Apaštalų Evangelija praeitį susieja su dabartimi, kadaise - su dabar, istorinius įvykius - su dabartiniais išgyvenimais. Ji skelbia ne tik, kad Jėzus gelbsti, bet ir kad Jis mirė už mūsų nuodėmes ir buvo prikeltas iš numirusių, kad galėtų gelbėti. Evangelija nepaskelbiama, jei kalbama apie gelbėjančią jėgą, bet nekalbama apie išgelbėjimą, ypač apie kryžių.
Šiame skyriuje panagrinėsime vieną iš svarbiausių Pauliaus teiginių apie Evangelijos kilmę, turinį ir jėgą, ir ypač apie reikšmingiausią dalį - Kristaus kryžių.
„Ir aš, broliai, kai pas jus lankiausi, atėjau ne su gražbyliavimu ar išmintimi skelbti jums Dievo liudijimo. Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau. Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu, kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga" [1].
Šiame tekste, kuriame iš esmės kalbama apie Trejybę, išryškėja trys pagrindinės pamokos apie Evangelijos skelbimą. Jos siejasi su Dievo žodžiu, Kristaus kryžiumi ir Dvasios jėga.
Dievo žodis
Evangelija - tai iš Dievo mus pasiekusi tiesa. Korintiečiams Paulius skelbė, kaip jis pats sakė, ne „aukštesnę išmintį", tai yra žmogišką arba pasaulio išmintį[2], bet Dievo žodį arba Dievo išmintį, kurią jis čia vadina Dievo „liudijimu" (martyrion) arba Dievo „paslaptimi" (mystērion). Graikiški žodžiai yra panašūs ir tekste vartojamas tiek vienas, tiek kitas. Be to, abu sutinkame pirmuose dviejuose šio laiško skyriuose: martyrion rasime grįžę į 1 skyriaus 6 eilutę, o mystērion - 2 skyriaus 7 eilutėje. Kad ir kaip skaitytume, esmė lieka ta pati - Pauliaus žinia atėjo iš Dievo. Jei teisinga skaityti „liudijimas", tada tai yra „Dievo paliudyta tiesa". Jei teisinga skaityti „paslaptis", tada tai yra „paslaptinga Dievo tiesa". Abiem atvejais apaštalo skelbiama Evangelija yra Dievo tiesa.
Tuo prasideda tikrasis Evangelijos skelbimas. Mes neskelbiame išgalvotos žinios. Mes neskelbiame savo žmogiškų spėlionių. Mes esame Dievo žodžio nešėjai, Dievo Evangelijos patikėtiniai, Dievo apreikštų paslapčių tvarkytojai.
Be to, Pauliaus skelbimas atitiko skelbiamą žinią. Jis pas korintiečius atėjo ne su „iškalba" ar „aukštesne išmintimi" (1 eilutė). Kalbant apie žinią, jis atmetė pasipūtėlišką žmogišką išmintį ir nuolankiai pakluso Dievo žodžiui apie Kristų (2 eilutė). Kalbant apie skelbimą, jis atmetė pasipūtėlišką žmogišką retoriką ir nuolankiai pasikliovė Šventosios Dvasios jėga (3-5 eilutės). Kaip savo komentaruose įvardijo C. H. Hodge'as, Paulius neatėjo „nei kaip oratorius, nei kaip filosofas" [3].
Supraskite teisingai. Čia jokiu būdu nėra teisinama Evangelija be turinio arba stilius be formos. Paulius atmetė ne doktriną ar racionalius argumentus, bet pasaulio išmintį ir retoriką. Mes tai žinome, nes Lukas Apaštalų darbų 18 skyriuje aprašo Paulių, skelbiantį Evangeliją Korinte. Jis „kalbėdavo sinagogoje" per kiekvieną sabatą, „įtikinėdamas žydus ir graikus" (4 eilutė), ir pasiliko ten pusantrų metų, „mokydamas juos Dievo žodžio" (11 eilutė). Taigi pamokslavimą Korinte jis galėjo apibendrintai pavadinti „stengimųsi įtikinti žmones" [4]. Jis mokė žmones tiesos ir įtikinėjo juos dėl tiesos.
Vadinasi, negalime kviesti žmonių pas Kristų atmesdami, užgniauždami ar slopindami jų mintis. Jokiu būdu. Kadangi Dievas juos sukūrė protingomis būtybėmis, Jis tikisi, kad jie protaus. Žinoma, jei jų neapšvies Dvasia, jie niekada nepatikės. Be Dvasios apšvietimo visi mūsų argumentai liktų bevaisiai. „Tačiau, - rašė Greshamas Machenas, - kadangi vien argumentų nepakanka, nereiškia, jog jų nereikia. Atgimdydama žmogų iš naujo, Šventoji Dvasia jo nepadaro krikščionimi nepaisant jokių įrodymų, - priešingai, Ji išsklaido žmogaus akis dengiančią miglą ir leidžia išvysti tuos įrodymus" [5].
Taigi Evangelija - tai mums patikėta iš Dievo atėjusi tiesa. Mes privalome ją skelbti kiek įmanoma aiškiau, rišliau, nenuginčijamai ir, kaip darė apaštalai, kuo įtikinamiau ją įrodinėti. Ir skelbdami bei įrodinėdami Evangeliją turime visada pasitikėti, kad Šventoji tiesos Dvasia išsklaidys žmonių neišmanymą, nugalės jų išankstines nuostatas ir įtikins patikėti Kristumi.
Kristaus kryžius
Priėjome prie 2 eilutės: „Aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą". Kai kurie žmonės klaidingai perskaito, tarsi Paulius būtų parašęs „išskyrus nukryžiuotą Jėzų Kristų", ir teigia, kad jis kalbėjo vien apie kryžių. Tačiau iš tikrųjų Paulius rašė (tai atitinka Apaštalų darbuose Luko aprašytą Pauliaus, kaip evangelisto, darbą), kad buvo pasiryžęs nežinoti nieko, „išskyrus Jėzų Kristų" (Jis buvo žinios esmė) „ir (ypač, nors ne tik) Tą nukryžiuotą". O Kristaus prisikėlimas? Neabejotinai apaštalai apie prisikėlimą pamokslavo labai daug, tačiau prisikėlimą jie suprato ir skelbė ne kaip atskirą ir pavienį, o su kryžiumi susijusį įvykį. Prisikėlimas buvo ne tik Jėzaus mirties tęsinys: tai buvo žmonių skirto nuosprendžio panaikinimas ir viešas dieviško Jo mirties tikslo įrodymas.
Prieš atvykdamas į Korintą Paulius nusprendė pamoksluose visą dėmesį sutelkti į Kristų ir ypač į kryžių. Įvairiuose angliškuose vertimuose rašoma, kad jis „nusprendė", „pasiryžo", „apsisprendė". Panagrinėkime, kodėl Pauliui reikėjo taip nuspręsti.
Populiarus situacijos aiškinimas yra gerai žinomas. Į Korintą Paulius atvyko iš Atėnų. Jo pamokslas Atėnų filosofams (kaip teigia teorija) buvo visiška nesėkmė. Neva jis buvęs per daug intelektualus ir nepamokslavo Evangelijos. Užuot kalbėjęs apie kryžių, jis kalbėjo apie kūriniją. Dėl to ten niekas neatsivertė. Taigi keliaudamas iš Atėnų į Korintą Paulius atgailavo, kad Atėnuose pamokslavo iškraipytą Evangeliją, ir apsisprendė Korinte kalbėti tik apie kryžių.
Turiu pripažinti, kad prieš daugelį metų pirmą kartą išgirdęs šią teoriją kaip mat ant jos užkibau. Vis dėlto vėliau teko ją atmesti kaip nepagrįstą. Pirma, Pauliaus misija Atėnuose nebuvo nesėkminga. Priešingai, „kai kurie vyrai prisidėjo prie jo ir įtikėjo. Tarp jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai" [6]. Antra, Apaštalų darbuose Lukas neužsimena manąs, jog Pauliaus pamokslas Atėnuose buvo klaida; priešingai, Lukas jį užrašė kaip pavyzdinį pamokslą pagonių intelektualams. Trečia, beveik nekyla abejonių, kad apie kryžių Paulius Atėnuose pamokslavo, nes jis skelbė „Jėzų ir prisikėlimą" [7], o pamokslauti apie prisikėlimą neminint prieš jį buvusios mirties neįmanoma. Tiesą sakant, kaip tik dėl to, kad klausytojai buvo pagonys, Paulius pradėjo kalbėdamas apie stabmeldystę ir kūriniją, o ne cituodamas Senąjį Testamentą, tačiau tuo pamokslo nebaigė. Luko užrašytą pamokslą galima išsakyti per porą minučių: greičiausiai Paulius šią temą išnagrinėjo daug išsamiau. Ketvirta, Korinte savo taktikos Paulius nepakeitė. Kaip ir Atėnuose, taip ir Korinte, anot Luko, jis ginčijosi, mokė ir įtikinėjo[8].
Tad ką tuomet Paulius nusprendė daryti? Kiekvieną kartą, prieš rimtai dėl ko nors apsispręsdami, kažkiek laiko abejojame, svarstome įvairias galimybes ir galiausiai vieną iš jų pasirenkame, o kitas atmetame. Tad akivaizdu, kad prieš nuspręsdamas pamokslauti vien Kristų, ir ypač kryžių, Paulius buvo susidūręs su pasirinkimu - iš tikrųjų pagundymu - arba pamokslauti Kristų, bet be kryžiaus, arba apskritai pamokslauti ne Kristų, o pasaulio išmintį. Kodėl šis pagundymas iškilo Pauliui keliaujant iš Atėnų į Korintą? Žinoma, ne dėl to, kad jam tariamai nepasisekė Atėnuose, bet kadangi bijojo sutikimo Korinte. Tad kodėl keliaudamas pas korintiečius Paulius jų taip baiminosi ir buvo toks susirūpinęs („silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau" - 3 eilutė), kad turėjo tvirtai apsispręsti, kaip pas juos elgtis?
Atsakydami į šiuos klausimus taip pat atskleisime pagrindinius mūsų laikų prieštaravimus žiniai apie Kristų ir Jo kryžių. Pamatysime, kodėl mes patys turime kasdien apsispręsti taip pat, kaip ir Paulius.
Intelektinis prieštaravimas arba kryžiaus kvailystė. Atėnuose Paulius jau buvo susidūręs su intelektualų panieka. Filosofai jį įžeidžiamai vadino spermologos, arba „sėklų rinkiku". Tiesiogine prasme šis žodis reiškė paukščius maitėdas arba valkatas, kurie misdavo nutekamuosiuose grioviuose rastais maisto likučiais. Perkeltine prasme jis reiškė mokytojus, kurie skelbia nenaujas idėjas. Atėniečiai garbino originalumo šventykloje[9]; jie niekino visa, kas senamadiška ir pasenę.
Filosofai šaipydavosi, paminėjus prisikėlimą[10]. Jie juokėsi iš Pauliaus. Manau, tai reiškia, jog jie plyšdavo iš juoko. Kaip jie reagavo į Pauliaus pamokslą Lukas nepasakoja, tačiau Paulius žinojo, kad kryžius buvo „žydams papiktinimas, o pagonims - kvailystė" [11]. Netikinčiam žydui buvo nesuvokiama, kad Mesijas turėtų mirti „ant kryžiaus", tai yra būti prakeiktas Dievo[12]. Netikinčiam pagoniui atrodė absurdiška, kad Dievas, vienas iš nemirtingųjų, turėtų mirti. Antrojo amžiaus cinikas Celsas krikščionis už tai kandžiai kritikavo. Jis įsivaizdavo, rašė Origenas, kad „garbindami Tą, kuris, - kaip jis teigia, - buvo įkalintas ir nubaustas mirties bausme, mes elgiamės taip, kaip mirusiųjų garbintojai[13] ".
Korinto neaplenkė Atėnų intelektualų arogancija. Šiuos miestus skyrė vos aštuoniasdešimt kilometrų. Iš pirmo Pauliaus laiško korintiečiams aiškiai matyti, kad didžiavimasis protu buvo viena iš pagrindinių Korinto bažnyčios nuodėmių, tad Paulius nusprendė atsisakyti pasaulio išminties „kryžiaus kvailystės" vardan. Jo laukė pašaipos ir patyčios, tačiau jis žinojo, kad „Dievo kvailystė išmintingesnė už žmogaus išmintį" [14].
Žinia apie kryžių ir šiandien vis dar stipriai niekinama. Žmonės prieštarauja biblinei, evangelinei atpirkimo doktrinai (kad Kristus mirė vietoj mūsų, mirė mirtimi, kurią mes buvome užsitarnavę) ir netgi tyčiojasi iš jos. Jie doktriną vadina „primityvia", „teismine", „neteisinga", „amoralia" ir „barbariška". Tarpusavyje susijusias krikščioniškas nuodėmės ir atpirkimo doktrinas A.J. Ayeris pavadino „intelektualiai niekingomis ir moraliai piktinančiomis" [15]. O tam tikrus mano paties knygoje Kristaus kryžius (The Cross of Christ) aprašomus doktrinos aspektus vienas šiuolaikinis liberaliosios teologijos atstovas pavadino „nepagrįstais", „nesuprantamais", „ne tik neišaiškinamais, bet ir nesuvokiamais" bei „neperteikiamais". Kaip turėtume reaguoti į tokią neigiamų epitetų krušą? Neneigiame, kad kai kurios evangelinės formuluotės yra šališkos ir nebiblinės. Jei Jėzui Kristui suteikiame trečiojo asmens, kuris įsikišo, kad išgelbėtų mus nuo piktojo Dievo, vaidmenį, tokia parodija verta pasmerkimo, kadangi Dievas pamilo pasaulį ir Dievas ėmėsi iniciatyvos atsiųsdamas Sūnų numirti už mus. Tačiau dėl šios iniciatyvos Kristus „tapo nuodėme" ir „prakeikimu" [16] už mus, o tokie žodžiai dažnai sukelia emocinį priešiškumą. Dėl to ir kyla pagunda apkarpyti nukryžiuotojo Kristaus evangeliją, atmesti prieštaringus teiginius ir bandyti Evangeliją padaryti priimtinesne jautriam šiuolaikiškam skoniui. Nėra ko stebėtis, kad, aprašydamas apsisprendimą nepažinoti nieko daugiau, tik Jėzų Kristų ir ypač Jo kryžių, apaštalas skamba taip, lyg būtų įniršęs. Jis rinkosi - būti ištikimam ar populiariam.
Kitas prieštaravimas Kristui ir Jo kryžiui - religinis prieštaravimas, arba Evangelijos išskirtinumas. Jei atvykęs į Atėnus Paulius rado „miestą pilną stabų" [17], greičiausiai ir Korintas buvo ne ką mažiau stabmeldiškas. Žinoma, kad Korinte buvo per dvidešimt vis kitai dievybei skirtų šventyklų. Net ir šiais laikais Korinto griuvėsiuose stovi septynios didžiulės senovinės Apolono šventyklos kolonos, o už miesto stūkso beveik septyniasdešimties metrų aukščio Akrokorinto uola, ant kurios kadaise stovėjo Afroditės šventykla. Tad korintiečiai, kaip ir atėniečiai, buvo „labai religingi" [18]. Jie garbino daugybę dievų, kurie draugiškai toleravo vienas kito draugiją.
Korintiečiai nebūtų prieštaravę, jei krikščionių evangelistai pasitenkintų pridurdami Jėzų prie jų ir taip gausaus panteono. Tačiau apsilankydamas mieste Paulius turėjo visai kitokių ketinimų. Jis norėjo, kad Korintas su visais savo gyventojais ir dievais nusilenktų ir pagarbintų Jėzų. Jis atvyko į Korintą tvirtai nusprendęs nežinoti nieko, „išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą". Jis puikiausiai žinojo, kaip vėliau rašė korintiečiams, kad dėl žmonių ištikimybės kovojo „daug dievų ir daug viešpačių". Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad „yra tik vienas Dievas, Tėvas, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vienas Viešpats, Jėzus Kristus, per kurį yra visa ir mes per Jį" [19], ir nesiruošė leistis į kompromisus. Paulius atkeliavo kaip į jų sužadėtuves su Kristumi ir dėl jų jautė dievišką pavydą. „Sužiedavau jus su vienu vyru, su Kristumi, kad nuvesčiau jus kaip skaisčią mergelę, - rašė jis. - Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nenuklystų nuo nuoširdaus ir tyro atsidavimo Kristui." [20] Nes Jėzus Kristus nesidalintų šlove nei su Apolonu, nei su Afrodite, nei su kuo nors kitu.
Religinė pasaulio situacija nedaug tepasikeitė. Tiesa, senaisiais Graikijos ir Romos dievais jau seniai niekas nebetiki ir seniai juos išmetė, tačiau jų vietoje iškilo naujų dievų, o kai kurie senoviniai tikėjimai atgimė. Kadangi šiais laikais skleisti informaciją ir keliauti labai paprasta, daugelyje šalių paplito pliuralizmas. Žmonės pageidauja nerūpestingo sinkretizmo, religijų paliaubų, gero religijų kratinio, tačiau mes, krikščionys, negalime atsisakyti Jėzaus Kristaus ir Jo unikalumo. Kito tokio kaip Jis paprasčiausiai nėra: niekas neprilygsta Jo įsikūnijimui, atpirkimui ir prisikėlimui. Taigi Jis - vienas ir vienintelis Dievo ir žmonių tarpininkas[21]. Šiuo, Jėzų iš kitų dievų išskiriančiu, teiginiu žmonės smarkiai, net kandžiai, piktinasi. Daugelis Jį laiko netoleruotinai netolerantišku. Tačiau kad ir kaip tiesa visus piktintų, privalome ją ginti. Plačiau šią temą panagrinėsiu aštuonioliktame skyriuje.
Trečias prieštaravimas kryžiui - asmeninis prieštaravimas, arba žmogiško išdidumo sugniuždymas. Visos religijos, išskyrus krikščionybę, (įvairiausiais būdais) glosto savimeilę teigdamos, kad esame gabūs jei ne pasiekti išgelbėjimą, tai bent stipriai prie jo prisidėti. Savęs išgelbėjimo doktrina ypač kursto savigarbą. Ji apeliuoja į mūsų išdidųjį ego - gelbsti nuo nepatogaus nusižeminimo prieš kryžių.
Korintiečiai nebuvo išimtis - jie buvo išdidūs žmonės. Jie didžiavosi savo gražiu miestu, kurį, prieš šimtmetį sugriautą už sukilimą, 46 m. pr. Kr. atstatė Julijus Cezaris, didžiavosi tuo, kad Augustas išaukštino Korintą prieš Atėnus jį paskelbdamas naujosios Achajos provincijos sostine, didžiavosi prekyba, turtais, kultūra, Istmo žaidynėmis ir religiniu uolumu.
Ir tada atsirado šitas akiplėšiškas krikščionių misionierius, šitas išsišokėlis, šitas nuplikęs bjaurus šleivas neūžauga pasišiaušusiais antakiais, nerodantis jokios pagarbos įžymiajam miestui. Jis drįso teigti, kad jų neišgelbės nei išmintis, nei turtai, nei religija, ir kad jie patys nepajėgs išsigelbėti nuo Dievo teismo - ar net prisidėti prie išgelbėjimo, kad dėl to Jėzus Kristus mirė už juos, ir kad be Jo jie pražus. Kas jis manėsi esąs, kad drįso juos taip įžeidinėti? Išdidūs žmonės pasijuto be galo pažeminti. Kryžiaus žinia buvo suklupimo akmeniu ir išdidiems žydams, ir išdidiems pagonims. Tad nekeista, kad į Evangeliją Korinte daugiausia atsiliepė žemesnieji visuomenės sluoksniai: „Nedaug tarp jūsų žmogiškais standartais išmintingų, nedaug įtakingų, nedaug kilmingų". Bet Dievas išsirinko ir pašaukė, kas kvaila, kas silpna, kas žemos kilmės, kas paniekinta ir kas yra niekas[22].
Ir šiais laikais niekas kitas neužkerta kelio į Dievo karalystę labiau negu išdidumas. Kaip sakė Emilis Brunneris, visos kitos religijos „žmogų apsaugo nuo visiško pažeminimo, kuris jaučiamas žinant, kad Tarpininkas (tai yra Jėzus Kristus) turėjo atlikti bausmę už jį... Žmogus neturi visiškai apsinuoginti" [23]. O Evangelija mus apnuogina (pasirodydami prieš Dievą neturime kuo apsirengti) ir skelbia, kad esame bankrutavę (už jokius pinigus negalėtume įsigyti dangaus malonės).
Ketvirta - moralinis prieštaravimas, arba kvietimas atgailauti ir siekti šventumo. Korintas buvo klestintis prekybos centras, per jį ėjo prekybiniai keliai iš šiaurės į pietus sausuma ir keliai iš rytų į vakarus jūra. Mieste buvo pilna pirklių, keliautojų ir jūreivių. Kaip svetimšaliai svetimame mieste jie nesijautė varžomi jokių moralės normų. Be to, meilės deivė Afroditė, romėnams žinoma kaip Venera, puikavosi savo šventykloje virš miesto skatindama garbintojus paleistuvauti ir naktį miesto gatvėmis paleisdavo tūkstantį prostitučių. Korintas buvo senovės pasaulio Tuštybių mugė. Graikiškas žodis korinthiazomai netgi reiškė „praktikuoti ištvirkimą".
Sunku būtų tikėtis, kad toks begėdiškai ištvirkęs miestas kaip Korintas mielai priims Evangeliją, kuri kviečia atgailauti, perspėja, kad gyvenantieji palaidą gyvenimą nepaveldės Dievo karalystės[24], ir tvirtina, kad teisumą lydi pašventinimas (augantis šventumas), o po pašventinimo - pašlovinimas (blogis bus panaikintas).
Į Evangelijos raginimą susilaikyti šiuolaikinis pasaulis reaguoja ne ką draugiškiau už antikinį. Jis paprastai teigia, kad moraliniai absoliutai nebeegzistuoja, kad seksualinė moralė - tai tik seksualiniai papročiai, kad susilaikyti yra blogai, o viską leisti - gerai, ir kad krikščionybė su visais savo draudimais yra laisvės priešas.
Penktas prieštaravimas Kristui ir Jo kryžiui - politinis prieštaravimas, arba Jėzaus Kristaus viešpatystė. Romos imperijoje virė politinės aistros, pasireiškiančios net fanatizmu. Ištikimi Romos prokuratoriai buvo linkę skatinti politines aistras ir negailestingai malšindavo bet kokį bandymą sukilti. Prisiminkime, jog pats Jėzus romėnų teisme buvo nuteistas už maišto kurstymą, už tai, kad skelbėsi esąs su Cezariu konkuruojantis karalius. Panašiai Paulius su Silu Filipuose buvo apkaltinti, kad „skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis" [25], o Tesalonikuose - kad „laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus" [26].
Ar šie kaltinimai pagrįsti, ar nepagrįsti? Ir taip, ir ne. Žinoma, nei Jėzus, nei apaštalai niekada nekurstė ginkluoto sukilimo prieš Romos imperiją. Jie nebuvo zelotai. Tačiau jie skelbė, kad Jėzus apreiškė Dievo karalystę, kad ši karalystė yra viršesnė už visas kitas, kad ji pasklis po visą pasaulį, ir kad karalius grįš susigrąžinti valdžios ir viešpatystės. Be abejo, tokios kalbos skambėjo maištingai. Iš tikrųjų jos buvo maištingos, jei „maišto kurstymas" reiškia neginčijamos šalies valdžios neigimą, valdžią suteikiant Dievo Kristui.
Dar ir šiais laikais totalitariniai režimai nepakenčia, kai žmonės nerodo visiško atsidavimo. Šalies valdžiai krikščionys sąžiningai paklūsta, nes Dievas jai suteikė valdžią skatinti gėrį ir bausti blogį, tačiau mes jos negarbinsime. Mes garbiname Kristų, kuriam buvo suteikta visa valdžia danguje ir žemėje. Jis mirė ir prisikėlė, kad būtų visų Viešpats.
Išvardijome penkis prieštaravimus Kristaus ir Jo kryžiaus Evangelijai, su kuriais Paulius tikėjosi susidurti Korinte. Jis žinojo, kad jo žinia apie nukryžiuotąjį Kristų intelektualų bus laikoma kvailyste (nesuderinama su išmintimi), išskirtine religija (nesuderinama su tolerancija), asmeniškai žeminančia (nesuderinama su savigarba) ir reiklia dėl moralės (nesuderinama su laisve) žinia bei griaunamąja politine jėga (nesuderinama su patriotizmu).
Tad nėra ko stebėtis, kad Paulius buvo „silpnas, išsigandęs ir labai drebėjo" [27] bei žinojo, kad turi priimti rimtą sprendimą. Viena vertus, jis turėjo apsispręsti atmesti pasaulio išmintį, tai yra bet ką, kas siūloma kaip alternatyva Evangelijai, kita vertus, turėjo apsispręsti skelbti tik Jėzų Kristų ir ypač Jo kryžių. Su šiuo pasirinkimu susiduriame kiekvienas. Ką pasirinksime - ar pasaulio išmintį, kuri Dievo akyse yra kvailystė, ar kryžiaus kvailystę, kuri yra Dievo išmintis?
Dvasios jėga
Kai kurie šiuolaikiniai krikščionys, išgirdę Paulių pripažįstant savo silpnumą, baimę ir drebėjimą, neabejotinai jį sudraustų sakydami: „Pauliau, nėra reikalo nervintis ar bijoti. Pasitempk! Ar nežinai, ką reiškia būti pripildytam Dvasios? Būk stiprus, pasitikėk ir drąsiai skelbk Evangeliją".
Tačiau Paulius nebijojo prisipažinti, kad bijo. Be abejo, jis buvo labai protinga ir stipri asmenybė, ir visa tai atidavė Kristui. Bet taip pat jis buvo silpnas fiziškai ir pažeidžiamas emociškai. Tradicija teigia, kad jis buvo nepatrauklios išvaizdos. Kritikai sakė, kad jo „kūno išvaizda menka ir iškalba prasta" [28]. Taigi nebuvo ko į jį žiūrėti ar ko jo klausyti. Be to, atrodo, kad kažkokia liga (kaip jis vadino, „dyglys kūne" [29]) pakenkė jo regėjimui ir net jį subjaurojo[30]. Ir jis puikiai suvokė, kokia nepopuliari yra Evangelija, kokį priešinimąsi ji sukels Korinte, ir kokią kainą teks sumokėti už ištikimybę jai.
Kuo tuomet jis pasitikėjo? Jis pats pasako 1 Korintiečiams 2, 4-5. Jis pasitikėjo ne „išmintingais ir įtikinančiais žodžiais" arba „įtikinančiais išminties žodžiais", tai yra jis nesikliovė nei pasaulio išmintimi, nei iškalbingumu. Vietoj pasaulio išminties jis pamokslavo Kristų ir Jo kryžių (1-2 eilutės), o vietoj pasaulio iškalbos pasitikėjo, kad žodžio galią parodys Šventoji Dvasia. Nes tik Šventoji Dvasia gali įtikinti žmones dėl nuodėmės ir poreikio išsigelbėti, atverti akis, kad jie pamatytų nukryžiuotojo Kristaus tiesą, palaužti išdidumą, kad paklustų Kristui, išlaisvinti, kad Juo patikėtų, ir atgimdyti iš naujo. Taip Šventoji Dvasia „parodo" žmogiškame silpnume išsakytų žodžių galią.
„Jėgos silpnume" tema - esminis Pauliaus laiškų korintiečiams elementas. Abiejuose išlikusiuose laiškuose apaštalas pabrėžia, kad dieviška jėga geriausiai veikia per žmogišką silpnumą. Jis užsimena, jog Dievas sąmoningai padaro žmones silpnus tam, kad parodytų, jog veikia Jo jėga[31]. Paulius net priduria, kad šis principas tinka ir Dievui, ir mums, nes Jam pačiam būnant silpnam ant kryžiaus pasireiškė Jo gelbstinti jėga.
Pirmame ir antrame laiškuose korintiečiams ta pati jėgos silpnume tema pasikartoja trimis aspektais. Pirma, mūsų žinia (apie Kristų ir Jo kryžių) yra silpna ir kvaila. Antra, ją skelbia silpni ir kvaili pamokslininkai. Trečia, ją priima silpni ir kvaili žmonės. Taigi Dievas pasirinko silpną įrankį (Paulių), kad silpną žinią (kryžių) atneštų silpniems žmonėms (Korinto darbininkų klasei). Kodėl? Kad niekas nesigirtų prieš Jį ir kad tas, kas giriasi, girtųsi vien Viešpačiu[32].
----------------------------------
Antro laiško korintiečiams pirmo skyriaus pirmos penkios eilutės tikriausiai yra pats kilniausias ir puikiausias Evangelijos skelbimo apibūdinimas visame Naujajame Testamente. Jose sakoma, kad Evangelija - Dvasios galia iš Dievo atėjusi tiesa apie Kristų ir Jo kryžių. Tad Evangelija yra ne žmogiški išvedžiojimai, o dieviškas apreiškimas, ne populiarioji išmintis, o Kristus ir paniekintasis Jo kryžius, ne reklamos ar asmenybės galia, o Šventosios Dvasios jėga. Iš Dievo atėjusi Evangelija skelbia Kristų, ir Tą nukryžiuotą, o skelbimo tikrumą paliudija Šventoji Dvasia. Taip Naujajame Testamente skelbiama Trejybės Evangelija.
Ištrauka iš spaudai rengiamos Jh. Stotto knygos „Šiuolaikinis krikščionis".
[1] 1 Kor 2, 1-5.
[2] 1 Kor 1, 20-21.
[3] C. H. Hodge, „The First Epistle to the Corinthians" (1857; Banner of Truth, 1959), p. 29.
[4] 2 Kor 5, 11; plg. Apd 18, 13.
[5] J. Gresham Machen, „The Christian Faith in the Modern World" (1936; Eerdmans, 1947), p. 63.
[6] Apd 17, 34.
[7] Apd 17, 18.
[8] Išsamesnį populiaraus aiškinimo paneigimą rasite „Bible Speaks Today" serijos knygoje „The Message of Acts" (IVP, 1990), p. 289-290.
[9] Apd 17, 18. 21.
[10] Apd 17, 32.
[11] 1 Kor 1, 23.
[12] Gal 3, 13.
[13] Origen, „Against Celsus", III. 34.
[14] 1 Kor 1, 25.
[15] „The Guardian Weekly", 1979 rugpjūčio 30 d.
[16] 2 Kor 5, 21; Gal 3, 13.
[17] Apd 17, 16.
[18] Apd 17, 22.
[19] 1 Kor 8, 5-6.
[20] 2 Kor 11, 2-3.
[21] 1 Tim 2, 5.
[22] 1 Kor 1, 26-29.
[23] Emil Brunner, „The Mediator" (1927; Westminster, 1947), p. 474.
[24] 1 Kor 6, 9-10.
[25] Apd 16, 21.
[26] Apd 17, 7.
[27] 1 Kor 2, 3.
[28] 2 Kor 10, 10.
[29] 2 Kor 12, 7.
[30] Pvz., Gal 4, 13-14.
[31] Žr. hina („tam, kad") 2 Kor 4, 7 ir 12, 9-10.
[32] 1 Kor 1, 29-31.
