Kai pirmą kartą sutikau Merę, nepagalvojau, kad mes tapsime draugėmis. Tai buvo pirmoji mano diena kovos menų mokykloje.
Mūsų sūnus Tonis jau keletą mėnesių lankė kovos menų užsiėmimus, ir aš nusprendžiau prie jo prisijungti, manydama, kad tai bus puiki mankšta kūnui ir padės glaudžiau bendrauti su sūnumi. Įžengiau į kilimu išklotą salę. Prie manęs priėjo maža tamsiaplaukė moteris. Ji nusišypsojo, ištiesė ranką ir pasakė: „Labas, aš esu Tokia, ir Tokia, ir Tokia" (na taip bent jau aš išgirdau). Ji kalbėjo su ryškiu akcentu, sunku buvo pasakyti -vokišku ar prancūzišku. Susinervinusi ištariau: „Atsiprašau...". Neprarasdama kantrybės ji pakartojo: „Aš esu Merė Tokia ir Tokia". „Merė?" - paklausiau aš. „Panašiai", - ištarė ji. Po kelių minučių besimokydamos kovoti mes abi stumdėmės ir spardėmės kaip laukinės.
Keletą mėnesių lankydama treniruotes sužinojau, kad jos vardas yra Merė Paule Leonhardt, ji kalbėjo su prancūzišku akcentu, ir mes neturėjome visiškai nieko bendro. Tiesa, mes abi buvome motinos, tik jos sūnūs buvo suaugę, o mano sūnus Tonis dar lankė mokyklą. Jai patiko tokie užsiėmimai: medžioklė (šaudyti į elnius), žvejyba (stypsoti šaltame vandenyje) ir stovyklavimas (miegoti ant kietos žemės 30 mylių nuo padorių tualetų). Tačiau nepaisant visų šių skirtumų mes tapome draugėmis.
Kartą užsiminiau jai, jog būtų malonu kada susitikti ir drauge papietauti - bandžiau „ištirti vandenis" ir pažiūrėti, ar Merė nori geriau susipažinti. Grupėje mes buvome vienintelės motinos ir Merė atrodė gana maloni moteris. Ji sutiko kartu papietauti ir mes netrukus susitikome užkandinėje. Tai buvo pirmieji mūsų pietūs kartu. Dabar aš jau žinau turtingą jos „europietišką" istoriją ir aplinkybes, atvedusias ją į Ameriką. Įsitikinau, kad ji yra neįtikimai svetinga, įvairiausiais būdais sugeba parodyti, kad draugai jai rūpi, ir yra talentinga virėja. Nors iš pradžių aš buvau nusiteikusi skeptiškai, Dievas atvedė Merę į mano gyvenimo kelią ir padėjo užsimegzti draugystei, kuri mano gyvenimą praturtino.
Ši ir į ją panašios neįtikimos draugystės privertė mane susimąstyti. Kodėl aš ieškau draugų, kurie būtų panašūs į mane? Kodėl man atrodo, kad tik mano amžiaus, statuso, tokių pat pomėgių, tik turinčios vaikų, užsiimančios ta pačia veikla ir tokio paties tikėjimo moterys gali būti mano draugės? Ištyrusi savo siaurą mąstymą, supratau, jog aš tiesiog nekreipdavau dėmesio į įvairiausias galimas draugystes!
Apsižvalgiau ir pamačiau, kad esu ne viena. Mano draugė Keitė papasakojo savo pirmuosius įspūdžius sutikus Džolę - ji buvo užtikrinta, kad jos niekada negalės būti draugės. „Džolė yra tiesmuka, ji kalba garsiai ir laisvai išsako savo nuomonę, - paaiškino Keitė. - Aš maniau, kad ji gali susirasti geresnę draugę nei aš - drovi, tyli moterytė". Jos abi dalyvavo įvairiuose bažnyčios renginiuose, ir Keitė turėjo progą pažinti Džolės širdį. Ji pamatė, kokia ji tvirta, kai kalba pakrypsta apie jos tikėjimą, kokia linksma ir kokį puikų humoro jausmą turi, kaip nuoširdžiai išklauso Keitės rūpesčius. Greitai Keitė suprato, kad atrado gerą draugę.
Kita mano draugė Monika susidraugavo su negalią turinčia Anete, kurią susitiko bažnyčioje. Dauguma mano, kad negalėtų draugauti su neįgaliu žmogumi, tačiau Monika nustūmė šias mintis šalin ir pasisiūlė vežioti Anetę į bažnyčios tarnavimus, pasikviesdavo ją į šeimos šventes ir kitaip rodydavo jai gerumą. Kalbėdama apie Moniką ir jos vaikus dabar Anetė spinduliuoja džiaugsmu. Ji žino, kad turi draugę!
Šios neįtikimos draugystės neturėtų manęs stebinti - Biblija pilna tokių istorijų! Ir koks puikus tai pavyzdys šiandien mums.
Šeimos ryšiai
Senajame testamente skaitome istoriją apie Rūtą ir Noomę, kurios, atrodytų, niekada neturėjo tapti draugėmis. Rūta ir Noomė juk buvo marti ir anyta! Rūta ištekėjo už Noomės sūnaus, o kai jų abiejų vyrai mirė, Rūta negrįžo pas savo namiškius, bet pasiliko su Noome, sakydama: Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas - mano Dievas. Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota (Rūt 1, 16-17). Biblijoje aiškiai rašoma, kad šios moterys pasitikėjo viena kita, rūpinosi viena kita ir drauge praėjo per šiltą ir per šaltą.
Ir mes, kaip Rūta ir Noomė, galime susidraugauti su savo šeimos nariais. Dauguma žmonių pro pirštus žiūri į draugystę su savo tėvais, uošviais, seneliais ir vaikais. Man šeimos nariai yra brangiausi draugai pasaulyje, net jei kalbėtume apie mano sūnų Tonį. Jis yra gerokai jaunesnis už mane ir jam rūpi kitokie dalykai nei man - sportas, vaizdo žaidimai ir... varlės. Tačiau Toniui ir man patinka būti kartu, nesvarbu, ar skaitytume knygas, ragautume bandeles vietinėse užkandinėse ar šoktume svetainėje, įsivaizduodami esą roko žvaigždės. Jis padeda man pamatyti dalykus iš kitos perspektyvos ir primena man, kad žymiai svarbiau yra pasilinksminti nei išskalbti skalbinius. (Mums visiems praverstų tokie draugai).
Iš priešų - į sąjungininkus
Biblija pasakoja ir apie neįprastą draugystę tarp Dovydo ir Jehonatano (1 Sam 18-23). Dievo valia Dovydas turėjo būti kitas Izraelio karalius. Jehonatanas buvo dabartinio karaliaus, Sauliaus, sūnus ir galėjo tikėtis perimti sostą iš tėvo. Be to, Saulius nekentė Dovydo. Dėl to draugystė tarp Dovydo ir Jehonatano atrodė beveik neįmanoma. Tačiau šie vyrai mylėjo vienas kitą kaip broliai. Kai Jehonatanas buvo nužudytas, Dovydas surado ir pasirūpino jo šeima. Čia tai bent draugystė!
Dovydo ir Jehonatano draugystė primena mums, kad draugų mes galime susirasti ir tarp tų, kuriuos laikome savo priešais. Galbūt sakysi, kad neturi priešų, tačiau turbūt turi tvirtą nuomonę kai kuriais klausimais ir dėl to gali vengti žmonių, turinčių kitokį požiūrį. Ką mąstai apie žmones iš kitos politinės partijos? Ar galėtum vardan draugystės padėti tuos skirtumus į šalį? Turiu daugybę draugų su kuriais tam tikrais klausimais nesutariu, tačiau mes giliname savo draugystę ir judam pirmyn. Nesvarbu, dėl ko nesutartumėte: politinės partijos ar Hario Poterio, - padėkite tai į šalį ir pažvelkite giliau - į mylinčią širdį.
Geriausias draugas
Galbūt netikėčiausias yra ryšys, užsimezgęs tarp samarietės moters, atėjusios prie šulinio vandens, ir Jėzaus (Jn 4). Pradėkime nuo to, kad moteris buvo samarietė, o Jėzus- žydas. Biblijos laikais šios tautos niekino viena kitą, - jau vien dėl to šio bendravimo pradžia atrodo neįprasta. Be to, moteris turėjo prastą reputaciją ir greičiausiai neturėjo daug draugų, nes prie šulinio buvo viena.
Dauguma žydų būtų paniekinę šią moterį, bet Jėzus jos nepaniekino. Jis pakvietė ją būti Jo sekėja. Kokia neįprasta draugystė! Iš tiesų vargu ar ir mes žiūrėdami į Viešpatį pamatytume draugą. Juk mes esame netobuli, nešventi ir neturime nieko bendra su visatos Viešpačiu. Tačiau Jis trokšta su mumis draugauti!
Ši neįprasta draugystė, ryšys, užsimezgęs tarp Jėzaus ir samarietės, primena mums du dalykus. Pirma, Jėzus nori su mumis draugauti. Jis pasiruošęs atidėti į šalį visus skirtumus ir ateiti į mūsų gyvenimą. Turėtume priimti Jėzų taip šiltai, kaip priimame pyragaičiais nešiną draugę!
Antra, Jėzus neieškojo tik į save panašių draugų. Ir mes turėtume sekti Jo pavyzdžiu. Ar gali sugalvoti pavyzdžių? Prisiminiau koledžo studentes, dažnai sustojančias prie mano namų užkąsti. Kelias valandas mes praleidžiame besikalbėdamos. Pirmą kartą sutikau jas, kai buvau jų mokyklos tikinčiųjų grupės lyderė. Kas galėjo pagalvoti, kad laikui bėgant aš susidraugausiu su šiomis jaunomis moterimis? Jos primena man, kad yra tiek daug naujų, dar neatrastų dalykų ir kelių, kuriais gali gyvenime eiti. Viliuosi, kad bendravimas su manimi padės ir joms į gyvenimą pažvelgti iš kitos, joms naujos, didesnės patirties perspektyvos.
Nuo to laiko, kai atsivėriau neįprastoms draugystėms, susiradau draugų visur! Įvairūs draugai praturtina mūsų gyvenimą lygiai taip pat, kaip mes praturtiname jų gyvenimą. Ar Dievas ką nors atvedė į tavo gyvenimo kelią? Su Jo pagalba tu susirasi draugų daug greičiau nei manai!
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Raimonda Jašinauskienė
