Elgeta, pamatęs ateinančius Petrą ir Joną, paprašė jų išmaldos. Petras jam atsakė: Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Ir Petras pasimeldė už elgetą, sakydamas: Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok! (Apd 3, 6). Žmogus iškart pasveiko. Pasišokinėdamas iš džiaugsmo, jis įlėkė į šventyklą, šaukdamas „Jėzus mane išgydė!"
Tai matydami visi šventykloje esantys stebėjosi. Jie pažino luošą elgetą, kuris daugybę metų prašė prie vartų išmaldos. Kai Petras ir Jonas pamatė besirenkančius žmones, jie pradėjo liudyti Kristų. Jie drąsiai ragino: Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų panaikintos jūsų nuodėmės (Apd 3, 19). Daugelis, girdėjusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių (Apd 4, 4).
Petrui su Jonu pamokslaujant, priėjo ir šventyklos apsaugos viršininkas bei sadukiejų, kurie buvo labai pasipiktinę (Apd 4, 1-2). Jie piktinosi, kad Dievas padarė stebuklą per Jėzaus mokinius, tad pasodino Petrą ir Joną į kalėjimą, ir kitą dieną surengė jiems teismą. Susirinko visi Jeruzalės religiniai lyderiai, taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės (Apd 4, 6). Šie aukšti ir įtakingi žmonės klausė mokinių: Kokia jėga ar kieno vardu jūs tai padarėte? (Apd 4, 7).
Koks absurdiškas klausimas! Šie žmonės tikrai žinojo, kieno vardas buvo skelbiamas. Jie matė luošą žmogų bėgiojantį aplinkui ir šaukiantį, kad Jėzus jį išgydė. Jie matė 5000 žmonių, išpažįstančius savo nuodėmes ir Jėzaus vardu maldaujančius juos apvalyti. Jie matė netgi kai kuriuos atsivertusius kunigus, išpažįstančius, jog patys nukryžiavo Dievo Sūnų. Šie religiniai lyderiai turėjo žinoti, jog Jėzaus vardas turi jėgą, bet tyčia užmerkė akis.
Dvasios paragintas Petras atsakė vyresniesiems: Vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. Jėzus yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu'. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti (Apd 4, 9-12).
Sinagogos vyresnieji buvo apstulbę: jie labai stebėjosi; be to, atpažino juos buvus kartu su Jėzumi (Apd 4, 13). Žodis atpažinti reiškia „pažinti pagal kokį nors skiriamąjį ženklą". Jėga, veikianti per Petrą ir Joną, išskyrė juos iš visų kitų buvusių teisme. Ta jėga buvo tokia aiški ir visiems akivaizdi, kad vyresnieji neturėjo ką pasakyti prieš (Apd 4, 14).
Kas buvo tas ženklas, išskyręs Petrą ir Joną? Tai buvo Jėzaus artumas. Jie buvo panašūs į Kristų ir turėjo Jo Dvasią. Sinagogos vyresnieji suprato: „Mes nukryžiavome Jėzų, bet Jis vis tiek šiandien kalba per šiuos du nemokytus žmones - vyksta stebuklai, žmonės kviečiami atgailai."
Tuo metu Petras ir Jonas vykdė Jėzaus paliepimą liudyti Jį, pradedant nuo Jeruzalės. Jie liudijo Kristaus buvimą savo gyvenimu. Aš tikiu, kad taip įspūdingai Dievas bus liudijamas ir paskutinėmis dienomis. Ir tai vyks ne tik pamokslaujant. Tai vyks ir per vyrus bei moteris, kurie buvo su Jėzumi: kurie buvo atsiskyrę, kad pabūtų su Juo, kurie skyrė tam laiko ir ieškojo Jo visa širdimi ir siela. Šventoji Dvasia išskirs tokius tarnus iš kitų savo jėga. O pasaulis apie juos sakys: Jie buvo su Jėzumi.
Pažiūrėkime į keturis išskirtinius bruožus, kuriais pasižymi buvusieji su Jėzumi.
1. Jie trokšta daugiau Kristaus.
Tie, kurie leidžia laiką su Jėzumi, niekada Juo nepasisotina. Jų širdys nuolatos trokšta vis geriau pažinti Šeimininką, nori vis labiau ir labiau artėti prie Jo, daugiau pažinti Jo kelius.
Paulius sako: Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką (Ef 4, 7). Kiekvienam yra Dievo duotas tikėjimo saikas (Rom 12, 3). Apie kokį saiką kalba Paulius? Saikas - tai ribotas kiekis, ir mes kiekvienas esame gavę tam tikrą kiekį Kristaus pažinimo.
Kai kurie tikintieji pasitenkina šiuo pradiniu saiku - tai yra visa, ko jie trokšta. Jėzus jiems reikalingas tik tam, kad jie išvengtų Dievo teismo, kad būtų atleistos jų nuodėmės, kad jie turėtų gerą reputaciją ir kiekvieną sekmadienį galėtų iškęsti valandą bažnyčioje. Tokie žmonės vykdo tik pagrindinius Jėzaus reikalavimus: lanko bažnyčią, sumurma kasdienę maldą, galbūt greitai peržvelgia Raštą. Trumpai tariant, tokie krikščionys vengia per daug priartėti prie Jėzaus. Jie žino, jog jei jie daug skaitys Raštą ar praleis daug laiko melsdamiesi, Šventoji Dvasia ims reikalauti iš jų daugiau. Tačiau jie nenori keisti savo gyvenimo būdo. Jų manymu, jei jie daugiau pažintų Jėzų, kiltų pavojus visoms jų vertybėms. Todėl kiekvienam tikinčiajam Paulius linki: Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus (Ef 4, 11-15).
Kitaip tariant, Paulius sako: „Šias dovanas Dievas davė, kad būtumėte pripildyti Kristaus Dvasios. Tai yra labai svarbu, nes yra sukčių, norinčių pavogti iš jūsų tikėjimą. Jei jūs tvirtai įsišakniję Kristuje ir esate brandūs Jame, jokia apgaulinga doktrina jūsų nesuklaidins. Tad vienintelis būdas bręsti yra labiau trokšti Jėzaus."
Ne kiekvienas krikščionis trokšta tokios brandos. Daugelis krikščionių mieliau renkasi Evangeliją, kuri kalba tik apie malonę, meilę ir atleidimą. Žinoma, tai puikios biblinės tiesos, bet, pasak Pauliaus, tai yra pienas, o ne stiprus valgis, reikalingas brandžiam žmogui. Kaip galite augti Kristuje, jei atsisakote girdėti Evangeliją, kuri skatina jus ieškoti Viešpaties ir siekti Jo šventumo?
Laiške Hebrajams sakoma: Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo (Hbr 5, 12-14).
Autorius išties sako: „Jūs per ilgai klausėtės mokymo ir pamokslų. Jau patys turėtumėte būti mokytojai. Tačiau po tiek metų jūs vis dar esate toje pačioje vietoje, kaip ir išgelbėjimo dieną. Jūs nieko nežinote apie stiprų Dievo Žodžio maistą. Jūs vis dar esate nebrandūs ir nepasiekę Jo teisumo".
Liūdna, tačiau štai kodėl, atėjus dvasiniams išbandymams, tiek daug krikščionių krenta. Jie lengvai paklysta, nes seka savo kvailystėmis. Tačiau subrendusį tikintį nėra lengva pajudinti iš maldos vietos. Jis žino, kur rasti tikrą atgaivą bei įgyja vis daugiau ir daugiau išminties, nes jis kokybiškai leidžia laiką su Jėzumi.
Mes gauname daug mūsų internetinės svetainės skaitytojų laiškų, kuriuose jie pasakoja apie mirusias bažnyčias ir sausus pamokslus. Jie rašo: „Mes nerandame degančios bendruomenės. Mes alkstame, tačiau nepasisotiname ir neaugame." Kai kurie jų baigia savo laiškus skųsdamiesi, kiti sako, jog jie paprasčiausiai nusprendė daugiau laiko praleisti su Jėzumi asmeniškai, melsdamiesi ir skaitydami Žodį. Tokie laiškai išsiskiria iš kitų- Kristaus Dvasia jaučiama kiekvienoje eilutėje.
Turbūt ir jūs pažįstate tokių tarnų, kurie visada nori pasidalinti kokia nors nauja žinia, kurią sužinojo leisdami laiką su Jėzumi. Ko pilna jūsų širdis, to bus pilnas ir jūsų gyvenimas. Dėl įdomumo pasiklausykite apie ką kalba krikščionys. Daugelis kalba apie sportą, kiną, televiziją, internetą, madas, šukuosenas... Lengvai galima suprasti, kas užima didžiausią jų gyvenimo dalį, kam jie skiria daugiausiai dėmesio ir jėgų. Juos iš kitų išskiria jų pomėgiai.
Tačiau tie, kurie leidžia laiką artimai bendraudami su Jėzumi, yra ruošiami ateičiai. Giliai savo sieloje jie jau turi Kristaus ramybę, ir kai visas pasaulis panikuoja, šie tikintieji išlieka ramūs.
2. Jie yra drąsūs ir turi dvasinę valdžią.
Kuo daugiau būname su Jėzumi, tuo labiau panašėjame į Jį, tampame tyresni, šventesni, turime daugiau meilės ir tampame drąsesni dėl Dievo. Patarlių knygoje parašyta: Nedorėlis bėga niekam nevejant, o teisusis yra drąsus kaip liūtas (Pat 28, 1). Žodis drąsus šiame kontekste reiškia saugus, užtikrintas. Tai tokia pati drąsa, kokią turėjo Petras ir Jonas, kalbėdami su sinagogos vyresniaisiais.
Biblijoje šis įvykis nėra labai detaliai aprašytas. Vis tik galiu jus užtikrinti, jog religiniai lyderiai išpūtė tai, paversdami tikra ceremonija. Pirmiausia į aksominius krėslus iškilmingai susėdo aukšti dvasininkai. Tada sekė kunigų giminaičiai. Galiausiai, kaip ir tikėtasi, išdidžiai pasirodė mantijomis pasipuošę aukštieji kunigai. Kai jie ėjo į savo vietas teismo krasėje, visi jiems lenkėsi.
Visa tai vyko tam, kad įbaugintų Petrą ir Joną. Tarsi tautos vyresnieji būtų sakę: „Žvejai, blaiviai pamąstykite, kokia jėga ir valdžia stovi prieš jus. Su vyresniaisiais kalbėkite švelniai. Jie yra svarbūs ir gerbiami visuomenės žmonės."
Tačiau mokiniai neišsigando. Jie ilgą laiką buvo su Jėzumi. Galiu įsivaizduoti, kad Petras galvojo: „Greičiau pradėkime šį susirinkimą. Leiskite mane prie sakyklos. Šiam susirinkimui aš turiu Žodį iš Dievo. Ačiū, Jėzau, kad leidai skelbti Tavo vardą tiems, kurie tavęs nekenčia."
Staiga teismo sekretorius mokiniams sušunka: „Stot, teismas eina." Petras ir Jonas pakelia galvas ir mato aukščiausiąjį kunigą, žvelgiantį į juos akmeniniu žvilgsniu. Tada labai oficialiai kunigas paklausė: „Kieno jėga ir valdžia tai darote?" Kitaip tariant, jis sakė: „Čia vadovaujame mes. Ir mes jums nesuteikėme valdžios tai daryti. Taigi kieno valdžia jūs veikiate?"
Kita eilutė prasideda taip: Tada Petras, kupinas Šventosios Dvasios (Apd 4, 8). Tai man sako, kad Petras nesiruošė jiems skaityti paskaitos, bet neketino ir tylėti. Petras buvo tiesiog užvaldytas Jėzaus, kupinas Šventosios Dvasios. Prisimenate, mokiniai ką tik buvo grįžę iš aukštutinio kambario, kur jie buvo su Jėzumi: Petras ir Jonas bendravo su prisikėlusiu Kristumi. O dabar Petras buvo pripildytas prisikėlusio Jėzaus Dvasios. Sinagogos vyresnieji turėjo jausti ugnį iš dangaus.
Neįsivaizduoju Petro, stovinčio vienoje vietoje ir tyliai kalbančio. Įsivaizduoju jį vaikštantį, gestikuliuojantį ir šaukiantį: „Jūs, Izraelio vyresnieji, klausiate, kieno valdžia šis vyras buvo išgydytas? Leiskite man atsakyti." Skaitant Apaštalų darbų 4 skyrių, atrodo, jog Petro pamokslą sudarė tik keturios eilutės. Tačiau aš manau, kad tai yra tik jo pamokslo santrauka. Galiu įsivaizduoti Petrą, sakantį: „Klausykite, stebuklas įvyko dėl Jėzaus Kristaus vardo. Jis įvyko tik dėl Jo valdžios. Jūs prisimenate Jį, nes Jį nukryžiavote. Bet Dievas prikėlė Jį iš numirusių. Jis yra gyvas! Ir visa, ką matėte, buvo atlikta Jo jėga!" Petro drąsa nebuvo tik skambūs, įžūlūs ar smerkiantys žodžiai.
Mes jau skaitėme: Teisusis yra drąsus kaip liūtas (Pat 28, 1). Pirmiausia, Dievo tarnams saugumą teikia susitapatinimas su Kristumi. Antra, jie pasitiki Jėzaus teisumu, todėl neturi ką slėpti, - jų sąžinė švari.
Pamokslaudamas Petras turėjo tokį užtikrintumą. Jo tikslas nebuvo nuteisti ar pažeminti šiuos religinius lyderius. Jis tik norėjo, kad jie pamatytų savo nuodėmingumą ir atgailautų. Štai kodėl jis šaukė: Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti (Apd 4, 12). Panašiai rašo ir Paulius: Buvome drąsūs Dieve ir skelbėme jums Evangeliją, - ir toliau paaiškina: Pas jus buvome švelnūs, tarsi maitinanti motina, globojanti savo kūdikius (1 Tes 2, 2.7).
Tie, kurie leidžia laiką su Jėzumi, įgaus užtikrintumą. Štai kodėl jie nebijo kalbėti tiesos, nors neturėtų išsakyti savo žinios arogantiškai. Bet kurioje situacijoje Evangeliją skelbti reikia su meile ir gailestingumu. Ateinančiomis dienomis bus labai svarbu būti tokiam drąsiam ir užtikrintam. Pučiantys politinio korektiškumo vėjai jau pavertė Jėzaus vardą papiktinimu daugeliui. Netrukus daugelis krikščionių bus persekiojami, ir nepasiruošę tam gali palūžti.
Neseniai teko viešėti ir pamokslauti rytų Europoje. Vienas lenkų pastorius ir mano draugas papasakojo, ką jis išgyveno, su kuo susidūrė komunistų valdymo metais. Jis dirbo fabrike. Jo cecho viršininkas pasakė, kad partijos viršininkai ruošiasi svarbiam susirinkimui. Partija turės svarbių svečių iš užsienio, todėl jiems reikėtų, kad tas pastorius pavertėjautų. Mano draugas sutiko, tačiau iškėlė sąlygą: „Aš esu krikščionis, tarnauju Jėzui, todėl negersiu alkoholio." Jis žinojo, kad tokiuose susirinkimuose degtinė teka upeliais, ir visi siūlys išgerti ir jam. Cecho viršininkas sutiko.
Kitą dieną, vos prasidėjus susirinkimui, degtinės butelis keliavo ratu. Pirmiausia išgėrė komunistų partijos vadovas, tada cecho viršininkas. Kai butelis atėjo prie pastoriaus, šis gerti atsisakė. Visi sumišo ir ragino jį kartu išgerti. Partijos vadovas pažvelgė į cecho viršininką, tarsi klausdamas: „Kodėl jis negeria? Ar jis mano esąs geresnis už mus?" Viršininkas spoksojo į pastorių pasipiktinęs, tačiau šis vis tiek atsisakė gerti.
Mano draugas buvo pasiruošęs iškart sėsti į kalėjimą. Jis galėjo būti persekiojamas, kankinamas, daugeliui metų atskirtas nuo savo mylimųjų, tačiau jis mąstė tik apie tai, kaip paklusti Dievui, ir nieko nebijojo. Kodėl? Nes prieš tai daug laiko praleido su Jėzumi. Tai - vienintelis būdas išlikti drąsiam tokiomis aplinkybėmis.
Kitą dieną cecho viršininkas pasišaukė jį ir pasakė: „Tau pasisekė. Po susirinkimo partijos vadovas pasikvietė mane ir pasakė, kad jei jam prireiks patikimo žmogaus kokiai nors ypatingai misijai atlikti, jis nori, kad tai būtum tu." Vadovus sužavėjo tvirtas pastoriaus nusistatymas. Jie žinojo, kad jis nebijo nieko, net mirties. Net tie, kurie jo nekentė, suprato, kad tokią drąsą gali suteikti tik Jėzus.
3. Buvo ir fizinių, regimų įrodymų, kad Dievas yra su jais.
Kai Petras ir Jonas laukė nuosprendžio, išgydytas žmogus stovėjo netoliese. Tai buvo kūnas ir kraujas - gyvas įrodymas, kad Petras ir Jonas buvo su Jėzumi. Tačiau dabar sinagogos vyresnieji, matydami stovintį su jais pagydytąjį, neturėjo ką pasakyti prieš (Apd 4, 14). Vyresnieji slaptai šnabždėjosi: Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams žinomas jų padarytas akivaizdus stebuklas, ir mes to negalime nuneigti (Apd 4, 14). Taigi jie paleido mokinius.
Ką darė Petras ir Jonas, kai juos paleido? Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji (Apd 4, 23). Šventieji Jeruzalėje džiaugėsi kartu su jais. Tada jie meldėsi: O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams su didžia drąsa skelbti Tavo žodį, ištiesdamas savo ranką išgydymams, ir kad būtų daromi ženklai bei stebuklai Tavo šventojo Sūnaus Jėzaus vardu (Apd 4, 29-30). Kitaip tariant, jie meldė: „Dieve, ačiū Tau už drąsą, kurią suteikei broliams. Tačiau žinome, jog tai - tik pradžia. Prašau, išlaikyk mus drąsius, kad galėtume kalbėti su šventu įsitikinimu. Ir regimai patvirtink, kad Tu esi su mumis."
Be abejo, Petras su Jonu vyriausiojo kunigo veide įžvelgė pasipiktinimą, kai šis suprato, jog jie buvo su Jėzumi. Petras turbūt pamirksėjo Jonui ir tarė: „Jei tik jie žinotų... Jie prisimena, kad mes buvome su Jėzumi prieš kelias savaites, bet nesuvokia, kad esame su prisikėlusiu Viešpačiu ir dabar. Mes ką tik buvome su Juo aukštutiniame kambaryje. Be to, šįryt buvome su Juo, kai meldėmės savo kalėjimo kameroje. Ir kai tik iš čia ištrūksime, vėl eisime kartu su broliais susitikti su Juo". Štai kas atsitinka žmonėms, kurie leidžia laiką su Jėzumi: po to, kai jie skiria laiko Kristui, Jis visur eina kartu su jais, kad ir kur tie žmonės eitų.
4. Jie yra pasiruošę bet kokiai krizei.
Kai ateina krizė, nėra laiko tobulinti savo maldas ir tikėjimą. Bet tie, kurie skiria laiko pabūti su Jėzumi, visada yra pasiruošę krizėms. Neseniai gavome vienos sutuoktinių poros laišką, kuriame buvo aprašyta baisi tragedija: kažkoks išprotėjęs vyras pagrobė jų 24 metų dukrą ir jos draugę. Jis nusivežė jas į atokią vietą, iš kurios dukros draugę paleido, o jų dukrą žiauriai nužudė.
Kai policija pranešė, kas nutiko, tėvus ištiko šokas. Jų draugai ir kaimynai stebėjosi: „Kaip tėvai išgyvens tokią tragediją? Kaip jie susitaikys su mintimi, kad dukters jau nėra?" Tačiau Šventoji Dvasia aplankė gedinčius tėvus ir suteikė jiems antgamtinę ramybę. Žinoma, tomis sielvarto dienomis liūdintys tėvai nuolatos klausė Dievo „Kodėl?", tačiau juos gaubė dieviška ramybė. Visi, pažinojusieji šiuos žmones, stebėjosi jų ramybe. Ši pora buvo pasiruošusi krizei - jie žinojo, jog jei Dievas leidžia kažkam įvykti, vadinasi, tam yra priežastis. Ir kai juos pasiekė tokia baisi žinia, jie nesuklupo.
Šie tėvai ir kiti jų vaikai netrukus pradėjo melstis už žudiką. Žmonės, gyvenantys tame miestelyje, jų nesuprato - jie visi šaukė kraujo keršto. Tačiau dievobaimingi sutuoktiniai kalbėjo ir mokė, kad Dievas suteikia stiprybės, nesvarbu, kokios bėdos užkluptų. Miestelio žmonės pripažino, kad jų stiprybė - tik iš Jėzaus, ir netrukus ėmė kalbėti: „Jie yra tikras stebuklas. Jie išties yra Jėzaus žmonės."
Tokią akivaizdžią jėgą aš mačiau ir Maskvoje, kur tarnavau iš visos Rusijos susirinkusiems pastoriams. Šventoji Dvasia paragino mane paklausti jų, ar yra žmonių, kuriems ateina minčių palikti savo tarnystę. Šimtai išbėgo į priekį - visi norėjo, kad už juos pasimelsčiau. Aš pagalvojau: „Viešpatie, aš to nesitikėjau. Kaip turėčiau patarnauti šiems ganytojams?" Ir Šventoji Dvasia priminė man tuos mėnesius, kai aš meldžiausi už tarnautojus. Ji priminė ir į mano širdį Dievo įdėtą meilę jiems. Išties Ji ragino mane melstis, kad kiekvienas į tą konferenciją atvykęs pastorius išvyktų išgydytas ir padrąsintas. Aš suvokiau, kad Dievas atsakė į mano maldą tokiu būdu, apie kurį niekada nebūčiau pagalvojęs. Keletą mėnesių prieš tai aš buvau su Jėzumi, o dabar Jis buvo čia su manimi. Dvasia sušnabždėjo: „Melskis už juos Jėzaus vardu. Aš juos atstatysiu."
Maldos metu tų žmonių širdys sudužo. Netrukus pasigirdo švelnus raudojimas ir džiaugsmingas garbinimas. Aš buvau akivaizdžių stebuklų ir atstatymo, kurį išgyveno tie pastoriai, liudininkas. Neseniai vienas mūsų bendradarbis iš Rusijos parašė, jog Dievo Dvasia ir toliau veikia: „Mes girdime liudijimus iš visur." Tie pastoriai grįžo į savo bendruomenes, sakydami: „Aš grįžau, kad Jėzus būtų išaukštintas."
Vieno susirinkimo Rusijoje metu kalbėjausi su 18 metų kalėjusiu pastoriumi. Šio žmogaus veidas regimai švietė dėl Kristaus. Šiandien Rusijoje jis prižiūri 1200 bažnyčių. Tačiau kalėdamas iškentėjo daug neįtikimų sunkumų. „Jėzus man yra labai realus, - liudijo jis, - realesnis už visus, ką pažįstu šiame pasaulyje."
Šis tarnautojas turėjo Kristaus charakterį, todėl kalėjime jį gerbė visi, net patys baisiausi nusikaltėliai ir įtariausi sargybiniai. Vieną dieną Šventoji Dvasia pašnibždėjo tam pastoriui: „Po trijų dienų tave iš čia paleis", ir ragino apie tai kalbėti.
Apie Šventosios Dvasios apreiškimą jis iškart pranešė žmonai ir bendruomenei, vėliau tai, ką Dievas jam sakė, pradėjo kalbėti kitiems kaliniams. Daugelis iš jo šaipėsi: „Iš čia dar niekas nebuvo paleistas." Sargybiniai taip pat traukė jį per dantį: „Tu čia ir mirsi, pamokslininke."
Kai atėjo trečia diena ir vakare sutemo, sargybinis pasižiūrėjo į pastorių ir kraipydamas galvą paklausė: „Na, tai kur tas tavo Dievas?"
Tačiau, kai laikrodis rodė kelias minutes po 11 val. vakaro, per garsiakalbį pasigirdo balsas, kuris ištarė pastoriaus vardą. „Tuojau pat ateikite į kabinetą, - skelbė balsas. - Jūs paleidžiamas." Visi kaliniai ir sargyba apstulbo. Eidamas pro šalį pastorius su kiekvienu atsisveikino ir palinkėjo sėkmės. Išėjęs pro kalėjimo vartus, jis pamatė žmoną, laukiančią jo su gėlėmis. Apkabinęs ją, pastorius atsisuko atgal ir pažvelgė į kalėjimą, kur kalėjo aštuoniolika metų. Visi kaliniai stovėjo prie langų ir iš visų jėgų šaukė: „Dievas yra! Dievas yra! Dievas yra!"
Dievas leido jiems pamatyti ir regimų įrodymų - jie buvo apreikšti per dievobaimingą pastorių, kuris aštuoniolika metų kalėjime kiekvieną dieną buvo su Jėzumi.
Ar galėtų būti dar didesnis Dievo įrodymas, kaip antgamtinės Kristaus jėgos pakeistas gyvenimas? Linkiu, kad ir apie jus būtų sakoma: „Tas vyras ar ta moteris buvo su Jėzumi." Ir kad niekas negalėtų to paneigti.
Iš http://www.worldchallenge.org/
vertė Asta Glinskaitė
