Pirma seminaro dalis (liepos 1-2 d.) buvo skirta Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" bažnyčių pastoriams ir vyko kaimo turizmo sodyboje prie Kumpuolio ežero Zarasų rajone, antra (liepos 3-6 d.) - visiems tikintiesiems tomis dienomis gausiai susirinkusiems Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis".
Willemas VanGemerenas per seminarą pasakė devynis pamokslus, atskleisdamas vienoje iš sudėtingiausių Biblijos knygų slypinčią išmintį. Tad kiek išsamiau - keletas pagrindinių seminaro temų ir įžvalgų.
Pasaulis - apvalus, o žmonės - riboti
Ekleziasto knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai pesimistiška, nes tekste nuolat kartojasi frazė „Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė" (angliškai galima versti ir „absurdų absurdas"), tačiau pabandykime paieškoti prasmės šioje tuštybėje.
Ekleziastas, hebrajiškai koheletas („pasakymų, posakių rinkėjas", „pamokslininkas"), šioje knygoje yra stebėtojas, kritiškas mąstytojas, keliantis klausimus - aštrius, sunkius žmogaus gyvenimo prasmės ir egzistencijos klausimus.
Vienas iš pirmųjų koheleto pastebėjimų - gamtos pasaulis yra pastovus, cikliškas, o žmogus - laikinas, ribotas, suvaržytas (Angliškai W. VanGemerenas šią temą pavadino pavartodamas žodžių žaismą: „World is round, people are bound"): Viena karta praeina, kita - ateina, o žemė lieka per amžius. Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo (1, 4-5). Žmogus - labai menkas šiame pasaulyje, pavaldus laikui (1, 11), ir kelia klausimą: „Ar aš esu svarbus? Kuo aš svarbus?" Koheletas neskuba atsakyti į šį klausimą, pirmiausia liepia įsižiūrėti į kūrinijos didybę, pažinti gamtos dėsnius.
Žmogus varžomas ne tik laiko, bet - ir tai dar svarbiau - pavaldus mirčiai ir Dievo teismui: Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus (12,14). Šiuo aspektu mums visiems svarbu „pasikoreguoti" savo santykį į Dievą, nes mes linkę kviesti Jį „ant kilimėlio" savo prašymais, reikalavimais, mes norim viso Dievo dėmesio, o ar pats Dievas mums svarbus? Ar mes pažįstam Jį, ar esam pasiruošę susitikti su Juo? Koheletas moko, kad mes negalim laikyti Dievo atsakingu mums, tai mes esame atsakingi Jam.
Mes taip pat esame sukaustyti įvairiausių vidinių ir kitų žmonių baimių. Visi turi savo fobijų, tačiau reikia siekti, kad jas pakeistų vienintelė gera, didžioji baimė - Dievo baimė (12,14). Suvokimas, kad Dievo mums reikia labiausiai, reikia Jo kas dieną, mus išlaisvina. Taip Dievas mums tampa svarbiausias, nebe aš - visatos centras, o Jis.
Gyvenimas yra efemeriškas
Koheletas taip pat pabrėžia žmogaus gyvenimo trumpumą. Mums Dievo skirtos dienos po saule greitai praeina ir kyla klausimas, kaip jas prasmingai nugyvent? Koheletas leidžiasi į išminties paieškas, kelia globalius klausimus (Ar yra išliekantis gėris? Kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės, beprasmybės ir pan.), bet, pasirodo, ir išmintis yra ribota, ne visada gerbiama, žmonės labiau pamilę neteisumą, apgavystes (1,13-18). Stebėtojas stengiasi atrasti kažkokį nuoseklumą, tvarką, bet viskas yra absurdas, tuštybė. Pasaulis yra „kreivas" (1,15), jo „dėlionė" nesusidėlioja.
Koheletas mėgina išmintį pritaikyti praktikoje, daug dirba, išbando įvairiausias sritis, bet ir tai - tuštybė ir vėjo gaudymas (2,11). Nusivylęs savo darbais, neria į gyvenimo malonumus (2,10), bet ir jais nepasisotina. Galiausiai vėl grįžta prie išminties ir nusprendžia, kad ši vertingesnė už kvailystę (2,13). Vis dėlto išvada pesimistinė - gyvenimą persmelkęs sielvartas: Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas (2,17).
Taip koheletas nuplėšia mums nuo akių rožinį šydą, nori, kad mes būtume sąžiningi, suvoktume savo silpnumą, žmogišką bejėgiškumą, ir, jeigu tokie esame, turime pripažinti: gyvenimas neturi prasmės. Tačiau būtent į tokį žmogaus gyvenimą bei pasaulį ir atėjo Jėzus, - pas silpnus, vienišus, nuo gyvenimo beprasmybės kenčiančius žmones. Koheletas mus moko, jog labai svarbu yra patirti, išgyventi savo silpnumą, ribotumą, gyvenimo skausmą, o tada ieškoti sprendimo. Išankstinis atsakymas (pvz., „Jėzus išsprendė visas mano gyvenimo problemas".) nereikalingas, beprasmis. Kai patiri karčią gyvenimo realybę, labiau imi vertinti Evangelijos šviesą.
Gyvenimas yra neaiškus
Koheletas pastebi, kad gyvenime ieškome pastovumo, stabilumo, patikimumo, bet nerandame: Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė. Kokia nauda žmogui dirbti ir vargti pasaulyje? (2, 21-22). Žmogus visą gyvenimą sunkiai dirbo, bet po mirties visas jo darbas gali vėjais nueiti, nieks neatsimins nei jo, nei jo darbų. Gyvenimo realybė žlugdo - net naktį žmogus neramus: Visas jo gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio (2, 23).
Gyvenimas pilnas paradoksų: teisieji žemėje patiria daug neteisybės, o nedorėliai klesti (8,14), ieškai teisingumo, bet nerandi. Ką daryti? Koheletas pataria: kai susiduri su neteisybe, neieškok teisybės, - nusivilsi. Ieškok išminties. O išmintis moko, kad gyvenime kažkas už kažką yra geriau. (To, kas geriausia - nerasi.): Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas ir mirties diena negu gimimo diena. Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių - linksmybės namuose. Geriau yra išgirsti išmintingo barimą negu klausytis kvailųjų giedojimo (7, 1-5).
Klausimai, klausimai, klausimai
„Ar yra kas pasaulyje nauja?" - klausia koheletas. Gal būt tai, kas nauja, yra labai vertinga, prasminga ir patikima? Atsakymas - ne (1,10). Ir nauji dalykai nuvilia, linksmybės - taip pat (2, 2). Jis pradeda abejoti net išminties verte: Tada tariau širdyje: „Jei kvailio likimas yra toks pat kaip mano, tai kodėl aš siekiu išminties?" Supratau, kad ir tai yra tuštybė. Išmintingo, kaip ir kvailio, neatsimins ateityje; tai, kas yra dabar, užmirš būsiančios kartos. Išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip kvailys (2,15-16). Pasaulyje išmintis vertinama ne visada, dažnai triumfuoja kvailystė, bet ar dėl to išmintis tampa nevertinga? Ne. Jėzus, įsikūnijusi Dievo išmintis, nužengė į žemę ir buvo atmestas, tačiau yra branginamas tų, kurie patyrė Jo išgelbėjimą.
Vis keldamas klausimus, kokia nauda iš žmogaus tiek intelektinės, tiek fizinės veiklos, malonumų vaikymosi, koheletas priartėja prie žmogaus gyvenimo vertės klausimo: Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę? (3,16). Koks skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio mirties atveju? Miręs žmogaus kūnas jau „nebeatstovauja" žmonijai. Kiek vertinga žmogaus gyvybė, kai maro metu matai lavonų krūvas ar per holokaustą naikinamus milijonus žmonių? Kokia prasmė tuomet žmogui gyvent? Koheletas nebijo skausmingų klausimų, jis tarsi kviečia: įsižiūrėk, įsigilink į visos žmonijos sielvartą.
Taigi šio kritiško gyvenimo stebėtojo ir mąstytojo išvada labai pesimistiška: žmogiškame lygmenyje niekur nerasi prasmės. Tačiau jis nepaniekina žmogaus gyvenimo, o juo labiau išmintingo gyvenimo, bet veda mus prie svarbiausios savo refleksijų išvados: žmogaus gyvenimui reikia transcendencijos (anapusybės): Bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui (12,13). Išmintis svarbi, bet transcendencija dar svarbesnė (7, 23-24). Tik santykiuose su Dievu atrasime prasmę. Dievo atveriama realybė pranoksta viską. Tik Jėzus gali mus pamaitinti, duoti tikro vandens, kuris pasotina.
Koks yra Dievo bijantis žmogus?
Dr. W. VanGemerenas, apibūdindamas dievobaimingą žmogų, išskyrė tokius bruožus:
· Dievo bijantis žmogus labai pagarbiai, santūriai elgiasi Dievo akivaizdoje (5,1-3). Toks žmogus klauso Dievo, priima Jo žodį, neskuba kalbėti.
· Dievobaimingas žmogus ugdosi pagarbų santykį į žemiškas valdžias, o ne kritikuoja jas (8, 2-3). Šiandien demokratija leidžia kritikuoti viską, tačiau ar tokia turėtų būti krikščionio nuostata? Jėzus gerbė net okupantų romėnų valdžią („Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui").
· Dievo bijantis žmogus yra ramus (4, 6), susitvardęs, kantrus (7, 8-8).
· Dievobaimingas žmogus gyvena taip, tarsi gyvenimas būtų gedulo namai (7, 2), nuolat nepamiršdamas, kad vieną dieną mirs ir stos prieš Dievo teismą.
Dievobaimingo charakterio ugdymas - tai atsakas į Dievo artumą. Tik Evangelija padeda mums ugdytis tokį charakterį, nes tik Evangelija atveda mus prie kenčiančio Kristaus, atskleidžia mūsų vidinį sugedimą ir teikia antgamtinių jėgų keistis.
Visus Vilniaus bažnyčioje vykusio seminaro pamokslus galima įsigyti CD formatu interneto knygyne www.knygynas.btz.lt ir bažnyčioje prieš ir po sekmadienio tarnavimų.
