Taip jau nutinka, kad į šį ir kitus Viešpaties įsakymus žiūrime kaip į mums užkrautą pareigą nešti sunkią, prie žemės traukiančią naštą, kurią sukandę dantis, išmušti raudonio, pasruvę prakaitu tempiame, neretai net nesusivokdami kodėl. Vienintelis paaiškinimas - taip reikia, nes taip parašyta. Neretai mes, krikščionys, gyvenimą su Viešpačiu, Jo mokymą paverčiame privalomų taisyklių rinkiniu. Apsivelkame „krikščioniškai dabintą" savo pasaulėžiūros rūbą, pripažįstame ir vykdome kai kurias Šventraščio normas ir manome, jog tai ir yra krikščionybė, o mes - krikščionys. Tokios mintys ramina ir glosto, tačiau ar ir Viešpats tuo patenkintas? Ar Jo tikslas - sukaustyti mus savo įsakymais, padaryti iš mūsų robotus, kurie mechaniškai kartotų maldas, Biblijos eilutes, lankytų bažnyčios susirinkimus, švelniai kalbėtų su aplinkiniais, sąžiningai dirbtų? Visa tai, be abejo, yra gėris, tačiau - apkartęs gėris, jei jame meilę pakeičia „privalu" motyvacija. Nenoriu pasakyti, kad Dievo įsakymai nesvarbūs ir kad neturime jausti pareigos jų laikytis. Pati „įsakymo" sąvoka suponuoja atsakomybę jo laikytis, bet tai turi būti ne vergiška, o iš nuoširdžios meilės Viešpačiui kylanti pareiga - gyvenimo pagal Jo žodžius pagrindas. Pakalbėkime apie tai plačiau.
Pirma meilė, o ne įsakymas
Tokį teiginį galime nesunkiai pagrįsti paklausę, ar Dievas būtų patenkintas, jei nekreipdami dėmesio į Jį kaip Asmenį būtume susitelkę vykdyti Jo potvarkius (net nekeldami klausimo, ar nebendraudami su Juo pajėgūs juos vykdyti)? Vedę vyrai turbūt pastebėjote, kad žmonoms nepakanka, jog pripildote šaldytuvą maistu, nuperkate naujus batelius, laikotės visų tvarkos prisakymų buityje ir net kartais įteikiate gėlių - joms žūt būt reikalingas tik jai vienai skirtas jūsų dėmesys, išklausymas, pokalbis. O kaip su vaikais? Ar kuriam iš tėvelių yra pavykę patenkinti vaikų bendravimo poreikį užverčiant juos žaislais, kompiuteriais, telefonais, ledais ar vis naujais filmukų ir žaidimų įrašais? Neabejoju, kad ne. Net ir tokioj dovanų gausoj vaikams labiausiai rūpėsite jūs - jie netvers džiaugsmu jums kartu su jais dėliojant dėlionę, vartant knygelę, išklausant paskutines naujienas iš mokyklos, stipriai priglaudžiant ir pasakant, jog juos branginate.
Tad nejaugi Dievas, įdėjęs į mus bendravimo troškulį, pats yra abejingas bendrystei su mumis? Anaiptol: Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu, Izraeli, aš kaltinsiu tave. Aš Dievas, tavo Dievas. Peikiu jus ne dėl jūsų aukų, nes jūsų deginamąsias aukas visuomet matau. Neimu iš jūsų ūkio jokio jaučio ar ožio iš jūsų gardų. Juk man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų. Žinau visus laukinius paukščius; visa, kas juda laukuose, yra mano. Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame. Argi aš valgau jaučių mėsą ar geriu ožių kraują? Atnašauk Dievui bendravimo auką ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam (Ps 50, 7-14 - LBD). Neaukojant bendravimo aukos, visos kitos aukos Dievo nežavi, nenustebinsime Jo niekuo. Prisiminkime ir paties Jėzaus priekaištą Efezo bažnyčiai, dariusiai daug gerų darbų, bet pamiršusiai patį svarbiausią - karštą pirmąją meilę savo Gelbėtojui: Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai. Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 2-4).
Taigi darbai nekompensuoja meilės - tik iš meilės darbai yra prasmingi. Kitu atveju jie beprasmiai. Žibintuvas, arba bažnyčia, be meilės Kristui bus patraukta. Nėra krikščionybės be nuoširdaus asmeninio ir bendruomeninio susidomėjimo Kristumi, bendrystės su Juo iš širdies į širdį, iš lūpų į lūpas. Martynas Liuteris yra pasakęs, jog krikščionybė - asmeninių įvardžių dalykas, t.y. kai Viešpats mums yra toks artimas ir toks realus, kad panašiai kaip apaštalas Tomas tariame: „Mano Viešpats ir mano Dievas!" Arba kaip Marija Magdalietė Jo ilgimės: „Paėmė mano Viešpatį <...> pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu". Ar galėtume kartu su šulamiete iš Giesmių giesmės knygos su švelnia meile nuoširdžiai sakyti: „Mano mylimasis yra mano, o aš - jo"? „Atgaivinkite mane vynuogėmis, sustiprinkite obuoliais, nes aš alpstu iš meilės" (Gg 3, 5). Gerai ir savęs paklausti - ar aš alpstu iš meilės Kristui? Ar gyvi manyje susižavėjimo, dėkingumo, pasišventimo Jam jausmai? Ar mąstau apie Jo auką ant kryžiaus, ar ji jaudina mane? Prisimenu, kaip pirmus kartus skaitant evangelijose apie Jėzaus kančios kelią, akys nevalingai sudrėkdavo nuo ašarų - taip skaudu buvo, kad Jam teko tiek iškęsti dėl manęs... Gal jau prie to pripratau..? Bet ar įmanoma prie to priprasti? O Jo žodžiai - ar jie man mieli, trokštami, saldūs? Gal jaučiuosi savimi patenkintas, nuobodžiauju, kai pats skaitau ar kas nors kitas skaito daugybę kartų girdėtą kurį nors Jėzaus palyginimą? Jeigu taip, jei meilės Viešpačiui jausmai yra apmirę, vadinasi atgiję kažkokie kiti jausmai, nes mes negalime likti bejausmiai, būtinai kažką mylėsime, kažką kita...
O kaip tokioj būsenoj krikščioniški darbai? Be abejo, sunki našta, varginanti rutina. Kur išeitis? Pamenu, kai draugavau su tuomet dar būsima savo žmona ir dėl jos buvau pasiruošęs su dideliu užsidegimu padaryti bemaž viską, ko tik ji pageidaus. Iš kur toks atsidavimas? Iš pirmosios meilės. Jei būsime pakerėti Viešpaties grožio, sujaudinti Jo palankumo ir geranoriškumo mums, uoliai remsimės ir Jo įsakymais, nes jie neatsiejami nuo Jo paties, mums gyvenimą nešantys ir ne taip jau sunkiai įvykdomi. Laikytis Dievo įsakymų pasiliekant Jo artume yra taip natūralu, palaiminga ir net paprasta, kaip gyvajam kvėpuoti. Tačiau kodėl dažnai pirmiau pabrėžiame, ką turime daryti, o ne ieškome susitikimo su Kristumi? Kodėl krikščionys akcentuoja taisykles, darbus, įsakymus, o nesirūpina įsižiūrėti ir pamilti patį Kristų? Negi Jo apreikšta valia yra akivaizdesnė negu Jis pats? Beje, nepažinę paties Viešpaties, niekuomet neįstengsime tinkamai suvokti ir Jo valios. Kodėl bendraudamas su tikinčiaisiais tik retai kada išgirsi susižavėjimo Viešpačiu šūksnius? Nejau Jis to nevertas? Štai Korės sūnūs gieda meilės giesmę Karaliui: Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę Karaliui. <...> Tu esi gražiausias iš žmonių vaikų: malonė Tavo lūpose! (Ps 45,1-2). Tikriausiai deramai neįsižiūrime į Neregimąjį, nors kaip tik tai esame raginami daryti: Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų (Hbr 3,1). Neabejoju, kad amžinybėje Viešpatį regint akis į akį, nereikės nusiteikinėti Jį garbinti, įtikinėti, kad Jis to vertas. Tikrai nežiovausime Jo sosto menėje, bet vėl ir vėl parpulsime Jam po kojų kaip tie dvidešimt keturi vyresnieji Apreiškimo knygoje. Garbinsime Jį nepalyginamai uoliau nei futbolo ar krepšinio sirgaliai, nuo kurių aistrų gauste gaudžia sausakimši stadionai ir sporto arenos, nes Jo šlovė tiesiog stulbins mus. Tačiau ir dabar tos šlovės blyksnis yra matomas - įsižiūrėkime!
Nejaugi mylėti Tobuląjį - vargas?
Žiūrint į bažnyčią kartais susidaro įspūdis, kad Dievas yra nuobodesnis nei daugybė tuščių žemiškų atrakcijų, atrodo, kad yra patrauklesnių užsiėmimų nei gėrėtis Kūrėju. Įvairios pramogos užima vis daugiau tikinčiųjų laiko, o laikas Viešpačiui negailestingai apkarpomas. Niekados taip nesielgtume, jei geriau Jį pažintume. Kodėl Marijai Magdalietei, stovinčiai ir verkiančiai prie tuščio Jėzaus kapo, nieku būdu nebūtumėme įsiūlę nė vieno iš tų malonumų liūdesiui išsklaidyti, kuriais mes įvairiname monotonišką savo kasdienybę? Todėl, kad ji gerai pažinojo Tą, kurį prarado, ir tik Jis galėjo grąžinti jai širdies linksmybę. Ar Marijai buvo nuobodu leisti laiką šalia tos šaltos, nebylios uolos net ir raudant? Manau, tikrai ne. Tomis akimirkomis jai neegzistavo niekas kita, net pasirodę angelai, ji buvo paskendusi savo Mylimojo ilgesy. Ir ji Jo sulaukė... Džiaugsmingai sušukusi - „Rabuni!"- ji puolė prie Jėzaus turbūt instinktyviai norėdama Jį sugriebti rankomis, kad daugiau Jo neprarastų, mat Jėzus ją sulaikė: „Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą" (Jn 20,17).
O mus ar traukia prie Kristaus žodžiais nenusakoma Jo buvimo palaima? Ar liečiamės prie Jo, regime ir klausomės Jo balso, kuris gaivina sielą, apsupa ramybe, nušviečia mintis, teikia saugumą ir užtikrintumą, kad pats Dievas budi prie mūsų gyvenimo kelio? Viešpats nėra nuobodus ir būti su Juo gera. Mylėti Jį nėra vargas. Juk Jis gražus, Jis tobulas. Ar sunku branginti tai, kas gera ir gražu? Jis tyras, šventas, teisingas, švelnus, ištikimas, gailestingas, atlaidus, kantrus. Jis pasiaukojančiai myli, užjaučia, guodžia, drąsina, išmintingai pataria, tėviškai rūpinasi. Mes nuolat esame Jo mintyse, Jis taip brangina mus, jog atidavė savo Sūnų mirčiai, kad turėtų mus amžiams. Visa tai girdėta daugybę kartų, bet įsiklausykime dar kartą, apmąstykime iš naujo. Tai laiko neįveikiama realybė. Vieno tereikia, kad gyvai gėrėtumėmės Viešpačiu, - įsižiūrėti į Jį. Tačiau bėda ta, kad mes jau seniai neįsižiūrime į daugelį dalykų. Ne vienas turbūt nepasakytume, kokios spalvos yra mūsų sutuoktinio ar vaikų akys. Kartą, važiuodamas pamokslauti į vieną bažnytėlę ir turėdamas dar šiek tiek laiko, girdėto pamokslo įkvėptas stabtelėjau pamiškėje tiesiog pasiklausyti kūrinijos. Tomis akimirkomis, kuomet klausiausi nuostabaus paukščių čiulbėjimo, akimis gaudžiau smagiai ore žaidžiančią drugelių porą ir su baugiu jauduliu gėrėjausi nepasiekiama ir neaprėpiama dangaus platybe, suvokiau, koks esu skurdžius savo kasdienybėje neatrasdamas laiko įsižiūrėti ir įsiklausyti į kūriniją, taip puikiai pamokslaujančią apie mano Kūrėją. Gyvendami visuotinio užimtumo, bėgimo, persidirbimo, daugybės nešamų atsakomybių laiku, dėl žmogiško ribotumo neįstengiame į viską įsigilinti, esame priversti tenkintis paviršutiniškumu, kuris, deja, neaplenkia ir mūsų vidinio gyvenimo. Neįsižiūrėdami tampame paviršutiniški ir dievotumu. Antuanas de Sen-Egziuperi „Mažajame prince" ironizuoja žmogišką pasinėrimą į skaitmenis arba pinigus, rūpesčius, dėl kurių jaučiamės labai solidūs, o iš tikrųjų nebeįžvelgiame tikros žmogiškos egzistencijos prasmės. Vaikui, Mažajam princui, „rimto" pono užimtumas pasirodo mažų mažiausiai keistas: „Aš žinau planetą, kurioje yra vienas toks tamsiai raudono veido ponas. Jis niekada nepauostė jokios gėlės. Niekada nepasižiūrėjo į žvaigždę. Niekada nieko nemylėjo. Niekada nieko daugiau nedarė, tik dėliojo vienus skaitmenis prie kitų. Ir visą dieną jis kartoja kaip tu: „Aš - rimtas žmogus! Aš rimtas žmogus!" Ir pučiasi iš puikybės. Bet tai ne žmogus, tai kažkoks grybas!"
Ką gi daryti, kad vieną dieną ir mes nevirstume „grybais", bet būtume žmonėmis pagal Dievo širdį? Nors tai, ką pasakysiu, mūsų gyvensenos kontekste nuskambės tikrai ironiškai, vis dėlto vienumos laikas ir tyla - vienos iš pagrindinių sąlygų, padėsiančių įsižiūrėti ir įsiklausyti į Tą, kurį siela myli. Girdžiu pasipylusių būgštavimų laviną, jog tai neįmanoma, tačiau išties, jei tik labai norėsime, bus įmanoma. Juk žmonės kažko labai norėdami padaro neįtikėtinus žygius, kad tai turėtų. Kuris iš mūsų, žinodamas, kad kiekvieną rytą lygiai penktą valandą sutartoje vietoje ras šimtą tūkstančių litų, nesikeltų ir neitų jų ieškoti? Neabejoju, kad uoliai ieškotume. O jei pasakytų, kad lauks Viešpats, kuris nesulyginamas su pragaištančiais pinigais, - ar eitume? Bet juk Jis laukia - visada ir visur. Tad sąmoningai ieškokime laiko ir tylaus kampelio bendrystei su Juo.
Pabaigai norėčiau pacituoti Motinos Teresės patirtį, kuria ji dalinasi knygoje „Beribė meilė": „Turime stengtis išmokti melstis. Svarbiausia yra tyla. Sielos malda yra visiška tyla. Tiesiogiai nepajusime Dievo buvimo be vidinės ir išorinės tylos. Todėl turime įprasti apvaldyti sielą, akis, liežuvį. Dievas yra tylos draugas. Mums reikia ieškoti Dievo, tačiau nerasime Jo triukšme, sumaištyje. Pažvelkime, kaip tyliai auga medžiai, gėlės, žolė. Pažvelkite, kaip tyliai teka žvaigždės, mėnuo, saulė".
Jei tyliai ir palengva skleidžiasi kūrinija, tai ir Kūrėjas klausysis ir kalbės tyloje. Uoliai grumkimės savo rūpesčiais perpildytoje kasdienybėje dėl vienumos laiko ir tylos gražiausiojo iš žmonių akivaizdoje! Tuomet patirsime tikrąjį krikščioniškojo gyvenimo žavesį. Juk Viešpats yra gražus...
