Etiopijos bažnyčia - viena iš tokių: unikali bendruomenė ypatingoje Afrikos žemyno valstybėje (Etiopija vienintelė visoje Afrikoje nebuvo kolonizuota baltųjų). Pagonys, girdėję apie gyvą Izraelio Dievą dar prieš Jėzaus gimimą. Šalis, kuri skelbiasi tebesauganti Sandoros skrynią. Unikalus bažnyčios mokymas bei Šventojo Rašto kanonas, galbūt keliantis abejonių bei nepritarimą, tačiau tebegyvuojąs daugiau nei du tūkstančius metų iki šių dienų.
Etiopija iki Kristaus
Prieš įsitvirtinant krikščionybei Etiopijoje greta pagonybės buvo praktikuojamas judaizmas. Etiopija trisdešimt aštuonis kartus minima Šventajame Rašte (dar vadinama Kušo šalimi). Manoma, kad Etiopijoje apsistojo Nojaus sūnus Chamas. Rašytiniuose šaltiniuose ji vadinama vienintele šalimi šalia Izraelio, kuri pažino bei garbino Viešpatį (visagalį, Abraomo Dievą). Šios šalies santykiai su Izraeliu prasidėjo dar Mozės laikais ir nenutrūko iki pat apaštalų meto (Sk 12,1; I Kar 10,1-13; 2 Krn 9,1-12; Mt 12, 42; Apd 8, 27-39 ir kt.). Tradiciškai šiaurės Etiopijos falaša gentys, kurios iki šiol išpažįsta judaizmą, koks jis buvo iki Talmudo, kildina save iš žydų - karaliaus Saliamono pavaldinių, atvykusių su Etiopijos karaliaus Meneliko I palyda.
Krikščionybės atėjimas ir įtvirtinimas
Etiopijos krikščionys didžiuodamiesi pagal tradiciją vadina save pirmaisiais įtikėjusiais pagonimis, kurių bažnyčia prasidėjo Šventosios Dvasios veikimu. Eusebijus, žymus bažnyčios istorikas, taip aprašo krikščionybės atėjimą: „Etiopas (eunuchas, Apd 8, 27-39) buvo pirmasis pagonis, gavęs iš Pilypo Šventojo Žodžio apreiškimą. Grįžęs į tėvynę jis pamokslavo Evangeliją, skelbė visatos Viešpaties pažinimą bei Gelbėtoją, suteikusį žmonėms gyvenimą. Tokiu būdu per jį (eunuchą) išsipildė pranašystė: „Etiopija išties rankas į Dievą! (Ps 68, 31)".
Daugelis šaltinių (ne vien tradicija) patvirtina, kad krikščionybė buvo išpažįstama šioje šalyje kur kas anksčiau nei tapo valstybine IV amžiuje. Chrizostomas (Auksaburnis) Sekminių homilijoje mini, kad etiopai buvo susirinkę Jeruzalėje Sekminių dieną. Vėliau, apaštalams išsiskirsčius skelbti Evangelijos, Matas patraukė į Etiopiją, kurioje mirė kankinio mirtimi. Etiopijos šaltiniai (pvz. Sinaksarijus - Synaxarium) šio fakto nemini ir - priešingai - didžiuojasi, kad Etiopija priėmė Kristų nepraliejusi apaštalų kraujo.
Krikščionybės istorikas Rufinus pasakoja, jog jaunam valdovui Ezanai 341 m. atsivertus į krikščionybę, jo patarėjas ir iždininkas Frumentijus nuvyko į Aleksandriją ir kreipėsi į Aleksandrijos koptų arkivyskupą Atanazą, prašydamas paskirti vyskupą augančiai Aksumo bendruomenei. Atanazo bei vyskupų tarybos sprendimu 346 m. vyskupu tapo pats Frumentijus, jis grįžo į savo šalį įtvirtinti tikėjimo bei pasivadino abune Selama (taikos tėvu). Frumentijus pasipriešino arijonų įtakai, nors juos rėmė imperatorius Konstantinas, ir toliau skelbė Atanazo mokymą. Atanazas iki šiol ypatingai gerbiamas Etiopijos bažnyčioje, jis buvo kanonizuotas.
Frumentijaus įpėdiniu tapo egiptiečių kilmės vyskupas Minas, ir nuo to laiko Etiopijos bažnyčia daugiau nei pusantro tūkstančio metų buvo formaliai pavaldi Aleksandrijos (koptų) jurisdikcijai ir neturėjo teisės savarankiškai įšventinti vyskupų bei patriarcho (arkivyskupo). Tačiau tarp koptų ir Etiopijos bažnyčios visą laiką išliko žymūs mokymo, liturgijos, kanono skirtumai.
Apie 1550 metus portugalų jėzuitai ėmėsi Etiopiją „atversti" į katalikybę. 1624 metais imperatorius Susenyos paskelbė katalikybę valstybine Etiopijos religija, tačiau šalis pasipriešino šiam sprendimui, tad 1632 metais jo sūnus Fasilidesas, tapęs imperatoriumi, „grąžino" ortodoksiškąją krikščionybę bei išvijo jėzuitus iš šalies.
Tikėjimo išpažinimas
Etiopijos bažnyčia kartu su koptų bei dar penkiomis senosiomis bažnyčiomis, vadinamomis orientalistinėmis, arba rytietiškomis, buvo atskirta nuo besiformuojančios visuotinės bažnyčios visuotiniame Chaldekondo susirinkime 451 metais, apkaltinus monofizismu, t.y. tik vienos, dieviškosios Kristaus prigimties pripažinimu. Orientalistinės bažnyčios tvirtina, jog išpažinimų skirtumai - tik semantiniai, o tikroji atskyrimo priežastis buvo bažnyčių, didinusių politinę valdžią, siekis sumažinti koptų ir jų sąjungininkų įtaką. Etiopijos bažnyčia, kaip ir kitos rytietiškosios ortodoksų bendruomenės, laikosi apolitiškai, pripažindama, kad yra du skirtingi pasauliai - dieviškasis ir žmogiškasis, pagrįsti visiškai skirtingais principais.
Šventojo Rašto kanonas
Šventojo Rašto kanonas Etiopijos ortodoksų bažnyčioje - plačiausias tarp krikščionių bendruomenių, savo ruožtu jis skirstomas į „siaurąjį" ir „platųjį". Senojo Testamento „siaurajam" kanonui priklauso visos judėjų kanono knygos (Patarlių knyga padalinta į dvi atskiras knygas), visi apokrifai (trijų Makabiejų knygų turinys skiriasi nuo skaitomų kitose bažnyčiose, jos vadinamos Makabių knygomis) bei Enocho knyga, Jubiliejų (Jubilees) knyga, Juozapo Ben-Guriono knyga, kurioje aprašoma žydų ir kitų tautų istorija. Enocho knyga minima daugelyje ankstyvųjų bažnyčios raštų, ji cituojama Judo laiške (14 eil.), tačiau nebuvo įtraukta į Septuagintą. Enocho knygoje kalbama apie blogio kilmę bei paskutinįjį teismą, „Dievo sūnus" ir „žmonių dukteris", minimus Pradžios 6 skyriuje. Jubiliejų knyga dar vadinama „mažąja Pradžios knyga".
Etiopijos bažnyčia taip pat pripažįsta „platųjį kanoną", kuriame įtraukta ir daugiau knygų (platųjį kanoną sudaro 46 Senojo ir 35 Naujojo Testamento knygos). Pavyzdžiui, greta 27 visuotinai pripažįstamų Naujojo Testamentų knygų, į „platųjį kanoną" įtrauktos dar aštuonios: keturios Sinodų - bažnytinės tvarkos, dvi - Sandoros knygos, po vieną Klemenso ir Didascalia raštų knygą. Etiopijos ortodoksų bažnyčios hierarchai nėra priėmę sprendimo, kokį „platųjį" Šventojo Rašto variantą gėzų [1] kalba laikyti galutinį.
Tikėjimo praktikavimas
Apeigos Etiopijos ortodoksų bažnyčioje atliekamos gėzų - oficialiąja bažnyčios kalba, pamokslai skaitomi vietos kalbomis.
Etiopijos krikščionybė išlaikė nemažai judaizmo elementų. Krikščionys laikosi mitybos taisyklių, primenančių kašrutą judaizme - pvz., nevalgo kiaulienos, tačiau mėsą valgo kartu su pieno produktais. Berniukai apipjaustomi 8-10 gyvenimo dieną. Etiopijos krikščionys pasninkauja apie 100 dienų per metus: kiekvieną trečiadienį ir penktadienį bei 40 dienų prieš Kalėdas. Pasninko metu leidžiama valgyti tik pavakary, draudžiamas bet koks gyvulinės kilmės maistas (mėsa, pienas, kiaušiniai ir pan.). Moterys bažnyčioje privalo prisidengti plaukus (pagal 1 Kor 11), vyrai ir moterys dalyvauja pamaldose atskirai. Šlovindami tikintieji nusiauna (pagal Iš 3, 5). Bažnyčia švenčia ir šeštadienius - sabatą, ir sekmadienius - Viešpaties dieną. Etiopijos bažnyčia naudojasi modifikuotu koptiškuoju kalendoriumi.
Architektūra
Etiopijos bažnyčių pastatų architektūra taip pat išskirtinė - nemažai bažnyčių yra monolitinės, iškaltos iš vientisų uolienos luitų. Šis architektūros tipas būdingas Lalibelos bažnyčioms [2]. Įžymiąją Lalibelos monolitinių bažnyčių grupę sudaro 13 bažnyčių, kurios - manoma - buvo iškaltos XII - XIII amžiuje. Viena iš jų - didžiausia monolitinė bažnyčia pasaulyje - Bete Medhane Alem. Ji iškalta iš vientisos uolienos, bažnyčios ilgis 33.7 metrai, plotis 23.7 metrai, aukštis 11.5 metrų.
Etiopijoje taip pat sutinkamos baziliškojo tipo bažnyčios bei vietinės architektūros pastatai. Baziliškajam tipui priklauso Marijos iš Siono bažnyčia, kurioje, esą, saugoma Sandoros skrynia. Bažnyčių vidus paprastai įrengiamas pagal žydų tradiciją: kvadratinis altorius stovi centre. Sienos išpuoštos freskomis.
Etiopijos krikščionybė šiandien
Didžiausia skaičiumi - Etiopijos ortodoksų tevahedo (vieningoji, vieno Dievo) bažnyčia. Ši bažnyčia viena pirmųjų pasaulyje tapo valstybine. (Tik Armėnijos bažnyčia tapo valstybine kiek anksčiau). Skirtingų šaltinių duomenimis, ji vienija apie 35 - 45 milijonus tikinčiųjų (kiek daugiau nei pusę Etiopijos gyventojų) ir yra didžiausia tarp visų orientalistinių ortodoksų bažnyčių.
Kartais Etiopijos bažnyčia tapatinama su koptiškąja krikščionybe dėl šimtmečius trukusio juridinio pavaldumo koptams. 1959 metais koptų bažnyčia suteikė Etiopijos bažnyčiai autocefaliją (t.y. koptų ir Etiopijos bažnyčios dabar sudaro uniją) bei įšventino pirmąjį etiopą arkivyskupą abune Baziliosą. Iki revoliucijos ir teroro XX a. aštuntajame dešimtmetyje, Etiopijos ortodoksų bažnyčios dvasininkija buvo gausi, nes daug tikinčiųjų pasirinkdavo vienuolystę. Raudonojo teroro metais (1975-1978) buvo nužudyta daugiau nei du šimtai tūkstančių vienuolių.
Apie 1% gyventojų sudaro Etiopijos katalikų bažnyčios nariai, kurie pripažįsta Romos popiežiaus viršenybę. Etiopijoje labai sparčiai plinta protestantiškoji krikščionybė. Etiopijos evangelikų liuteronų bažnyčia vienija daugiau kaip 3 milijonus tikinčiųjų ir yra viena sparčiausiai augančių evangelikų liuteronų bažnyčių pasaulyje. Šalyje kuriasi ir kitos evangelinės, charizmatinės bendruomenės.
Su Etiopija tiesiogiai susijęs naujasis religinis judėjimas rastafarizmas, kuris prasidėjo 1930-aisiais Jamaikoje. Jis skelbia paskutinįjį Etiopijos imperatorių Haile Selassie (mirusį 1975 m., tikrasis vardas Tafari Makonnen), 225-uoju Saliamono dinastijos valdovu, Judo liūtu, Dievo įsikūnijimu ir juoduoju mesiju. Judėjimas priskiria juodaodžius „aukštesnei rasei", tiki, jog galima pasiekti fizinį nemirtingumą. Savo idėjas išreiškia regi stiliaus muzika. Judėjimas vienija apie milijoną pasekėjų daugiausia už Etiopijos sienų, jam priklauso apie 5 % Jamaikos gyventojų. Nors ir kildinantis save iš judaizmo ir krikščionybės, rastafarizmas tolimas Kristaus mokymui.
Prieštaringai vertinami teiginiai: Saliamono dinastija bei Sandoros skrynia
Etiopijos bažnyčia, oficialiai pateikdama abejotiną istorinių faktų interpretaciją, sulaukia ne tik prieštaringų vertinimų, bet ir neblėstančio istorikų, archeologų, krikščionybės, judaizmo tyrinėtojų susidomėjimo.
Vienas iš tokių teiginių - Etiopijos imperatorių dinastija (nuo 1270 m. iki 1975 m. oficialiai vadinama saliamonidais), remiantis istorine Karalių šlovės knyga (Kebra Nagast), tiesiogiai kildinama iš Meneliko I (970-933 m. pr. Kr). Menelikas I vadinamas Šebos karalienės ir Saliamono sūnumi, jis esą buvo pradėtas Šebos karalienei aplankius Saliamoną (I Kar 10,1-13). Kebra Nagast parašyta gėzų kalba, dabartinis teksto variantas susiformavo maždaug prieš 700 metų, tačiau ji buvo aptariama jau Visuotiniame Nikėjos susirinkime 325 metais. Etiopijos ortodoksai laiko ją dalinai įkvėpta.
Etiopijos ortodoksų bažnyčia, remdamasi minėta Kebre Nagast, tvirtina, jog Aksumo mieste Marijos iš Siono bažnyčioje, saugoma autentiška Sandoros skrynia. Esą skrynią iš Izraelio į Aksumo miestą apgaulės būdu parsigabeno Menelikas I, paėmęs skrynią vietoj jo prašymu pagamintos kopijos. Neseniai Hamburgo universitetas patvirtino, jog Šebos karalienės rūmų griuvėsiuose Aksume, datuojamuose maždaug X a. pr. Kr., stovėjo altorius bei ant jo kurį laiką buvo saugoma skrynia, kurios matmenys atitinka Sandoros skrynios išmatavimus.
Praėjusiais šimtmečiais ši skrynia kartais būdavo išnešama iškilmingų eitynių metu per didžiausias šventes, tačiau prasidėjus politiniams neramumams, ji saugoma bažnyčios iždinėje. Šiomis dienomis tik vienas asmuo - pašvęstas vienuolis turi teisę įeiti į patalpą, kurioje saugoma skrynia, mokslininkams nesuteikiama galimybė įvertinti jos autentiškumo. Labiausia tikėtina, ką patvirtina ir kiti mokslininkai, tyrę Sandoros skrynios likimą [3], jog Siono Marijos bažnyčioje saugoma ne autentiška skrynia, o tik žymiausia iš Sandoros skrynios kopijų, kurios yra kiekvienoje Etiopijos ortodoksų bažnyčioje.
Etiopijos krikščionybė - unikalus pavyzdys senosios krikščionių bendruomenės, kuri vystėsi nepriklausomai nuo Romos bei Bizantijos „brėžiamų krypčių", bei išreiškė Afrikai būdingas tikėjimo bei mąstymo ypatybes. Etiopijos krikščionys tiki, jog susitikimas su Dievu radikaliai pakeičia asmenį - šituo jie artimi evangelikams, o bažnyčia - pirmiausia asmeninė, ne socialinė institucija. Galbūt dėl to Etiopijos krikščionys sugebėjo išgyventi esant skirtingoms valdžioms bei režimams, gyveno greta musulmonų, pagonių, niekad nedalyvavo šventuosiuose karuose ir nepatyrė reformacijos. Šiandien - tai tikėjimas, apipintas tradicijomis bei legendomis, gyvuojantis skurdo bei konfliktų draskomoje šalyje.
Naudoti šaltiniai
•1. http://www.eotc.faithweb.com/orth.html
•2. http://ethiopianorthodox.org/english/ethiopian/prechristian.html
•3. http://en.wikipedia.org/wiki/Ethiopian_Orthodox_Tewahedo_Church
•4. http://www.islamic-awareness.org/Bible/Text/Canon/ethiopican.html
•5. http://www.jewishvirtuallibrary.org/jsource/Society_&_Culture/ethchurch.html
•6. http://gbgm-umc.org/umw/bible/canon2.stm
•8. http://sellassie.ourfamily.com/culture/church.html
•9. http://www.fhi.net/fhius/ethiopiafamine/christian.html
•10. http://en.wikipedia.org/wiki/Rastafari_movement
[1]Gėzų kalba - senovinė kalba, priklausanti pietų semitų kalbų grupei. Buvo oficiali Aksumo karalystės kalba, vartota dabartinės Etiopijos ir Eritrėjos teritorijose. Šiuo metu vartojama tik kaip liturginė kalba Etiopijos ortodoksų bažnyčioje, Eritrėjos ortodoksų bažnyčioje ir Etiopijos katalikų bažnyčioje. Vartojamas specialus alfabetas „abugida," skaitoma iš kairės į dešinę. Svarbiausi rašytiniai gėzų kalbos paminklai - senieji Biblijos tekstai bei bažnyčios veikalai.
[2]Lalibela - vienas iš šventųjų Etiopijos miestų, kartais vadinamas Naująja Jeruzale. Beveik visi Lalibelos gyventojai - krikščionys ortodoksai.
[3]Pvz.: Laurence Gardner knygoje „Prarastosios Šventosios skrynios paslaptys".
