Mokantis šios aritmetikos išmintis nėra būtina. Išmintis yra jos vaisius. Tu neprivalai būti išmintingas, kad patektum į Dievo mokyklą. Jei pamokų metu būsi stropus, atidus ir smalsus, tu įgysi išminties. Išmintis ateina, kai išmokstame teisingai skaičiuoti savo dienas.
Labai paprasta neteisingai tai suprasti. Dievo mokykla nepanaši į visas kitas. Joje nėra griežtos tvarkos, neskirstoma į amžiaus grupes, nėra pastovaus mokymo plano. Klasė yra pats gyvenimas; mokymo programa - visi gyvenimiški poreikiai, kliūtys, nuobodulys, netikėtumai ir nusivylimai. Visa tai išgyvenant Dievas įduoda mums į rankas skaitytuvą ir nurodo viską suskaičiuoti.
Ką tai reiškia?
Atraskite, kur laikas susiduria su amžinybe. Atkreipkite dėmesį, kaip Dievas juda kiekvienos, pasiutusiai skubančios ar erzinančiai lėtai slenkančios akimirkos slėpinyje. Jis dalyvauja visur. Tačiau dažnai mes esame taip susirūpinę dėl laiko, kad nespėjame šių dalykų pastebėti. Toronte gyvenantis mano draugas pastorius kartą po sekmadieninio tarnavimo gavo raštelį: „Pastoriau, būčiau dėkingas, jei melstumėtės trumpiau. Jūsų malda sekmadienį truko 12 minučių 43 sekundes. Prašau pasistengti ją sutrumpinti".
Raštelio niekas nepasirašė. Vienintelis dalykas, kurį žinome apie šį vyrą, moterį ar vaiką, yra tai, jog rašytojas itin susikoncentravo į laiką - skaičiuoja minutes ir net sekundes! - bet taip ir neišmoko skaičiuoti savo dienų.
Jei nesuprasite to, prasilenksite su išmintimi, nes tik tie, kurie išmoksta teisingai skaičiuoti savo dienas, įgyja išmintingą širdį. Tik jie tampa Dievo išminčiais: tie ramūs, neskubantys žmonės, kurie pajunta kiekvienos akimirkos pilnatvę, mėgaujasi paprastais dalykais, nebijo neišvengiamų gyvenime staigmenų ir nesėkmių, prisitaiko prie pokyčių, bet jų nesivaiko.
Ironiška paslaptis
Šiuo metu bažnyčia daug kalba apie tai, kad turime veržtis prie tikslo. Tai yra gerai, tačiau žvelgdami į tai neturėtume lengva ranka „suporuoti" tikslo turėjimo ir veržlumo. Kažkas čia nedera. Veržlumas gali sužadinti tikslą arba pagreitinti jo atsiradimą, tačiau retai kada padeda jį įvykdyti, dažniau jį palieka.
Veržlūs žmonės turi bendrą bruožą - tam tikru metu jie pamiršta savo tikslą, pameta esmę. Priežastys, kurių vedini jie ko nors ėmėsi (leidosi į kelionę, ėmėsi įgyvendinti projektą, išėjo į karą, pradėjo verslą, vedė), dėl nuolatinio siekimo pamažu suyra. Pirminis įkvėpimas galėjo būti kilnus, tačiau dėl per stipraus veržimosi į priekį tai virsta godumu, kai siekiama vis daugiau ir daugiau, nesėkmės baime ar įpročiu.
Veržlumas sugriauna tikslus
Skirtumą tarp gyvenimo turint tikslą ir veržimosi tikslo link atskleidžia tai, kaip mes elgiamės su laiku. Nuolatos besiveržiantys asmenys yra fanatiški laiko valdytojai, laiko prekeiviai, laiko „ganytojai", laiko „kaupikai". Gyvenantys su tikslu taip pat turi išmintingai naudoti laiką, bet jie neturėtų tapti nervingais asmenimis, kurie mėgina apsisaugoti nuo visko, kas sudaro gyvenimą: painiavos, netikėtumų, žlugimų ir laimėjimų. Per didelė kontrolė nuslopina tikslą. Supratau, kad kuo labiau bandau suvaldyti laiką, tuo tampu neramesnis. O taip padidėja ir galimybė pamesti tikslą.
Iš tiesų turintys tikslą žmonės žino ironišką paslaptį: užuot stengęsi valdyti laiką, jie siekia būti dėmesingesni. Tie mano pažįstami, kurie labiausiai siekia tikslo, retai kada itin daug dėmesio skiria laiko suvaldymui, o jei taip nutinka, tai dažniausiai dėl to, kad jie nukrypsta į veržlumą, pradeda pamesti tikslą ir dėl to vėliau tai kompensuoja tapdami dar labiau užsiėmę. Ne, išskirtinis tikslą turinčių žmonių bruožas nėra gebėjimas valdyti laiką, bet tai, kad jie yra pastabūs ir budrūs. Štai kur esmė.
Vingiai ir aplinkkeliai
Pažvelkime į Jėzaus gyvenimą. Jis gyveno turėdamas patį aiškiausią ir kilniausią tikslą. Visgi Jis nukrypdavo nuo jo, nuklysdavo šen bei ten, bet visuomet turėjo konkretų planą, tą vienintelį, pranokstantį visus kitus - nuvykti į Jeruzalę ir mirti. Šiaip Jo dienos, kiek mes galime įsivaizduoti, buvo nenutrūkstamas ėjimas zigzagais ir aplinkkeliais, jos buvo kupinos šalutinių minčių, trukdžių ir delsimo, nenumatytų planų, momentinių sprendimų, bet buvo ir ramių pavalgymų, įžvalgių pasakojimų.
Kas mane palietė?
Duokite jiems pavalgyti.
Irkimės į kitą pusę.
Būti prieinamam kitiems ar ne, Jėzus nuspręsdavo pats, vadovaudamasis savo nuojauta. Jis turėjo vidines ausis, kurios girdėjo Tėvo šnabždesį, ir „trečiąją akį", kuria regėjo Dvasios judėjimą. Vieną akimirką Jis nė neketina eiti į šventyklą, kitą jau eina. Vieną akimirką Jis atsisako padėti vestuvių šeimininkui išspręsti problemą, kai pritrūko vyno, kitą akimirką Jis viską sutvarko. Jis pasirengęs mesti viską ir skubėti į nepažįstamojo namus, kad išgydytų jo tarną, tačiau keturias dienas delsia, kai Lozorius - „tas, kurį Jis myli" - kenčia agoniją (Jn 11, 3), arba visai nepasirodo, kai Jonas Krikštytojas - „didžiausias dangaus karalystėje" - kankinasi, laukdamas mirties (Mt 11, 1-11). Jėzaus dienotvarkę turbūt geriausiai apibūdina Jo ištarti žodžiai: Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios (Jn 3, 8).
Paskelbęs, kad Jėzus yra „visų Viešpats", apaštalas Petras taip apibūdina aukščiausiojo Valdovo veikimo būdą: Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir Jis vaikščiojo, darydamas gera (Apd 10, 38). Štai kaip galima apibūdinti Kristaus pašaukimą: Jis klajojo ir laimino. Jis buvo gydytojas bastūnas, tikrasis gydytojas, kuriam neegzistavo sienos. Jo tikslas buvo konkretus, tačiau metodai - praktiškai atsitiktiniai. „Visą gyvenimą aš skundžiausi, kad mano darbą nuolat kas nors pertraukdavo, - prieš gyvenimo pabaigą ištarė Henris Nouvenas. - Tačiau vėliau supratau, kad tos akimirkos, kai man „sutrukdydavo", ir buvo svarbiausios."
Pastabumas
Ne, Jėzus netaupė laiko. Tačiau Jis buvo pastabus. Keliaujant Jo dėmesį traukė daugybė žmonių: akli, luoši, benamiai, žvejai, muitininkai, verkiančios ištvirkėlės, maldaujantys tėvai, gedinčios motinos, mirštantys ar dainuojantys vaikai. Jis sustodavo ir pasakodavo daugybę istorijų, kurių daugelis iškildavo dėl to, kad kas nors įsiterpdavo: Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą (Lk 12, 13); Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą? (Lk 10, 25); Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! (Mt 15, 22). Jis ne tik pats taip darė, bet kvietė ir kitus taip elgtis. Tuos, kurie veržėsi gauti ir leisti, teisti ir pašalinti, jis kvietė būti dėmesingus: Pažvelkite į paukščius! Pažvelkite į gėles! Ar matote šią moterį? Kur kiti devyni? Kodėl vadinate mane geru? Kas, jūsų manymu, Aš esu?
Jėzus įspėjo, kad gyvenimas nepriklauso nuo mūsų turtų gausos ir papasakojo istoriją apie turtingą kvailį, kuris pastebėdavo visus nereikšmingus dalykus, tačiau nekreipė dėmesio į svarbiuosius. Jėzus apibendrino, kad svarbu ne turėti kuo daugiau daiktų, bet būti turtingam Dievo akyse. Vėliau Jis paaiškino tokio turtingumo esmę: svarbu turėti akis ir matyti, turėti ausis ir girdėti. Tai reiškia - svarbu būti budriam ir pastebėti Dievo apsilankymo laiką. „Mano gyvenimo svajonėje" Mary Oliver rašo:
Gulėti prie lėtai tekančios upės/ ir žvelgti į šviesą medžiuose-/ reiškia mokytis būti niekuo, /bet būti itin dėmesingam- /štai kur turtas.
Jėzus žvelgė lyg pro padidinamąjį stiklą.
Turėdami tikslą privalome būti pastabūs, o būti pastabiems reiškia palikti vietos ir netikėtumams. Taip mes pradedame palankiai vertinti ir kliūtis, mūsų darbo pertraukimą. Kad tai įtvirtintume, mums reikalingi teologiniai vertinimo kriterijai - gilus įsitikinimas, kad Dievas yra mūsų dienų bei metų Viešpats, ir Jo tikslus bei Jo artumą dažnai aptiksime aplinkkeliuose, tvyrant sumaiščiai ar išgyvendami pralaimėjimą.
Aš atėjau pas jus nuogas, - sako Jėzus. - Aš atėjau pas jus ištroškęs.
„Kada, Viešpatie?" - klausiame nustebę, kai Jis stovėjo pasislėpęs už kliūčių.
Minutėlę pamąstykime apie visus įvykius ir netikėtus susitikimus, kurie mums padarė giliausią ir ilgaamžiškiausią įtaką. Kiek jų galėjote iš anksto numatyti? Kiek iš jų patys sugalvojote, įgyvendinote ar pasivijote?
O kiek jų buvo tarsi kliuviniai, trukdžiai?
Vaikai? Galbūt šioje sferoje kruopščiausiai viską suplanavote, panašiai kaip NASA planuoja raketų paleidimą, tačiau ar galėjote įsivaizduoti, kaip viskas bus, kas iš tiesų yra tas vaikas, kurį laikote rankose, kuo jūs pats tapsite gimus jam ar jai? Gyvenimą, kokį susiplanavome mes, ir gyvenimą, kokį gyvename, skiria milžiniškas atstumas. Mūsų tikrasis tikslas slypi tarp jų. Mūsų tikslas paslėptas tarp sunkių išbandymų kliūtimis.
Išbandymai trukdymais
Filme „Pono Holando kūrinys" pasakojama istorija apie vyrą, turintį didingą tikslą - jis nori tapti didžiu kompozitoriumi. Tačiau jam reikia kaip nors pragyventi, todėl drauge su savo jaunute žmona jis persikrausto į mažą miestelį, kur vidurinėje mokykloje veda muzikos pamokas, - kad tik užsidirbtų pinigų. Tuo pat metu jis kuria ir savąjį šedevrą, savo kūrinį - taip kloja pamatą savo tikrajam pašaukimui. Jis buvo sumanęs keletą metų mokytojauti, o paskui - pasitikti savo likimą.
Tačiau gyvenimas diktuoja savo. Vieneri metai virsta dvejais, penkeriais, penkiolika. Ir štai vieną dieną ponas Holandas jau senas, ir mokyklos vadovybė atsikrato jo, išleisdama į ankstyvą pensiją. Jis tvarkosi savo rašomąjį stalą. Jam padėti ateina žmona ir jau suaugęs sūnus. Viską sutvarkęs jis eina erdviais mokyklos koridoriais ir išgirsta iš auditorijos sklindančius garsus. Jis nueina pažiūrėti, kas ten vyksta. O ten jo laukia staigmena!
Ten jo laukia pilna auditorija: šimtai jo mokinių, kurių daugelis jau suaugę, begalė esamų ir buvusių kolegų, šimtai draugų, gerbėjų ir gera linkinčių žmonių. Visi jie susirinko, norėdami padėkoti. Čia buvo ir pono Holando mokinių orkestras. Jie rengėsi atlikti pono Holando kūrinį - kompoziciją, kurią jis daugiau nei keturis dešimtmečius kūrė, taisė, išmesdavo kaip netinkamą ir vėl atitaisydavo, perdarydavo, tačiau taip ir nebaigė.
Jie užgroja. Tačiau, be abejonės, jis žinojo, visi žinojo - jo kūrinys nėra ši kompozicija. Tikrasis jo kūrinys, tikrasis jo gyvenimo šedevras buvo tiesiog priešais jį - čia ir dabar. Ir tai - ne muzika. Tai - visi tie žmonės, kuriuos formavo ir kuriems padėjo pono Holando užsidegimas ir įsitikinimai. Visa, kas susiformavo sunkių išbandymų kliūtimis metu. Tai - tikrasis jo darbas. Tai - jo tikslas.
Pagaliau po šitokios daugybės metų jis išmoko skaičiuoti savo dienas.
* * *
1973 metais vienas komiko Džonio Karsono sąmojis vos nesukėlė nacionalinės krizės. Tais metais, pokario metais suklestėjusi Šiaurės Amerikos ekonomika krito žemyn tarsi pašauta antis. Prasidėjo smarki infliacija. Trūko kuro ir maisto. Visam pertekliui, kurį amerikiečiai priėmė kaip prigimtinę teisę, kaip savaime suprantamą dalyką, staiga iškilo pavojus.
Taigi 1973 metų vėlų gruodžio 19 dienos vakarą, „Šio vakaro šou" laidoje tiesioginio eterio metu Džonis Karsonas pašmaikštavo: „Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo trūkti tualetinio popieriaus". Tai nepasirodė juokinga. Sąmojo esmė slypėjo realioje situacijoje: tą pačią dieną, tik kiek anksčiau, vienas kongresmenas iš Viskonsino perspėjo federalinę valdžią, jog jei nebus skirta daugiau pinigų, tai per mėnesį ar du valstybės institucijose pasibaigs tualetinio popieriaus atsargos. Karsonas pasigriebė šią smulkmeną ir sukūrė sąmojį. Po to jis atliko savo firminį veiksmą - smūgiavo nematomą golfo kamuoliuką, - ir padarė reklaminę pertraukėlę, po kurios tęsė savo šou.
Tauta reagavo kitaip. Dvidešimt milijonų žiūrovų puolė į paniką. Kitą rytą šimtai tūkstančių paklaikusių pirkėjų išsirikiavo prie Amerikos prekybos centrų, puolė prie popieriaus lentynų ir tualetinio popieriaus rulonų, kovodami dėl didesnių pakuočių. Praėjimuose vyko peštynės, prie kasų žmonės stumdėsi. Kai kurių parduotuvių vadovai bandė riboti pardavimus, leisdami vienam asmeniui pirkti tik keturis rulonėlius, tačiau jie nebuvo paruošę sistemos, padedančios kontroliuoti, kiek kartų pirkėjas grįžo, o daugelis grįžo ne kartą. Iki gruodžio 20 dienos popietės, praėjus vos dvidešimčiai valandų nuo lengvabūdiškos komiko pastabos, Amerikoje buvo išparduotas tualetinis popierius. Džonio Karsono improvizuota išdaiga įžiebė visos tautos pamišimą.
Dažnai ir mes lengvai patikime žiniomis apie stygių. Panašu, jog turime įgimtą nerimą, kai kalbama apie trūkumą. Mano supratimu, tai glūdi mumyse nuo vaikystės.
Daugelis mūsų gyvename bijodami, kad laikas jau eina į pabaigą. Tačiau mes, tu ir aš, esame amžinybės paveldėtojai. Mums nepritrūks dienų. Tik turime teisingai jas skaičiuoti.
Iš žrn. „Christianity Today" (2006 m. vasaris)
vertė Eglė Junevičiūtė
