Pasaulyje daug neteisingų dalykų, bet dėl vieno skųstis negalime: kiekvienam iš mūsų Dievas padalijo po dvidešimt keturias valandas per parą. Tačiau gal dėl vis labiau skubančios visuomenės įtakos, mes pradedame galvoti ir veikti taip, lyg Dievas šioje sferoje būtų staiga ką pakeitęs.
Jau įpratome girdėti: „Man nepakanka laiko per dieną padaryti viską, ką reikia", „Tiesiog nežinau, kur dingsta laikas", „Pabandysiu rasti laiko, tačiau dabar jo visiškai neturiu"... Šiomis dienomis dauguma žmonių jaučia laiko trūkumą. Jiems atrodo, kad paroje per mažai valandų. Gyvenimas kelia daug reikalavimų ir mes esame per daug užimti.
Mūsų pokalbiuose gausu frazių, atspindinčių spartų dabartinių laikų tempą. Be jau anksčiau minėtų teiginių, mes dažnai kalbame apie piko valandas ar liepiame šeimos nariams judintis, nes reikia paskubėti. Mes nuolat vartojame žodžius skubus, pirmumas ar neatidėliotinas. Buvo laikai, kai gyvybiškai svarbią informaciją perduodavome siųsdami telegramas. Šiandien turime ne tik telefoną, faksą, elektroninį paštą ir internetą, bet ir pirmenybinį paštą, netgi skubių siuntų tarnybas, kurios jau kitą dieną gali pristatyti svarbų dokumentą ar siuntinį už tūkstančių kilometrų.
Atrodo, jog turėdami šiuolaikinius patogumus ir taip sparčiai vystantis technologijoms, turėtume turėti daugiau laisvo laiko nei bet kada istorijoje, tačiau iš tikrųjų yra priešingai. Dauguma žmonių lekia kaip akis išdegę ir negali net atsikvėpti. Ironiška...
Robertas Banksas šiuo klausimu turi įdomų pastebėjimą: „Krikščionims tvarkyti laiką dažnai sekasi blogiau nei daugeliui žmonių. Ypač jei jie gyvena dideliame mieste, užima vadovaujančias pareigas, yra tam tikrų sričių specialistai arba tvarko namų ūkį ir dar dirba antraeilėse pareigose. Krikščionys arba žmonės, užaugę krikščioniškoje aplinkoje, rimčiau žiūri į savo darbą nei kiti. Didelę reikšmę jie teikia ir šeimyniniams įsipareigojimams, jie yra ir bendruomenės ar labdaringų organizacijų priešakyje. Dėl šių įsipareigojimų darbui, bendruomenei ir šeimai, kaip sakė mano vyriausiasis sūnus, krikščionys yra panašūs į traukinius - visada juda, visada skuba ir... visada vėluoja".
Šio straipsnio tikslas
Šio straipsnio sumanymas tikrai nėra apkrauti krikščionis dar labiau. Mums nereikia dar labiau užsiėmusių žmonių. Mums reikia išmokti geriau panaudoti laiką, derinant tai su bibliniu požiūriu į laiką žemėje, atsižvelgiant į tai, kas mes, krikščionys, esame, kur esame ir kodėl čia esame, ko turime ir ko neturime tikėtis iš šio pasaulio.
Daugelis iš mūsų suvokiame, kad laikas yra tam tikri ypatingi ištekliai. Laiko neįmanoma kaupti kaip pinigų ar sandėliuoti kaip žaliavų. Patinka ar nepatinka, mes priversti šiuos išteklius leisti, nustatyta norma - 60 sekundžių per minutę. Laiko negalima įjungti ar išjungti kaip mašinos ar pakeisti kaip žmogaus. Tai nesugrąžinama.
Be abejo, laikas yra ištekliai, ir mes neturime švaistyti Dievo mums duoto laiko. Raštas atkreipia į tai dėmesį. Tačiau ar žaidimai, laisvalaikis, poilsis ar paprasčiausias rožių uostymas yra laiko švaistymas? Vargu. Tačiau mes priėjome tašką, kai siekiama, jog net laisvalaikis turėtų praktinę naudą. Mes žiūrime į laisvą nuo darbo laiką kaip į priemonę, padedančią efektyviau dirbti ar tarnauti. Galbūt tai iš dalies ir gerai, tačiau ar nenuėjome per toli?
Norėdamas atkreipti mūsų dėmesį į mokymosi atsipalaiduoti bei džiaugtis laisvalaikiu svarbą ir poreikį, Čarlzas Swindollas rašo: „Greitai darbas taps pagrindiniu Amerikos krikščionių tapatybės šaltiniu. Atsakymas į beveik visas mūsų problemas (mes taip esame mokomi) yra „daugiau dirbk". Ir dar „paspaudžiama": „Tu iš tiesų tarnauji Viešpačiui tik tada, kai nuolat veržiesi dirbti sunkų darbą". Žodžiu, vadovaukis senu posakiu: „Verčiau sudegti nei surūdyti" (Ch. Swindoll, Leisure, 1981, p.1).
Problema, su kuria šiandien susiduriame, nėra laiko kiekis, kurį visagalis Dievas mums paskyrė, bet mūsų požiūris į laiką ir į patį gyvenimą, ir kaip mes naudojame turimą laiką.
Amžinojo Dievo laikas neriboja. Jis yra laiko valdovas. Su Juo viena diena yra kaip tūkstantis metų ir tūkstantis metų kaip viena diena (1 Tim 1, 17; 2 Pt 3, 8). Praeitį, dabartį ir ateitį Jis mato kaip viena. Bet, skirtingai nuo Dievo, laikiną ir ribotą žmogų riboja dvidešimt keturios valandos per parą ir tam tikras gyvenimo dienų, kurias jam paskyrė Dievas, skaičius. Tačiau tai nereiškia, kad laikinas žmogaus gyvenimas yra nereikšmingas ir neturi tęsinio amžinybėje. Taip, Biblija moko, kad laikas yra turtas, už kurį visi esame atsakingi prieš Dievą, tačiau jei nebūsime rūpestingi, galime įkliūti į vakarietiško mąstymo, kai laikas vertinamas tik pagal praktinę naudą, kai darbas ir pasiekimai yra pats svarbiausias tikslas, spąstus. Patekę į šiuos spąstus, mes prarandame gebėjimą paprasčiausiai džiaugtis Dievu, žmonėmis ir Dievo duotu gyvenimu.
Vėlgi čia, kaip ir visais gyvenimo atvejais, mums reikia biblinės pusiausvyros. Be šios pusiausvyros mes tapsime karštligiški, griežtai įstatymo besilaikantys džiaugsmo žudikai ir naikinsime savo sugebėjimą būti tokiais žmonėmis, kokius Dievas mus sukūrė.
Laiko tironijos problema
Užuot padarę laiką draugu, mes pavertėme jį tironu, ir leidome šiam tironui įsibrauti bei viešpatauti mūsų gyvenime. Jei atidžiai įsižiūrėsime, pamatysime aiškų nuosmukį mūsų visuomenės gyvenime ir žmonių santykiuose, kurį atnešė laiko tironija ir mūsų nesugebėjimas suvokti laiko reikšmės iš biblinės perspektyvos.
Dėl šios priežasties mūsų susitikimai su kitais žmonėmis tampa vis trumpesni ir dalykiškesni. Mes verčiau buriamės į draugijas nei puoselėjam tarpusavio santykius, verčiau susilaikom nei atsiveriam, verčiau praeinam ar praslenkam vienas pro kitą nei sustojam ir kurį laiką užtrunkam. Mūsų artimų draugų ratas mažėja, vedybinio gyvenimo kokybė prastėja (Robert Banks, The Tyranny of Time: When 24 Hours Is Not Enough, 1983, p.51).
Išvystyti gyvybiškai svarbius santykius su žmonėmis užima be galo daug laiko, ir dėl savo vartotojiško ir į gamybą nukreipto mąstymo mes linkę „pataupyti" savo laiką, reikalingą užmegzti gilius santykius su šeima ir draugais.
Šiuose laiko gniaužtuose pavojingai suspaustas ir bažnyčios gyvenimas. Daugybė susirinkimų, programų ir tarnavimų ragina Kristaus kūną bėgti, bėgti, bėgti ir veikti, veikti, veikti. Rezultatas - susilpnėję santykiai su Dievu, vienas su kitu, sutrumpėjęs laikas pamąstyti, medituoti ir suvokti Dievo tiesą. Bėgdami šiose nuolatinėse lenktynėse mes nebepajėgiame suvokti, kas esame, kodėl čia esame ir dėl ko mes bėgame.
Laikas Biblijos požiūriu
Šiuolaikinėje visuomenėje į laiką esame linkę žiūrėti kaip į abstrakčią sąvoką, tačiau kaip laiko sąvoka vartojama Biblijoje?
Senajame Testamente laikui įvardinti nėra bendro žodžio, taip pat nėra specifinių žodžių praeičiai, dabarčiai ir ateičiai apibūdinti. Dažniausiai žodžiu „laikas" verčiamas hebrajiškas žodis „ayt", kuris iš tikrųjų nurodo trumpą ar ilgesnį laikotarpį, kuriuo kas nors įvyksta (1 Sam 9, 16; Ekl 3, 1-8; Ezr 10, 13; 2 Krn 24, 11). Kitas žodis „olam" nurodo neišmatuojamą laiką praeityje (Ekl 1, 10) arba ateityje (Mch 4, 7). Kai tai nereiškia „amžinybės" begalybės prasme, tai rodo nesuvokiamą žmogui laiko tarpsnį. Dar vienas įprastas žodis „mo‘ed" reiškia „nustatytu laiku", t. y. tam tikram įvykiui numatytu laiku, pvz. šventė (Kun 23, 2. 4). Taigi matome, jog senovės Izraelyje laikas buvo ne abstrakti sąvoka, bet su tam tikrais įvykiais susijęs laikotarpis.
Taip Biblija pabrėžia ne abstrakčią laiko trukmę, bet veikiau Dievo duotą tam tikrų istorijos momentų turinį. Šį požiūrį į laiką galima pavadinti linijiniu, priešingai cikliškam požiūriui į laiką, kuris buvo būdingas senajame pasaulyje: Dievo tikslas juda į tobulumą, prie pabaigos; viskas ne tik tęsiasi ar grįžta į tašką, iš kurio išėjo. Tačiau biblinio požiūrio į laiką pavadinimas „linijiniu" nereiškia, kad laikas ir istorija teka neišvengiama seka. Biblija pabrėžia „laikus", momentus, kai Dievas pats apreiškia savo tikslus pasauliui (pvz. Viešpaties diena).
Laiko tvarkymo principai
Mane šiek tiek stebina, kad ištraukų, tiesiogiai kalbančių apie laiko naudojimą, yra mažai, palyginus, tarkime, su ištraukų, kalbančių apie pinigų tvarkymą, skaičiumi. Nemažai ištraukų skirta sveikatai bei pinigams ir tik kelios - laikui. Galbūt mano nuostabą galima susieti su šiuolaikine laiko vadyba ir tuo, kad į laiką žiūrime kaip į pinigus.
Faktas, kad laiko klausimui skirtų ištraukų yra mažiau, nereiškia, kad nesvarbu, kaip mes laiką naudosime. Tačiau tai leidžia pamatyti, kaip stipriai vakarų visuomenė akcentuoja laiką, ir kaip mes susirūpinę, kad išleistume šią prekę, kol dar jos nepraradome.
Šiuolaikinį vakarietišką požiūrį galima pailiustruoti skirtingose kultūrose egzistuojančiais skirtumais. Pavyzdžiui, R. Banksas pastebi: „Jei anglai sako, jog laikrodis „bėga", tai ispanai apie laikrodį sako „eina". Tai atskleidžia, kaip žmonės žiūri į gyvenimą. „Jei laikas juda greitai, kaip mano anglosaksai, mes turime skubėti ir panaudoti jį prieš jam praeinant. Jei laikas eina, kaip sako ispaniškai kalbantys žmonės, į jį galima žiūrėti laisviau."
O kaip tvarkyti laiką moko Dievo žodis?
Biblijos pamokos
Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! (Ps 90, 12). 90 psalmę sudaro 2 dalys: apmąstymas (1-11 eil.) ir malda (12-17 eil.). Malda išplaukia iš psalmininko pamąstymų apie Dievo didybę, Jo amžinumą ir visiškai priešingą žmogaus trapumą, nuodėmingumą ir laikinumą. Šioje psalmėje Mozė meldė, kad jo apmąstymai taptų realybe, svarbiausia - kad jis sugebėtų Dievo duotą gyvenimą nugyventi prasmingai ir kad Dievas galėtų įtvirtinti ar padaryti jo rankų darbus sėkmingus (17 eil.). Jis norėjo, kad jo gyvenimas Dievo akyse turėtų amžiną vertę, tačiau labiausiai troško suvokti laiko šioje žemėje vertę ir tikslą. Žmogaus problema yra tai, kad jis linkęs gyventi šia akimirka, nemąstydamas apie amžinybę.
Ką reiškia branginti laiką? Svarbu ne tik suvokti gyvenimo trumpumą, bet ir apytikslį likusių dienų skaičių. Suvokdamas savo gyvenimo trukmę, žmogus meldė, kad galėtų mėgautis Dievo išminties lobiais, gyventi išmintingai, apdairiai vaikščiodamas Dievo išminties šviesoje (Ef 5, 15-18).
Skaičiuoti dienas reiškia įvertinti, kur ir kaip mes leidžiame savo laiką. Jei esame per daug užsiėmę ir neturime laiko Dievo žodžiui, turime savęs paklausti, kodėl taip yra. Leiskite man nurodyti keturias priežastis, kodėl žmonės yra per daug užsiėmę, tačiau, jei kalbėtume apie amžinybės vertybes ar Dievo valios vykdymą, nieko nelaimi.
(1) Žmonės gali būti užsiėmę dėl savo egoizmo. Žmonės nori atrodyti svarbūs. Mūsų visuomenėje pergrūsta dienotvarkė, neįtikimas darbo valandų skaičius ir aukšti reikalavimai tariamai rodo, kaip gerai žmogui sekasi arba koks reikšmingas jis yra. Mes pradėjome vertinti žmones, įskaitant ir save, pagal veiklą ir darbus, todėl ir perpildome savo dienotvarkę.
(2) Užimtumu žmonės kartais nori pridengti tinginystę. Dalyvavimas daugelyje užklasinės veiklos užsiėmimų kartais gali būti bandymas išvengti svarbesnės ar sunkesnės atsakomybės. Tai ypač tinka kalbant apie pastorius. Kai kurie iš jų verčiau užsiims visokiais kitais reikalais nei atsidės kruopščioms Biblijos studijoms ar Rašto apmąstymams. Jei pastorius neskiria laiko Žodžio pažinimui ir studijoms, kaip jis gali vesti žmones prie ramių ir tylių Dievo žodžio vandenų? Šis principas tinka visiems.
(3) Žmonės gali būti užimti dėl godumo. Žmonės yra godūs arba materialistai. Šeštame evangelijos pagal Matą skyriuje randame klasikinį šios problemos komentarą. Žmonės yra nepaprastai užimti, nes apvertė vertybes aukštyn kojomis ir niekada nepasitenkina, jiems niekada nėra gana. Dėl to jie nuo ryto iki vakaro ir triūsia. Jei šiemet jie uždirbo 70 000 dolerių, tai kitais metais šiek tiek daugiau padirbėję jie uždirbs 90 000 dolerių. Pinigų troškimas - tai tik viena pusė. Žmogų užvaldyti gali ir valdžios, šlovės, aukštesnių pareigų ar saugumo godulys.
(4) Žmonės gali būti užsiėmę dėl to, kad jiems labiau rūpi patikti žmonėms nei patikti Dievui. Jie neišmoko pasakyti „ne", kuris yra labai svarbus, norint teikti pirmumą tam, kas vertinga Dievo akyse. Jei mes neplanuojame savo tvarkaraščio ir nenusprendžiame, ką turėtume daryti, o ko - ne, už mus nuspręs kiti. Mūsų užimtumas veikiau gali būti tam tikra išdavystės forma nei pasišventimas. Tai puikiai iliustruoja Apd 6, 1-7. Ieškodami būdų, kaip atsakyti į žmonių poreikius, apaštalams visų pirma iškilo problema - kaip pagal biblinius principus nustatyti prioritetus. Jie sakė: Nedera mums palikus Dievo žodį tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, išsirinkite iš savųjų septynis vyrus <...>. Mes juos paskirsime tam darbui (Apd 6, 2-3). Užuot ėmęsi papildomų darbų, šalia jau turimos atsakomybės, jie pavedė šį darbą kitiems. Bibliniai prioritetai ir Dievo valia kiekvienam iš mūsų atskirai labiau nei žmonių norai ar netgi poreikiai turi lemti, kuo mes užsiimsime.
Skaičiuoti savo dienas taip pat reiškia leisti laiką kokybiškai. Dažnai praleisto laiko kiekis nėra toks svarbus, kaip praleisto laiko kokybė. Mes turime nuspręsti, ne tik kur eina mūsų laikas, tačiau kaip ir kodėl mes jį praleidžiame. Ar tai kokybiškai praleistas laikas? Ar Dievo žodžiui ir kitiems sumanymams, reikalaujantiems rimtų apmąstymų ir budrumo, skiri laiko, kai esi pilnas jėgų? Kai leidi laiką su šeima, ar tavo mintys ir širdis nenuklysta kur kitur? Esi išsiblaškęs? O apie ką iš tikrųjų mąstai, kai esi, pavyzdžiui, bažnyčioje?
Mums reikia apgalvoti savo laiko panaudojimo motyvus ir tikslus. Viskas, ką mes, tikintieji, darome, turi padėti įgyvendinti biblinius tikslus. Mums reikia išsikelti (a) artimiausius, trumpalaikius tikslus, (b) tarpinius siekius ir (c) ilgalaikes misijas. Apie tai turėtų suktis viskas, ką darome, kaip leidžiame savo laiką: tiek darbas, tarnavimas, tiek poilsis, atsipalaidavimas ir pramogos.
Kai kurie didieji mąstytojai ir išradėjai kartais eidavo trumpam nusnūsti. Kodėl? Tai jiems padėdavo mąstyti ir efektyviau išnaudoti laiką. Jie buvo tikslo siekiantys žmonės.
Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos. Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia (Ef 5, 15-17).
Apaštalas ragina mus būti budrius, nes laikmetis, kuriuo gyvename, yra piktas. Šis graikų kalbos žodis reiškia „nuodėmingas, piktas, blogas, niekingas, bevertis, ydingas, išsigimęs".
„Piktuoju" yra vadinamas šėtonas ir, akivaizdu, kad šiomis dienomis būtent dėl jo, kaip šio amžiaus viešpaties, veiksmų nepaprastai padaugėjo blogio (Jn 12, 31; 14, 30; Ef 2, 2; 6, 12). Dienos vadinamos piktomis, nes šiandien gausu griaunančių ir Dievo tikslams besipriešinančių idėjų, vertybių ir įpročių, šėtonas yra sumanęs daug apgaulių ir pagundų, kad tik atitrauktų žmones nuo Dievo ir Jo valios (2 Tes 2, 10; 2 Tim 2, 26; Apr 12, 9).
Kristaus gyvenimo principai
Ar esate kada pažvelgęs atgal ir supratęs, kad traukiate kai ką panašaus į ilgą traukinį - ištisus vagonus prikrautus nebaigtų užduočių, darbų, kuriuos tikrai norėjote užbaigti, tačiau jie nebaigti taip ir velkasi iš paskos? Nėra abejonių, kad vienas ar du tų vagonų pilni kaltės ir nusivylimo jausmo, kad darbų visada yra daugiau nei gali nuveikti. Ar kada stebėjotės, kur išgaravo jūsų laikas? Mes norėtume, kad diena turėtų daugiau valandų, bet tai neįmanoma, tiesa? Kiekvienam mūsų Dievas skyrė dvidešimt keturias valandas per parą ir nė minutės daugiau. Akivaizdu, kad dvidešimt keturių valandų mums pakanka, kad padarytume tai, kam Jis mus yra pašaukęs. Ne laikas yra problema.
Tai kur tada slypi problema? Vienas iš atsakymų galėtų būti geras organizavimas ir tinkamas laiko paskirstymas. Žinau, kad vienas perkamiausių dalykų kanceliarijos parduotuvėse yra darbo kalendoriai. Be abejo, jie yra naudingi ir reikalingi. Pats tokį turiu. Tačiau problema slypi ne čia, nes daugelis žmonių, velkančių tuos nebaigtų darbų vagonus, yra patys organizuočiausi žmonės pasaulyje. Problema yra kur kas gilesnė ir painesnė.
Tiesa yra tokia: darbų visada bus daugiau nei galėsime jų padaryti, nesvarbu, apie ką kalbėtume - poreikius, darbą, laisvalaikį, keliones ar ką kita. Tačiau, kad ir kaip būtų, poreikis nėra pašaukimas. Viešpats Jėzus, kuris tarnystei žemėje teturėjo maždaug trejus metus, galėjo būti labai nusivylęs, tačiau neatrodo, kad Jis kada būtų jaudinęsis dėl laiko trūkumo ir neatliktų užduočių. Gelbėtojo gyvenimo studijos rodo, kad nors Jis būdavo nepaprastai užsiėmęs ir dažnai dienos pabaigoje išsekdavo, Jo gyvenimas niekada nebuvo karštligiškas bėgimas ar skubėjimas. Atrodo, Jam visada užtekdavo laiko mylėti ir tarnauti žmonėms, kartais daugiau laiko praleidžiant tik su vienu žmogumi, kad ir su moterimi prie šulinio. Dienotvarkės pertraukimus Jis priimdavo kaip Dievo suteiktas galimybes. Tokį atvejį randame evangelijos pagal Morkų 6 skyriuje. Jis ketino pasitraukti į nuošalią vietą šiek tiek pailsėti, tačiau pamatė paskui Jį sekančius žmones ir Jam jų pagailo, nes jie buvo lyg avys be piemens. Jis panaudojo šią situaciją kaip galimybę mokyti žmones ir kai ko pamokyti savo mokinius (Mk 6, 30-44).
Taigi pamąstykime apie Viešpaties tarnavimą. Jam nepaprastai rūpėjo žmonės ir jų skausmas. Jis buvo pilnas užuojautos, tačiau be tų šimtų, kuriuos Jis išgydė, buvo tūkstančiai tų, kurių Jis nepagydė ar kuriems nepatarnavo. Ar jie Jam nerūpėjo? Jis žinojo, kad poreikis nėra pašaukimas. Jis gyveno priklausydamas nuo Tėvo ir Jo laiko, ir tarnavo pagal Tėvo nurodymus ir valią. Turbūt aiškiausiai tai iliustruoja ištrauka iš evangelijos pagal Morkų: Vakare, saulei nusileidus, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius. Visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daug sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų ir neleido demonams kalbėti, nes jie pažino Jį. Anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi. Simonas ir buvę su juo nusekė iš paskos ir, suradę Jį, pasakė: "Visi Tavęs ieško". Jis atsakė: "Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs". Ir Jis pamokslavo jų sinagogose po visą Galilėją ir išvarinėjo demonus (Mk 1, 32-39).
Šioje ištraukoje aiškiai matyti, kad Jėzui rūpėjo žmonės, kuriems reikėjo Jo patarnavimo. Petras sako, kad Jo ieškojo visi, tačiau nors Jis buvo pats Dievo Sūnus, Jis niekada neveikė tik suvokęs poreikį, vadovaudamasis savo užuojauta, sugebėjimais ar norėdamas pasirodyti reikšmingas. Jis buvo susidėliojęs prioritetus - svarbiausi dalykai Jam būdavo svarbiausi. Jis skyrė laiko pabūti vienas su Tėvu (35 eil.), siekė suprasti Tėvo valią bei Jam suteiktas galimybes ir vykdė Tėvo valią. Simonas elgėsi kaip ir būdinga žmonėms, ir tai puikiai iliustruoja mūsų problemą. Nors Simonas niekada nemanė, kad Viešpats nesirūpina, galima numanyti, kad į Viešpaties pasitraukimą, laiką, praleistą vienam maldoje, Simonas žiūrėjo kaip į nenaudingą dalyką, kaip į neteisingai sudėliotus prioritetus, nors iš tikrųjų buvo priešingai.
Simonas matė tik poreikius. Jėzus taip pat matė poreikius, tik matė juos Dievo valios šviesoje. Simonui darė įspūdį tai, kokie jie yra reikalingi - tiek daug žmonių ieškojo Viešpaties ir Jo mokinių. Simoną turbūt įkvėpė akivaizdžių rezultatų troškimas, išgydytų žmonių skaičius, tačiau Viešpačiui tai įspūdžio nedarė.
Jėzui iš tikrųjų suspaudė širdį dėl skausmo, kurį Jis pamatė Simono uošvės namuose ir Jis, žinoma, tai atnešė Tėvui. Tačiau melsdamasis Jis suprato, jog Jam reikia pasitraukti nuo šių poreikių ir eiti toliau pamokslauti į artimiausius miestus. Kodėl? „Nes tam Aš esu atėjęs", - pasakė Jis. Jis žinojo Dievo valią savo gyvenimui ir nesidavė sulaikomas, nors ir skaudėjo širdį dėl aplinkui esančių žmonių naštų. Jis tiesiog žinojo Dievo valią ir laikėsi prioritetų. Nors Jo žemiškojo tarnavimo pabaigoje, visiškai prieš nukryžiavimą, pasaulyje tebebuvo daugybė poreikių turinčių žmonių, Jis galėjo melstis: Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti (Jn 17, 4). Dievas davė Jam pakankamai laiko, kad padarytų tai, kam buvo pašauktas ir kas iš tikrųjų buvo svarbu. Už Jėzaus nugaros nebuvo jokių nebaigtų uždavinių prikrautų vagonų.
Visai nesvarbu, kokie apdovanoti ir stiprūs esame, mes niekada nesugebėsime atsakyti į kiekvieną poreikį ar atlikti visus darbus, kuriuos, manome, reikia atlikti. Tačiau galime rasti laiko ir sugebėjimų atlikti tai, ką Dievas mus šaukia padaryti.
Tai kodėl mes traukiame traukinį, pilną nebaigtų uždavinių, kaltės ir nusivylimo? Mes gyvename visuomenėje, kuri garbina darbą. Darbą ir darbo pasiekimus ši visuomenė pavertė svarbiausiu išsipildymo, saugumo ir pasitenkinimo šaltiniu. Daugelis išsikėlė tokius nerealius standartus, kad jiems išsivystė neurotiška pareiga gaminti ir veikti. Tai tapo svaiginamu narkotiku, vartojamu, kad pakiltų į viršūnes. Tačiau iš kur toks neįveikiamas poreikis? Jį neabejotinai įkvepia gerovės troškimas, troškimas turėti tai, ką turi kiti, turėti daugiau nei turi kiti, noras gerai jaustis arba ką nors kam nors (tėvams, o gal ir sau patiems) įrodyti. Apaštalas Petras vadina tai „kūno geiduliais, kurie kovoja prieš sielą".
O kas yra ta sėkmė, kurios žmonės vaikosi? Pasaulio terminais tariant, tai - pareigos, jėga, prestižas, malonumai ir turtai, arba protas, pinigai, grožis, o mūsų atletų pasaulyje - raumenys... Neseniai perskaičiau intriguojantį teiginį: „Sėkmė - tai pagunda, spąstai, svaigulys ir raminamieji. Tai gundo, žavi, įtraukia ir supančioja. Tai kuras, varantis atviros rinkos ekonomikos variklį. Tai prasideda kaip užsiėmimas, bet ilgainiui tampa nuolatiniu rūpesčiu. Ir mes to norime."
Ironiška, bet kad ir kiek žmogus padaro, pasiekia ar turi, jam atrodo, kad to negana. Todėl nieko keista, kad taip mąstantiems ar apsvaigusiems žmonėms atrodo, kad jiems trūksta laiko. Jie siekia niekur nevedančio tikslo, lipa kopėčiomis, atremtomis ne į tą sieną...
Išvados
Gerai tvarkyti Dievo duotą laiką nereiškia skaičiuoti minutes. Mums reikia išmintingai naudoti savo laiką, bet dar svarbiau suvokti laiką, suprantant didžius Dievo veiksmus istorijoje - praeityje, dabartyje ir ateityje - taip, kaip tai atskleidžia Raštas - užrašytas Dievo planas. Kaip jau minėjau pradžioje, mokymo teisingai tvarkyti laiką tikslas nėra padaryti krikščionis dar labiau užimtus. Svarbu išmokti geriau išnaudoti laiką, vadovaujantis bibliniu požiūriu, atkreipiant dėmesį į tris svarbius dalykus.
(1) Kaip parašyta 1 Petro laiške, mes turime suvokti, kas mes, krikščionys, iš tikrųjų esame. Esame Dievo vaikai ir dangaus piliečiai - tremtiniai, svečiai ir ateiviai. Pasaulis gyvena kaip žemiečiai, ieškantys gyvenimo tikslo ir prasmės tik šiame pasaulyje. Mes, krikščionys, turime priimti ir įtvirtinti šį naują požiūrį į laiką, taikyti tai savo gyvenime.
(2) Laiškuose romiečiams ir efeziečiams Paulius primena, jog turime tiksliai suprasti, kur mes esame. Mes gyvename laiku, kurį Paulius apibūdina kaip tamsą ar naktį, kaip piktojo laiką. Viskas šiame pasaulyje siekia priversti mus gyvenimą šioje žemėje padaryti svarbiausiu savo siekiniu. Todėl turime būti budrūs ir saugotis, kad teisingai naudotume Dievo duotą laiką šioje žemėje ir išvengtume piktojo spąstų.
(3) Turime ir atsakyti į klausimą - kodėl mes čia esame. Mes esame Kristaus pasiuntiniai, pašaukti įvykdyti pasaulinę misiją - padaryti mokiniais visų tautų žmones nuo Jeruzalės (savo namų) iki tolimiausių žemės pakraščių (Mt 28, 19-20; Apd 1, 8). Mes čia tam, kad atstovautume Gelbėtojui, šlovintume Dievą ir amžinai Juo džiaugtumės.
Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5, 20). Todėl ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei (1 Kor 10, 31). Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4).
vertė Jurga Domarkaitė
