Tik keletą kartų savo gyvenime esu gavęs tokius aiškius Viešpaties nurodymus, kad nekilo jokių abejonių, jog tai Jis šaukia mane keistis ir paklusti, nekilo jokių abejonių, kad tas kvietimas buvo tiesiai iš Dievo širdies.
Prieš penkiolika metų aš išgirdau tokį Jo kvietimą. Tai buvo kvietimas į poilsį. Jis ragino mane mokytis ramiai ilsėtis. Kas galėtų pagalvoti, kad tokį paprastą nurodymą taip sunku įvykdyti! Praėjo trys ieškojimų, bandymų ir nesėkmių metai, kol aš pagaliau pradėjau suvokti, ką Jis turėjo omenyje ir kaip tai patirti. Tada Jis paragino mane pradėti mokytis su ramybe dirbti ir neprarandant ramybės... kovoti.
Esu krikščionė konsultantė, mokytoja, mama, žmona, duktė, močiutė, kaimynė ir draugė. Rašau poeziją, prižiūriu didelį gėlyną, vadovauju Biblijos studijoms, mokau ir vedu seminarus. Esu labai užsiėmusi. Praeityje aš mėgau viską kontroliuoti. Nors ir atsisakiau šios pozicijos, vėl ir vėl pagaunu save „tarnaujant" šioje srityje. Jūs žinote, kokie yra kontrolieriai - jų gali sutikti visur, ypač tarp rimtų Dievo tarnų. Tai žmonės, labai sunkiai triūsiantys, kad tik viskas būtų įvykdyta pagal nurodymus, kad viskas gerai funkcionuotų, būtų ramybė, ryšiai... - žodžiu, kad viskas būtų tvarkoje!
Galite paklausti, kas patikėjo man tokį darbą? Gerai, aš atsakysiu. Labai anksti savo gyvenime sužinojau, kad niekas nieko nesiruošia daryti dėl visų sunkumų, skausmo, rūpesčių, pykčio, chaoso, baimės, nerimo ir tvarkos trūkumo mano šeimoje ir pasaulyje, todėl nusprendžiau, kad to imtis turiu aš. Visą savo gyvenimą (išskyrus kelerius paskutiniuosius metus) visas savo jėgas, didžiąja dalį savo gabumų ir jėgų aš skyriau būtent šiam labai sunkiam darbui. Buvo akivaizdu, kad niekas kitas neketina to imtis, ir pasaulis siautėjo. Poreikis buvo toks realus, kaip ir prieš mano akis esantis kūdikio buteliukas.
Gali manęs paklausti: „O kaip su Viešpaties planu, dėl kurio tu buvai sukurta, su darbu, kurį Dievas numatė tau atlikti?" Na gerai, tai yra problema, tiesa? Kadangi stengiausi viską visatoje kontroliuoti, tam man nelikdavo laiko ir energijos, net įkvėpimo... Aš buvau tiesiog per daug užimta! Taigi iš esmės aš ignoravau Dievo pašaukimą ir apsimečiau, kad pašaukimas ir tapatumas, kuriuos aš susikūriau pati, buvo Dievo ir iš Dievo. Gudru!
Leiskite jūsų paklausti: kaip jūs ilsitės? Kiek darbų ar poelgių jūs darote atradę ramybę Dieve, pasitikėdami Juo?
Juk nesvajojame sulaužyti dešimt Dievo įsakymų, tiesa? Mes žinome, kad išmintis, ramybė ir palaiminimas yra nieko nežudyti, nevogti, nesvetimauti, tiesa? Bet Išėjimo knygoje skaitome, kad vienas iš įstatymų, ketvirtasis, sako: Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo (Iš 20, 8-11). Švęsti sabatą, pailsėti - tai vienas iš dešimties įsakymų, kurį, manau, daugelis iš mūsų laužo reguliariai.
Galite sakyti: „Bet mes nesame įstatymo valdžioje". Gerai, jūs teisus. Mes nesame pavaldūs įstatymui, mes gyvename įstatymo išsipildymo metu! Jėzus sakė, kad Jis atėjo ne panaikinti įstatymą, bet jį įvykdyti. Jis yra Sabato poilsio išpildymas. Koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje (1 Jn 4, 17).
Senajame Testamente ilsėtis reiškė nustoti dirbti visus darbus. Naujajame Testamente Jėzus įvykdo šį įsakymą nustoti dirbti, nusiraminti ir liautis dėti pastangas. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu (Mt 11, 28). Jis parodo mums vietą, kur galima nurimti, liautis vis ko nors siekti. Mes esame sukurti daryti gerus darbus, bet daryti juos išsaugant ramybę!
Naujasis Testamentas kalba apie tai, kad pats Dievas ilsisi. Tai ir yra amžinas sabato poilsis - nenutrūkstamai gėrėtis tikinčiaisiais, jų draugyste su Tėvu ir Sūnumi, - tai visiškai priešinga kassavaitiniam sabatui pagal įstatymą. Tikrą sabato poilsį mes randame tiktai bendraudami su Juo.
Taigi matome, kad Kristus kalba ne tik apie mūsų poilsį,- ramybę, pasitraukimą nuo darbų Jis perkelia į širdies ir dvasios sferą. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką mes galime ilsėtis Jame dėl to, ką Jis atliko dėl mūsų. Šešias dienas Dievas dirbo ir, baigdamas savo darbus, Jis sukūrė mus. Pirmoji mūsų diena buvo Jo poilsio diena. Jis įnešė mus į pasaulį ant ramybės sparnų. Mūsų pradžia buvo poilsis, kai Jo darbai buvo pabaigti.
Mūsų kultūra moko, kad ką nors veikti, ko nors siekti yra geriau nei ilsėtis; ką nors daryti, daryti bet ką, yra geriau negu nieko nedaryti. Mes visi trokštame pagauti sėkmę, todėl mūsų lūkesčiai vis auga ir mes nerandame poilsio. Kadangi nebesiilsime, pametame savo kelią. Mes ignoruojame dvasinį maistą ir išmintį, kurią mums teikia poilsis, prarandame džiaugsmą ir meilę, kurie gimsta be didelių pastangų, tiesiog kuo nors gėrintis.
Mes esame suvilioti troškimo ir perspektyvos pasiekti DAUGIAU: daugiau pinigų, pripažinimo, pasitenkinimo, saugumo, materialių gėrybių ir taip toliau. Netgi krikščionys trokšta daugiau dovanų, garbės, labiau išgarsėti, būti žinomi, pažinti „svarbius asmenis". Kuo daugiau esame užsiėmę, tuo reikšmingesni sau (įsivaizduojame, kad ir kitiems) atrodome. Kinų kalboje „užimtas, daug dirbantis" vaizduojamas ideograma, sudaryta iš dviejų ženklų, reiškiančių: širdį ir nužudymą. Iškalbinga!
Mes skubame. Greitai, dabar, akimiksnis užfiksuotas. Mes neturime kantrybės ištverti sunkumus, skausmą, nepatogumus ir negalime laukti. Tačiau „skubaus atlikimo" dirvoje atsiranda naujų problemų sėklų. Mes prarandame gebėjimą žvelgti gyvenimui ir tiesai į akis. Mes to išvengiame... dėl užimtumo. Kaip mes leidžiame, kad taip nutiktų? Kaip mes taip pasimetame siekių prisotintame besočiame pasaulyje, praradę džiaugsmą ir pasigėrėjimą?
Taip yra todėl, kad mes pamiršome ir nepaisome sabato. Sabato laikas gali būti revoliucingas iššūkis prievartiniams viršvalandžiams, beprasmiam kaupimui ir nesibaigiančiam troškimų, atsakomybių, atliekamų darbų augimui. Sabatas - tai laikas sustoti, prisiminti, kas mes esame, ką mes žinome, ir vėl paragauti dvasios ir gyvenimo vaisių.
Kur mes, krikščionys, atėjome, vadovaudamiesi supratimu, jog tam, kad būtume mylimi, turime būti teisūs, geri ir tobuli? Žinoma, toks mąstymas ateina iš mūsų visuomenės, kultūros, tėvų, bažnyčios... Mes tuo patikėjome. Tačiau jeigu tai yra tiesa, vadinasi, Dievas nemyli savo vaikų besąlygiškai. Tai reikštų, kad savo Žodyje Jis mums melavo, kad Jis nėra meilė, ir kad mūsų netobulumas - mūsų „blogis", mūsų klaidos, neišmanymas, savanaudiškumas ir nuodėmė - gali atskirti mus nuo Jo meilės. Bet tai netiesa! Tai neatskiria mūsų nuo Jo meilės, nors jeigu mes tikime, kad tai atskiria, dėl savo netikėjimo prarandame gebėjimą priimti Jo meilę ir gyventi, kaip Jo mylimi vaikai.
Šventasis Raštas sako, jog mes mylime Dievą, nes Jis pirmas mus pamilo. O kodėl Jis mus myli? - Jis taip pasirinko. Tokia yra Jo valia ir charakteris - mylėti. Jei mes triūsiame, norėdami būti geri, teisūs ir išmanantys, kad būtume mylimi, tuomet negalime pasitikėti ta meile, kurią gauname, nes, mūsų akimis žiūrint, tai priklauso nuo besitęsiančio mūsų darbo; mes turime slėpti tas savo asmenybės dalis, kurios bijo ir yra tingios, nesąžiningos ir nuodėmingos, blogos ir nepatrauklios. Jei taip mąstome, mes ir toliau turime darbuotis, kad pristatytume save kaip tobulus „krikščionis".
Tačiau iš tiesų Dievo Tėvo akivaizdon mes ateiname per Kristų, kuris yra meilė, tik Jame mes esame teisūs ir šventi. Mes taip sunkiai dirbame, kad taptume tuo, kuo jau esame, ir pasiektume tai, ką jau turime!
Galite sakyti, kad visa tai mes jau žinome. Mes meldėmės dėl išgydymo, bet ar tu išgydytas? Ar radai poilsį? Ar jauti džiaugsmą ir ramybę, pažinai meilę ir priėmimą? Ar gali „ilsėtis", priimdamas tiesą, kad esi mylimas, išrinktas ir priimtas, ir tai nepriklauso nuo tavo gerumo? Ar tu gali nesirūpinti dėl to, ką kiti galvoja apie tave? Ar esi toje vietoje, kur tam, kad įgytum pritarimą ar pritaptum, tau nereikia rengtis, kalbėti, puoštis, skaityti teisingus vertimus, žinoti didžiuosius pranašus? Ar tavęs dar nesuviliojo melas, ar neįsuko į savo ratą skubėjimas ir troškimas turėti vis daugiau ir daugiau? Ar nepasidavei pasaulio spaudimui?
Mes esame Jo vaikai, sukurti pagal Jo atvaizdą. Mes esame Jo balsas, rankos ir įrankiai, galintys atskleisti Jo meilę Jo mylimai, pasimetusiai ir alkanai, aklai ir kurčiai bažnyčiai. Visa tai atrasime atradę poilsį. Eidami šiuo keliu, suvokę, kas mes esame, ir kas yra Dievas, mes būtinai atrasime poilsį. Kai nurimstame, Dievas yra su mumis. Jis sukūrė mus, pasakė, kad tai yra gerai, ir ilsėjosi po savo darbų. Jis yra ramus, matydamas mūsų stipriąsias puses ir silpnybes, mūsų teisumą ir paklydimus, mūsų išmintį ir neišmanymą. Jis tai žino.
Viena iš priežasčių, kodėl mums dažnai reikia sustoti, nusiraminti ir pailsėti, - kad tai suvoktume. Jis yra Gydytojas, žmonių, bažnyčių ir tautų Vedlys. Jis yra Išmintis ir Gyvenimas. Mes atspindime Jį, bet nesame Jis. Tai - Jo darbas! Mūsų darbas - išlaikyti savo rankas Jo rankose, ilsėtis Jame, atrasti, kas mes esame Jame, ir daryti gerus darbus, kuriems buvome sukurti, suvokiant, kad esame Jame.
92 psalmėje sakoma: Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras. Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali (Ps 92, 12-14). Kas yra tas teisus žmogus? Tai asmuo, kuris kovoja, dirba ir triūsia, ar tas, kuris patikėjo ir nurimo, leisdamas Kristui būti jo teisumu?
Pirmajame laiške Korintiečiams Paulius sako: Tegul kiekvienas laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių tvarkytojais. O iš tvarkytojų reikalaujama, kad būtų ištikimi (ištikimi tikėti, priimti, paklusti ir ramiai gyventi) (1 Kor 4, 1-2).
Izaijo pranašystėje sakoma: Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina. Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails (Iz 40, 29-31). Ir <...> Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis: „Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė" (Iz 30, 15).
Jeigu mes netikėsime ir nenurimsime, neatrasime poilsio, mes neragausime Pažadėtosios žemės medaus ir pieno. Kai mums nepavyksta įeiti į poilsį, mums nepavyksta aiškiai matyti Dievo ir aiškiai matyti savęs. Bijodami prarasti kontrolę, mes klaidžiojame tamsoje, baimindamiesi to, ką aptiksime savyje. Mes paniekinome tą savo esybės dalį, kuri vargsta ir yra bejėgė, nualinta, priklausoma ir turinti trūkumų, todėl stengiamės pridengti ir kitų skurdą. Rūpindamiesi kitais mes jaučiamės gerai, nes tai mes jais pasirūpinome. Deja, mums nepavyko pasirūpinti savimi... O geriausiai pasirūpinti kitais mes galime tik tiek, kiek pasirūpiname savimi.
Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus 24-30 eilutėse Jėzus pasakoja palyginimą apie žmogų, kuris į gerai paruoštą dirvą pasėjo gerą sėklą. Kai kviečiai paaugo ir pradėjo bręsti, buvo pastebėta, kad į kviečius kažkas pasėjo piktžolių. Tarnai paklausė šeimininko, gal jiems nueiti ir išrauti piktžoles, bet šeimininkas atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties" (Mt 13, 29-30).
Jei nenurimstame, mes negalime pažinti Jo kaip Dievo, esančio tarp mūsų piktžolių. Mes priėmėme Jį tik ten, ką vadiname savo kviečiais. Mes nemylime tų nepatrauklių savo esybės dalių, todėl netikime, kad jas gali mylėti kiti. Bet jei mes nenurimstame ir dažnai bei pakankamai ilgai nepasiliekame ramybėje, kad pažintume Dievą tamsoje, baimėje ir skausme, mūsų skurde ir netobulume, mūsų pyktyje ir nuodėmėje, mes visiškai Jo nepažįstame. Mes netikime, kad Dievas myli mus tokius, kokie esame, ir neįeiname į poilsį - poilsį, kuriame esame mylimi besąlygiškai - ne dėl to, jog ką nors padarėme, užsitarnavome ar kaip kitaip nusipelnėme.
Mes sukurti daryti gerus darbus, kuriuos įkvėptų Dievo meilė, kuria Jis mus myli, o ne dėl to, kad būtume mylimi; vertindami Jo palankumą mums, kurį matome, o ne dėl to, kad pelnytume Jo palankumą. Mes eikvojame savo jėgas, stengdamiesi būti užsiėmę, apsimesdami, neigdami ir triūsdami, o vertėtų nurimti ir pažinti Dievą tokį, kokio dar nepažįstame. Jis yra kitoks nei mes, Jis - ne žmogus, kad meluotų. Bet tik tada, kai nurimstame, mes pažįstame, koks Dievas yra iš tikrųjų, o pažinę Dievą, atrandame tą poilsio ir pažinimo vietą, kur galime pradėti besąlygiškai mylėti ir save, taip, kaip mus myli Dievas.
Izraelio vaikai išėjo iš Egipto ir perėjo Raudonąją jūrą, bet kai jiems buvo suteikta galimybė pereiti Jordaną ir įeiti į Pažadėtąją žemę, jie nepatikėjo, kad Dievas yra stipresnis už jų priešus, kad Jis gali juos apginti, kad Jis taip nuostabiai ir tobulai juos myli. Dėl savo netikėjimo jie neįėjo į Pažadėtąją žemę. Laiške Hebrajams sakoma: O kam prisiekė, jog neįeis į Jo poilsį, jei ne tiems, kurie nepakluso? Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo (Hbr 3, 18-19).
Taip vyksta ir su mumis. Mes priėmėme Kristų ir išėjome iš vergystės, bet reikia viso gyvenimo, kad vergystė išeitų iš mūsų", kad būtų išstumtas vergiškas mąstymas. Keturiasdešimt metų izraelitai klaidžiojo po dykumą, kol išmirė visa senoji karta, kad jie tikėjimu galėtų įeiti į poilsį, kurį Dievas jiems buvo paruošęs. Taip ir mūsų „senasis žmogus" turi mirti, kad mes tikėjimu galėtume įeiti į poilsį.
Mes nedaug kalbame apie netekties ir nesekmės, sielvarto ir skausmo teologiją. Dažnai kultūra, o ne mūsų Viešpats būna mūsų mokytojas, ir mūsų kultūra moko sėkmės, pažangos ir laimėjimo pamokų. Mes nerandame laiko bei vietos ramybei ir poilsiui, kad priimtume save netobulus, nuodėmingus, skurstančius ir nualintus - tą savo esybės dalį, kurią turime kiekvienas. Mes slepiame tai nuo Dievo, kitų ir nuo savęs. Bet jei mes susitapatiname su Kristaus kentėjimais, galime ištrūkti iš savųjų kančių ir priimti viską, ką Jis kentėdamas atliko. Čia mes galime leisti savo sieloms nurimti Jame, suvokiant, ką Jo kančia reiškia mums.
Evangelijos pagal Morkų 2 skyriaus 27 eilutėje Jėzus sako, kad sabatas buvo sukurtas žmogaus labui, ne žmogus sabatui. O Evangelijos pagal Matą 22 skyriaus 37 eilutėje įsakoma mylėti Dievą ir savo artimą kaip save patį. Mes dažnai neišgirstame arba neužfiksuojame dalies, kalbančios apie meilę sau, tačiau tai yra įsakymas. Pailsėti ir mylėti save nėra pasirinkimas, tai yra įsakymas.
Nurimk ir pažink Dievą tokį, koks Jis yra, pažink, kas Jis yra, suprask Jo kelius. Pasaulis stengiasi mus įtraukti į skubėjimą, reikalauja reaguoti neįsiklausius į giliausias tiesas. Sabatas sukuria amžinybės pojūtį ir atneša poilsį. Mums nereikia skubėti, kad pasiektume pabaigą, nes mes - amžini kūriniai, mūsų gyvenimas tęsis amžinai. Mano egzistavimui nėra pabaigos, aš visada būsiu su savo Dievu. Visada yra šiandien, ir taip bus amžinai!
Poilsis - tai tikėjimo, jog viskas, dėl ko mes taip sunkiai dirbame, yra Jis, rezultatas! Jis yra mūsų teisumas, mūsų tobulumas, išteisinimas ir išmintis, mūsų priėmimas, tapatumas, išgelbėjimas... mūsų viskas visame. Jeigu tik tuo patikėtume, galėtume priimti Jo pasiūlymą įeiti į Jo poilsį. Tai reikalauja priimti viską, ką Jo kančia, Jo mirtis ir prisikėlimas reiškia mums. Jeigu patikėsime tuo ir tai priimsime, galėsime gyventi, turėdami visišką ramybę ir atradę poilsį, pažindami, kas mes esame Jame, leisdami Jam būti viskuo ir viską daryti. Tuomet ir mes galėsime daryti gerus darbus, kuriuos esame sukurti atlikti, panaudodami savo gabumus, mylėdami save, savo artimus ir savo Dievą.
Gyvenkite ramybėje. Tegul kiekviena diena bus jūsų sabatas!
vertė Rasa Šamšinienė
