Ji nesuprasdavo, ką aš noriu pasakyti (mano nuomone, tai darė tyčia), iškreipdavo mano ketinimus, neteisingai įvertindavo mano motyvus arba neteisingai mane apkaltindavo, ir man atrodė, kad saugiausia man yra tiesiog patylėti. Šį žaidimą žaidžia dauguma mūsų. Nesąmoningai manome, kad tylėdami nubaudžiame tuos, kurie negražiai su mumis pasielgė, arba kad taip priversime juos kaip nors ekstremaliai sureaguoti, ir pateisinsime savo nusistatymą, kad jie visada kalti, o mes - teisūs.
Tačiau aš supratau, kad tylėjimas taip pat yra viena iš bendravimo priemonių. Kartais mano veiksmai sako mano žmonai: „Man nerūpi tavo jausmai. Mano jausmai svarbesni nei tavieji. Dar daugiau, tu negali su manimi taip elgtis ir nesulaukti atlygio..." Sąmoningai aš nenorėjau perduoti jai tokios žinios, tik mąsčiau, kaip pačiam apsisaugoti, kad nebūčiau dar labiau sužeistas. Iš tikrųjų aš labai mylėjau savo žmoną ir norėjau, kad būtume artimi, bet mano veiksmai perduodavo jai visai kitokią žinią.
Matote, tai, ką mes darome arba ko nesugebame padaryti, kai ką pasako apie mus. Esant šalia kitų žmonių nebendrauti neįmanoma. Bendrauti galima ne tik žodžiais. Bendravimas yra bet koks elgesys, kuriuo kitam žmogui perduodama žinia. Daug pasako mūsų laikysena, gestai, veido išraiška, akys ar antakiai. Mes kalbame atodūsiais, prisilietimais, svarbus yra mūsų balso tonas, pečių gūžtelėjimai, atstumas, kurį nustatome tarp savęs ir kito žmogaus, ir bet koks mūsų judesys. Ekspertai teigia, kad šešiasdešimt penkis procentus (ir daugiau) žinių mes perduodame neverbaline kalba. Jie taip pat sako, kad mūsų neverbalinė kalba daro daug didesnį poveikį nei žodžiai.
Jeigu „pasiunčiame" kelias viena kitai prieštaraujančias žinias, žmonės linkę labiau tikėti neverbaline kalba nei žodžiais.
Pavyzdžiui, jeigu aš atkakliai tvirtinu, kad tikiu tuo, ką jūs sakote, tačiau esu stipriai sučiaupęs lūpas, nulenkęs galvą ir suraukęs antakius, tikriausiai pagalvosite, kad visai jumis netikiu. Veiksmai tikrai kalba garsiau už žodžius! Būtent dėl to mes, krikščionys, privalome stebėti savo elgesį, kad tai, ką mes darome, sutaptų su tuo, ką kalbame.
Biblija tai taip pat pabrėžia. Pavyzdžiui, apaštalas Jonas rašo: Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį, - kaip jame pasiliks Dievo meilė? Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa (1 Jn 3, 17-18). Jeigu sakome, kad mylime kitą žmogų, tačiau leidžiame jam kentėti, nors galime jo kentėjimus sumažinti, panašu, kad visai jo nemylime. Jei mūsų veiksmai prieštarauja mūsų žodžiams, veiksmai kalba garsiau už žodžius.
Jokūbas panašiai pastebi: Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite', o neduotų, ko reikia jų kūnui, - kokia iš to nauda? Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Galime tvirtinti, kad pažįstame Viešpatį, tačiau jeigu esame abejingi brolių poreikiams, jei mūsų veiksmai paneigia mūsų žodžius, veiksmai kalba garsiau už žodžius.
Toliau laiške nuo pamokymo apie gyvą tikėjimą Jokūbas pereina prie pasvarstymo apie žodžių svarbą ir savo mintį baigia taip: Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu (Jok 3, 13). Nors šis paraginimas pirmiausia nukreiptas į neverbalinį bendravimą, negalime ignoruoti ir žodžių. Išmintingi krikščionys siekia, kad jų gyvenimo būdas sutaptų su tuo, kas išeina iš jų lūpų. Ir jie tai daro su išmintingu romumu, o tai reiškia - be vaidų, arogancijos, nesusikoncentravus į save, nesiekiant keršto mus nuskriaudusiems. Jie yra draugiški ir nesavanaudiški kitų atžvilgiu.
Rašydamas apie iš aukštybių kilusią dievišką išmintį (Jok 3, 17), Jokūbas apibūdina ją kaip neveidmainišką. Kas yra veidmainiai? Tai žmonės, kurių veiksmai prieštarauja žodžiams. Jų veiksmai ir žodžiai nedera, jie sako tai, ko iš tiesų jų širdyse nėra. Išmintingam krikščioniui svarbu gyventi taip, kad jo žodžiais sutaptų su jo veiksmais. Tai svarbu dėl trijų priežasčių, kurias ir aptarsime.
Darnūs santykiai
Jokūbo manymu, darna ir harmonija yra svarbiausia. Jis kalba apie taikdarius, kurie sėja ramybę (Jok 3, 18), o vėliau nukreipia kalbą į karus ir kivirčus: Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? (Jok 4, 1). Atrodo, kad jis siekia paryškinti sąsają tarp harmoningų santykių ir žodžių bei darbų darnos. Kai kurie konsultantai teigia, kad nesugebėjimas laikytis šio principo yra viena pagrindinių nesantaikos darbe bei kivirčų šeimoje priežasčių. Jie taip pat įsitikinę, kad daugumą problemų, kylančių bendraujant, galima būtų išspręsti derinant verbalines ir neverbalines „žinutes".
Pavyzdžiui, vyras gali sakyti žmonai, kad ją labai myli, tačiau dažnai iš darbo namo grįžta vėliau ir retai paskambina jai pasakyti, kad užtruks. Kai ji pasiteirauja, kodėl jis grįžo vėlai, šis atšauna, kad buvo daug darbo, jis turėjo įvykdyti pavestą užduotį, aplankyti draugą ar panašiai. Ji paaiškina jam, kad jai svarbu žinoti, kada jis grįš namo, kad galėtų paruošti vakarienę. Tačiau jis ir toliau nesivargina jai pranešti, kad grįš vėliau, o vakarienė vis šąla. Nors ir sako: „Aš tave myliu", jo veiksmai kalba: „Aš negaliu nė pagalvoti apie tavo norus ir jausmus". Žmona greičiau patikės ne jo žodžiais, o poelgiais. Turėdama žmogišką prigimtį ji pasipiktins ir po truputį taps abejinga vyro norams ir jausmams. Bet kokia intymaus bendravimo viltis, kuri galbūt buvo puoselėjama, suduš, atsitrenkusi į barnių ir kivirčų uolą.
Gali būti ir atvirkščiai. Žmona kalba vyrui, kad nori daryti viską, kad jis būtų laimingas, tačiau niekada negamina jo mėgstamiausio patiekalo. Kai jis prašo jos jį pagaminti, žmona patikina, kad paruoš tai, kai turės reikalingų ingredientų ir laiko, tačiau tai niekuomet nenutinka. Kai tik jis apie tai užsimena, ji atšauna: „Prašau, neerzink manęs! Pagaminsiu tai, kai tik prisiruošiu". Laikas bėga, o ji taip ir nepagamina jo mėgstamiausio patiekalo. Jos veiksmai sako: „Tavo laimė mane domina mažiausiai " ir greitai vyras jos veiksmais pradės tikėti labiau negu jos žodžiais. Pasipiktinimas apnuodys santykius ir įlies žibalo konfliktų metu.
Paprastai prie žlugimo ribos santuoką atveda ne dideli dalykai, bet smulkmenos, kurios įtikina vyrą ar žmoną, kad sutuoktiniui tai visai nerūpi. Ir jokie pareiškimai apie meilę nepakeis jų nuomonės, nes veiksmai kalba garsiau nei žodžiai.
Šis principas tinka ne tik sutuoktinių santykiams. Jis veikia bet kokius santykius. Pavyzdžiui, tikintieji yra raginami džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su raudančiais (Rom 12, 15). Tai natūrali mūsų tarpusavio meilės ir rūpesčio vienas kitu Kristuje pasekmė. Pamąstykime apie tokią situaciją: į moterų susirinkimą ateina džiaugsmu kunkuliuojanti moteris: „Aš taip džiaugiuosi! Vakar vakare mano vyras patikėjo Kristumi, kaip savo Gelbėtoju, ir dabar Jame mes esame viena!" Kitos moterys burbteli: „Na, smagu", bet nė nekrusteli iš vietos, tik sėdi rūškanais veidais ir sukryžiavusios rankas. Abejoju, ar moteris, kurios vyras ką tik įtikėjo, jausis toje kompanijoje gerai ir norės toliau dalintis savo džiaugsmais, nes jų veiksmai paneigia jų žodžius.
Tai tiks, jei kalbėsime apie vyrą, kuris, praradęs darbą, guodžiasi draugui bažnyčioje, o šis atsako: „Labai blogai, Tomai... Nesmagu tai girdėti," - bet čia pat nusisukęs pasitikslina kada su kitu draugu rytoj rytą važiuos žvejoti. Jis daugiau nieko neklausia Tomo apie darbą, nepasidomi, kuo galėtų padėti. Nenustebkime, jei Tomas pradės lankyti kitą bažnyčią, kur žmonių žodžiai ir poelgiai sutampa labiau. Juk nėra lengva turėti visaverčius ir darnius santykius su žmonėmis, kurie nepatvirtina savo žodžių veiksmais.
Sėkmingas mokymas
Yra dar viena priežastis, dėl kurios mūsų veiksmai turi atitikti žodžius, - mes turime būti pavyzdys tiems, kurie mokosi iš mūsų, mumis seka. Principas „Daryk tai, ką aš sakau, bet ne tai, ką aš darau" yra švietimo katastrofa. Geriausiai studentai išmoksta matydami teigiamą pavyzdį. Šiuo metodu vadovaudamasis Viešpats Jėzus mokė savo mokinius. Gali būti, kad daugiau jie išmoko stebėdami Jį nei klausydami to, ką Jis kalbėjo. Pavyzdžiui, tą vakarą, kai Jėzus mokė mokinius tarnauti vienas kitam su meile ir nuolankumu, Jis po to kaip tarnas nuplovė jų purvinas kojas. Matydami tokį dramatišką vaizdą, manau, jie išmoko žymiai daugiau, nei būtų išmokę klausydami pamokslo.
Keletą kartų apaštalas Paulius ragino naujatikius sekti jo pavyzdžiu (1 Kor 4, 16; 11, 1; Fil 3, 17; 4, 9). Savo veiksmais jis patvirtindavo tai, ką kalbėjo jo lūpos. Ir Timotiejų, ir Titą jis drąsino būti pavyzdžiu tikintiesiems, kuriems tarnavo (1 Tim 4, 12; Tit 2, 7). Kvaila kitus mokyti ką nors daryti, kai patys elgiamės priešingai.
Tėvai turbūt dažniausiai būna tokie veidmainiai mokytojai. Mes norime, kad vaikai kalbėtų su mumis ramiai, nekeldami tono, o patys dažnai šaukiame. Mes aiškiname tai jiems, tačiau jeigu po penkių minučių vaikai išgirsta mamą šaukiančią tėčiui „Kiek kartų turiu tau kartoti, kad čia nemestum purvinų drabužių?", arba dar blogiau, jei vienas iš tėvų pradeda šaukti: „Vaikai, tūkstantį kartų jums sakiau netriukšmauti, kai aš kalbu telefonu!!!", mūsų žodžiai beprasmiai. Žymiai daugiau mes išmokome savo veiksmais nei žodžiais.
Pažiūrėkime kitą pavyzdį. Tėvai moko savo vaikus vykdyti jiems pavestas užduotis su džiaugsmu, noriai ir nesiskundžiant, neatsikalbinėjant. Tačiau vieną vakarą mama paprašo tėčio: „Brangusis, gal galėtum šį vakarą sutaisyti kiaurą čiaupą virtuvėje. Mes išeikvojame labai daug vandens". Kadangi šiandien tėčiui buvo labai sunki diena darbe, taisyti kiaurą čiaupą jis visai nenusiteikęs. Jis galėjo maloniai ir atvirai pasakyti: „Ne šį vakarą, mieloji. Rytoj šeštadienis ir tai bus mano pirmas darbas rytoj iš pat ryto". Tačiau nujausdamas, kad dėl to gali kilti kivirčas, užuot maloniai atsakęs, jis burbteli: „Gerai, jau gerai, tuojau". Po valandos jis atsikelia ir, trenkdamas durimis taip, kad sudreba net visas namas, eina į garažą. Visi namiškiai girdi jį burbantį, kad vaikai paliko netvarką ant darbastalio, o taisydamas čiaupą, murma dėl jo dizaino, kuris apsunkina remonto darbus, ir tarsi netyčia sudaužo kriauklėje gulinčią mamos mėgstamiausią stiklinę. Tai matydami vaikai nedaug teišmoksta apie nuolankumą ir darbą su džiaugsmu.
Tai, kaip mes ką nors darome, gali būti daug svarbiau nei pats rezultatas. Tai svarbi pamoka, kurią turi išmokti vaikai. Tačiau geriausiai jie ją išmoks stebėdami mus. Jeigu neketiname elgtis taip, kaip kalbame, galime neaušinti burnos, nes greičiausiai jie darys tai, ką mato, nei vykdys girdėtas instrukcijas. Veiksmai kalba garsiau nei žodžiai.
Yra dar viena neverbalinė kalbos forma, kurią turime paminėti, ypač kalbėdami apie vaikus. Tai - prisilietimas. Mes norime, kad mūsų vaikai žinotų, jog juos mylime, tačiau vien žodžiais jų neįtikinsime. Jiems reikia švelnių prisilietimų. Vaikai iki dviejų metų, kurie nepatyrė fizinio prisilietimo, galiausiai mirdavo. Vaikų, kurių niekas neglostė, psichika buvo stipriai sutrikusi. Kiekvienam žmogui reikalingi artimų žmonių prisilietimai (ne seksualine prasme). To reikia ir vyrams, ir žmonoms. Be prisilietimų negali normaliai vystytis ir vaikai. Švelnūs prisilietimai tarsi sako: „Myliu tave. Tu esi man brangus". Ir geriausiai tai išmokstame iš tų, kurie, mes žinome, mumis rūpinasi.
Efektyvus liudijimas
Yra dar bent vien priežastis, dėl kurios išmintingi krikščionys turėtų rūpintis, kad tai, ką jie sako, sutaptų su tuo, ką jie daro, - dėl mus stebinčių netikinčiųjų. Jeigu jie žino, kad mes esame krikščionys, tikriausiai jie stebi viską, ką mes darome. Ir viskas, ką darome, ką nors pasako. Taigi ką jie „perskaito" mus stebėdami? Paulius apie korintiečius sako: Jūs esate mūsų laiškas <...> visų žmonių suprantamas ir skaitomas (2 Kor 3, 2). Mes visi esame gyvieji laiškai, kuriuos pasaulis kasdien skaito. Kokią žinią mes perduodame?
Laiške Kolosiečiams Paulius sako: Elkitės protingai su pašaliniais, išnaudodami laiką (išnaudodami kiekvieną progą, - angl. vert.). Čia kalbama apie mūsų gyvenimo būdą, mūsų elgesį ir mūsų veiksmus. O vėliau Paulius kalba ir apie žodžius: Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti (Kol 4, 5-6).
Negalime atskirti žodžių nuo veiksmų, - jie turi sutapti. Jeigu sakome netikinčiam, kad Dievas jį myli, savo elgesiu turime parodyti jam Dievo meilę.
Viena šeima apsisprendė parodyti Kristaus meilę savo netikintiems kaimynams. Jie melsdavosi už kaimynus, vaikai dalindavosi savo žaislais su kaimynų vaikais. Tėtis pasisiūlė padėti kaimynui įrengti laistymo sistemą. Kai mirė kaimynų giminaitis, mama abiems šeimoms gamino maistą. Jų nuolatinis meilės rodymas atvėrė duris Evangelijos žiniai, - jie galėjo paliudyti Kristų ir žodžiu, - ir kaimynų šeima įtikėjo Kristų. Štai ką reiškia išmintingai elgtis su pašaliniais! Šeimos poelgiai ne mažiau nei žodžiai buvo svarbūs, kad kaimynai pažintų Kristų.
Galime pasakoti savo netikintiems pažįstamiems, kad Kristus keičia mūsų gyvenimą, tačiau jie labiau žiūrės į mūsų elgesį. Ar mes gražiau bendraujame su pardavėju parduotuvėje nei netikintys? Ar mes dažniau nusišypsome? Ar mes linkę padėti nepažįstamam žmogui, kurį ištiko nelaimė? Ar su didesniu romumu kenčiame nepatogumus? Ar blogas žinias priimame ramiai ir susitvardydami? Ar su savo artimaisiais elgiamės nesavanaudiškai?
Pasaulis stebi. Išmintingi krikščionys savo geru elgesiu parodys išminties vaisius (Jok 3, 17). Ir vienintelis būdas tai padaryti yra pasinerti į Jėzų Kristų, kad Jo žodis užvaldytų mūsų mintis, ir leisti Jam vadovauti mums ir gyventi per mus. Jei to sieksime, mes nebūsime veidmainiai, ir mūsų šeima, draugai, bendradarbiai bei visi netikintys matys, kad gyvename taip, kaip kalbame. Tuomet jie patikės ir mūsų žodžiais.
vertė Dalius ir Agnė Mockevičiai
