Jie žvelgė į Jį ir pralinksmėjo, jų veidai nebuvo sugėdinti. Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, ir išgelbėjo jį iš visų jo bėdų. Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos. Ragaukite ir matykite, kad geras yra Viešpats! Palaimintas žmogus, kuris Juo pasitiki. Bijokite Viešpaties, Jo šventieji, nes nieko nestokoja tie, kurie Jo bijo. Jauni liūtai pritrūksta ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero. Ateikite, vaikai, ir klausykite manęs: pamokysiu jus Viešpaties baimės. Koks yra žmogus, kuris mėgsta gyventi ir geidžia gerų dienų patirti? Sulaikyk savo liežuvį nuo pikto ir savo lūpas nuo klastingų kalbų. Šalinkis pikto ir daryk gera. Ieškok ir siek taikos. Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą. Viešpaties veidas prieš darančius pikta, kad išdildytų jų atsiminimą žemėje. Teisieji šaukiasi Viešpaties, Jis išgirsta ir išgelbsti iš visų jų vargų. Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi. Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats. Jis sergsti visus jo kaulus, kad nė vienas iš jų nesulūžtų. Nedorėlį nužudys piktybė, kurie nekenčia teisiojo, pražus. Viešpats išperka savo tarnų sielą, nepražus nė vienas, kuris Juo pasitiki. (34 Psalmė)
Psalmynas yra daugiau nei įkvėptų giesmių rinkinys. Psalmių tekstai atveria Dievo ieškančios širdies pasaulį. Pilną skausmo, nevilties ir baimių - tokį kaip ir mūsų. Psalmynas išsklaido tobulo ir neklystančio, visuomet pergalę švenčiančio tikinčiojo mitą. Praeities dienų šventieji nulipa nuo šlovės sostų, kuriuos pastatė vėlesnės kartos, ir, apnuogindami savo sielą, kalba žemiškais, paprastais žodžiais. Ar ne dėl to jie taip stipriai suvirpina ir mūsų širdies stygas, pasiilgusias betarpiškos bendrystės su savo Atpirkėju ir Išganytoju?
Garbinimas ir homilija
Garbinimas ir išminties žodis - dvi gijos, būdingos visam Psalmynui - sudaro ir 34 psalmę. Evangeliškų homilijų karalius Čarlzas Sperdženas pastebi, jog dešimtyje pirmųjų šios psalmės eilučių girdime šlovinimo himną, o kitose dvylikoje - pamokslą. Iš pradžių psalmininkas garbina Dievą, džiaugiasi Jo ištikimybe ir kviečia drauge aukštinti Viešpaties vardą. Kai gyriaus giesmę jau traukia visa garbinanti bendruomenė, jis pradeda ją auklėti išminties žodžiais. Ši psalmė - tarsi evangeliškos pamaldos, prasidedančios gyriaus giesmėmis, kurios paruošia susirinkusiuosius Dievo žodžio klausymui. Pamokslas yra pagrindinis Dievo vaikų susirinkimo akcentas, tačiau kaip sėkla negali sudygti dangaus ašaromis nesuvilgytoje žemėje, taip ir pamokslas paliečia tik Dievą garbinančią ir Jo ieškančią širdį. Garbinimo giesmės turi nepaprastą galią. Ir visgi ją patiria ne visi - nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis (2 eil.) Giesmės praslysta geriau nei argumentai pro mūsų dviveidiškumo uždangas į skausmų uždarytas širdis. Ne vienas yra išgyvenęs, kaip bažnyčioje suskambusi darni giesmė iš sielos dugno pakelia gumulą abejingumo, dvejonių, nusivylimo ir nežinia dar ko, slypinčio gelmėje, ir kaip šie jausmai atgailos ašaromis išsiveržia į laisvę. Tokį dvasinį išgyvenimą yra aprašęs ne vienas šventasis: „Kiek verkiau, (girdėdamas) tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis" (Augustinas, Išpažinimai, 195-196 p.).
Fobijos versus Viešpaties baimė
Psichologai, „naujieji" sielos gydytojai pagalbos ieškančiam taiko įvairias terapijas. Krikščionys psichologai pastebi, jog viena efektyviausių ir bažnyčioje žinomų nuo seno, nors dažnai pamirštamų, terapijų - tai bendruomeninis giedojimas. Įsiliejimas į Viešpaties garbinimą drauge su tikėjimo bendruomene pažadina vitalines jėgas, stipresnes už visas homo sapiens fobijas: ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių <...> jie žvelgė į Jį ir pralinksmėjo (4-5 eil.). Psalmininko tikėjimo patirtis turtinga. Ji vaizdingai pasakoja apie Dievą kaip Išlaisvintoją ir Pagalbininką visuose žmogaus varguose. Viešpats išgelbsti ne tik iš visų baimių, bet ir iš visų bėdų (6 ir 19 eil.), ir iš visų vargų (17 eil.). Ši autentiška patirtis sykiu tampa ir paties Dievo pažadais, žadinančiais tikėjimą tų, kurie kaip ir psalmininkas ieško Viešpaties. Tad nenuostabu, kad klausydamiesi šios psalmės jie pralinksmėja ir džiaugiasi.
Tačiau artimai bendraujančio su savo Gelbėtoju tikinčiojo portretas turi ir daugiau labai svarbių bruožų. Dievo garbintojas ne tik džiaugiasi Dievo dovanojama laisve, bet taip pat - ir tai yra pagrindinė šios psalmės mintis - mokosi Viešpaties baimės. Iš čia ir kyla paradoksalus žodžių žaismas: viena vertus, Dievas išgelbėjo iš visų mano baimių, kita vertus - Jis išgelbsti tuos, kurie Jo bijo (7 eil.). Išganingas Dievo veikimas pasireiškia tiek išlaisvinimu iš baimės, tiek jos diegimu. Žmonių baimę, nelaimių, mirties ir kitas baimes turi pakeisti kitokia - Viešpaties baimė. Ne vienas šiandien moko, jog krikščionys neturi nieko bijoti. Tačiau tai tik pusė tiesos. Tikinčiojo širdis neturi bijoti nieko, išskyrus Viešpatį. Dievo vaiko širdis vis dar dreba, tačiau ne prieš aplinkybes ir ne prieš žmones, bet prieš Viešpatį. Dievo baimė kyla iš Dievo pažinimo, o žmogiškos baimės - iš Jo pažinimo stokos. Todėl jos esmiškai skiriasi. Žmogiškos fobijos yra nepagrįstos ir liguistos, o Viešpaties baimė sąmoninga ir teikianti sveikatą tiek sielai, tiek kūnui.
Kaip kyla Dievo baimė?
Tikėjimo kelio pradžioje mes patiriame Viešpaties malonę ir gerumą. Todėl psalmininkas pirma ragina ragauti ir matyti koks Viešpats yra geras (8 eil.), ir tik po to - Jo bijoti (9 eil.). Be Dievo meilės patyrimo, be Jo ramybės ir visa pranokstančio džiaugsmo, mes neturėtume akstino artėti prie Viešpaties. Tačiau sykį paragavę, koks Jis maloningas, ieškome Jo artumo, trokštame vėl prisipildyti Jo Dvasios ir meilės. O kaip kyla Viešpaties baimė? Maldingumas padeda geriau pažinti ne tik Dievą, bet ir save patį. Nors ir tikime Dievu, tačiau širdyje aptinkame ne vieną polinkį į tai, kas nuodėminga ir pikta. Šventajame Rašte mokoma, jog netyrumas nepriimtinas Dievo akyse ir, dar daugiau - Jis baudžia už tokius darbus. Štai tuomet ir pradedame Dievo bijoti. Viešpaties meilė, malonė ir gailestingumas skatina Juo pasitikėti, o Jo šventumo pažinimas gimdo Viešpaties baimę. Todėl kviesdamas bijoti Dievo, psalmininkas sako: bijokite Viešpaties, Jo šventieji (9 eil.). Siekiantys šventumo pradeda Dievo bijoti. Dievas yra ne tik Gelbėtojas, bet ir Teisėjas. Jis išaukština nuolankiuosius, bet pažemina išdidžios širdies žmones, yra gailestingas atgailaujantiems, tačiau išlieja savo rūstybę nedorėliams. Pranašas Izaijas, kalbėdamas apie Siono išgelbėtuosius, pabrėžia, jog „Viešpaties baimė bus jų turtas" (Iz 33, 6). Taigi dievobaimingas žmogus patiria tiek Dievo malonę, gerumą ir gailestingumą, tiek Viešpaties griežtumą, pyktį ir rūstybę.
Dievo baimė moko pasikliauti Dievu, o ne savo jėgomis, Dievo aprūpinimu, o ne žemiškais turtais. Psalmininkas pasitelkia jauno liūto iliustraciją. Izraelyje liūtas buvo laikomas stipriausiu iš žvėrių, o jaunas liūtas - stipriausiu iš liūtų. Tačiau ir galingiausieji ne visuomet būna pajėgūs save aprūpinti. Kita vertus, Dievas yra neišsenkantis jėgų šaltinis. Jo bijantys nestokos jokio gero (10 eil.). Šią psalmininko mintį Jėzus Kalno pamoksle perteikia gerai žinoma aksioma: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai (maistas ir drabužiai) bus jums pridėta (Mt 6, 33).
Patikinęs, jog Dievo baimė atveria nesibaigiančią gyvenimo versmę, psalmininkas kviečia mus mokytis Viešpaties baimės. Tai ketvirtasis daugiskaitinis šios psalmės imperatyvas: pirmas - aukštinkime Viešpatį, po to - ragaukime ir matykime, koks Jis geras, dar vėliau - bijokime Viešpaties, na ir galiausiai - ateikime ir klausykimės, nes esame mokomi Viešpaties baimės. Taigi Dievo baimė nėra įgimta. Ji neduodama dovanai. Jos reikia mokytis. Klystame, jei galvojame, kad paragavę Viešpaties malonės ir aptikę, jog esame vis dar nuodėmingi, iš karto pradėsime Dievo bijoti. Ne. Šventumas tikinčiojo gyvenime bręsta pamažėle. Todėl šventieji, mokydamiesi Viešpaties baimės, ir klumpa, ir daug kartų klysta. Tokia yra kiekvieno Jo mokinio dalia. Savimi mes nusiviliame daug kartų. Svarbu, kad neviltis apskritai neatimtų jėgų eiti šventumo keliu. Nepamirškime, kad Mokytojo negąsdina mūsų silpnybės - „klumpantį Viešpats palaiko, o parpuolusį pakelia" (Ps 145, 14). Tikriausiai būtent dėl to, kad šventumas taip brangiai kainuoja, o Dievo baimė taip nelengvai pasiekiama, bažnyčioje labiau tarpsta doktrinos, pabrėžiančios kitus tikėjimo aspektus.
Nepažabotas kūno narys
Mokydamas savo vaikus Dievo baimės (ne vienas Rašto komentatorius mano, jog šią psalmę galėtume prilyginti Sekmadieninės mokyklos pamokslui), psalmininkas ypatingą dėmesį atkreipia į mūsų kalbą: sulaikyk savo liežuvį nuo pikto ir savo lūpas nuo klastingų kalbų (13 eil.). Ar ne tai savo laiške pabrėžia ir Jokūbas? „Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas <...> liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų" (Jok 3, 8). Pavydo ir pykčio, pagiežos ir kartėlio žodžiai, priekaištai ir užgauliojimai tarsi angies nuodai neša mirtį. Jais žeidžiame savo artimus ir įskaudiname vienas kitą. Žodžiais kovojame, skaldome ir griauname. Nors turėtume guosti, gydyti ir ugdyti. Mūsų kalbos kultūrą lemia taip pat Dievo baimė. Būtent ji padeda pažaboti kitaip nepažabojamą mūsų kūno narį.
Apaštalas Petras, mokydamas tikinčiuosius pakelti užgauliojimus ir patyčias, pasitelkia citatą būtent iš mūsų nagrinėjamos psalmės (1 Pet 3, 9-12). Akivaizdu, jog tik dievobaimingi krikščionys sugebės neatsakyti keiksmu už keiksmą ar neatsilyginti piktu už piktą. Neretai pasigirsta priekaištų neva tikintieji yra nepakankamai pilietiški. Galbūt kartais jie ir pagrįsti. Tačiau pasitaiko, kad pilietiškai labai aktyvūs pamiršta apie Dievo baimę, kuri ir sulaiko tikinčiuosius. Reikšti savo nuomonę visais klausimais, juodinti savo oponentus ir kritikuoti valdžią nėra išmintinga. Dievobaimingas žmogus visų pirma nuodėmę regi savo širdyje ir stengiasi rąstą ritinti iš savo, o ne iš kaimyno akies. Pamaldumas puoselėjamas slaptoje ir pilietiškumui ugdyti nebūtina viešoji erdvė. Jei šeimos rate, savo darbovietėje ir tarp kaimynų siekiame šventumo, esame tikrai pilietiški. Susilaikymo ir kantrybės vaisiai auga tik ant Dievo baimės medžio. O be šių bruožų stengtis kurti visuomenės gerovę yra bergždžia.
Baigiant norėtųsi dar kartą pacituoti 18 eilutę: Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi. Tai bene geriausias pagrindinės minties apibūdinimas. Raktas į Dievo artumą yra paslėptas ten, kur pagal prigimtį nei vienas iš mūsų nenorime eiti. Į sudužimo, romumo ir nuolankumo vietą mus atveda Viešpaties baimė. Mokykimės jos.
