Sakoma, kad šiandien žmogaus niekuo nebenustebinsi. Galime iš dalies su tuo sutikti, nes nemažai žmonių iš tiesų yra sotūs nuo visokių šou, reklaminių triukų, pramogų ir gyvena apsiginklavę galinga ir nepaprastai protinga šiuolaikine technika.
Kas gi dar galėtų mus nustebinti? Gal stebuklai? Naujajame Testamente jų apstu, todėl kyla klausimas, kaip juos reikėtų vertinti šiandien. Šiuo straipsniu norėčiau atskleisti, kodėl Jono evangelijos autoriui Jėzaus žemiškos tarnystės metu vykę stebuklai buvo tokie svarbūs ir kokia buvo jų paskirtis. Ir nors savo akimis nesame matę prisikeliančio numirėlio ar ragavę vandens, paversto vynu, evangelijos stebuklai vis dar turi stebuklingą galią ir mūsų tikėjimui.
Stebuklai Jono evangelijoje
Daugelis šiuolaikinių Biblijos tyrinėtojų sutaria, kad struktūriškai ir literatūriškai Jono evangeliją galima skirti į dvi pagrindines dalis: „Ženklų knygą“ (Jn 1,19-12, 50) ir „Šlovės knygą“ (Jn 13,1-20, 31). Be to, ji turi prologą (Jn 1,1-18) ir epilogą (21 skyrius), o kiekviena „knyga“ - savo apibendrinimus (Jn 12,37-50; 20,30-31). „Ženklų knygoje“ Jėzus apsireiškia šiam pasauliui žodžiais ir darbais kaip klusnus Dievo tarnas, nors ir ne visiems suprantamas.
„Šlovės knygoje“ Jėzaus pašlovinimas įvyksta per Jo mirtį, prisikėlimą ir grįžimą pas Tėvą. Apie visus Jėzaus ženklus pasakojama pirmoje knygoje - čia stebime, kaip įvairių visuomenės grupių atstovai galiausiai suskyla į tikinčius ir netikinčius; Juo sekančius ir Jį atmetančius. Antroji knyga prasideda Paskutine vakariene ir pasakoja apie kančią bei Jėzaus prisikėlimą, kuris yra pagrindinis evangelijos įvykis ir, be abejo, pats didžiausias stebuklas.
Nors čia kalbėsime apie septynis „Ženklų knygos“ stebuklus, paminėtina, kad be paties Viešpaties prisikėlimo, epiloge aprašomas dar vienas stebuklas, įvykęs po Prisikėlimo. Turėdamas omenyje, jog tyrinėtojų nuomonės išsiskiria dėl epilogo kilmės ir jo ryšio su pagrindiniu evangelijos tekstu, šio stebuklo neaptarinėsiu ir didžiausią dėmesį skirsiu „Ženklų knygai“. Joje visai neatsitiktinai, t.y. autoriaus sumanymu, aprašyti septyni stebuklai: vandens pavertimas vynu (Jn 2, 1-11); valdininko sūnaus pagydymas (Jn 4, 43-45); luošio išgydymas (Jn 5,1-15); minios pamaitinimas (duonos padauginimas) (Jn 6,1-14); Jėzaus ėjimas vandeniu (Jn 6, 16-21); neregio pagydymas (Jn 9,1-41) ir Lozoriaus prikėlimas iš numirusių (Jn 11,1- 44). Trys iš šių stebuklų turi atitikmenis sinoptinėse evangelijose, o kiti yra unikalūs, sutinkami tik Jono evangelijoje (du išgydymai - luošio ir neregio; „dovanos“ stebuklas - vandens pavertimas vynu; ir Lozoriaus prikėlimas). Nors šie stebuklai užfiksuoti tik Jono evangelijoje, pagal savo tipą, kaip teigia B.L. Blackburnas [1], turi panašius atitikmenis sinoptinėse evangelijose. Kita vertus, Jonas pateikia visus šiuos stebuklus iš kitokios, tik jam vienam būdingos perspektyvos.
Stebuklai kaip ženklai
Sinoptinėse evangelijose Jėzaus stebuklai dar vadinami „galingais darbais“ (gr. „dynameis“), kurie pirmiausia yra susiję su Dievo karalystės prisiartinimu ir įtvirtinimu per Jėzų Kristų. Jonas stebuklus vadina „ženklais“ (gr. „semeia“), kurie pirmiausiai skirti pažadinti tikėjimą Jėzumi kaip Kristumi, Dievo Sūnumi (Jn 2, 30-31), o ne tiesiog daryti įtaką žmonėms ir ieškoti pigaus pripažinimo. Jono aprašyti stebuklai yra „ženklai“, nurodantys į Jėzų kaip Dievo Sūnų bei ženklinantys tikėjimo kelią, kuriuo reikia eiti. Anot Jono, Jėzus nužengė iš dangaus, kad apreikštų Tėvą ir per savo kryžių suteiktų tikintiesiems Šventąją Dvasią bei amžinąjį gyvenimą, tad ženklai čia yra nuorodos į šį išgelbėjimą ir mesijinę šlovę. Nors pats Jėzus padarė daugiau ženklų (epiloge apie tai taip pat užsimenama - Jn 21, 25), Jonas savo evangelijai pasirenka tik septynis. Šis skaičius, be abejo, nėra atsitiktinis ir byloja apie pilnatvę stebuklų - ženklų, kuriuos Jėzus atliko pasaulyje. B.L.Blackburnas [2] pastebi, kad skirtingai nuo sinoptinių evangelijų, Jono pasakojime nėra egzorcizmų. Vienintelis velnio išvarymas įvyksta Jėzaus „valandoje“, kai šio pasaulio kunigaikštis, šėtonas, per Jėzaus „iškėlimą aukštyn“ yra „išmetamas lauk“ (Jn 12, 31-32).
Jonas į paties Jėzaus lūpas įdeda pastebėjimą, kad „tokių darbų dar niekas iki šiol nėra daręs“ (Jn 15, 24). Manau, kad autorius siekia, jog skaitytojas per Jėzaus ženklus išvystų mesijinį pranašą (Jn 4,19.44; 6,14; 7, 49; 9,17), didesnį net už Eliją ir Eliziejų. Būtent šie pranašai buvo pagarsėję dideliais darbais Senajame Testamente, per juos Izraelis susilaukdavo palaiminimo arba prakeikimo. Jonas parodo, kad Jėzaus jėga yra didesnė nei Senojo Testamento pranašų (Jn 1,19-27). Pavyzdžiui, Elijas padaugino aliejų ir miltus Sareptoje (1 Kar 17,1-16), bet Jėzus pamaitina didžiulę minią penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvim (Jn 6, 1-14); Eliziejus apvalė vandenį Jeriche (2 Kar 2,19-22), tačiau Jėzus jį paverčia vynu (Jn 2,1-11). Šiomis paralelėmis Jonas kviečia skaitytoją tikėti Asmeniu, didesniu už Eliją ir Elisiejų, ir priimti Jėzų kaip Mesiją.
Jėzaus stebuklai meta iššūkį ir nusistovėjusiai žydų religinei praktikai. S.A.Cumminsas teigia , kad daugelis Jėzaus ženklų turi foną - žydų švenčių simbolizmą [3].
Kanos vestuvėse žydų ritualinis švarumas transformuojamas į naują Dieviškos šlovės vyną (Jn 2,1-12) - simboliškai pranešama, kad mesijinis amžius priartėjo (Am 9,13-14; Oz 14,7; Jer 31,12) ir judaizmo tradicijos turi būti pakeistos pačiu Jėzaus asmeniu.
Kiti ženklai yra susiję su įvairiomis žydų kalendorinėmis šventėmis (Jn 2,13; 5,1; 6, 4; 7, 2; 10, 22; 11, 55) ir tai suteikia pasakojimui nuoseklumo, iliustruoja ir papildo nauja prasme, tačiau tuo pat metu išprovokuoja disputus su oponentais. Pavyzdžiui, Sabatas yra luošio išgydymo fonas (Jn 5,1 -16) ir viena iš priežasčių tolimesnėms diskusijoms apie Jėzaus darbus ir Jo autoritetą. Jėzus smerkia religinį žydų susivaržymą ir atveria tikrąjį Dievo paveikslą (Jn 5,1-47).
Paschos šventė tarnauja kaip duonos padauginimo kontekstas (Jn 6, 4). Artėjant Paschai, Jėzus pamaitina 5000 vyrų, neskaičiuojant moterų bei vaikų, ir šis įvykis vėliau išsirutulioja į ilgą diskusiją apie „duoną iš dangaus“, primena apie išėjimą iš Egipto ir žmonių aprūpinimą mana per Mozę (Jn 6 sk.).
Per Palapinių šventę, kurios apeigose buvo naudojamas vanduo ir šviesa, Jėzus suteikia gyvojo vandens pažadą (Jn 7, 37-39) ir pasiskelbia esąs pasaulio šviesa (Jn 8,12; 9, 5). Viešpats kalba apie pasaulio šviesą, mirtį, mokinystę ir Abraomą, kuris „išvydo Jo dieną ir džiaugėsi“ (Jn 8, 56). Čia pat sutinkame neregio išgydymo stebuklą, kai Jėzus patepa jam akis purvu ir liepia eiti nusiplauti į Siloamą (Jn 9 sk.). Ar galima dar aiškiau pasakyti, jog Jėzus yra gyvasis vanduo ir šio pasaulio šviesa? (Jn 7,1-9, 41)
Šventyklos pašventinimo iškilmių fone (Jn 10, 22) Jėzaus pristatomas kaip gerasis ganytojas, esantis net su tais, kurie eina per mirties šešėlio slėnį - Lozorius prikeliamas iš numirusiųjų (Jn 11,1-57).
Stebuklai ir tikėjimas
Po pasakojimo apie Lozoriaus prikėlimą „Ženklų knyga“ apibendrinama iš tikėjimo - netikėjimo perspektyvos (Jn 12, 37-50). Buvo tikėtasi, jog ženklai pažadins žmonių tikėjimą, tačiau iš daromų išvadų (Jn 12, 37-50) atrodo, kad tai pavyko tik iš dalies. Pagal Jono evangeliją, tikėjimas priklauso nuo stebuklų (Jn 4, 50; 11, 40), tačiau vien jų nepakanka. Akivaizdu, kad tikėjimas turi stiprėti, progresuoti ir įsitvirtinti Jėzuje Kristuje. D.A. Carsonas palygina stebuklus su starteriu, užvedančiu variklį, - taip, anot jo, ir su tikėjimu, kylančiu iš stebuklų. Starterio funkcija yra svarbi, tačiau tik epizodinė. Jei sukasi tik starteris, o variklis neužsiveda, tikrai kažkas negerai su kuro padavimo sistema - gal nėra benzino? Arba gali būti „užsinešusios“ variklio žvakės. Krikščioniškas tikėjimas yra antgamtinės prigimties, stebuklingas, tad stebuklų, nors ir ne tokių, kokius sutinkame evangelijose, vaidmens nedera sumenkinti ir šiandien. Kita vertus, liūdna stebėti krikščionis, kurie suka ir suka savo starterį (nuolatos ieško stebuklų), bet taip ir neužveda savo galingo tikėjimo variklio.
Tai, kad Jonas sieja ženklus ir tikėjimą, taip pat akivaizdu iš apibendrinimo evangelijos pabaigoje (Jn 20, 30-31), kur sakoma, jog „Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą“. Jėzus darė daug ženklų (Jn 7, 31; 11, 47; 12, 37; 20, 30), tad nenuostabu, kad autorius tikisi, jog liudijimas apie Jėzaus ženklus pažadins kitų žmonių tikėjimą. Evangelija pagal Joną nenuvertina tikėjimo, grįsto liudijimu apie ženklus, nebent jo nelydėtų atsidavimas Jėzui kaip Kristui, Dievo Sūnui. Kostas Burbulys, apžvelgdamas Jono evangeliją, iš savo ilgametės krikščioniškos praktikos pastebi, kad „daug ligonių pasižada Dievui tarnauti, bet pasveikę pažadą užmiršta“ [4] .
Jonas atskleidžia ne tik pozityvų ženklų aspektą, bet kalba ir apie nepakankamą žmonių atsaką į maloningą Viešpaties aplankymą. Nepakankamas atsakas yra ne tik visiškas dvasinis apakimas, kurį matome tarp žydų vyresnybės (Jn 11, 46-50), bet ir „tikėjimas dėl ženklų“. Po vyno padauginimo Galilėjos Kanoje ir Šventyklos išvalymo Jeruzalėje, sutinkame „primityvaus“ arba „pirminio“ tikėjimo apibrėžimą - „daugelis įtikėjo Jo vardą, matydami Jo daromus ženklus” (Jn 2, 23). Nors tai ir geriau už visišką netikėjimą (Jn 10, 37-38; 14,10), „stebuklinis” tikėjimas nėra patikimas - „Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo” (Jn 2, 24). Numanoma, kad šį „pirminį, pirmykštį, ženklinį - stebuklinį” santykį į Dievą turi pakeisti gilesnis, asmeninis tikėjimas Viešpačiu. Tokio augančio tikėjimo pavyzdys gražiai įkūnytas tiek Nikodemo asmenyje (Jn 3, 2; 7, 45-52; 19, 38-42), tiek mokiniuose, kuriems Viešpats pažada apsireikšti per Dvasią (Jn 14, 21). Balansuodamas ženklų ir tikėjimo santykį, Jonas smerkia nuostatą, kai ženklo yra reikalaujama (Jn 4, 48; 6, 30; 20, 24-29). Galiausiai, evangelijos pabaigoje autorius išsako palaiminimą tiems, kurie tikės Kristumi Jo nematę (Jn 20, 29).
Taigi Jono evangelija perteikia kitokį Jėzaus paveikslą. Joje Jėzaus žodžiais ir ženklais domimasi labiau nei pačiais Jo gyvenimo įvykiais - istorinė dimensija, kuri taip būdinga kitoms evangelijoms, čia nėra tokia reikšminga. Jėzaus žodžiai yra evangelijos varomoji jėga, o Jo ženklai įgyja amžiną prasmę ir liudija, kad Jėzus yra šviesa, „apšviečianti kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Kaip raidės, sudarančios žodžius, yra ženklai, taip ir stebuklai išreiškia ir padeda suprasti, koks yra mūsų Viešpats. Nei vakar, nei šiandien jie nebuvo ir nėra pagrindinis Dievo tikslas, nes tai tik ženklai, rodyklės, bylojančios ne apie mūsų dvasingumo lygį, bet apie šio gyvenimo esmę - viengimį Dievo Sūnų, Gelbėtoją, kuriam vienam šlovė tebūna per amžius. Amen.
[1] Dictionary of Jesus and the Gospels, 555 psl.
[2] Ten pat, 556 psl.
[3] Dictionary for Theological Interpretation of the Bible, 398 psl.
[4] Kostas Burbulys, Kas slypi Šventojo Rašto žodyje, 549 psl.
