Vienas žmogus suvokė labai paprastą, tačiau gilią tiesą: Tie, kurie neįeis į Pažadėtąją žemę, negaus palaiminimų, pažadėtų tiems, kurie ten įeis. Tai kodėl žmonės vis tik neina į žemę, kurią Viešpats jiems pažadėjo?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų apmąstyti tris biblinius dvasinio gyvenimo etapus: gyvenimas Egipte, dykumoje ir Pažadėtoje žemėje.
Egiptas - tai vieta, kur mes visi gimstame. Kaip Adomo ir Ievos palikuonys mes gimstame nuodėmės vergais jos nualintoje žemėje. Gyvenimas Egipte - tai skausmingas ir vargingas laikas visiems. Čia gyvenantys priversti sunkiai dirbti, gauna mažą atlygį ir turi mažytę viltį dėl ateities arba visai jos neturi. Visiems, ypač vaikams, reikia drąsinančių žodžių ir mylinčių žmonių prisilietimo, bet jų paprastai trūksta. Emocijos liejasi laisvai, nevaldomos. Žodžiai retai paguodžia, dažniausiai jie tik žeidžia ir drasko širdį. Žmogus turi nusipelnyti būti mylimas. „Būk kietas ir stiprus! Išliks tik labiausiai prisitaikiusieji!"
Tėčiui ir mamai, atrodo, nelabai sekasi gerai tvarkyti savo gyvenimą Egipte. Jie dažnai jaučiasi silpni, nekompetentingi, neturi aiškios krypties, todėl kam nors reikia iš jų perimti valdymą. „Aš padarysiu tai savaip," - sako jaunasis maištininkas, sukilęs prieš vyresniuosius ir valdžią. Paskatintas nepriklausomybės dvasios jis prisiima naštą ir atsakomybę, kuri jam pagal metus nepriklausytų. Galiausiai, praradęs viltį ir visiškai išsekęs jis pasiduoda ir šaukiasi pagalbos, meldžia jį išgelbėti.
Dykuma - tai vieta, į kurią Dievas veda savo žmones po to, kai jie priėmė Jį, kaip savo Gelbėtoją, ir Jo išgelbėjimo sąlygas - Jėzų ir Jo ant kryžiaus pralietą kraują. Iš pradžių mes džiaugiamės dykuma, nes džiaugiamės ištrūkę iš Egipto ir galį pradėti naują gyvenimą. Paprastai mes paskubomis paliekame Egiptą, bet vos po kelių naujos kelionės su Kristumi dienų, pastebime, kad mus persekioja senasis mūsų šeimininkas su kariuomene, pykdamas, kad palikome jo žemę ir jam nebetarnaujame. Mūsų pabėgimo kelyje staiga atsiradus tariamoms kliūtims, mums jau prireikia pagalbos. Bet jeigu žiūrėsime į Dievą, Jis yra ištikimas ir vėl mus išgelbės, ne tik parodydamas pabėgimo kelią, bet ir sunaikindamas mūsų persekiotojus. Jis paverčia kartų vandenį saldžiu, kad numalšintų mūsų troškulį ir atgaivintų mūsų sielą. Jis parūpina maisto, kad sustiprintų silpną ir pasotintų alkstantį. Jis davė mums Tą, kuriuo galime sekti - Vedlį, kuris jau buvo šitoje dykumoje anksčiau. Deja, kai tas Vedlys kuriam laikui dingsta iš mūsų akiračio arba kai mums nepatinka kryptis, kuria Jis eina, arba Jo duodami nurodymai, mes vėl leidžiame nepriklausomybės dvasiai mums viešpatauti ir grįžtame prie gyvenimo, kurį gyvenome Egipte.
Bet dykuma nėra galutinis mūsų tikslas šioje žemėje. Tai tiesiog laikas ir vieta, kuriuos mes turime praeiti, kad pasiektume Pažadėtąją žemę. Tai laikas ir vieta, kur Dievas išbando mus ir iškelia tai, kas mūsų širdyse ir mūsų santykiuose su Juo yra tikra, nuoširdu. „Ar šis žmogus tiki, kad Aš, Visagalis Dievas, galiu ir noriu jį išgelbėti? Ar jis tiki, kad Aš juo pasirūpinsiu? Ar jis iš tiesų manimi pasitiki? Ar jis iš tiesų paliks Egiptą, buvusį savo šeimininką ir seks bei iš visos širdies tarnaus man? Ar vis tik jis gins savo nepriklausomybę ir eis savo keliais, kaip elgėsi ir buvęs jo šeimininkas?"
Nors Dievas sukūrė dykumą, kad parodytų, kas iš tiesų yra mūsų širdyse, kad mes galėtume atgailauti, Jis visada troško ir planavo, kad mes įeitume į Pažadėtąją žemę. Jis niekada neketino palikti mūsų dykumoje, nors daugelis būtent tai pasirenka.
Pažadėtoji žemė yra mūsų likimas, laikas ir vieta, kuriuos Dievas numatė kiekvienam nuo amžių pradžios. Ji nepanaši į Egiptą ar dykumą. Ten mes maištavome prieš savo šeimininkus ir prieš Dievą, trokšdami patys vadovauti savo gyvenimui. Pažadėtoje žemėje viskas kitaip - čia mes sekame paskui, o ne vadovaujame, atrandame poilsį, ilsimės, nors čia ir gyvena milžinai.
Kai izraelitai perėjo Jordano upę ir įžengė į Pažadėtąją žemę, Viešpats paprašė jų iškeisti nepriklausomybės dvasią, kuria jie taip ilgai vadovavosi, į priklausomybės dvasią ir, užuot vadovavus, nuolankiai sekti.
Kodėl Viešpats dabar, po 40 laukimo metų, taip primygtinai to reikalavo? Atsakymą randame Jozuės pranašystės 3 skyriaus 3-5 eilutėse. Jozuei vadovaujant, žmonėms buvo įsakyta sekti paskui Sandoros Skrynią, nes niekad nėjote tuo keliu. Jie niekada nebuvo pasiekę jiems asmeniškai pažadėtos žemės. Bet Viešpats ten jau buvo buvęs ir viską apie ją žinojo, nes Jis yra Kūrėjas.
Tai kaipgi atrodo ta nepriklausomybės dvasia, kuri neleidžia mums įeiti į mūsų Pažadėtąją žemę? Norėdami atsakyti į šį klausimą, pažiūrėkime, kuo mes „užsikrėtėme" nuo savo buvusio šeimininko Egipte. Ar mes kritikuojame Kūrėją, savo vadovą darbe ar tarnavime, bendradarbius, savo sutuoktinį ar vaikus, savo tėvą ar mamą? Ar kaltiname juos trukdant įgyvendinti mūsų sumanymus? Ar mes nepašiepiame tiesos, žinodami „tikrąją tiesą", kodėl mūsų sumanymai nebuvo įgyvendinti? Ar mes didžiuojamės, kad galime matyti dalykus aiškiau, padaryti darbus laiku ir geriau už kitus? Ar mes esame užsispyrę ir vis tiek siekiame savo, kai dalykai nevyksta taip, kaip norime? Ar mes maištaujame, priešindamiesi vadovams, kurie, mūsų manymu, yra silpni, nekompetentingi ir neturi krypties? Ar apgaudinėjame kitus, norėdami, kad jie manytų, jog esame jų komandoje ir už juos, nors iš tikrųjų taip nėra? Ar mes kaltiname kitus ir neprisiimame atsakomybės, kai iš tiesų patys esame atsakingi už nesėkmes? Ar mes nekantrūs ir nelinkę laukti kitų? Ar sunkiu metu mes niekiname ar siekiame, kad mūsų vadovas būtų nušalintas ar pakeistas kitu? Ar mes, užuot veikę kartu su kitais kaip komanda, ir įveikę kliūtis, nenustygdami vis bandome išsiaiškinti, kaip ką padaryti patiems? Atsakę į šiuos klausimus, pamatysime, kiek mes gyvename nepriklausydami nuo Dievo, - todėl ir negalime įeiti į mums pažadėtą žemę.
Bet garbė Dievui, kuris paruošė mums kelią iš Egipto per dykumą į Pažadėtąją žemę. Garbė Tėvui už tai, kad Jis paruošė mums būdą, kaip iškeisti nepriklausomybės dvasią į priklausomybės dvasią. Skirtingai nuo mūsų, Jėzus gimė Pažadėtoje žemėje. Jis gerai šią žemę pažįsta, bet Jis pažįsta ir Egiptą bei dykumą. Dar būdamas kūdikis, atsidūręs Egipte, o į Dykumą nuvestas Šventosios Dvasios, kad būtų gundomas ir išbandomas, Jėzus kovojo ir nugalėjo nepriklausomybės nuo Dievo dvasios įkvėpėją - patį šėtoną. Jis perėjo per tą pačią Jordano upę, sakydamas: „Aš esu Kūrėjo Sūnus, bet vis dėlto aš seksiu savo Tėvą ir pripažinsiu savo priklausomybę nuo Jo".
Remdamiesi Jo pavyzdžiu ir tuo darbu, kurį Jis atliko ant kryžiaus, mes taip pat galime sekti Juo ir panašėti į Jį, pripažindami savo priklausomybę nuo Jo. Jis įvykdė savo dalį. Tad klusniai sekime Jį, kad galėtume įeiti į mums Pažadėtą poilsio žemę.
Iš http://www.elijahhouse.org/
vertė Diana Smejan
