Šis tarnavimas leidžia keletą žurnalų („Christianity Today", „Christian History and Biography", „Leadership journal", „Mariage Partnership" ir kt.); yra įkūręs daug interneto svetainių (ChristianBibleStudies.com; ChristianityTodayLibrary; PreachingToday.com ir kt.). Vienas šio tarnavimo padalinys „Christianity Today Movies" (toliau - CT Movies) domisi filmais ir tarnauja kino mylėtojams. Šio tarnavimo tikslas - informuoti krikščionis kino mylėtojus ir padėti jiems spręsti apie filmus, pateikiant bibline pasaulėžiūra paremtus trumpus aprašymus, nuovokias apžvalgas, interviu ir profesionalų nuomonę. „Mes nuolatos diskutuojame, kaip ši misija atrodo praktiškai? Daug skaitytojų iškėlė klausimų, ypač dėl filmų, kurie nėra skirti visai šeimai, bet yra metų geriausiųjų sąraše, aprašymų. Kai kurie žmonės net suabejojo, ar mes krikščionys. Pabandysime atsakyti į šiuos klausimus", - sako vienas šio tarnavimo redaktorių.
Siūlome vieno šio tarnavimo filmų kritiko Jeffrey Overstreet esė apie savo darbą, kurią jis parašė bandydamas atsakyti į iškylančius klausimus ir paaiškinti savo asmeninę filmų apžvalgų filosofiją. Pirmiausia J. Overstreet kalba apie save, tačiau daug dalykų, apie kuriuos jis kalba, tinka visai CT Movies grupei ir atitinka jos siekius ir tikslus.
Tikime, kad tai praplės ir mūsų akiratį bei padės naujai pažvelgti į filmus.
Kaip tarnavimas „Krikščionybė šiandien" gali atrasti gera abejotino turinio kūriniuose ir gailėti pagyrimų „krikščioniškiems" filmams? Negi šis, apie filmus rašantis, tarnavimo „Christianity today" padalinys pasiekė dugną, kad į geriausiųjų filmų sąrašus įtraukia ir filmus, kurie nėra skirti visai šeimai? Ar, rašydami gerus atsiliepimus apie nuodėmingą elgesį vaizduojančius filmus ir nepakankamai išsamiai aprašydami „krikščioniškus" filmus, mes ko nors nesuprantame?
Negi netekome proto?
Visų pirma noriu pasakyti, kad visi, rašantys apžvalgas CT Movies (http://www. christianitytoday.com/movies), esame krikščionys, savo rašymu trokštantys šlovinti Kristų ir pasirengę parašyti geriausias filmų apžvalgas, kokias tik galime.
Kiti kritikai gali kalbėti už save, tačiau aš apžvalgą rašau:
- vedinas troškimo aukštinti meistriškumą, nes meistriškumas atspindi Dievo šlo-vę. (Tai reiškia, kad noriu pabrėžti ir išryškinti tai, kai tik atrandu, netgi tų žmonių, kurie nesuvokia, kad jų darbas atspindi Dievo tiesą, darbe);
- vedinas troškimo parodyti, kas nėra itin aukšto lygio, ir paraginti menininkus siekti aukštesnių standartų, kad geriau atspindėtų Dievo šlovę ir pagarbintų Jį;
- vedinas alkio pasakojimams ir meno kūriniams, kurie meta iššūkius, yra įtikinami, nepaprasti ir net gali pakeisti gyvenimus;
- vedinas nepasitenkinimo nuobodžiais, paprastais, sentimentaliais, manipuliuojančiais, pamokslaujančiais ir pasaulį, kuriame gyvename, iškreipiančiais kūriniais;
- vedinas pagarbos „Sekmadienio mokyklos" pasakojimams, bei troškimo augti, kad galėčiau ne tik gerti „pieną", bet ir valgyti „mėsą". Pamokslai turi savo vietą ir yra svarbūs, tačiau menas yra kai kas kita. Nereikia žinios vynioti į pigią pakuotę. Noriu paraginti žmones nepasitenkinti tik paprastomis, formaliomis evangelijos pamokomis, bet siekti atskleisti evangelijos didybę, kaip ją atskleidžia mūsų kaimynų gyvenimas, kūrinija, istorija, estetika, paslaptingos ir tamsios žmo-giškos patirties kertės.
Aplodismentai blogiui didžiajame ekrane?
Sakydamas, kad vaizduodami blogą žmonių, tokių kaip aš, jūs ir mūsų kaimynai, elgesį, menininkai nori parodyti mūsų pasaulio bjaurumą, neaukštinu darbų, kuriuose toleruojamas ar šlovinamas blogas, vulgarus elgesys.
Priešingai, aš pripažįstu ir gerbiu darbus, kurie atskleidžia nedorybę ir verčia mus apmąstyti blogio egzistavimo problemą ir netinkamo elgesio pasekmes. Jei šie dalykai pateikiami tinkamame kontekste ir jei jų vaizdavimas yra reikšmingas, toks darbas šlovina Dievą. (Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos, - sako Paulius Ef 5, 11).
Jei filme blogis vaizduojamas pataikaujant, perdėtai ar taip, kad tik prikaustytų mūsų dėmesį, aš stengiuosi žiūrovus apie tai įspėti. Toks neapgalvotas, beatodairiškas kūrėjų elgesys tik eikvoja mūsų laiką ir iškreipia vaizduotę. Tai visiškai neatsakinga.
Žymi menininkė krikščionė F. O‘Conor aiškiai pasisakė, kad didžiajame mene nieko neturi būti be priežasties, nieko pataikaujančio ar nereikalingo. Atkreipdama dėmesį į istorija iš Šventojo Rašto, ji nebijo savo pasakojimuose vaizduoti absurdiško žmonių elgesio (daug krikščionių šiandien jos darbus gal net pavadintų „šiurkščiais ar vulgariais", nors iš tiesų jie tik yra apie tai).
Aš noriu matyti išaukštinta tai, kas gera. Šiurkštų ir nuodėmingą elgesį noriu matyti pavaizduotą tikroviškai, kad mes suvoktume, kaip tai nesveika, ir kad supratimas darytų įtaką mūsų gyvenimui. Kitaip tariant, aš mene ieškau tiesos, grožio, meistriškumo ir išpirkimo ženklų, o norint tai pastebėti reikia žvelgti iš arti, o ne užsidengus akis.
Laikytis to, kas gera
Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės! - šis raginimas (1 Tes 5, 21) yra pašaukimas ir didelis iššūkis. Aš vis dar mokausi tai daryti.
Augdamas aš vis labiau tolstu nuo tarp konservatyviųjų krikščionių, tarp kurių užaugau, paplitusios nuomonės - „Jėzaus vardan, būk geras". Krikščionys, kurie siekia meistriškai šlovinti Dievą, turi turėti „storą kailį", kad galėtų nuolankiai padėti į šalį savo ego ir tobulėti savo darbe. Filmai, ypač „krikščioniški filmai", neturėtų vengti kritikos vien todėl, kad jie neša „Gerąją žinią". Gera žinia blogoje pakuotėje yra nevykęs būdas patraukti žmones prie Kristaus. Tai, tiesą sakant, juos net atbaido. Kas gi nori būti dalis to, kas yra pigu arba negarbingai reaguoja į šio pasaulio iššūkius? Kaip galima skelbti, kad Jėzus padarys mus laimingus ir sėkmingus, kai Kristus žada mums, kad Jam tarnaudami mes susidursime su daugybe sunkumų, išbandymų ir neatsakytų klausimų? Netgi žinomi tikėjimo didvyriai buvo kankinami abejonių, susidūrė su kebliais klausimais, patyrė žlugimą, ir daugumos jų gyvenimus būtų galima priskirti prie tik suaugusiems skirtų istorijų. (Tai tinka ir apžvalgininkams. Aš elgdavausi karštakošiškai, kai kas sukritikuodavo mano recenzijas, tačiau aš mokausi vertinti šias pastabas, apsvarstyti jas ir, jei reikia, net pakeisti savo požiūrį. Ir man vis dar sunku išlikti ramiam, kai kas nors pasako, kad esu nusiteikęs prieš krikščionis, paprasčiausiai todėl, kad atskleidžiu ir silpnąsias krikščioniškų filmų vietas).
Jei noriu, jog mano recenzijos kitiems liudytų apie Kristų, jos turi būti sąžiningos, teisingos, nenuolaidžiaujančios... Turiu pripažinti klaidas ir gebėti atrasti bet kokio filmo, nesvarbu, kieno ir kur jis sukurtas, gerąsias savybes. Grožis, gerumas, tiesa, kad ir kur tai rastume, gal netgi ir tarp pasaulietinių, ne visai šeimai skirtų kūrinių, atsispindi Kristų.
Daugeliui krikščionių nepatinka menas, kuris atskleidžia pasaulio tamsą ir painumą. Daugumai patiktų filmai, kuriuos žiūrėdami jie jaustųsi patogiai, arba kurie nukreiptų jų dėmesį nuo problemų pasaulyje, grubaus pasaulio žmonių elgesio. Jiems priimtinesni filmai, sakantys, kad kriškčionys yra tie „gerieji vyrukai", o visi kiti yra „blogieji". Taip mąstantys žmonės skiria, kur parodoma, atskleidžiama nedorybė, o kur tai „pateisinama" ar atleidžiama.
Jie nori, kad krikščionys kritikai pasmerktų filmus, kurie vaizduoja tamsią realybę, nes susidūrimas su blogiu yra nemalonus, skausmingas ir net bauginantis procesas. Užuot apsvarstę tiesas, kurias, tikėjausi, jie įžvelgs šiuolaikiniame kine, jie kaltina mane aukštinant darbus, kurie „teikia pirmenybę pasaulietiškiems reikalams".
Aš nebuvau pasamdytas girti ir dalinti žvaigždutes filmams, kurie Evangeliją pateikia paprastai ir aiškiai. Mano darbas yra apsvarstyti, kaip filmas perteikia tai, ką jis perteikia, ar jis atveria galimybę tobulėti ir ar jo vizija yra teisinga ir pasminga. Kiekvienoje recenzijoje aš aptariu filmo kūrėjų techninį meistriškumą, ar tai įkvepia, ar atstumia, kaip filmas atskleidžia blogį ir gėrį, pasirinkimus ir pasekmes, žmonių ir Dievo sumanymus. Tai - vienas iš būdų, kuriais kino kritikai stengiasi atlikti savo pareigą „ištirti visus dalykus ir laikytis to, kas gera".
Netobula žmonija, netobuli filmai
Visas menas, net ir didysis menas, tam tikra prasme turi trūkumų, nes jį kuria netobuli žmonės. Ir priešingai, visas menas, ypač didysis, atspindi ir ką nors dieviško, nes mes visi turime „amžinybę savo širdyse". Kaip pastebėjo C. S. Lewis, mes nekuriame, mes tik sudėliojame Dievo sukurtus elementus ir juos įrėminame. Šie elementai tarsi Dievo suplanuota „besiliejanti kalba", net jei mūsų planai įsiterpia ir tai iškreipia.
Aš nujaučiu, kad nekrikščionių sukurti filmai atspindės „pasaulietines" idėjas ir vertybes, ir jei taip yra, aš atkreipiu į tai visų dėmesį. Tačiau nesu čia tam, kad teisčiau, „surasčiau ir sunaikinčiau". Tyrinėdamas filmą, kad ir koks jis būtų, - „Pagonių labirintai", „Lesė" ar „Susitikimas su Milžinais" - jaučiu atsakomybę atkreipti dėmesį į silpnąsias bei stipriąsias filmo puses, ir daryti tai teisingai.
Per daug krikščionių žiniasklaidos atstovų ir kritikų linkę smerkti, nusileisti ir „kabinti etiketes" viskam, ką mato. Žinau tai, nes taip daugelį metų elgiausi ir pats: atsiribodavau nuo filmų, kurie mane žeisdavo, vadindamas juos „pasaulietiškais ir atgrasiais". Buvau taip susikoncentravęs į nedidelį mane žeidžiančių dalykų sąrašą (keiksmažodžiai, žmogžudystės, neištikimybė...), kad nemačiau, kaip šie elementai iš tiesų padeda kurti reikšmingą meną.
Šiandien aš vadovaujuosi Frederiko Buechnerio žodžiais: „Sekuliarus pasaulis apie šventus dalykus kalba vienintele jam žinoma kalba - sekuliarumo kalba". Ir jei mes ruošiamės bendrauti su savo kaimynais pasauliečiais, mes turime mokėti ir įsiklausyti į jų kalbą.
Kaip Kristus artėjo prie žmonių pasiruošęs išklausyti, o ne visų pirma juos viešai aprėkti, taip ir mes su malone ir atidžiai turėtume artėti prie savo artimųjų ir jų filmų. (Tiesą sakant, Jėzus vos keletą kartų garsiai ir viešai smerkė žmones, ir kartą iš tų kelių atvejų kreipėsi į religingus žmones, kurie laikė save teisiais, smerkdami juos supančią kultūrą. Krikščionys, kalbantys apie kultūrą ir meną, turėtų tai įsidėmėti).
Buvo daug filmų, kurie įkvėpė, sujaudino mane, tarnavo man ir mano artimiesiems, tačiau tų, kurie skelbiasi esą bažnyčios balsas šiems reikalams, buvo atmesti kaip „keliantys pasibjaurėjimą". Tokie pasisakymai byloja apie aroganciją ir panieką, kai iš tiesų mus turėtų pažinti dėl meilės, grožio, meistriškumo ir gebėjimo apreikšti Dievą šiame netvarkingame pasaulyje.
Kritiko menas: mano misija ir aistra
Esu evangelinių pažiūrų krikščionis ir filmų kritikas. Nors dažnai pasaulis iš krikščionių filmų kritikų tikisi kai ko kito, mano pašaukimas ir aistra - iškilmingai pažymėti tiesą ir grožį, kurį apreiškia menas iš įvairių pasaulio kampelių, kartais net ir iš ten, kur Kristus nėra priimamas. Aš tikiu, jog jei mes priimsime šį pašaukimą ir lavinsime šį troškimą, mes įsiliesime į žymiai prasmingesnį ir vaisingesnį dialogą su mūsų kultūra, taip atsivers daugiau progų Kristui apreikšti save. Tai aš vadinu evangelizmu.
CT Movies apžvalgininkai yra kritikuojami dėl filmų, kuriuose Evangelija buvo pristatyta aiškiai ir paprastai, nepakankamų apžvalgų. Mes neprieštaraujame, kad būtų skelbiama Evangelija, tačiau esame meno kritikai. Ir geras menas negali apsiriboti paprasta koncentruota žinia. Jei jūsų filmo kulminacija yra „Atėjimas pas Jėzų", kas būtų puiku, kalbant apie gerą pamokslą, neprašykite, kad mes girtume tokį pasakojimą. Tai - kvietimas atgailauti, bet ne menas.
Pamokslai yra svarbūs ir aš pats laukiu jų kiekvieną savaitę. Tačiau kai einu į kiną, aš nenoriu, kad man būtų pamokslaujama. Dėl to auditorija pasijunta apgauta: užmetamas jaukas, ir galiausiai jie patenka į pinkles. Tik tikri meistrai geba įpinti evangelijos žinią į kai ką didesnio už ją pačią... galingą ir turintį tęstinumą persikūnijimą.
„Ugniniai vežimai" (Chariots of Fire) dažnai tituluojamas didžiu krikščionišku filmu, kuriame perteikiama evangelijos žinia, tačiau šio filmo kūrėjai turėjo didesnių ambicijų: čia pateikiamos dviejų sudėtingų charakterių - Eriko Liddelio ir Haroldo Abrahamso - studijos. Gyventi, vykdant evangelijos pašaukimą nebūtinai reiškia pamokslauti, tai gali būti ir bėgimas Olimpinėse žaidynėse ar sąžiningas bėgimas. Ir kartais tai „pamokslauja" žymiai stipriau nei kalbant iš sakyklos. Pranciškus Asyžietis yra pasakęs: „Pamokslauk Evangeliją. Jei būtina, naudok žodžius". Man be galo patinka ši mintis. Ji sako, kad Evangelija nėra vien aiški žinia, ir nesako, kad filmas turi turėti kulminaciją, kurioje sakoma: „Šios istorijos moralas yra...". Ji kalba apie formą, grožį ir meniško darbo tiesą.
Kai kas sako, kad mūsų recenzijos kartais yra kaip „pasauliečių" ir kaltina mus rašant „nekrikščioniškas" apžvalgas. Tačiau taip nėra.
- Mes esame čia, kad mylėtume savo artimą, rūpestingai ir pastabiai vertindami jų meną.
- Mes esame tam, kad pripažintume, jog pasaulyje egzistuoja grožis ir bjaurumas, ir tai atsispindi mene.
- Mes esame tam, kad atsargiai atskleistume skaitytojams meno prigimtį, kad jie patys galėtų nuspręsti, ar filmas yra vertas jų dėmesio ir laiko. (Kiekvienas žiūrovas yra kitoks, jų sąžines vargina skirtingos problemos, todėl mes pabrėžiame tam tikras įžvalgas, o ne skatiname žmones matyti tai, kas nuvestų juos į pagundymą ar kompromisą).
- Mes esame, kad ištirtume filmus, kad pasilaikytu-me tai, kas gera bei teisinga, ir atsiribotume nuo to, kas menka, melaginga, vidutiniška ar yra nereikalinga.
Dievas nededa visų vilčių tik į krikščionis menininkus, kad šie apreikštų Jį pasauliui. Visa atėjo iš Jo, per Jį visa yra gyva ir Jam visa egzistuoja. Šiomis dienomis kartais galima sutikti Jį ir kino teatre, jei eisime ten atvirais protais, atmerkę akis ir neužsikimšę ausų...
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Raimonda Jašinauskienė
