Šie žodžiai galbūt geriausiai suprantami tuomet, kai patiems tenka eiti į gedulo namus ir palydėti į amžinybę mums artimą žmogų. Mirtis sukrečia gyvuosius, artimuosius, ir natūralu, jog jie gedulo namuose susimąsto. Juk yra apie ką. Žmogaus laikinumas šioje žemėje akivaizdus. Kad ir kaip besistengtume prailginti savo gyvenimo dienas, jos vis tiek yra trumpos, vis tiek išlieka riba, kurios neperžengsime.
Pabandykime pasvarstyti, apie ką gyvieji susimąsto, kai juos ištinka netektis, ir kodėl liūdesys tos netekties valandą daro širdį geresnę.
Ar tai tiki?
Ne taip seniai per dvi savaites teko palaidoti du labai artimus man ir mano šeimai žmones - anytą ir močiutę. Nors jos abi nugyveno po 89 metus - tai išties garbus ir netrumpas amžius - išlydėti jas buvo labai sunku. Tokiomis valandomis artimųjų netektį, įprastai vadinamą mirtimi, norisi pavadinti didžiąja gyvenimo neteisybe. Deja, tokia mūsų gyvenimo realybė - anksčiau ar vėliau žmogui tenka palikti šią žemę, nes jo kūnas yra laikinas, ribotas ir silpnas. Dažnai jį puola ligos, kankina išsekimas. O kur dar įvairios nelaimės, tragiški įvykiai. Nė vienas žmogus neturi galios sulaikyti dvasią nei pakeisti mirties laiko (Ekl 8, 8).
Tačiau kokią neįkainojamą vertę mirties akivaizdoje įgauna Viešpaties žodis. Atėjęs į namus, kur seserys ką tik išgyveno brolio Lozoriaus mirtį, Jėzus sako: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25-26)
Jėzus čia pat prikelia Lozorių iš numirusiųjų, tačiau pastebėkime, kad kalbėdamas apie mirtį Jis mini ir amžinybę: bus gyvas, nemirs per amžius. Juk Jėzus neprikėlė Lozoriaus amžinam gyvenimui šioje žemėje. Taip, prikelti kūną iš mirusiųjų buvo didžiulis stebuklas, bet dar didesnis stebuklas žmogui - amžinybę praleisti su Dievu, žinoti, jog siela nepasiliks mirusiame kūne, bet keliaus Viešpaties akivaizdon, kur bus įvertintas žmogaus gyvenimas.
Jei gyvename su Jėzumi, jei Juo tikime, mūsų dvasia ir siela po žemiškos mirties bus prikelta naujam gyvenimui, amžinybei su Dievu:
Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą - tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš (Jn 14, 1-3).
Artėjant Kristaus nukryžiavimui, mirčiai ir prisikėlimui iš mirusiųjų, Jis drąsino savo mokinius ir ragino nebūgštauti, bet tikėti. Jis paruošė vietas savo vaikams Tėvo buveinėse. Tai nuostabi viltis. Šia viltimi remiasi mūsų tikėjimas, ji padeda su ramybe priimti artimųjų netektį. Tikintys Juo viliasi susitikti dangiško Tėvo buveinėse.
Tačiau išlieka labai svarbus Jėzaus klausimas: Ar tai tiki? Atsakymas į jį lemia tai, ar mes išliksime ramūs ir pasitikėsime Dievu išgyvendami netektį, ar patys turėsime viltį, jog Jis ir mus nuves į savo Tėvo buveines, kai tam ateis laikas. Ir mūsų artimųjų atsakymas į šį klausimą lemia jų likimą po mirties. Dievo žodis kalba ir apie ežerą, degantį ugnimi ir siera, amžinos kančios vietą, kur nuteisiami netikintys, žudikai, nešvankėliai, burtininkai, stabmeldžiai, melagiai... (Apr 21, 8). Taigi tikėjimas Kristumi yra lemtingai svarbus: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą (Jn 3, 16).
Pamąstymai netekties akivaizdoje
Pamenu, kaip viena mano draugė, per kurią pažinau Kristų, sakydavo: „Kai buvau netikinti, nuoširdžiai pavydėjau tikintiems žmonėms, nes jie nebijo mirties, dėl jos ramūs". Tačiau šiandien, tikėdama Jėzumi keliolika metų negaliu pasakyti, jog esu visiškai rami, kai pagalvoju apie gyvenimo pabaigą šioje žemėje. Mat visų mūsų laukia teismas: Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė - gera ar bloga (2 Kor 5, 10). Kita vertus, ramina tai, kad Dievas per Kristų mus išteisina (Rom 5, 1-2).
Manau, kad gedulo namuose žmonės pirmiausia susimąsto apie gyvenimo prasmę. O tikintieji greičiausiai susimąsto ir apie tai, kaip jie gyvena. Ar mūsų, tikinčiųjų, gyvenimas atspindi tai, ką išpažįstame ir kuo tikime? Ar mes tikrai stengiamės būti panašūs į Kristų, ar gyvename taip, „kaip išeina"? Ar gyvas mūsų tikėjimas? Ar esame dėkingi Kristui už Jo auką ir stengiamės tą dėkingumą parodyti konkrečiais veiksmais, ar ji tapo mums tik patogi mintis nusiraminimui, jog po mirties viskas bus gerai?
Manau, tai labai rimti klausimai. Atsakymai į juos gali nulemti ne tik gyvenimo kokybę, bet ir mūsų likimą po mirties. Atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėjimu, - ragina apaštalas Paulius, matydamas, jog daugelis elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai ir mąsto tik apie žemiškus dalykus (žr. Fil 2, 12; 3, 18-19).
Išlydėdami artimuosius anapilin apie juos pasakome daug gražių žodžių. Gailimės, kad ne visuomet su jais elgėmės gražiai. Ir, atrodo, jau nieko pakeisti negalime. Taip, išėjusio žmogaus mes jau nebepasieksim. Tačiau šalia mūsų lieka gyventi daugybė žmonių, kuriems vis dar galime daryti gera. Tad gedulo namuose galėtume susimąstyti - koks aš esu žmogus? Koks krikščionis? Koks sutuoktinis? Ar išlydėdami mane anapus kiti prisimins koks buvau piktas, įnoringas, niūrus, godus, pavydus ar atvirkščiai - prisimins mano meilę, dovanas, padrąsinantį žodį, šypseną, patarnavimą ir kitokį malonų elgesį?
Pamenu, kaip kalbėjau apie močiutę jos mirties dieną, - negalėčiau pasakyti, kad ji su kažkuo būtų neteisingai pasielgusi, kad būtų ką apšaukusi ar rodytų kam nors savo ambicijas... Ji buvo ir labai darbšti, ir labai romaus, malonaus būdo. Viena giminaitė į mano pamąstymus atsakė: „O kas iš to?" Nuščiuvau. Kaip tai, kas iš to? Juk ji paliko nuostabų pavyzdį mums!
Žmogaus gyvenimas nėra „kas iš to" - jis už viską atsiskaito prieš Dievą, ir būtent Viešpats teisia žmogaus darbus (Ekl 12, 13-14), net jei kiti jų neįvertina ar nepastebi. Juk ir nesame mokomi daryti darbus dėl akių, o iš meilės artimui, iš tyros širdies - kaip Viešpačiui.
Per vyro mamos laidotuves buvau išėjusi pasivaikščioti į šalia esančias kapinaites. Gražios kapavietės ir užrašai ant paminklų lyg ženklai byloja apie pasibaigusias keliones... Vaikštinėdama nejučia pagalvojau, kad kapinės - viena gražiausių vietų žemėje. Ir melstis čia nesunku, nes visiška ramybė, tyla... O juk šiais triukšmingais laikais mūsų širdys taip dažnai ilgisi tylos - ne vien tos išorinės, kai nutyla muzika, žmonių balsai, mašinų varikliai ir pan., bet vidinės tylos - kai žmonės nustoja pykti ir pyktis, geisti, apkalbinėti, skaudinti ir skaudintis, kai baigiasi visos negandos, sielvartai, problemos, poreikiai... Tad belieka įsiklausyti į Ekleziasto žodžius - Ką gali, daryk dabar, nes kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties (Ekl 9, 10) - ir gyventi siekiant patikti Dievui, kad nebūtų apmaudu ir gėda stoti Jo akivaizdon aną dieną, kad nepaliktume dėmesio, meilės ir pagarbos skolų artimiesiems...
Galbūt dėl to liūdesys netekties valandą ir daro mūsų širdis geresnes, nes mes apmąstome savo kelius ir darbus, apmąstome ne tik turėtą santykį į mirusįjį, bet ir į gyvuosius. Palydint žmones anapilin norisi atleisti, jei kažkam dar neatleista, susitaikyti, jei su kažkuo pyktasi, vėl tikėti, jei tikėjimas Dievu buvo prigesęs.
Perėjimas
Dievo žodis taip pat atskleidžia, jog mums nereikia bijoti mirties (Heb 2, 15), jei nuoširdžiai tikime Jėzumi ir stengiamės Jam patikti. Jėzus išvaduoja iš mirties baimės. Mirtis tikinčiajam - tik perėjimas. Galbūt tas perėjimas primena siūbuojantį tiltą, per kurį labai nedrąsu eiti, tačiau Viešpats žada palaikyti einantįjį ir jį pasitikti. Be abejo, kai kažko nežinome, jaučiamės nedrąsiai. Kaip yra pasakęs L.Tolstojus - „Mirtis yra labai senas dalykas, bet kiekvienam vis naujas".
Apie mirtį, kaip perėjimą, labai gražiai rašo Bunjanas alegoriniame pasakojime „Piligrimo kelionė":
„Dabar mačiau, kad tarp jų ir miesto tekėjo upė, tačiau per ją nebuvo jokio tilto, nors upė atrodė labai gili. Pamatę upę, piligrimai buvo pritrenkti, bet einą kartu su jais vyrai tarė: „Jūs turite pereiti upę, kitaip nepasieksite vartų". <...> Piligrimai, ypač Krikščionis, visai nusiminė ir žvalgėsi čia į vieną, čia į kitą pusę. Bet jie negalėjo surasti kito kelio, kuriuo eidami išvengtų upės. <...> Tada jie ryžosi lipti į vandenį. <...> Tamsa bei išgąstis apėmė Krikščionį, ir jis nieko priešais save nebematė. Jis beveik neteko sveikos nuovokos, negalėjo nei atsiminti, nei kalbėti apie kokį nors malonų prisiminimą, kurį jam teko patirti kelionėje. Visi jo žodžiai rodė, kad jo protą apėmė siaubas, o širdį kankina baimė, jog nuskęs toje upėje ir niekuomet nebeįeisiąs pro vartus. Kaip aplink stovintieji pastebėjo, jį dažnai apnikdavo neramios mintys apie nuodėmes, kurias įvykdė tiek jau tapęs piligrimu, tiek ir anksčiau".
Bunjano herojus Krikščionis mirtį išgyvena lyg bridimą per gilią upę, kurioje jį lyg vanduo užlieja ir sunkios mintys. Galiausiai Krikščionis upę perbrenda ir yra palydimas prie Dangaus vartų. Pamenu, kaip kadaise skaitydama šią alegoriją buvau sužavėta taiklaus palyginimo, kuriuo norėta pasakyti, jog mirtis nėra tokia baisi, kaip kartais atrodo. Ir ji nėra gyvenimo pabaiga. Mirtis yra pradžia. Tai lyg perėjimas į naują gyvenimą. Tik akimirkai tenka būti tarytum apsemtam nežinomybės, kol paliekame marų kūną - laikinus sielos namus.
Manau, jog dėl tikėjimo krikščionis prieš mirtį kaip tik turėtų aplankyti ne slogios, bet labai šviesios mintys. Jei esame atviri Dievui ir išpažįstame Jam savo nuodėmes, mirtis tampa lyg pasiruošimas didelei kelionei - ruošdamiesi apmąstome daugybę klausimų ir rūpesčių, susijusių su išvykimu, ir, žinoma, negalime nesijaudinti: juk stovime prieš nežinomybę, net jei žiūrint į žemėlapį atrodo viskas aišku. Be jokios abejonės, laukiame ir numatytos dienos, kada išvyksime - taip norisi patirti naujų įspūdžių, pamatyti gražias vietas. Manau, jog panašiai turėtume laukti ir savo išėjimo dienos.
Teko girdėti ne vieną liudijimą, kaip tikintieji išeidavo iš šios žemės besimelsdami, laikydamiesi už sutuoktinio rankos, skaitydami psalmes... Jie išeidavo su šypsena veide, nes buvo ramūs - juk mirtis yra tik perėjimas, grįžimas Namo... Ir nors jie niekuomet negrįš atgal, Dievo žodis apreiškia, jog gyvenimas anapus pranoks gyvenimą šioje žemėje. Ten mes vaikščiosime su Kristumi (duok Dieve) ir Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau - praėjo (Apr 21, 4). Ar tai ne nuostabi viltis?
