Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?" Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį". Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?" Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie". Jėzus jai tarė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk" (Jn 8, 1-11).
Kas tai užrašė?
Šiuolaikiniuose Šventojo Rašto leidimuose ši Kristaus gyvenimo istorija - pirmosios vienuolika eilučių aštuntame Jono evangelijos skyriuje. Tačiau dauguma Šventojo Rašto tyrinėtojų yra įsitikinę, kad ją užrašė kitas autorius. Taip manyti jie turi daug svarių priežasčių. Šio liudijimo nėra daugumoje seniausių Jono evangelijos nuorašų. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai, komentuodami Evangeliją pagal Joną, nuo septintojo skyriaus 52-os eilutės iš karto pereina prie aštuntojo skyriaus 12-os eilutės, praleisdami šį pasakojimą. Jis išsiskiria iš likusio teksto savo kalba, nes pavartota nemažai žodžių ir kalbinių konstrukcijų, kurių daugiau nesutinkame Jono evangelijoje. Kai kuriuose vėlesniuose Naujojo Testamento nuorašuose šis pasakojimas sutinkamas kitose Jono evangelijos vietose, o viename rankraštyje - net evangelijoje pagal Luką. Vis dėlto visiškai sutinku su tais Biblijos tyrinėtojais, kurie nedvejodami pripažįsta, kad, nepaisant neaiškios autorystės, pati istorija mums perteikia tikrą Jėzaus gyvenimo įvykį. Viena tokio įsitikinimo priežasčių - šis pasakojimas negalėjo būti sugalvotas pirmųjų amžių bažnyčioje, nes to laikmečio tikintieji buvo labai griežti bet kokio palaidumo atžvilgiu.
Panašu, kad papasakotas Jėzaus gyvenimo epizodas vyko prieš Velykinę savaitę, likus kelioms dienoms iki Viešpaties nukryžiavimo. Mat iš kitų evangelijų sužinome, kad tą savaitę Jėzus dienomis mokė šventykloje, o naktis praleisdavo Alyvų kalne. Kad ir ankstesniais kartais apsilankęs Jeruzalėje Jis būtų panašiai elgęsis, evangelijose neužsimenama.
Mokymo svarba
Pasakojimo pradžioje sužinome, kad Jėzus, praleidęs naktį Alyvų kalne, anksti ryte atėjo į šventyklą ir kalbėjo prie Jo susirinkusiems žmonėms. Atrodytų, toks nereikšmingas sakinys: Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė. Tačiau jame galime matyti nuostabią Dievo malonę - pats Dievas tapo žmogumi, kad galėtų mokyti žmones.
Dažną kartą Jėzaus mokymas mums atrodo mažiau reikšmingas negu Jo darbai. Darbai - tai kažkas įspūdingo, o mokymas - tiesiog kalbėjimas. Tačiau pagalvokime, kaip gyventume, jeigu nemokėtume daugybės įvairiausių dalykų. Mokomės vaikščioti, kalbėti, valgyti, tvarkytis, bendrauti, rašyti ir taip toliau. Ko nors neišmokę nežinotume, kaip tai daryti. O pamokyti mus gali tik tas, kuris pats moka.
Turėtume trokšti Jėzaus mokymo labiau negu stebuklingų ženklų. Jokiu būdu nenoriu supriešinti šių dviejų dalykų. Nevalia atmesti ar paniekinti nė vieno iš jų. Jie abu - tiek mokymas, tiek stebuklingi ženklai - yra neįkainojamos Dievo dovanos. Tačiau kaip mes pažinsime dieviško gyvenimo kelią, jeigu nebūsime dėmesingi Kristaus pamokymams ir juose nematysime tokios pat ypatingos Dievo malonės, kaip ir Jo stebuklinguose darbuose.
Manau, jeigu kiekvieną rytą skirtume laiko pasigilinti į Naujojo Testamento mokymą, ir mes, kaip tie žmonės, ankstyvo ryto valandomis būtume mokomi Viešpaties Jėzaus.
„Teisybės ieškotojai"
Rytinę Viešpaties pamoką staiga nutraukė būrys labai ryžtingų žmonių. Atrodė, kad jie ir jų klausimas yra patys svarbiausi. Tai buvo Rašto žinovai bei fariziejai, žmonės, manę esą ypatingai dievoti. Jie atsivedė moterį, sugautą svetimaujant, ir pastatė ją priešais Jėzų. Sunku pasakyti, kokiu būdu ji buvo sugauta, tačiau aišku viena, jog tai turėjo įvykti paties svetimavimo metu, nes netiesioginiai įkalčiai nebuvo pripažįstami. Todėl kyla įvairūs klausimai: kodėl pagauta tik moteris? Kur dingo vyras? Kas gaudė ir kokių tikslų buvo siekiama?
Iš pirmo žvilgsnio Jėzaus mokymo klausiusiems žmonėms galėjo pasirodyti, kad Rašto žinovai bei fariziejai ieško teisingo sprendimo ir nori išsiaiškinti, kaip iš tiesų reikėtų pasielgti su ta moterimi. Jie kreipėsi į Jėzų, vadindami Jį mokytoju, tačiau iš tikrųjų ieškojo ne patarimo, bet preteksto Jį sukompromituoti žmonių akyse. Jėzus jiems - ne autoritetas, ir klausti Jo nuomonės, aptariant Mozės duotą nurodymą, buvo visiškai nelogiška. Sunku pasakyti, kaip jie patys teisino tokį savo elgesį. Tikriausiai manė, jog norint apsaugoti žmones nuo „klaidintojo", visos priemonės yra geros. Juk reikia ką nors daryti, kad suklaidinti žmonės atsipeikėtų. Iš kitų evangelijų žinome, jog būtent Jeruzalėje gyvenę Rašto aiškintojai kalbėjo žmonėms, kad Jėzus išvarinėja demonus jų valdovo Belzebulo jėga. Galima spėti, kad atvesdami tą moterį Jėzaus bei Jo klausiusių žmonių akivaizdon, Rašto žinovai ir fariziejai norėjo, jog visi pamatytų „tikrąjį" Jėzaus veidą. Jiems atrodė, kad žino tiesą, o norint kitiems ją parodyti, tereikia sudaryti palankią situaciją.
Tapti panašiems į tuos įžūlius „teisybės" ieškotojus labai paprasta. Užtenka save priskirti prie teisiųjų, o kitus, jeigu nesupranti jų elgesio priežasčių, matyti esant piktavalius, ir imsime teisti savo riboto žinojimo pagrindu. Kol esame šioje žemėje, nuo skubotų vertinimų geriau susilaikyti.
Akistata su šviesa
Atvedusieji moterį reikalavo atsakymo į savo klausimą: „Mozė liepia tokias užmėtyti akmenimis, o ką Tu pasakysi?" Atrodė, kas gali juos sustabdyti? Nors Jėzus neskubėjo atsakyti ir savo elgesiu davė jiems suprasti, kad iš viso nėra linkęs atsakyti į jų klastingą klausimą, jie neatstojo. Manau, visais laikais įžūlius žmones sustabdo tik akivaizdūs jų neteisybės įrodymai. Kas privertė šiuos Jėzaus klausinėtojus atsitraukti? Kodėl Viešpaties žodžiai juos sustabdė?
Mozės Įstatyme parašyta: Bausi mirtimi tą, prieš kurį liudys du ar trys liudytojai. <...> Liudytojai pirmieji mes akmenį, o tada prisidės ir likusieji. Nusidėjusį žmogų akmenimis galėjo užmėtyti tik tie, kurie patys nebuvo susitepę ta pačia nuodėme. Kai Kristus pasakė - Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį, toje konkrečioje situacijoje Jis neturėjo omeny, kad bausmės vykdytojai turi būti apskritai be jokios nuodėmės. Jėzaus pasakyti žodžiai reiškė: „Kas iš jūsų nėra susitepęs svetimavimu, tegul pirmas meta akmenį". Ir įvyko stebuklas - įžūlieji teisingumo vykdytojai tyliai pasitraukė.
Kaip tai galėjo atsitikti? Negi paprasti žodžiai juos sustabdė? Nemanau.
Užrašytame pasakojime skaitome, kad Rašto žinovams bei fariziejams įkyriai klausinėjant, Jėzus sėdėjo ir pasilenkęs kažką pirštu rašė ant žemės. Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį. Noriu atkreipti dėmesį į žodžius „Jis atsitiesė". Atsakydamas jiems, Jėzus į juos pažvelgė. Jis matė, kad tarp jų nėra nė vieno, nesusitepusio ta pačia nuodėme. Tai buvo teisingo teisėjo žvilgsnis. Manau, kad moters kaltintojai, susidūrę su Jėzaus žvilgsniu, suprato, jog yra kiaurai matomi. Juos sustabdė akistata su šviesa.
Kol Dievo šviesoje nepamatome savęs, būname greiti kaltinti ir smerkti kitus. Tačiau reali Viešpaties šviesa mus sustabdo.
Prisimenu atvejį, kai maniau, jog tikrai teisingai pasielgiau kategoriškai įvertindamas vieno krikščionio elgesį. Būnant bažnyčios susirinkime, vieną akimirką mano mintis apšvietė šviesa - aš aiškiai pamačiau savo poelgį ir nieko nelaukdamas atsiprašiau to žmogaus, pripažindamas, jog elgiausi neteisingai, taip kategoriškai vertindamas, nes visą situaciją mačiau labai vienpusiškai. Iki to Viešpaties prisilietimo buvau pasiryžęs visomis jėgomis ginti savo poziciją, tačiau dieviška šviesa viską pakeitė.
Atvedusieji moterį nepuolė atsiprašyti. Jie tiesiog pasitraukė, nes buvo iš tų žmonių, kurie labiau mylėjo tamsą negu šviesą.
Jokio pasmerkimo
Moteris liko viena stovėti pirštu kažką ant žemės rašiusio Jėzaus akivaizdoje. Jis atsitiesė. Nė vieno iš tų įžūlių klausinėtojų nebebuvo. Tai liūdnoji šios istorijos dalis. Žmonės, kurie buvo taip arti savo išgelbėjimo, Dievo apšviesti pasitraukė.
Jėzus paklausė: Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?
Apšviesti Dievo pamatome, kad negalime pasmerkti nė vieno žmogaus, nes aiškiai suvokiame, jog patys, jeigu dar nepadarėme, tai esame gabūs padaryti dar baisesnių dalykų. Kas nors paklaus - tai kaip tada gyventi? Vadinasi, bet kas gali elgtis, kaip jam patinka, o aš neturiu teisės pasakyti nė žodžio? Ne. Galime ir turime smerkti neteisingus poelgius. Smerkdami nuodėmę savo ir kitų gyvenime tiesiog pripažįstame bei įtvirtiname Dievo teisingumą. Tačiau pasmerkdami žmogų, pretenduojame į teisėjo vietą. Smerkdami žmones tariamės galį objektyviai juos įvertinti, o iš tiesų taip nėra. Mūsų vertinimas labai ribotas ir mes patys nesame be nuodėmės. Kai už ką nors labai aršiai pradedame smerkti bei kaltinti kitus, pasirodo, jog ir patys esame kalti dėl tų pačių dalykų. Tačiau tikėjimas teisingu Dievo teismu išlaisvina nuo noro smerkti kitus žmones. Būtent tokią mintį randame apaštalo Pauliaus Laiške romiečiams: Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris teisi kitą. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi. Mes žinome, kad Dievas teisingai teis tuos, kurie tokius nusikaltimus daro (Rom 2, 1-2).
Į Jėzaus klausimą moteris atsakė, jog niekas jos nepasmerkė. Tuomet Viešpats jai tarė, kad ir Jis jos nesmerkia.
Atrodo, negi tai įmanoma - teisingasis Dievas nesmerkia svetimautojos. Tai gal tuomet laisvai nuodėmiauti ir visiškai dėl to nesijaudinti? Nieko panašaus. Kai suvokiame, kad Viešpats mūsų nesmerkia, imame visiškai Juo pasitikėti ir tampame gabūs atsiverti Jo dieviškam gyvenimui. Dievo teisingumas dėl to ir nuostabus, kad Viešpats, paaukodamas save ir savo kūne pasmerkdamas nuodėmę, išlieka teisingas bei teisus, nesmerkdamas žmonių. Kai patikime, kad nesame smerkiami, mūsų sielos išgyja. Kalbu ne apie paviršutinišką teorijos žinojimą, kuris tampa tolesnio nuodėmiavimo priedanga, bet apie tikrą šios tiesos pažinimą, kai vidinio žmogaus ausimis išgirstame amžinus paties Viešpaties žodžius - Aš tavęs nesmerkiu.
Laisvė
Kiekvieną darbą Viešpats atlieka iki galo. Jeigu Jis būtų pasakęs tiktai: Ir Aš tavęs nesmerkiu, teisinga būtų galvoti, kad galime toliau netinkamai elgtis. Tačiau Jėzus pasakė ir antrą sakinį: Eik ir daugiau nebenusidėk.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vargšę moterį užgriuvo nepakeliama našta. Argi gali žmogus eiti ir daugiau nebenusidėti? Juk turbūt kiekvienas krikščionis yra sau prisiekęs, kad ko nors niekada nebedarys, o po kurio laiko vėl suklupęs toje pačioje vietoje. Jeigu galvojame, kad savo jėgomis turėsime įvykdyti Viešpaties žodį, tuomet, dar nepradėję, jau esame pasmerkti nesėkmei. Tačiau Dievo žodis kuria naują gyvenimą. Eik ir daugiau nebenusidėk - tai naujos ateities vizija.
Kad sugebėtume patikėti šia naujo gyvenimo perspektyva, tenka aiškiai suvokti, jog nuodėmė nėra lengvai įveikiama. Ji stipresnė už mus. Nuo jos patys niekaip nepabėgsime. Yra tik vienintelė išeitis - visiškai pasitikėti Tuo, kuris yra stipresnis už nuodėmę. Kristaus žodžiai: Eik ir daugiau nebenusidėk, turi nuskambėti mūsų sielose, kaip pasaulio kūrimo pradžioje skambėjo Dievo žodžiai: Tebūnie šviesa. Kiekviena Dievo akivaizdoje sudužusi širdis išgirsta šiuos Kristaus žodžius kaip gyvenimą teikiančią malonę. O savimi pasitikintys žmonės užsikrauna nepakeliamą naštą, po kuria kasdien bejėgiškai klumpa.
Pripažinkime savo padėtį ir įsiklausykime į naują gyvenimą kuriančius Jėzaus žodžius. Mums reikia juos girdėti savo širdimis kiekvieną dieną.
