Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?" Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas Jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį". Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, Jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!" Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!" Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai ten sėdintiems; taip pat ir žuvis, kiek kas norėjo.
Kai žmonės pasisotino, Jis pasakė savo mokiniams: „Surinkite trupinius, kad niekas nepražūtų". Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalų pripylė dvylika pintinių trupinių, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra Tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį". O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną (Jn 6, 1-15).
Jie matė stebuklus
Dievo stebuklai iš tiesų nuostabūs. Kaip puiku, kai luošas, aklas, kurčias ar kitą baisią negalią turintis žmogus yra Dievo išgydomas. Manau, teisinga norėti, kad šiandien vyktų daugybė tokių stebuklų, ir giliai pasitikint laukti Dievo malonės pasireiškimų. Tačiau jokiu būdu jie neturi tapti pagrindiniu dalyku, dėl kurio sekame Kristumi. Stebuklai gali būti įtikėjimo priežastis ir atkreipti žmonių dėmesį į Kristų, bet tik kaip nuoroda į kai ką nepalyginamai didesnio ir svarbesnio nei patys stebuklai.
Skaitant pacituotas evangelijos pagal Joną eilutes nekyla nuostaba, kad Jėzaus daromi stebuklai traukė minias. Tačiau atidžiau įsiskaičius galima numanyti, kad eilučių autorių liūdina, jog minios neatpažino to didesnio, į kurį rodė jų matomi stebuklai.
Norisi prisiminti, kokio tikslo siekdamas apaštalas Jonas užrašė savo evangeliją: Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Jn 20, 30-31). Atrodytų, gerai žinoma eilutė, bet dažną kartą ji mums sukelia žymiai mažesnį jaudulį negu stebuklingas ligonio išgydymas. Kas nors gal net paklaustų: „O kodėl šie žodžiai turėtų mus labiau sujaudinti nei realus stebuklas"? Atsakymas būtų keistai paprastas: kalbėdamas apie gyvenimą, kurį atranda patikėjusieji Kristumi, apaštalas turi omeny amžinąją būtį, o amžini dalykai yra tikresni, vertingesni ir svarbesni už laikinuosius. Patys žodžiai „amžinasis gyvenimas" daugumai žmonių įgijo tokį keistą religinį atspalvį, kad iš tiesų jau nebekalba nei apie amžinybę, nei apie dievišką gyvenimą. Nuo jų nuolatos reikia valyti formalaus žinojimo dulkes ir juos pačius vėl ir vėl traukti iš mažo religinio pasaulėlio. Amžinasis gyvenimas nepalyginamai didesnis ir didingesnis už viską, ką mes matome mus supančiame pasaulyje. Jėzaus Kristaus daromi stebuklai visuomet rodo į tai, kad Jis pats yra tokio gyvenimo šaltinis. Neįmanoma atskirti Viešpaties daromų regimų ženklų nuo nematomo dvasinio pasaulio, į kurį jie rodo.
Ne kartą teko girdėti, kaip vieni žmonės kalba, kad Viešpats daro stebuklus paprasčiausiai norėdamas padėti žmonėms, kiti - kad Jo stebuklai yra tarsi reklaminiai ženklai, skirti tik tam, jog žmonės susimąstytų apie patį Dievą. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, šios dvi pusės yra neatskiriamos viena nuo kitos, nes ko verta laikina pagalba, jeigu ji nė puse lūpų neužsimena apie visai šalia esančią žymiai didesnę amžinąją. O kita vertus, regėdami stebuklus galime pajusti tą patį Dievo troškimą išgelbėti kritusius žmones, kuris visiškai atsiveria Jo amžinoje didybėje, nes ko verta amžinybė, jeigu visi jos žingsniai yra tik sausa priešrinkiminė aritmetika.
Taigi minios sekė paskui Kristų, nes matė Jo daromus stebuklus ligoniams, bet nesugebėjo suprasti, apie ką tie stebuklai kalba.
Iš kur imsime duonos
Šis Viešpaties Pilypui užduotas klausimas gali mus truputį sutrikdyti. Atrodo, tarsi Jėzus negražiai provokuotų. Kodėl Jis klausia Pilypo „Iš kur imsime duonos", kai pats žino, ką darys?
Atsakymą pasufleruoti mums gali vienas sakinys iš Evangelijos pagal Morkų, kuriuo evangelistas nusako mokinių reakciją į kitą stebuklą - Jėzaus ėjimą vandeniu, įvykusį naktį po duonos padauginimo: Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi, nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi (Mk 6, 51-52). Jeigu jie jau po to, kai buvo įvykęs duonos padauginimas, nesuprato, kokia šito stebuklo žinia, ir nesuvokė, kas iš tiesų yra jų Mokytojas, tai nieko nuostabaus, kad ir iki padauginimo jie nematė, kad viso gyvenimo Kūrėjas ir Šaltinis yra kartu su jais.
Pilypo atsakymas į Jėzaus klausimą parodo, kad jis vis dar gyveno savo žmogiškos patirties ir galimybių pasaulyje. Greičiausiai išgirdus Viešpaties klausimą jam pasidarė nejauku ir varginančios mintys užgulė protą: „Jau ir taip daug nepatogumų sukeliančią minią dabar dar kažkokiu būdu reikės maitinti. Iš kur paimti tiek pinigų? Mes išeikvosime visas turimas lėšas". Kitas mokinys, Andriejus, prakalbo apie vieno paauglio pietus - penkias miežines bandeles ir porą žuvelių. Tačiau žiūrint į tūkstantinę minią jo pasiūlymas jam pačiam pasirodė niekam tikęs.
Šitame pačiame skyriuje apaštalas Jonas užrašo Jėzaus žodžius apie tai, koks mūsų darbas iš tiesų patinka Dievui: Tai yra Dievo darbas: tikėkite tą, kurį Jis siuntė. Kiekviena pasitaikiusia proga Viešpats žadino savo mokinių nuovoką ir Dievui patinkantį pasitikėjimą. Jeigu pats gyvybės šaltinis klausia: „Kur paimsime duonos jiems pavalgydinti", būtų teisinga atsakyti nors Senojo Testamento pranašo žodžiais: „Viešpatie, Tu žinai".
Dar keli žodžiai apie Viešpaties rūpinimąsi mūsų pamaitinimu. Matydami įvairiausių maistinių augalų daugybę turėtume suvokti, kad Dievas pasirūpino mūsų maistu jau kurdamas šį pasaulį, ir tas Jo rūpestis niekur nedingo iki šios dienos. Jis pats mums nurodė kasdien prašyti duonos, kad galėtų jos duoti, ir mes nepamirštume, iš kur ji ateina. Tačiau visas mūsų maistas yra tik menkas palyginimas, kalbantis apie tikrąją duoną, kuri nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.
Dieviška pusiausvyra
Milžiniška minia buvo pasotinta. Sočiai pavalgė per penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Koks stebuklas, kokia gausa! Paauglio pietūs „užaugo¨ Viešpaties rankose. Tačiau visiems pavalgius, Jėzus liepė mokiniams surinkti likučius. Kam to reikia?
Šis įvykis padeda geriau pažinti mūsų Viešpatį, kuris duoda dosniai ir nepriekaištauja, tačiau tuščiai nešvaisto. Mes, žmonės, linkę į kraštutinumus: arba viską užspausti, arba švaistyti. Jeigu yra daug, tai jau nebereikia sveikos nuovokos ir galima nutrūktgalviškai lėkti vartotojų lenktynėse, išmetant dar gerus daiktus, nes jie morališkai atgyveno, vaikantis mados keičiant rūbus, nors juos dar galima dėvėti. O jeigu trūksta, tai užspaudžiame taip, kad užsidaro bet kokie gyvenimo šaltiniai.
Svarbu atsiverti Dievo Dvasiai ir įsižiūrėti į Jos rodomą gyvenimo kelią, kuriame yra ir gausa, ir santūrumas, nepaniekinant nei vieno, nei kito. Kai yra tik kelios bandelės dideliai miniai, atsiveria stebuklingi gausėjimo šaltiniai, kai visi sočiai pavalgė ir gausa liejasi per kraštus, reikia surinkti likučius.
Paskelbkime Jį karaliumi
Žmonės pavalgė ir staiga suprato: „Jis tikrai yra Tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį". Jiems kilo idėja paskelbti Jėzų karaliumi. Viskas lyg ir teisinga: kas daugiau gali būti karalius, jeigu ne Jėzus? Tik bėda, kad šis žmonių poelgis parodė, jog iš tiesų jie nieko nesuprato. Jie norėjo paskelbti karaliumi Tą, kuris jau buvo karalius. Jeigu žmonės iš tiesų būtų supratę, kas toks yra Jėzus, jie nebūtų pradėję jokios rinkiminės kampanijos, bet paprasčiausiai nusilenktų prieš Jį ir išsakytų savo norą sekti Juo bei paklusti kiekvienam Jo žodžiui.
Kokia baisi pagunda sekti Jėzumi, kaip sėkmingu politiniu lyderiu, pripažinti Jį, nes Jis mus aprūpino maistu ir sutvarkė mūsų socialinę buitį. Kadangi šie gyvenimo klausimai mums, žmonėms, atrodo labai svarbūs, mes taip greitai patikime populistine propaganda ir esame pasiruošę išrinkti karaliumi kiekvieną, kuris nemokamai maitina.
Tačiau Jėzaus visiškai nežavi kylantys Jo reitingai ir toks suaktyvėjęs žmonių politinis judėjimas. Viešpats trokšta, kad žmonės darbuotųsi dėl to, kas išlieka amžinajam gyvenimui. Jis atėjo apreikšti žmonėms Dievą, jų tikrąjį Viešpatį ir Valdovą.
Laikas su Dievu
Jėzus pasitraukė nuo susižavėjusios minios. Jis neieško žmonių šlovės. Jo neįkvepia kylantys reitingai ir nenuvilia krentantys. Laikas su dangiškuoju Tėvu Jėzui svarbesnis už laikino susižavėjimo apimtos minios liaupses. Nors buvo praūžusi įvairiausių įvykių pilna varginanti diena, Viešpats pasitraukė į kalną melstis.
Kaip norisi visuomet turėti pakankamai sveikos nuovokos ir neapleisti asmeninio bendravimo su savo Kūrėju bei Tėvu.
Mes visuomet turime laiko tam, ką manome esant iš tiesų vertinga. Todėl neišeina sakyti, kad neturime laiko pabūti su savo Viešpačiu. Teisingiau būtų prisipažinti, jog nesuprantame, kad asmeninis bendravimas su Dievu yra mūsų gyvybės šaltinis. Jeigu manome dėl daugybės darbų ir rūpesčių neturį laiko Dievui, gal teoriškai ir žinome, jog visas mūsų gyvenimas yra Dievo rankose, bet iš tiesų to nesuvokiame. Tuo labiau nesuprantame, kad tik Dievas teikia pasitikėjimą, ramybę bei gyvenimo džiaugsmą. Pabūti su Juo - tai pabūti su labiausiai mylinčiu, pačiu kilmingiausiu, teisingiausiu ir išmintingiausiu. Todėl Jėzaus pavyzdys turėtų padėti mums išlaikyti teisingą požiūrį.
Baigdamas norėčiau paraginti tiek save, tiek kiekvieną skaitantį teisingai suprasti Viešpaties ženklus ir atpažinti regimųjų stebuklų nuorodas į amžinuosius turtus. Viešpats atėjo, kad atvertų amžinąjį gyvenimą, ir kaip nesinorėtų tapti panašiam į minias, kurios įžvelgė tik laikinąjį. Nepasiduokime ir kitai pagundai, į kurią įkliuvo ne vienas tikintysis. Turiu omeny tokį amžinųjų vertybių išaukštinimą, kai nebelieka paprasto kasdienio pasitikėjimo, nebematomas Viešpaties rūpestis ir Jo nuostabūs malonės ženklai, kurie mus pasiekia per tikėjimą.
O svarbiausia, tegul mūsų kasdienis asmeninis laikas su dangiškuoju Tėvu būna prasmingas, niekuomet nepraranda savo vertės ir netampa formalia apeiga sąžinei nuraminti.
