Tau nederėjo įeiti pro mano tautos vartus ir gėrėtis jų kentėjimu bei tiesti rankas į jų turtą jų žuvimo dieną. Tau nederėjo stovėti kryžkelėse ir naikinti pabėgėlius bei išduoti tuos, kurie ištrūko priespaudos metu! Juk Viešpaties diena arti visoms tautoms. Kaip tu darei, taip tau darys - tavo atlygis grįš tau pačiam (Abd 1,10-15).
Tai ištrauka iš trumpiausios Senojo Testamento knygos - Abdijo pranašystės. Apie pranašą Abdiją nežinome nieko, tik jo vardą, kuris reiškia Viešpaties tarnas. Manoma, kad šis tekstas buvo užrašytas VI a. pr. Kr., po to, kai Babilonas siaubė Judą, griovė ir degino Jeruzalę, joje stovinčią šventyklą, o Edomo kraštas prie to prisidėjo. Štai psalmininkas skundžiasi Dievui dėl Edomo ir dėl Babilono: Viešpatie, atsimink Jeruzalės dieną prieš Edomo žmones. Jie sakė: „Griaukite, griaukite ją iki pamatų!" O Babilone, tu naikintojau, laimingas bus, kas tau už mums padarytą skriaudą atmokės! (Ps 137, 7-8). Abdijo pranašystėje skelbiamas sunaikinimo nuosprendis Edomo kraštui dėl to, kad šis savo brolio Jokūbo nelaimės dieną ne tik, kad jam nepadėjo, bet ir dar labiau pagilino jo žaizdą, plėšdamas kraštą, žudydamas žmones, stodamas Judo priešų pusėn. Edomas yra vadinamas Jokūbo broliu dėl to, kad Edomo kraštas buvo Jokūbo brolio Ezavo palikuonių kraštas. Ezavas buvo pramintas Edomu (Raudonuoju) po to, kai savo brolio prašė raudonojo viralo alkiui numarinti: Kartą Jokūbas išsivirė viralą, o Ezavas parėjo iš lauko nuvargęs. Ezavas tarė Jokūbui: „Duok man savo raudonojo viralo, nes aš esu nuvargęs!" Todėl jį praminė Edomu (Pr 25, 29-30).
Šioje pranašystėje akivaizdžiai pabrėžiamas netinkamas brolio santykis į brolį, kai šis patiria skausmą. Čia Viešpats aiškiai išreiškia savo valią, jog broliui dera atjausti brolį, kartu verkti su verkiančiu artimu. Prisiimti dalelę kito skausmo ir dalintis ašaromis nėra taip paprasta, tad pakalbėkime šia tema, kad pasimokytumėme jautriau įsiklausyti į kitų žmonių aimanas, neskubėtume būti visažiniais ekspertais, iškart sugebančiais kenčiančiajam paaiškinti jo kančios priežastis, bet verčiau pasistengtume nors kiek įlįsti į prislėgtojo „kailį".
Kas mano brolis?
Kai kalbame apie meilės skolą, kurią mokėti nėra lengva, norėtųsi, kad skolingi meilę būtume kuo mažesniam ratui žmonių - tik patiems artimiausiems, geranoriškiausiems mūsų atžvilgiu, labiausiai mums patinkantiems. Nesąmoningai siekiame ribos, už kurios jau nereikėtų mylėti nieko. Todėl kyla ir tokie klausimai: „O kas gi mano artimas?" „Ar iki septynių kartų turiu atleisti savo broliui?" Tačiau Viešpats kiekvieną kartą tą ribą nukelia iki begalybės, pabrėždamas, kad „meilė niekada nesibaigia" (1Kor 13, 8). Nėra aplinkybių, dėl kurių bus pateisinta neapykanta, nėra žmogaus, kurio skausmui ramia sąžine galėsiu likti abejingas. Viešpats Jėzus moko mylėti net piktavalius žmones, kurie bloga daro ne kam kitam, o mums: O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje (Mt 5, 44-45). Jei priešą ištiktų nelaimė, atrodytų, galėtume pagrįstai džiūgauti - „Gavo, ko nusipelnė!" - tačiau net ir tokiu atveju Viešpats įspėja dėl to nesidžiaugti: Nesidžiauk, kai tavo priešas krinta; nedžiūgauk savo širdyje, kai jis suklumpa, kad Viešpats pamatęs nenukreiptų nuo jo savo rūstybės, nes tai Jam nepatinka (Pat 24,17-18). Edomas ir Jokūbas skyrėsi savo vertybėmis ir pasirinkimais, tačiau, nepaisant to, Dievui jie buvo broliai ir Jam svarbus santykis tarp jų palikuonių.
Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, net ir stipriai klystantis. Jis kiekvienu rūpinasi, už kiekvieną paaukojo savo Sūnų, neklasifikuoja, neišskiria antrarūšių ir neleidžia to daryti ir mums. Prisako artimu laikyti kiekvieną, kurį sutinkame savo gyvenimo kely, ir kuriam reikia mūsų dėmesio: ar tai būtų mūsų šeimos nariai, ar tikėjimo namiškiai, ar nepažįstamasis gatvėje, net ir visų paniekintas valkata.
Visgi galbūt galėtume pasakyti, jog ne kiekvieną žmogų reikėtų laikyti sau artimu, bet kiekvienam artimu būti, nes būtent taip Jėzus pakeičia fariziejaus klausimą („Kas gi mano artimas?"): „O kas tau atrodo buvęs artimas?" Kaip tampama artimu? Pakeliant kitą jo silpnume. Kaip yra pasakęs Origenas, - „Iš prigimties visi esame artimi vieni kitiems; bet meilės darbais artimas tampa tas, kuris gali daryti gera tam, kuris neįgali".
Nemanau, kad atsitiktinai susiduriame su žmonėmis, slegiamais įvairiausių naštų ir skausmų. Tai proga tarnauti vieni kitiems, padėti sunkumuose: išklausyti, užtarti, pastiprinti.
Skausmo pakanka
Paviršutiniškai žvelgiant į žmonių gyvenimus, gali pasirodyti, jog skausmo juose beveik ir nėra, tačiau toks įspūdis tikrai klaidingas. Puošnūs rūbai, šypsena bažnyčioje dar ne viską pasako. Kartais viliamės, jog mus, tikinčiuosius, aplenks gyvenimo vėtros, ir nepagalvojame, kad jos gali siausti kitų gyvenime. Tačiau Dievo žodis tokius lūkesčius išsklaido: Daug bėdų patiria teisusis... (Ps 34,19); Žemėje kartais teisusis gauna, ką nedorėlis yra nusipelnęs <...> Visas jo (žmogaus) gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio <...> Kiek ilgai žmogus begyventų, tegu nepamiršta, kad tamsių dienų bus daugybė (Ekl 8,14; 2, 23;11, 8). Šios eilutės atskleidžia niūrią žemiško gyvenimo realybę. Ir išties Viešpats niekada nežadėjo, kad nepatirsime negandų. Jis pažadėjo mus jose guosti, stiprinti ir padėti jas ištverti. Tik amžinybėje Jis nušluostys visas mūsų ašaras, o žemėje jas liesime. Ne visada tas verksmas yra girdimas, kartais net neįtarsi, kad jo esama, - jis nebylus, tačiau ne mažiau skausmingas.
Ar žinodamas, kad kažkam skauda, kažkaip reaguoju į tai? Ar išdrįsčiau pažvelgti kito skausmui į akis ir su juo susitapatinti, išgyventi, kaip jis išgyvena? Tai nelengvi klausimai. Tačiau juos nuoširdžiai keldami, manau, išdrįstume atsakyti „taip". Išgyvenant sunkias akimirkas, svarbu, kad kažkam nuoširdžiai rūpėtum, neliktumei nepastebėtas savo duobėje arba būtumei apipiltas teisuoliškų patarimų gausa. Į artimo nelaimę galima sureaguoti taip, kaip Edomas ar Jobo draugai, kurie dar labiau apkartino prislėgtųjų sielas, tačiau galima ateiti ir su paguodos aliejumi, padrąsinimo tvarsčiais. Kaip elgiamės mes?
Aš taip ir galvojau...
Atėjus bėdai į brolio gyvenimą, kyla pagundymas suskaičiuoti visas jo „kaltes" ir „išsiaiškinti" kodėl brolis taip kenčia. Mes linkę paaiškinimo nesėkmei ieškoti nuodėmėje, kaip manė ir Viešpaties mokiniai: Rabi, kas nusidėjo, - jis pats ar jo tėvai, - kad gimė aklas? (Jn 9, 2). Taip, nuodėmė neretai būna mūsų nelaimių priežastimi, tačiau tikrai ne visada. Ir tai patvirtina paties Jėzaus atsakymas mokiniams: Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai...
Tad nuodėme bandydami paaiškinti nesėkmę, labai dažnai apsigausime, kaip apsigavo ir Jobo draugai. Ir iš viso, ar mums reikia pirmiausia ieškoti atsakymo į klausimą „Kodėl?", kai kenčia artimas? Ar laikas teisuoliškai moralizuoti, „protingai" linksėti galva: „Aš taip ir galvojau... „Ar aš nesakiau..."? Patys jausdamiesi labai teisūs, brolį paliekame vieną „pelnytai susimokėti" už gyvenimo klaidas. Bet net jeigu ir jo kaltės užtraukė jam skausmą, ar dėl to galime ramiai nusigręžti? Ar gerai elgiamės, jei patyliukais ir už akių, nors ir labai rimta veido išraiška dėstome, jog visa, kas nutiko - dėsninga? Ar tai nėra subtili, rafinuota piktdžiuga - mat man taip nenutiko, aš žinau, kaip dera gyventi. Kai pranašas Abdijas kalba apie skriaudžiamą Jokūbą, šis yra nusipelnęs to - teisėtai Dievo baudžiamas už savo bedievystę. Tačiau net ir tokiom aplinkybėm Dievas nepateisina Edomo skriaudos Jokūbui. Priešingai, jam priekaištauja, kad šis džiaugiasi brolio žlugimu: Tau nederėjo gėrėtis tavo brolio nelaime, džiaugtis Judo vaikų sunaikinimu ir išdidžiai kalbėti jų sielvarto dieną (Abd 1,12). Ši nuostata - nesidžiaugti kito, net ir priešo, skausmu - aiškiai išsakyta ir Patarlių knygoje: <...> kas džiaugiasi nelaimės metu, neišvengs bausmės. <...> Nesidžiauk, kai tavo priešas krinta; nedžiūgauk savo širdyje, kai jis suklumpa, kad Viešpats pamatęs nenukreiptų nuo jo savo rūstybės, nes tai Jam nepatinka (Pat 17, 5; 24,17-18). Kaip matome, tas džiūgavimas nebūtinai gali būti matomas, įmanoma tyliai džiaugtis savo širdyje. Manau, kad tokia teisuoliška, skubi išvadas daryti pozicija yra viena iš netinkamo džiaugsmo formų, kuri nepatinka Dievui. Jos šaknis - išdidumas, nuosavas teisumas, be to, ir kenčiančiam nuo to nepalengvėja. Dievas nesuteikė mums įgaliojimų įvertinti vienas kito gyvenimo, tai turėtume daryti su savuoju. Tačiau net ir savo gyvenimą nelengva įvertinti, suvokti, kodėl patiriame viena ar kita, o ką jau kalbėti apie kitą žmogų, kurio nei širdies, nei gyvenimo slaptumos negabūs matyti. Yra per daug nežinomųjų, kad galėtume teisingai išspręsti lygtį. Todėl net neverta pradėti. Geriau būti gailestingam, žiūrėti, kaip galėtume sušvelninti kančią, ir pasitikėti, kad dėl galimų kliaudų savo gyvenime brolis pats išsiaiškins su Viešpačiu, Viešpats atras būdų, kaip pasakyti tai, kas dera. Kalbu apie nuostatą, su kuria turėtume pasitikti žmogų jo skausme, tačiau nenoriu pasakyti, kad gyvenime nebus atvejų, kuomet reikės ir į nuodėmę parodyti, ir patarimą duoti, bet nuoširdžiai išgyvenant dėl artimo, o ne prikaišiojant jam tai.
„Aš noriu gailestingumo, o ne aukos..."
Tai pranašo Ozėjo lūpomis ištarti Dievo žodžiai, kuriais Jėzus du kartus Mato evangelijoje subarė fariziejus, kai šie piktinosi, kad Jis bendrauja su nusidėjėliais, o Jo mokiniai sabato dieną skabo varpas (Mt 9,13; 12,7). Fariziejai baisėjosi, kad vadinantis save šventuoju nevengia visuomenės padugnių draugijos ir nepaiso sabato priesakų, tačiau bėda ta, kad jų nejaudino tų padugnių vargas, kurį Jėzus gerai matė ir atėjo jų išgelbėti. Pagal Įstatymo raidę fariziejai atrodė teisiai - paaukojo klusnumo auką tradicijai, tačiau širdys liko sužvarbusios, kurčios tų žmonių skausmui. Jėzus pasigedo juose gailestingumo, kuris Jo akyse reikšmingesnis nei bejausmis įstatymiškumas.
Gailestingumas girdi skausmo dejones, kartu išgyvena, ieško būdų, kaip tai išgydyti. Gailestingumui artimo sielvartas kalba garsiau nei jo nuodėmės. Kai pas Jėzų fariziejai atvedė kaltą moterį, Jis jos pasigailėjo; kai kalta samarietė atėjo semtis vandens, Jis jos pasigailėjo. Kai Viešpats išvydo viengimio sūnaus laidotuvių procesijoje einančią gilaus sielvarto prislėgtą našlę, Jis jos pasigailėjo ir prikėlė sūnų iš numirusių. Čia dera jau cituoto Bažnyčios tėvo Origeno pamąstymai:
„Ši meilė artimu laiko kiekvieną žmogų. Juk dėl to Išganytojas supeikė žmogų, maniusį, jog teisioji siela gali nesilaikyti giminystės įstatymų tos atžvilgiu, kuri įklimpusi į neteisybes, ir dėl tos priežasties sudėjo palyginimą, pasakojantį, kaip vienas žmogus pakliuvo į plėšikų rankas, kai keliavo iš Jeruzalės į Jerichą. Jis kaltina kunigą bei levitą, kurie pamatę pusgyvį praėjo pro šalį, tačiau pritaria samariečiui, kuris parodė gailestingumą, ir paties klaususiojo atsakymu tvirtina (samarietį) buvus (anam žmogui) artimą ir sako: Eik ir tu taip daryk".
O mes - ar einame, ar darome taip, ar mokomės tiesiog pasigailėti nekeldami jokių sąlygų kenčiančiajam vien dėl to, kad jam skauda? Ar skiriame laiko ir dėmesio, kad išklausytume, pasidomėtume kaip sekasi, paskambintume, parašytume, pasiūlytume pagalbą, prisimintume savo maldose, vėl ir vėl užtartume prieš Dievą? Apaštalas Paulius ragina verkti su verkiančiais (Rom 12,15), pasistengt įsijausti į kito skausmą, susitapatinti su jo nešama našta ir dalintis jos svoriu, nors galbūt kaip tik tomis akimirkomis taip norėtųsi netrikdomai džiaugtis savo sėkme. Žinoma, juoktis ir džiūgauti maloniau negu verkti, negu pergyventi kažką skausmingo, ypač kai skausmas nėra tavo asmeninis, tačiau tam, su kuriuo kenti, tavo parama - neįkainojama palaima. Be to, juk ir pačiam ne visada bus giedra, ateis ir sutemų laikai. Kas gi tuomet padės jas praskaidrint? Kaip tu darei, taip tau darys - tavo atlygis grįš tau pačiam, - skelbia Viešpats Edomui (Abd 1,15). Kadangi Edomas neparodė gailestingumo savo broliui, tai ir pačiam nebuvo lemta jo patirti. Pasigailėdami kitų, galime viltis jog ir mūsų bus pasigailėta. O pasigailėjimo tikrai prireiks. Jei kažkam šalia mūsų kenčiant, išliekame kurti ir nebylūs, gali būti taip, jog kai patys šauksime, nebūsime išgirsti.
Skausmas - nė vieno nelaukiamas praeivis, kuris, deja, nepaklausęs ima ir nelauktai įsliūkina tai į vienus, tai į kitus namus. Sunku paaiškint kodėl, tačiau gal tai ir nėra būtina? Kur kas svarbiau, kad nepaliktume tų namų vienų su šiuo „praeiviu", bet būtume šalia - suprasdami, padrąsindami, palaikydami. Kad neturėtume piktos teisuoliškos akies, bet plačią gailestingą širdį, nes esame pašaukti vienas kitą kantriai broliškai pakelti. Juk kiek daug tai reiškia prislėgtajam!
