Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus". Jie Jam atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome.
Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi'?" Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai. Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi. Aš žinau, kad jūs Abraomo palikuonys. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiui nėra jumyse vietos. Aš kalbu, ką esu matęs pas savo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą". Jie atsiliepė: „Mūsų tėvas Abraomas!" Jėzus jiems tarė: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus. Bet dabar jūs norite nužudyti mane - žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! Jūs darote savo tėvo darbus". Jie atsakė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą - Dievą". Jėzus kalbėjo jiems toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė. Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti. Jūsų tėvas - velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi. Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi? Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo". Tuomet žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad Tu samarietis ir Tavyje demonas?" Jėzus jiems atsakė: „Nėra manyje demono. Aš gerbiu savo Tėvą, o jūs negerbiate manęs. Aš neieškau sau šlovės: yra, kas ieško ir teisia. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, nematys mirties per amžius". Žydai Jam pasakė: „Dabar mes žinome, kad Tu demono apsėstas! Juk mirė Abraomas ir pranašai, o Tu sakai: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius'. Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo Tu dediesi?" Jėzus atsakė: „Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: ‘Jis yra mūsų Dievas'. Ir jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad Jo nepažįstu, būčiau toks kaip jūs - melagis. Bet Aš Jį pažįstu ir laikausi Jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi". Tada žydai Jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!" Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!" Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn (Jn 8, 31-59).
Šios evangelijos pagal Joną eilutės gali rimtai išgąsdinti jas skaitantį tikintį žmogų. Jėzus kalba Jį įtikėjusiems žydams ir pavadina juos velnio vaikais. Kaip taip gali būti? Negi turėtume manyti, kad apaštalas Jonas, vadindamas tuos žmones įtikėjusiais, turėjo omeny ką nors kita? Daugelis Šventojo Rašto tyrinėtojų svarsto, ar tie žmonės iš tiesų nuoširdžiai įtikėjo Jėzų. Pats apaštalas Jonas tiesiogiai apie tai nieko nesako.
Greičiausiai jie iš tiesų įtikėjo, tačiau tai nereiškia, jog tą pačią akimirką pasikeitė jų požiūris į save ir supančią aplinką. Iš daugelio nuoširdžių krikščionių teko girdėti, jog tą dieną, kai išpažino Kristų savo Viešpačiu, jie beveik nieko nesuprato. Teko matyti ir tai, kaip įtikėję žmonės pasipiktindavo kuria nors Kristaus mokymo dalimi ir atitoldavo nuo tikėjimo. Todėl konfliktas, iškilęs tarp Jėzaus ir įtikėjusių Jį žydų, neturėtų mūsų labai stebinti. Geriau atidžiai įsiskaityti į Jono užrašytą liudijimą ir pamatyti, ko jis mus moko šiandien.
Kristaus mokiniai
Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai.
Pasirodo, galima patikėti Kristumi, bet taip ir netapti tikru Jo mokiniu. Tačiau jeigu mes vadinamės tikintieji arba krikščionys, o iš tiesų nesame Kristaus mokiniai, mūsų krikščionybė - tik išorinis pavidalas, forma be turinio. Pagalvokime, kaip dažnai susimąstome apie tai, kad Jėzus Kristus yra vienintelis mūsų gyvenimo mokytojas. Ar visuomet, sakydami, jog esame tikintys, turime omeny, kad sekame Kristumi? Kartais ima atrodyti, jog tikintysis, krikščionis ir Kristaus mokinys - tai apie skirtingus dalykus kalbantys žodžiai. Jeigu būdami krikščionys savęs paklaustume, kas yra mūsų gyvenimo mokytojas, ar visuomet iš karto iškiltų atsakymas - Jėzus Kristus? Tačiau jeigu mes laikome save krikščionimis ir nesuprantame, kad įtikėję tapome Kristaus mokiniai, o Jis yra mūsų mokytojas, mūsų krikščionybę įmanoma palyginti nebent su rytine šalna, kuri auštant nubalina pievas, bet pakilus saulei akimirksniu išgaruoja.
Kokiu būdu tampame tikrais Kristaus mokiniais? Būdami dėmesingi tam, ką Jis sako. Negali vadinti žmogaus savo mokytoju, jeigu nesi dėmesingas jo pamokymams ir nieko iš jo neišmoksti. Ar Jėzaus žodžius mes skaitome kaip vienintelio mūsų mokytojo? Ar suprantame, kad jeigu dėmesingai klausysime mokytojo žodžių ir mąstysime apie juos, išmoksime to, ko niekuomet nemokėjome, ir mūsų krikščionybė taps dar tikresnė? O gal kaip įtikėję žydai imsime piktintis ir įrodinėti, kad ir taip esame pakankamai tikri krikščionys ir jau užtektinai visko išmokę?
Atsimenu, kaip norėdamas geriau išmokti naudotis kompiuteriu, skaičiau tam skirtas knygas ir praktikavau tai, ką buvau perskaitęs. Skaičiau jas su konkrečiu lūkesčiu - įgyti reikiamų žinių ir patirties. Ar taip skaitau Šventąjį Raštą? Ar iš tiesų nuoširdžiai noriu mokytis iš Kristaus? Ar tikiu, kad Jis yra tikrai geras mokytojas, kuris sugebės mane išmokyti mylėti Dievą ir žmones? Ar man įdomu įsiklausyti į savo mokytojo žodžius? Ar suvokiu, kuo Jis skiriasi nuo visų kitų mokytojų?
Vergystė ir laisvė
Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins.
Turbūt vienas baisiausių dalykų mums, žmonėms, yra pamatyti savo nelaisvę. Jėzumi patikėję žydai pasipiktino apie išlaisvinimą kalbančiais Jo žodžiais. Jie yra Abraomo palikuonys, Dievo tauta, ir tai jiems garantuoja vidinę laisvę. Kaip Jėzus gali sakyti, kad jie taps laisvi? Viešpats matė jų vergystę nuodėmei ir bandė juos vesti į tikrą Dievo vaikų laisvę, bet kaip tai padaryti, kai vergai yra tvirtai įsitikinę, kad jie jau laisvi?
Daugelis žmonių šaukiasi Kristaus, norėdami išsivaduoti nuo vieno ar kito žalingo įpročio, rasti pagalbą sunkioje gyvenimo situacijoje. Tačiau dažniausiai turi praeiti nemažai laiko, kad jau būdami krikščionys mes pradėtume suvokti, kaip giliai buvome nuodėmės pavergti. Žalingi įpročiai bei sunkios situacijos - tai tik maži tikrosios vergystės ženklai. Baisiausi vergystės požymiai - bandymai įrodyti, kad nebūdami tikrais Kristaus mokiniais galime būti laisvi. Tenka girdėti žmones sakant: „Nesu nei girtuoklis, nei narkomanas, sąžiningai dirbu, tad kodėl turėčiau ieškoti Gelbėtojo ar Išaisvintojo?" Pati mintis, jog žmogus gali laimingai gyventi nepažindami Dievo, yra gilios vergystės požymis. Kol nesuprantame, kad esame blogio pavergtos žmonijos dalis, tol net neturime galimybės rasti tikrąją laisvę.
Kristus atėjo ne tam, kad suteiktų laisvę nuo atskirų žalingų įpročių ar padėtų tiems, kurie negali normaliai gyventi esančioje visuomenėje. Visa žmonija su savo gėrio bei blogio sampratomis yra sugedusi. Ši mintis šiandien daugeliui žmonių sukelia pasipiktinimą, kaip anuomet Jėzaus žodžiai apie kelią į laisvę papiktino Jo klausytojus.
Jėzus moko mus iš vaisių pažinti medžius. Pasižiūrėkime į žmonijos istoriją bei dabartį ir pamatysime blogą medį. Nesibaigiančios tarpusavio rietenos, savęs aukštinimas, kitų niekinimas, vis daugiau sąlygų apibrėžiančios sutartys, vis tvirtesnės šarvuotos durys, geresnės apsaugos tarnybos, tobulesnės antivirusinės programos, mažesni šeimyninio gyvenimo įsipareigojimai, lytinės orientacijos pasirinkimo laisvė, vaikų išnaudojimas, begalė abortų, įvairiausios priklausomybės nuo kvaišalų ir daugybė panašių dalykų. Žiūrėdami į visas išvardintas ir neišvardintas žmonių blogybes, paprastai pradedame rūšiuoti į tai, ką darome mes, ir ką daro jie, aiškiai nepasakydami sau, kad visi esame to paties medžio šakos. Tarsi tie, kurie elgiasi blogai, būtų kitos kilmės, ne iš tų pačių protėvių kilę žmonės, o mes savo jėgomis galėtume tapti tobuli. Savyje aptinkame norą tapti geriems, tačiau sugebėjimo - ne. Nes jeigu sugebėtume, negi visų žmonijos blogybių nemažėtų? Tačiau, priešingai, aptinkame, kad jos tampa vis akivaizdesnės.
Dievas įsikūnijo ir tapo žmogumi, kad iš esmės pakeistų žmonijos medį. Jėzus yra naujasis medis, kuriame kiekvienas žmogus gali atrasti naują pradžią. Jis yra Dievo siųstas Gelbėtojas. Tik tikint Jėzumi ir iš Jo mokantis įmanoma būti gero medžio dalimi. Jo klausiusiems žydams Viešpats tai pasakė tokiais žodžiais: Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi.
Kam mes atsiveriame?
Aš kalbu, ką esu matęs pas savo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą.
Dievo siųstas žmogus tiems žmonėms kalbėjo iš Dievo girdėtą tiesą, o jie negalėjo jos priimti, nors manėsi esą Dievo tautos dalis. Kodėl taip atsitiko? Pasirodo, net Dievo įvaizdis jų sąmonėje buvo suformuotas piktojo. Jie pakliuvo į velnio pinkles. Dievo duotą malonę gimti Jo tautoje jie ėmė suvokti kaip savaime suprantamą nuosavybę. Žmonėms labai lengva pasididžiuoti Viešpaties suteikta malone ir apkursti Dievo sakomai tiesai. Arba, priešingai, bijant galimo pasipūtimo atsisakyti Dievo malonės ir paprasčiausiai ja netikėti.
Galima panašiai, kaip įtikėjusiems žydams, užsispyrus tvirtinti, jog esi Dievo vaikas ir visiškai prasilenkti su tiesa. Tačiau neišeina mestis į kitą kraštutinumą ir tikint Jėzumi paniekinti Dievo malonę ir nuostabų pažadą: Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę. Sekant Kristumi nelieka kito pasirinkimo, kaip tik nuolankia ir dėkinga širdimi priimti neužtarnautą dovaną - patikėdamas Jėzumi tu gimei iš Dievo.
Tampa aišku, jog labai svarbu, su kokia vidine nuostata mes sakome vieną ar kitą Šventojo Rašto tiesą. Vienu atveju tai gali būti velniškas išdidumas, kitu - nuoširdus atvirumas Dievui. Kam pasiduodame, tam ir priklausome.
Šiandien Kristaus pasakyta mintis - „Jūsų tėvas - velnias" - skamba beveik kaip įžeidimas. Panašiai ją suprato ir anie žmonės. Tačiau šie Viešpaties žodžiai neturėtų įžeisti. Manau, kiekvienam tikinčiajam teko patirti, kaip prote susiformavę supratimai vertė priešintis Jėzaus sakomoms tiesoms. Gyvename šiame pasaulyje ir kiekvienas turime įvairiausių neteisingų supratimų, trukdančių patikėti tiesa. Tai neteisingos, blogos idėjos, kurias priimame kaip geras. Pavyzdžiui, daugybė reklamose skambančių teiginių. Jie kasdien smelkiasi į mūsų sielas ir formuoja mumyse vartotojiškus įsitikinimus, dėl to Viešpaties žodžiai „Palaiminčiau duoti negu imti" gali tapti pasipiktinimo priežastimi. Dar vienas pavyzdys - religinis išdidumas, kurį jau trumpai aptarėme truputį anksčiau. Šiandien daugelis žmonių gal kiek kitais žodžiais pasakytų, jog jie yra krikščionys, atlieka visas reikiamas apeigas ir jų nedomina „išlaisvinanti tiesa". Velniškos mintys žymiai arčiau mūsų, negu norėtųsi. Visas pasaulis yra piktojo (1 Jn 5,19). Nuo velniškos įtakos neišsivaduosime niekaip kitaip, kaip tik dėmesingai įsiklausydami į Kristaus žodžius.
Amžinojo gyvenimo pažadas
Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.
Ši Jėzaus pasakyta mintis sukėlė audrą klausytojų sielose: kas Jis toks, kad drįsta taip kalbėti? Negi Jis didesnis už protėvius ir pranašus? O šiais laikais tokia mintis ar sujaudina, ar pažadina priešiškumą arba viltį? Mano manymu, šiandien daugelį žmonių šie Kristaus žodžiai mažai jaudina tik todėl, kad yra priimami kaip religinio mito dalis.
O jeigu rimtai, kaip su tuo mirties neragavimu? Ir ką reiškia „paragauti mirties"? Juk jau du tūkstančiai metų, kai krikščionys miršta.
Tačiau besilaikantys Jėzaus žodžių miršta kitaip negu šio pasaulio žmonės. Man teko girdėti liudijimą apie vieno žymaus pamokslininko mirtį. Tos dienos rytą jis, jau senyvas žmogus, pasakė savo šeimos nariams: „Šiandien laimingiausia mano diena, netrukus aš susitiksiu su savo Viešpačiu".
Žmonės ragauja mirties dar gyvendami šiame pasaulyje. Depresija, baimė, neviltis mums suteikia galimybę pajusti mirties skonį. Tačiau pats baisiausias dalykas yra antroji mirtis, apie kurią skaitome Apreiškime Jonui: Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą (Apr 20, 14-15).
Jeigu esame ne tik formalūs krikščionys, bet Jo žodžiams dėmesingi tikri Kristaus mokiniai, visi Dievo pažadai, randami Šventajame Rašte mums tampa realūs. Kiekviena, net sunkiausia, situacija su Kristumi tampa nuotykiu. Atsiveria tiesos durys ir mes pradedame suvokti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Bet kokia tamsa ir net pati mirtis nebetenka mums galios.
