Kaip mums gyventi, kai susiduriame su šiais iššūkiais? Jėzus duoda mums atsakymą - visus sunkumus Jis nugalėjo pasitikėdamas Tėvu.
Jėzus pasitikėjo savo Tėvu ir buvo dėkingas. Jis pakluso dangiškai išminčiai, todėl buvo kilnus, nuolankus žmogus, turintis ramybę. Šios savybės įgalino Jėzų įveikti daugybę sunkumų. Tačiau nepakanka tik sekti Jo pavyzdžiu - mūsų pastangos dažnai trumpalaikės. Mes pašaukti perimti šiuos Jėzaus gyvenimo aspektus, šias Jo charakterio savybes, nes Jis nėra tik Tas, kuris stovi šalia ir nurodinėja. Jis gyvena mumyse, gyvena savo gyvenimą per mus.
Jėzaus sutiktos kliūtys
Jėzus gyveno ypatingai įtemptą ir iššūkių kupiną gyvenimą. Evangelijos pagal Matą 11 skyriuje ir evangelijos pagal Luką 7-10 skyriuose aprašomas Jėzaus gyvenimo laikotarpis, kai viskas, atrodė, vyko ne taip, kaip norėtųsi. Tuo metu karalius Erodas įkalino, o vėliau ir nužudė Joną Krikštytoją, pranašą, aiškiai nusakiusį Jėzaus misiją. Būdamas kalėjime, Jonas pasiuntė 2 mokinius Jėzaus paklausti apie Jo tarnavimą: Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė du savo mokinius Jo paklausti: "Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?" (Mt 11, 2-3).
Be žinios apie Jono Krikštytojo įkalinimą, Jėzus patyrė spaudimą ir iš kitur. Miestai, kuriuose Jis dažnai pamokslavo, atmetė Jį ir Jo žinią, ir žmonės, net matydami daug nuostabių stebuklų, neatgailavo. Tada Jis pradėjo priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas Jo stebuklų, kad jie neatgailavo: „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę su ašutine bei pelenuose. Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums! Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji būtų išlikusi iki šios dienos. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau" (Mt 11, 20-24).
Jėzus sakė, kad Sodomai ir Gomorai, dviems labiausiai istorijoje iškrypusiems miestams, Teismo dieną bus lengviau nei Kafarnaumui. Dar daugiau, Jėzus sakė, jog jei Jis būtų parodęs tokią pačią jėgą pagonių miestams Tyrui ir Sidonui, jie būtų skubiai atgailavę.
Jo tarnavimą atmesdavo vis daugiau žmonių, fariziejų priešiškumas taip pat augo. To meto religiniai vadovai pasmerkė Joną Krikštytoją dėl to, kad jis buvo per daug griežtas, o Jėzų - dėl to, kad buvo per daug „laisvas". Jėzus sakė: „Su kuo galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? Jie panašūs į vaikus, kurie, susėdę turgavietėje, vieni kitiems šaukia: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte'. Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos ir negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas'. Atėjo Žmogaus Sūnus; Jis valgo ir geria, tai jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis'. Bet išmintį pateisina visi jos vaikai" (Lk 7, 31-35).
Kaip Jėzus reagavo, kai susidurdavo su atmetimu, netikėjimu, kai, atrodė, Jo tarnavimas žlunga, kai Jam grėsė mirtis? Anuo metu Jėzus kalbėjo: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva" (Mt 11, 25-30).
Šioje trumpoje ištraukoje Jėzus atskleidžia paslaptį - kas bet kurioje situacijoje Jam padėjo išlikti ramiam, - Jis džiaugėsi!
Dėkojimas
Susidūręs su sunkumais, galimybėmis nusivilti ir iššūkiais, Jėzus parodydavo savo pasitikėjimą Tėvu ir buvo dėkingas. Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: „Aš šlovinu Tave (dėkoju Tau - angl. vert.), Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų (Lk 10, 21).
Jėzus buvo ne tik dėkingas, Jis buvo nepaprastai dėkingas. Frazė pradžiugo Dvasia reiškia džiūgauti, šokinėti iš džiaugsmo, kaip šokinėja guminis kamuoliukas. Savo širdyse ir protuose mes turime padaryti erdvės šokinėjančiam, besidžiaugiančiam Jėzui - štai, kaip Jis reaguodavo, kai atrodydavo, jog viskas žlunga!
Nors pranašas Izaijas pranašiškai kalbėjo apie Jėzų kaip apie sielvartą pažinusį skausmų vyrą (Iz 53, 3), Jis buvo pateptas ir džiaugsmo aliejumi daugiau negu Jo bendrai (Ps 45, 7). Jis nuolatos dėkodavo, ir tai saugojo Jį nuo depresijos. Jis žinojo, kad, kaip paminėta Izaijo pranašystėje, gyriaus drabužis saugos Jį nuo apsunkusios dvasios ir raudų, kurios naikina žmogaus sielą. Dėkojimas padės ir mums.
Džiaugsmo kupinas Jėzus
Patirtis mane išmokė, kad džiaugsmas - tai patikimas įrodymas, kad žmogaus širdyje gyvena Dievas. Šią mintį patvirtina ir viena labai gera giesmė: „Džiaugsmas - tai vėliava, plazdenanti aukštai mano širdies pilyje, kai Karalius yra joje". Yra priimta kiekvienoje pilyje, kai joje yra monarchas, iškelti karališką vėliavą. Džiaugsmas kaip karališka vėliava skelbia, kad Karalius gyvena mūsų širdyje.
Jėzaus džiaugsmas akivaizdžiai liudijo, kad Jo širdis kupina Jo Tėvo gyvenimo. Tikras džiaugsmas pratrūksta gyriumi ir šlovinimu. Tas dangiškas gyvenimas, kurį Jėzus gyveno, dažnai žeidė religingus žmones. Jis pavertė vandenį vynu, kai vestuvių svečiai Galilėjos Kanoje jau buvo pakankamai įgėrę, ir vyno buvo žymiai daugiau nei reikėjo (Jn 2). Tas vynas buvo geresnis už geriausią anksčiau šventėje patiektą, ir šventės šeimininkas tai patvirtino. Tačiau dėl to fariziejai vadino Jėzų „rijūnu ir vyno gėrėju" (Lk 7, 34).
Mokykimės iš Jėzaus džiaugtis gyvenimu ir suvokime, jog kai mes taip džiaugsimės, kiti gali mus kritikuoti.
Dangiška išmintis
Jėzus žinojo, kada pasipriešinti aplinkybėms, o kada priimti jas kaip dangiškojo Tėvo valią. Daugelis pasipiktintų ar pasijustų nesaugiai, sulaukę tokių varganų tarnavimo rezultatų, tačiau Kristus džiaugėsi, kai žmonės Jo nepriėmė. Kodėl? Ne, ne todėl, kad žmonės Jam nebūtų rūpėję ar Jis nebūtų norėjęs jiems padėti, bet todėl, kad Jis pasitikėjo Tėvu, tikėjo, kad Jis teisingai elgiasi kiekvienoje situacijoje. Jis su džiaugsmu pakluso dangiškajai išminčiai ir atsidėdavo tam, kas Jo Tėvo akyse buvo gera.
Jėzus džiaugėsi, kad kai ką Dievas paslėpė nuo žmonių: Anuo metu Jėzus kalbėjo: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams" (Mt 11, 25).
Kas gavo dangišką įžvalgą? Ne išdidieji, kuriuos Jėzus pavadino išmintingaisiais ir gudriaisiais. Dievas apreiškė save mažutėliams, kurie, ieškodami išminties ir įžvalgos, žvelgė į Jį.
Ramybės Kunigaikštis
Jėzus rado ramybę ir poilsį pasikliaudamas savo Tėvo rūpesčiu. Tėvas Jam buvo svarbiausias. Savo širdimi Jis amžinai ir negrįžtamai buvo susijungęs su Juo. Jie nešė jungą kartu. Jungas padeda nešti naštą kartu. Jėzus suvokė, kad tik susijungęs su Tėvu Jis atras saugumą sunkumų metu, ir norėjo šią paslaptį perduoti žmonėms.
Po vienu jungu
Kaip jau minėjome, evangelijos pagal Matą 11 skyriuje Jėzus sako, kad Jo jungas švelnus, o našta - lengva (Mt 11, 29-30), ir ragina mus imti šį jungą. Jis nori, kad mes dalyvautume tame, ką Jis daro, kad mūsų naštos taptų Jo naštomis. Taip ir jėgos bei gebėjimas atlikti užduotis ateina iš Jo ir teka per mus. Jei nešime su Juo vieną jungą, mes išmoksime gyventi taip, kaip gyveno Jis, ir rasime ramybę, kurią Jis siūlo. Kitoks gyvenimas sekina ir vargina.
Kilnus žmogus
Jėzus pažadėjo suteikti mums poilsį ir pasiruošęs šį pažadą tesėti. Kilnumas yra „įrašytas" Jo dvasiniame DNR. Patarnaudamas samarietei prie šulinio, Jis pavadino save Dievo dovana: Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti', pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens!" (Jn 4, 10).
Po susitikimo su Jėzumi moteris su nauja energija ir jau nejausdama troškulio paliko savo ąsotį prie šulinio ir nubėgo į miestą visiems pasakyti, kokį nuostabų Žmogų ji sutiko (Jn 4, 28-29). Vienas trumpas susidūrimas su Jėzumi akimirksniu jai suteikė ramybę. Jis suteiks ramybę ir mums.
Švelnus ir nusižeminęs
Kalbėdamas apie savo širdies būklę, Jis sako: Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mt 11, 29).
Izaijas pranašiškai apibūdino, kaip Jėzus elgsis su žmonėmis: Jis nenulauš įlūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio; Jis įvykdys teisingumą iki galo (Iz 42, 3).
Dėl to, kad Jėzus buvo švelnus ir nuolankus, žmonėms buvo lengva iš Jo mokytis (evangelijoje pagal Morkų skaitome, kad paprastai žmonės džiugiai Jo klausydavo (Mk 12, 37)). Įlūžusi nendrė, rusenantis dagtis - čia kalbama apie žmogaus būklę. Daug žmonių kenčia dėl įvairių negalių ir silpnumų, kurie trukdo jiems gyventi ir efektyviai veikti. Tačiau Jėzus nenulauš įlūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio. Dažnai kai svarbūs žmonės pasijunta nesaugūs ar leidžiasi užvaldomi ambicijų, jie neteisingai elgiasi su juos supančiais silpnais žmonėmis, nes mato juos kaip kliūtis, trukdančias jiems pasiekti sėkmę. Išdidūs žmonės dažnai niekina silpnuosius. Tačiau Jėzus nebuvo išdidus ir nesijautė nesaugus, Jis buvo pats svarbiausias Asmuo pasaulyje.
Jis užtikrina mus, jog jei mes imsime Jo jungą ir mokysimės iš Jo, Jo švelnumas ir nuolankumas suteiks mums atgaivą ir poilsį.
Svarbiausias poreikis - pasitikėti Juo
Laikai vis labiau tamsėja, situacijos - sudėtingėja, ir mums darosi nepaprastai svarbu pasitikėti Dievu. Mes pasitikime Dievu, kai metame ant Jo savo rūpesčius. Turime mokytis patikėti Jam savo naštas.
Simonas Petras turėjo gyvą, dažnai besikeičiantį, įkvepiantį ryšį su Jėzumi ir iš Jo išmoko branginti nuolankumą: Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę". Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus. Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi (1 Pt 5, 5-7).
Išplėstinis vertimas pateikią tokią 7 eilutės versiją: Meskite ant Jo visus savo rūpesčius [visą nerimą ir visą susirūpinimą, kartą ir visiems laikams], nes Jis jus myli ir budriai jumis rūpinasi.
Jėzus išmoko visą įtampą ir rūpesčius savo gyvenime atnešti Tėvui. Jis buvo švelnus ir nusižeminęs, nes žinojo, kad toks yra Jo Tėvas. Jis yra Tas, kuris mus myli ir nuoširdžiai mumis rūpinasi. Kas gali nesižavėti Dievu - Kūrėju, kuris nelaiko savęs aukštesniu už žmogų, bet laukia, kol bus pakviestas, kad galėtų nešti mūsų naštas?
Nuostabusis Jėzus! Niekas niekada nebuvo toks kaip Jis. Mokykimės iš Jo, - taip įveiksime visus kelyje sutinkamus sunkumus. Dar daugiau - Jis gyvena mūsų širdyse, todėl mes galime turėti ramybę ir būti tvirti šiais neramiais laikais.
Iš žrn. „The Morning Star Journal" (Vol. 18, No. 2)
vertė Žaneta Lazauskaitė
