Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą (2 Kor 3, 18). Taigi pagrindinį krikščionio gyvenimo tikslą būtų galima apibendrinti taip - kad mumyse išryškėtų Kristus, kad būtume keičiami ir vis labiau panašėtume į Jį.
Tikras stebuklas, kad Viešpats Jėzus atėjo tarp savo žmonių, kad būtų mūsų amžinasis Gelbėtojas, Mokytojas, Viešpats ir Draugas. Tas, kuris yra Kelias, pats rodo mums, kaip gyventi, kad patirtume vis daugiau Jo meilės, vilties, kad mes perimtume Jo jausmus ir įpročius. Jis sutinka nešti su mumis vieną jungą ir mokyti mus gyventi taip, kaip mūsų vietoje gyventų Jis.
Tam, kad mes augtume malone, mums svarbus bendravimas, kuriame vyrauja meilė ir sveika atsiskaitomybė. Panašėti į Kristų nėra individualus darbas, tam reikalinga bendrystė. Visi kartu mes esame Kristaus kūno nariai, pašaukti su meile rūpintis vienas kitu.
Aukime malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Pt 3, 18). Kitaip tariant, turime mokytis bendradarbiauti su Viešpačiu, kad nepaniekintume tos malonės, kurią Jis iš anksto numatė ir paskyrė, kad žmogus keistųsi.
Kaip bendradarbiauti su Dievo malone, kuri padės panašėti į Kristų?
Esame keičiami per patirtį
Visų pirma Dievas veikia ir keičia mūsų charakterį per kasdienio gyvenimo patyrimus. Savo kasdienybėje mes vis giliau pažįstame Dievą, vis labiau įsitikiname, kad Jėzus yra su mumis visuomet, kad Jis niekada mūsų nepalieka ir neapleidžia, kad mes galime mesti visus savo rūpesčius Jam. Suvokiame, kad tas paprastas gyvenimas yra šventas, ir visų pirma Jo dievišką vedimą patiriame paprastose, kasdienėse situacijose.
Viena pagrindinių mūsų charakterio formavimo priemonių yra mūsų darbas. Darbe ypatingai patiriame dievišką pagalbą ir Jo veikimą. Mes esame Kūrėjo padėjėjai, - kaip mums primena J. R. R. Tolkienas. Tai sakydamas, neturiu omeny, kad darbe mes turime skleisti savo tikėjimą ar darbo metu melstis. Ir viena, ir kita yra gerai, bet aš noriu atkreipti dėmesį į paties darbo šventumą. Kai jūs ir aš rūpinamės, kaip atlikti kasdienes užduotis, mes pačiu darbu pašloviname Dievą. Kai Martynas Liuteris paskelbė revoliucingą savo mokymą, kad kiekvienas tikintysis yra kunigas, jis kalbėjo ne apie tai, kad kiekvienas žemdirbys ar melžėja dabar gali atlikti liturgines apeigas, bet apie tai, kad bet koks darbas prilygsta kunigo tarnystei. Jei mes dirbame, suvokdami, kad Jis mus mato, ir dirbame Jam, pastebėsime, kad Jis visuomet yra mūsų partneris ir draugas, net jei turime atlikti ir labai žemiškas užduotis. Mes vis artimiau bendrausime su Dievu ir būsime kantresni kitiems. Mes matysime, kad Dievas rūpinasi ir antgamtiškai padeda spręsti net ir žemiškas problemas, pavyzdžiui, kaip rasti tinkamų žodžių sudėtingam pokalbiui.
Turime prisiminti, kad didžiąją savo žemiško gyvenimo dalį Jėzus praleido kaip paprastas žmogus, dirbdamas įprastus darbus. Jis nelaukė, kol bus pakrikštytas Jordane, kad pažintų Dievą. Ne! Visų pirma Dievo artumą jis išgyveno dirbdamas staliaus darbus ir tik vėliau pradėjo tarnauti kaip mokytojas ir skelbti Dievo realumą. Todėl ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei, - sako apaštalas Paulius pirmame laiške Korintiečiams (1 Kor 10, 31).
Kitas malonės įrankis Dievo rankose, kuris padeda žmogui keistis, yra įvairūs išbandymai ir sunkumai, su kuriais šioje žemėje susiduriame. Apaštalas Jokūbas mums primena: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę (Jok 1, 2-3). Ištvermė yra tai, ką senieji filosofai vadino tvirtumu - tai viena labiausiai gyvenime reikalingų savybių. Jokūbas dar priduria: O ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 4).
Kartais tenka patirti iš tiesų baisių nelaimių: bankrutuoja kompanija, kurioje dirbote visą gyvenimą, ir jūs netenkate darbo; staiga beprasmiškai avarijoje žūsta jūsų vienintelė dukra... Žmonijos veidas iškankintas panašaus sielvarto. Bet dažniausiai mes susiduriame su paprastesnėmis, ne tokiomis baisiomis negandomis: jūsų sūnus išmušė gražią skylę kaimyno lange ar tarp jūsų ir žmogaus, kurį laikėte geriausiu draugu, tvyro įtampa. Veikiant Dievo malonei, tokiose situacijose mes mokomės iš Dievo antgamtinės kantrybės, suvokiame, kad Dievas geriausiai žino, kaip ir kada atsakyti į poreikius ar išspręsti problemas.
Išbandymai, nelaimės, negandos, persekiojimai yra neatsiejama ir nepaprastai svarbi gyvenimo dalis. Tai yra mūsų mokinystės kelio dalis. Apaštalas Paulius įspėjo: Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami (2 Tim 3, 12). Tai padeda mums keistis ir panašėti į Kristų.
Dvasios dvelksmas - dar vienas Dievo būdas mus keisti. Ar esate kada patyręs Šventosios Dvasios padrąsinimą? Turbūt negirdėjote girdimo balso (nors, negalime atmesti ir tokios galimybės), bet turbūt bendraudamas su Dievu esate patyręs valdžią ir jėgą ar įsitikinęs Tiesos žodžio neklystamumu. Tai dera su Šventajame Rašte Dievo apreikštomis tiesomis, nes ta pati Dvasia, kuri įkvėpė Raštą, darbuojasi ir jumyse.
Dažnai Dvasia apsireiškia mums kaip Mokytoja. Kartais širdyje išgirstame paprastus, užtikrintumą ir meilę sužadinančius žodžius: „Tu esi nepaprastai mylimas". Kartais mums reikia švelnaus Dievo prisilietimo ar aiškių, teisingų instrukcijų, ką ir kaip daryti, ir mes tai gauname.
Svarbu, kaip mes reaguojame, kaip atsiliepiame į malonės kupiną Dievo mokymą. Galima užkietinti savo širdį ir nusisukti nuo šviesos, bet Dievo meilė ir kantrybė nugali mus, mes atgailaujame ir gręžiamės į šviesą. Mes galime diskutuoti ir kelti klausimus, galime vaikščioti pirmyn atgal, kol išvysime teisumo vertingumą. Taip Dievas kuria, formuoja iš mūsų kūrinius, kurie atspindės Jo visa nugalinčią meilę, kūrinius, kurie, nors ir netobuli, bet gali perduoti kitiems Dievo gerumą.
Kartais Dievo Dvasia ateis kaip Patarėja ar mūsų Vadovė. Galbūt gausime pranašišką žodį, kurį turime su baime ir drebėdami perduoti tikinčiųjų susirinkimui. Mes mokysimės atskirti gyvenimą nešančius Dvasios įkvėptus žodžius nuo mirtį skleidžiančių kūniškų žodžių.
Visi šie patyrimai, kurių yra tokia daugybė ir įvairovė, yra skirti, kad mes giliau pažintume Dievą ir labiau panašėtume į Jo Sūnų. Tai ir vyksta, jei mes esame klusnūs. Jei mes bendraujame ir bendradarbiaujame su Dievu, Jis įsodina į mūsų širdį gerus įpročius - džiaugsmingai atsiduoti Jam, būti ištikimiems ir paklusti, kantriai iškęsti...
Dvasinių disciplinų nauda
Gyventi dvasia mus ruošia ir daugybė dvasinių disciplinų: malda, Šventojo Rašto studijos, pasninkas, vienuma su Dievu, paprastumas, nuodėmių išpažinimas ir pan. Turime suprasti, jog neįgysime Kristaus savybių, neišsiugdysime panašių įpročių į Jo, jei iš savo pusės nieko nedarysime.
Žinoma, svarbu pasakyti, kad šie išoriniai mūsų veiksmai nedaro mūsų priimtinų Dievui. Mes priimami dėl malonės, Jo akyse esame išteisinti tik per malonę. O šios dvasinės pratybos tik padeda mums aukoti savo kūnus, kaip ragina apaštalas Paulius, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (Rom 12, 1).
Šios dvasinės pratybos lavina mūsų kūną, protą ir dvasią, kad sugebėtume priimti tai, kas ateina iš Dievo. Paulius ragino Timotiejų: Ugdykis dievotumą (1 Tim 4, 7). Prisiminkime sporto aikštynus, kur sportininkai treniruojasi ir ruošiasi varžyboms. Pirmieji krikščionys dažnai vadindavo save Dievo atletais.
Mūsų kūne ir prote yra įsitvirtinę blogi įpročiai, kurie persmelkia visą žmogaus gyvenimą. Todėl mums reikia tinkamos disciplinos, kad suvaldytume savo kūną, atsikratytume tų destruktyvių įpročių ir susiderintume su Dievo Dvasia.
Labai svarbu yra ne tik stengtis, bet ir nuolat treniruotis. Aš galiu stengtis laimėti maratoną, bet jei prieš tai nesitreniruosiu, apskritai neįveiksiu trasos, ką jau kalbėti apie laimėjimą. Be treniruočių mes neįgysime reikalingų įgūdžių ir įpročių, neįgysime jėgų. Varžybų dieną jokios pastangos neatstos praleistų treniruočių. Tik pratybos įgalina efektyviai dalyvauti varžybose. Taip yra ir su dvasiniu gyvenimu: tik pratybomis galime išlavinti ir išsiugdyti šventus įpročius.
Tarkime, jog aš noriu laimėti kovą prieš išdidumą. (Žinau, kad šiandien žmonės nelabai dėl to nerimauja, bet tai yra viena destruktyviausių nuodėmių). Aš niekada neįveiksiu išdidumo tik stengdamasis. Tiesioginė ataka prieš išdidumą greičiausiai baigsis tuo, kad imsiu didžiuotis savo nuolankumu.
Šventasis Benediktas „Dvylikoje žingsnių į nuolankumą" rašo, jog treniruotis įveikti išdidumą reikia patarnaujant kitiems. Kodėl? Todėl, kad tarnaudami - nukreipdami žvilgsnį nuo savęs - mes patiriame daugybę mirčių - „mirštame sau". Pavyzdžiui tėvas miršta savo troškimui pažiūrėti futbolo varžybas, kad galėtų pažaisti su sūnumi. Arba vyras paaukoja savo troškimus, kad praleistų atostogas taip, kaip to nori žmona. Tai - mažos mirtys, bet visos jos padeda mums nukreipti žvilgsnį nuo savęs, ir Dievas naudoja šiuos paprastus tarnavimo veiksmus, kad padarytų mumyse stebuklą. Tarnaudami kitiems mes pamatome, kokie puikūs yra žmonės, pradedame vertinti juos kaip asmenis ir net žavėtis jų keistenybėmis. Visa tai padeda mums išlaikyti teisingą žvilgsnį į kitus, „AŠ" ir „MANO, MAN" užleidžia vietą žodžiams „MES, MŪSŲ, MUMS". Mes pradedame matyti save kaip visumos dalelę.
Beje, ugdant nuolankumą, labai svarbus yra ir šlovinimas. Kai pradedu matyti išaukštintą Viešpatį, kai girdžiu cherubus ir serafimus šlovinančius Jį ir regiu, kaip visos dangaus būtybės meta prieš Jo sostą savo karūnas ir gieda: „Vertas, Tu!", suvokiu, koks turi būti ir mano santykis į Viešpatį. Suvokiu, kad nesu savo išgelbėjimo laivo kapitonas nei savo likimo šeimininkas. Aš visiškai priklausau nuo mylinčio Tėvo, kuris siunčia lietų ir saulę, kai to reikia, kuriame aš judu ir gyvenu. Tu taip pat.
Ar suprantate, kokios svarbios yra šios dvasinės disciplinos? Jos padeda mums išlaikyti tinkamą santykį su kitais - teisingus horizontalius santykius, ir tinkamą santykį su Dievu - teisingus vertikalius santykius.
Tačiau nepaprastai svarbus ne tik patarnavimas kitiems ir šlovinimas, bet ir kitos disciplinos: meditacija, malda, pasninkas, Rašto studijos, širdies ir proto lavinimas suprasti Kristaus kelius... Neturiu baigtinio dvasinių disciplinų sąrašo, - kiek žinau, toks ir neegzistuoja. Mes paprasčiausiai ieškome būdų, kaip tai, kas mes esame, - kūnas, protas ir dvasia, - atnešti Dievui kaip auką. Tai daryti turime visų pirma siekdami Dievo karalystės, alkdami ir trokšdami Jo teisumo, ilgėdamiesi būti panašūs į Kristų. Jei visa tai darome tik norėdami pasirodyti prieš kitus, vadinasi visiškai nesupratome šių dvasinių disciplinų vertės. Jos nedaro mūsų teisių prieš Dievą, bet padeda, ruošia mus eiti Kristaus keliu. Dievas priima šią paprastą netobulą auką - mūsų gyvenimą - ir kuria mumyse amžinas vertybes, kurias mums nelengva ir įsivaizduoti.
Paruošta pagal str., spausdintą http://www.christianitytoday.com/
Vertė Žaneta Lazauskaitė
