacką, kuris mirė už ją ir toliau gyvena jos prisiminimuose.
Žinoma, visi šie „krikščioniški" elementai nepašventina filmų. Bet galbūt tokie filmai, kuriuos žmonės tikrai žiūri, siūlo daugiau sąlyčio taškų pokalbiui apie krikščionišką tikėjimą, negu jį kada nors galėjo pasiūlyti Jėzaus filmai.
Paruošta pagal str.,
spausdintą http://www.prizme.lt/
