Šįkart man rūpi trečiasis dalykas - žaizdų tvarstymas.
Vietnamo karo metu buvo kilę daug diskusijų dėl vienos slaugės: po mūšio ji išeidavo iš karo ligoninės ir keliaudavo į patį mūšio lauką. Kartais ji pati atitempdavo karį, kuriam nedelsiant reikėdavo medikų pagalbos. Kartais gydytojai ją bardavo, aiškindavo, kad ji neprivalo lįsti į mūšio lauką, tačiau ji ir toliau darė tą patį. Negana to, ji atitempdavo ne tik amerikiečius, bet ir Vietkongo karius.
Vieną dieną, po didelio mūšio, karininkas pamatė ją mūšio lauke tarp kenčiančių, mirštančių ir negyvų. Jis pradėjo jai priekaištauti: „Ką gi tu veiki šiame mūšio lauke?" Ji nedvejodama atsakė: „Ieškau sužeistųjų. Štai kodėl aš čia".
Skaitydamas šią istoriją, negalėjau nustoti galvojęs - tai mūsų darbas. Ši slaugė, taip atsidavusi savo darbui, kad pati eidavo į mūšio lauką ir partempdavo sužeistuosius, neišėjo man iš galvos. Aš vis galvojau - tai mūsų darbas.
Kai Jėzus mus išgelbėjo, Jis galėjo iš karto pasiimti mus į dangų, tačiau to nepadarė. Jis paliko mus čia, kad galėtume eiti į šį seno pasaulio „mūšio lauką" ieškoti sužeistųjų. Mūsų darbas yra eiti į kelius bei patvorius ir ieškoti sužeistųjų.
Jėzus sakė: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15) Ką Jis sako? „EIKITE! Ieškokite sužeistųjų!". Jis sakė: „Eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti" (Lk 14, 23). EIKITE! Ieškokite sužeistųjų! Jis pasakė: Jūs <...> tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių (Apd 1, 8). - „EIKITE! Ieškokite sužeistųjų!"
Ta slaugė tikėjo, kad svarbiausia jos pareiga yra rasti sužeistuosius ir nugabenti juos ten, kur jų žaizdos būtų užgydytos, kad jie vėl galėtų būti pasiųsti į mūšį. Taip yra ir su mumis.
Kartais esame kaltinami, jog mums rūpi tik viena, tačiau jei jau mums rūpi tik viena, tai rūpinkimės sužeistaisiais. Aš suprantu, kad tarnavimo užduotis yra juos atvesti, išgydyti ir išsiųsti, kad jie atvestų dar daugiau. O jei jų neatvedame, negalime daryti ir kitų dalykų.
Taigi, pirmiausia turime ieškoti sužeistųjų. Mums reikia eiti į šio pasaulio „mūšio laukus", atrasti juos ir atvesti pas Didįjį Gydytoją, kuris apriš ir išgydys jų žaizdas. Tada galėsime juos siųsti į karą ieškoti kitų sužeistųjų.
Tačiau kur prasidėjo karas? Kur šios sielos sužeidžiamos? Tam, kad atsakytume į šiuos klausimus, turime grįžti į pačią pradžią - į Edeną. Ten mes pamatysime, kad visų pirma žmogų sužeidė šėtonas.
Sužeisti šėtono
Pirmoji didžioji kova įvyko gražiajame Edeno sode. Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela (Pr 2, 7). Žmogus buvo Visagalio Dievo kūrybos viršūnė, ir Dievas pasakė: Tai yra gerai. Jis davė žmogui įsakymą, sakydamas Adomui: Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi (Pr 2, 16-17). Ir mūšis prasidėjo!
Tame sode buvo dar kai kas - šėtonas. Jis pradėjo gundyti Ievą, sakydamas: „Ieva, Dievas nenori, kad tavo akys atsivertų. Štai kodėl Jis uždraudė tau valgyti tą vaisių. Ieva, tavo akys atsivers. Tu būsi kaip Dievas!" Ieva atsakė: „Mes mirsime." Tačiau šėtonas jai į ausį šnibždėjo: Nemirsite (Pr 3, 4). Ji valgė uždraustą vaisių ir davė savo vyrui Adomui - valgė ir jis. Taip šėtonas juos sužeidė. Edeno sode matome tą nuostabų Dievo kūrinį, žmogų, kritusį ir sužeistą paties šėtono. Adomas buvo apnuogintas, nuo jo buvo nuplėšti teisumo rūbai. Dabar jis tapo aklas - šėtonas išdūrė jo sielos akis ir paliko jį tamsoje. Dabar jis buvo atskirtas - jo bendravimas su Dievu nutrūko, todėl jis slepiasi krūmuose.
Tačiau tada į mūšio lauką įžengė Dievas. Biblija sako, kad vakaro vėsoje Dievas įžengė į sodą ir pašaukė Adomą: Kur tu esi? (Pr 3, 9). Ką Jis darė? Ieškojo sužeistųjų. Adomas ir Ieva buvo šėtono sužeisti, tačiau Dievas buvo pasiruošęs išgydyti jų žaizdas. Jis rado juos ir aprengė savo teisumu.
Tačiau Edene prasidėjęs mūšis išplito ir pasklido po visą pasaulį. Šie du šėtono sužeisti žmonės visą pasaulį panardino nuodėmės tamsybėn.
Dabar pažvelgsime į dar vieną žaizdų tipą - pamatysime, kad žmonės yra sužeisti nuodėmės.
Nuodėmės sužeisti
Nepaklusnumo nuodėmė, kurios pradžia - Edeno sode, pradėjo keroti, kol kaip maras išplito po visą pasaulį. Visagalio Viešpaties šnerves pasiekė jos dvokas. (Dievas) gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, todėl tarė: Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus (Pr 6, 6-7). Nuodėmė padarė savo darbą!
Bet tada Viešpaties akys pradėjo skersai ir išilgai tyrinėti pasaulį. Ką Jis darė? Ieškojo sužeistųjų.
Viešpaties akys užkliuvo už žmogaus, vardu Nojus, ir Nojus rado malonę Viešpaties akyse (Pr 6, 8). Dievas atskleidė jam, kad ruošiasi siųsti tvaną bei taip sunaikinti pasaulį, ir liepė statyti išgelbėjimo arką. Prieš pat ateinant tvanui Dievas pasakė Nojui: Eik į arką tu ir visi tavo artimieji (Pr 7, 1). Nojus ir jo šeima buvo išgelbėti. Žmonija prasidėjo iš naujo.
Tačiau karas tęsėsi. Sužeistieji krito visame pasaulyje.
Sužeisti visuomenės
Dievas gydo ir visuomenės padarytas žaizdas. Vieną naktį Dievas pašaukė žmogų, vardu Abraomas: „Abraomai, pažvelk aukštyn, į žvaigždes". Kiek kartų mėginau įsivaizduoti šį Dievo ir Abraomo pokalbį... Abraomas, be jokios abejonės, išsižiojęs pradėjo žiūrėti į žvaigždes. Dievas liepė jam: „Suskaičiuok jas". Bet Abraomas atsakė: „Aš negaliu suskaičiuoti žvaigždžių - jų tiek daug!" Tada Dievas tarė: „Tiek bus tavo palikuonių" (Pr 15, 5).
Dievas pažadėjo Abraomui sūnų senatvėje. Jo žmona, Sara, juokėsi, nes jai atrodė juokinga. Tačiau Dievas paklausė: Kodėl Sara juokėsi?<...> Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? (Pr 18, 13-14). Drįstu jums pareikšti, kad Dievui tikrai nėra nieko neįmanoma. Tačiau ilgą laiką atrodė, kad Dievas neištesės savo pažado - jie vis neturėjo vaikų. Sara, kurią prajuokino mintis, jog Dievas jai duos kūdikį, pradėjo kalbėti: „Dievas netesės savo pažado, taigi, Abraomai, imk mano tarnaitę Hagarą, kad ji mums pagimdytų vaiką - jis ir bus mūsų paveldėtojas." Abraomas pakluso savo žmonai, ir tai buvo klaida. Jis įėjo pas Hagarą, ir gimė Izmaelis.
Tačiau Dievas ištesėjo savo pažadą, - Dievas visada ištesi pažadus! Netrukus gimė ir Izaokas. O, kaip jie mylėjo Izaoką! Jie saugojo jį kaip savo akies vyzdį! Abraomas dabar turėjo paveldėtoją!
O kaip Izmaelis? Sara pradėjo pavyduliauti Hagarai ir Izmaeliui, todėl liepė savo vyrui: „Išvaryk juos. Dabar mums jų nereikia." Abraomo aplinkoje Hagara ir Izmaelis buvo nebereikalingi. Abraomas įdavė jiems nedidelę odinę vandens, šiek tiek maisto ir išsiuntė juos į dykumą.
Hagara ir Izmaelis klajojo dykumoje, kol pasiklydo. Jie nebeturėjo vandens, maisto, blėso ir viltis. Hagara paėmė savo sūnų, Izmaelį, ir padėjo jį po krūmu netoliese, kad nematytų, kaip jis miršta. Tada atsisėdo ant karšto smėlio, pati laukdama mirties. Visoje dykumoje tvyrojo tyla.
Tačiau tylą pertraukė balsas: Kas tau, Hagara? (Pr 21, 17). Prabilo Visagalis Dievas! Ką Jis veikia dykumoje? Ieško sužeistųjų. Jis išėjo į dykumą, nes ten buvo visuomenės sužeistų žmonių. „Kas tau, Hagara?"
Jis juos surado ir pasakė: „Aš mačiau jus." Jis parūpino jiems vandens ir išgydė jų žaizdas. Hagarą ir Izmaelį visuomenė sužeidė, atstūmė, paliko mirti, tačiau Dievas jų neatstūmė.
Raupsuotasis taip pat buvo sužeistas visuomenės. Šis žmogus sirgo liga, dėl kurios visi, kas tik į jį pažvelgdavo, pasišlykštėdavo. Eidamas gatve jis turėdavo šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!" Jis buvo atstumtas savo šeimos ir draugų. Žmonės, turintys šiek tiek užuojautos, pakabindavo ant tvorų ar medžių švarių skudurų, kad jis galėtų jais apsivalyti pūlinius, žaizdas ir juos išmesti. Tai buvo vienintelis dalykas, kaip visuomenė galėjo jam padėti.
Tačiau buvo Tas, kuris atėjo iš dangaus, gimė Betliejuje, ėdžiose, vaikščiojo Galilėjos ežero pakrantėmis, Tas, kuris mylėjo atstumtuosius. Atėjęs iš dangaus, Jis ieškojo sužeistųjų. Raupsuotasis priėjo prie Viešpaties Jėzaus Kristaus, melsdamas: Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų (Mt 8, 2). Ką jis pasakė? „Aš žinau, kad Tu gali, tačiau ar Tu pakankamai mane myli?" Jėzus nedelsdamas atsakė: Noriu, būk švarus! (Mt 8, 3). Tas, kurį visuomenė sužeidė, kuris buvo atstumtas, visiškai netikėtai buvo į ją sugrąžintas.
Moteris, Jėzaus sutikta prie šulinio, taip pat buvo atstumtoji. Ji buvo turėjusi penkis vyrus, ir vyras, su kuriuo ji gyveno dabar, nebuvo jos vyras. Ji būtų galėjusi pasakyti: „Kadaise buvau tyra kaip sniegas, tačiau aš kritau - kritau kaip sniegas - iš dangaus į pragarą." Ji buvo kritusi moteris.
Kartą Jėzus keliavo iš Judėjos į Galilėją. Paprastai, kai žydai keliaudavo iš Judėjos į Galilėją arba iš Galilėjos atgal į Jeruzalę, jie aplenkdavo Samariją, nes nekentė samariečių. Jie juos niekino, laikė juos šunimis ir nenorėjo su jais bendrauti. Ar žinojote, kad samariečiai buvo vieninteliai žmonės po dangumi, kurie negalėjo atsiversti į judaizmą?
Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Jis pasakė savo mokiniams: „Aš turiu eiti per Samariją." Galiu įsivaizduoti, kad mokiniai kiek sutrikę galėjo vienas kito klausinėti: „Kodėl? Kodėl Jis eina per Samariją?" Jie nesuprato, kad Dievo Sūnus ieško sužeistųjų! Jis turėjo susitikti su kritusia moterimi prie Jokūbo šulinio.
Sėdėdamas prie to seno šulinio, Jėzus pamatė ją ateinančią. Jis matė nuodėmės žymes jos veide, tačiau pasiūlė jai gyvojo vandens. Ji sugrįžo į miestą, šaukdama: „Eikite pažiūrėti žmogaus" (Jn 4, 29). „Kas Jis?" „Nežinau, bet Jis ieško sužeistųjų." Jei buvai visuomenės atstumtas, Jis ieško tavęs. Ačiū Dievui, Jis vis dar priima atstumtuosius!
Kartą aš atvedžiau pas Kristų sunkvežimio vairuotoją - vieną blogiausių žmonių, kuriuos pažinojau. Neseniai jis buvo sužinojęs, kad serga kaulų vėžiu, kuris nusineš jo gyvybę, ir privertė mane pažadėti, kad nueisiu ir paliudysiu jo aštuoniasdešimties metų tėvui.
Aš nuėjau. Man patinka kalbėtis su žmonėmis apie Viešpatį. Man visiškai nesukelia problemų tai, kad žmonės mane įžeidinėja, tačiau tai buvo pats bjauriausias mano sutiktas žmogus. Tas sunkvežimio vairuotojas, palyginus su tėvu, prieš išgelbėjimą buvo angelas. Kai pradėjau su juo kalbėtis apie Viešpatį Jėzų, jis pradėjo iš manęs juoktis. Pagalvojau, kad gal ką ne taip pasakiau, nes visiškai nesupratau, iš ko jis juokiasi.
Juokdamasis jis paklausė: „Juk tu netiki šituo niekalu, tiesa?" „Aš tuo tikiu, pone" - atsakiau jam. „Juk tu neatiduotum savo sūnaus mirti už gatvės girtuoklį, argi ne taip?" „Pone, aš neturiu sūnaus. Aš turbūt negalėčiau to padaryti, tačiau Dievas taip padarė", - atsakiau.
Jis niekinamai pasakė: „Nenoriu net klausytis, ką kalbi! Lauk iš mano namų!"
Aš išėjau. Maždaug po trijų mėnesių man paskambino jo anūkė. „Gal galėtumėte vėl aplankyti senelį Morganą? Jis ligoninėje ir bet kada gali mirti." „Kai buvau jo aplankyti, jis mane iškeikė ir išvarė", -pasakiau aš. Ji atsakė: „Žinau, tačiau aš jį myliu ir nenoriu, kad jis nueitų į pragarą."
Kai nuėjau į ligoninę, pamatęs mane jis apsimetė, kad miega. Pasilenkiau prie jo ir pasakiau: „Ei!" „Gydytojas uždraudė mane lankyti" - aišku, melavo jis. „Jis nežino, kad aš čia", - pasakiau aš. „Jis žino viską. Jis žino, kad tu čia. Eik lauk! Pas mane lankytojams negalima."
Bandžiau šnekėtis su juo apie Viešpatį, tačiau jis nesiklausė, net neatmerkė akių. Galų gale jis pasakė: „Išeik arba aš pakviesiu gydytoją!"
Po keturių ar penkių mėnesių mirė jo sūnus, tas, kuris buvo prašęs aplankyti jo tėvą. Laidotuvėse, kai mano žmona liudijo tam senam žmogui, jis ją įžeidė. Žinot, man daug lengviau pačiam būti įžeidinėjamam, nei matyti, kaip kas nors įžeidinėja mano žmoną. Aš pradėjau už jį melstis, bet sakiau: „Šitam seniokui tikrai nėra jokios vilties."
Po šešių mėnesių vėl paskambino jo anūkė: „Gal ateitumėt dar kartą aplankyti senelį Morganą?" „O Dieve! Žinote, aš ne mazochistas. Šis vyrukas šitiek kartų mane išplūdo..." „Na, aplankykite jį dar kartelį... Šįkart tikrai žinau, kad jis mirs." „Jis niekada nemirs! Jis per daug bjaurus!" „Ateikit dar vieną kartą, maldauju." „Na gerai," - sutikau.
Savo padėjėjui pasakiau: „Mes einame aplankyti senelio Morgano". „O Dieve!" - sušuko jis, bet pridūrė: „Na, gerai, bet neleisime, kad tai sugadintų visą lankymams skirtą dieną. Mes aplankysime dar kelis ligonius ir laimėsime ką nors Kristui. Tada užsuksime pas jį, leisime jam mus iškoneveikti ir grįšim namo". Tikėjimas ieško sužeistųjų!
Mes aplankėme kelis ligonius. Galiausiai aš tariau: „Žinai, visgi turime užsukti ir aplankyti tą žmogų."
Kai priėjome prie namo, pamačiau jį pro durų stiklą. Jis buvo apsisupęs dideliu megztu vilnoniu apklotu. Pamaniau: „Jis pasiruošęs kovai. Turbūt po tuo apklotu turi ginklą. Šį kartą jis tikrai mane nušaus!"
Įėjome vidun. Šnekėti su juo reikėjo garsiai, nes jis silpnai girdėjo. Kai įžengėme pro duris, aš pasakiau: „Morganai, ar nemanai, kad jau atėjo tavo išgelbėjimo laikas?" „Taip, žinoma!" - atsakė jis. Apstulbęs paklausiau: „Ką?" „Aš visiškai tuo tikras!", - pasakė jis. „Juk jūs netikite šiuo „šlamštu." „Ne, aš tikiu!"
Buvau priblokštas! Matot, nors aš ir pasidaviau prieš jį, Dievas nepasidavė. Viešpaties akys tyrinėjo visą žemę, ieškodamos sužeistųjų! Jis vis sakė man: „Klaidai Boksai, štai ten yra sužeista siela!" „Jis žuvęs", - sakiau aš. „Ne, jis tik sužeistas, ir Aš galiu išgydyti jo žaizdas."
Senelis Morganas nulenkė galvą ir mes pradėjome melstis. Jis prašė Kristų jį išgelbėti.
Po šešių dienų jį palaidojome. Ačiū Dievui, Dievas randa sužeistuosius. Nors aš ir pasidaviau, Dievas nepasidavė!
Kova dėl žmonių sielų tęsiasi. Visas pasaulis yra tas kovos laukas. Sužeistųjų yra visur - sužeistų šėtono, sužeistų nuodėmės, sužeistų visuomenės. Yra ir žmonių, kurie susižeidžia patys.
Susižeidę patys
Kalbu ne apie savižudybes, bet apie išdidumą. Vienas baisiausių sielos priešų yra išdidumas. Išdidumas eina sunaikinimo priekyje (Pat 16, 18).
Dėl išdidumo senasis Naamanas vos neprarado išgydymo. Dėl išdidumo Oziją apėmė raupsai. Dėl išdidumo Hamanas buvo pakartas jo paties pastatytose kartuvėse. Išdidumas yra mirtinas sielos priešas. Kaip manote, kas vertė fariziejus šaukti: „Mes nenorime, kad šitas žmogus mus valdytų! Paleiskite mums Barabą!"? Išdidumas. Senasis Kajafas taip garsiai burnojo prieš Dievą, kad negirdėjo Šventosios Dvasios šnabždėjimo, kad jis suprastų, jog jo siela sužeista.
Išdidumas neleidžia žmonėms nusižeminti. Šio pasaulio mūšio lauke pilna išdidumo sužeistų sielų. Šis apsunkinimas tempia jas į pragarą. Argi ne keista? Per daug išdidūs, kad nusižemintų prieš Visagalį Dievą! Per daug išdidūs, kad pripažintų, jog yra nusidėjėliai! Per daug išdidūs, kad raudotų ir melstųsi! Per daug išdidūs! Išdidumas nutemps juos į pragarą. Mūsų pareiga, mūsų atsakomybė, mūsų darbas padaryti, kad taip nebūtų. Mums reikia eiti į šio pasaulio kovos laukus ir tapti kvailiais dėl Kristaus, kad galėtume rasti sužeistuosius.
Kai kažkas D. L. Mudžio paklausė: „Pone Mudi, ar nemanote, kad pasaulyje vis geriau gyventi?" Jis atsakė: „Aš matau pasaulį kaip avariją patyrusį laivą, kuris tuoj tuoj subyrės. Dievas man davė gelbėjimo valtį ir pasakė: „Nagi, Mudi, išgelbėk visus, kuriuos gali." D. L. Mudis visą gyvenimą ieškojo sužeistųjų.
C. T. Studas, misijoms atsidavusi siela, visus savo pinigus skyrė ir visą savo gyvenimą praleido misijų lauke. Jis suformulavo vieną svarbų teiginį: „Jei Jėzus yra Dievas, ir Jis mirė už mane, tai jokia Jam padaryta auka nebus per didelė." Studas ieškojo sužeistųjų.
Kai aš buvau išgelbėtas, man buvo patikėta dvylikamečių berniukų klasė. Kurį laiką mokęs šią klasę, supratau, kad Dievas šaukia mane pamokslauti, nes jei gali suvaldyti dvylikamečių klasę, gali padaryti bet ką!
Vieną dieną aš susipažinau su Alvinu. Alvinas niekada nešukuodavo plaukų - jų nebuvo įmanoma sušukuoti - ten buvo net septyni verpetai!
Nusprendžiau jį aplankyti. Jis gyveno baisiame daugiabučiame name. Užlipau į trečią aukštą ir pabeldžiau į duris. Duris atidariusi jo mama pasakė: „Alvino nėra". Tačiau ji labai apsidžiaugė mane pamačiusi: „O, jis man apie jus pasakojo! Nagi, užeikite. Jis tuoj sugrįš. Jis labai susikrimstų, jei jūsų neberastų!" „Užeisiu minutėlei", - atsakiau (vis tiek norėjau jai paliudyti Kristų).
Pradėjau jai kalbėti apie Viešpatį. Ji pasakė, jog yra išgelbėta. Aš laukiau penkiolika ar dvidešimt minučių, bet Alvinas nepasirodė. „Turiu eiti, - pasakiau aš. - Ateisiu kitą kartą."
„Neišeikite. Palaukit dar šiek tiek. Jis tuoj grįš," - prašė ji.
Dar po penkiolikos minučių aš atsistojau ir pajudėjau durų link. „Labai gaila, bet turiu eiti. Man dar reikia aplankyti kitus žmones." „Suprantu," - pasakė ji.
Kai atidariau duris, išvydau Alviną, netvarkingai į kelnes sukištais marškiniais. Jis visada atrodė taip lyg būtų miegojęs su drabužiais, tačiau jo šypsena pavergtų jūsų širdį. Išsišiepęs nuo ausies iki ausies jis nudžiugo: „Kaip gerai, kad atėjote manęs aplankyti! Klausykit, norėčiau daugiau sužinoti apie tai, ką minėjote sekmadieninėje mokykloje. Kaip aš galiu būti išsigelbėtas?"
Cituodamas Dievo žodį parodžiau, kaip jis galėtų pažinti Kristų. Mes kartu suklaupėme ir Alvinas patikėjo savo gyvenimą Viešpačiui.
„Sekmadienį aš tikrai ateisiu", - patikino jis.
„Lauksiu tavęs," - atsakiau. Žinojau, kad jis ateis - niekas negalės jo sulaikyti.
Atėjo sekmadienis, tačiau Alvinas nepasirodė nei sekmadieninėje mokykloje, nei bažnyčioje. Nusiminiau.
Kai kviečiau norinčius pažinti Kristų, pasisukau atgal ir išvydau pro duris įeinantį Alviną. Jis buvo siaubingai netvarkingas! Jo plaukai styrojo į visas puses, marškiniai buvo išdrikę. Jis priėjo arčiau, dūrė pirštu į mane ir pasakė: „Aš gi sakiau, kad būsiu!" Vėliau jis papasakojo, kas atsitiko. Pasirodo, šeštadienio vakarą girtas jo tėvas buvo pasiėmęs jį kartu su savim ir vežiojosi iš vieno alaus baro į kitą. Vidurnaktį, kai tėvas sėdėjo bare, o Alvinas - mašinoje, jis prisiminė apie sekmadieninę mokyklą. Taigi jis išlipo iš mašinos ir pradėjo eiti. Nors iki bažnyčios buvo apie trisdešimt mylių (48 km), tačiau jis manė, kad sugebės šį atstumą įveikti! Jis ėjo, kol labai pavargo. Tada nusprendė susirasti vietą prigulti. Jis rado neužrakintą mašiną, įšliaužė vidun ir užmigo. Rytą - sekmadienį - jį pažadino saulė. Štai kodėl jis pavėlavo!
Aš mylėjau šį dvylikametį. Jis buvo pats nuostabiausias vaikis! Po metų jis išvažiavo į kitą miestą, o po trejų metų sulaukiau skambučio. Manęs paklausė: „Ar pamenate Alviną Kalvelą?" „Taip, pone" - atsakiau. „Jis mirė," - pranešė man. „Mirė? Kaip jis galėjo mirti? - nustebęs klausiau aš. - Berniukui tik penkiolika metų! Kas atsitiko?" „Iš žaliavų cisternos jis mėgino paimti biologijos pamokai pavyzdį ir nuskendo," - paaiškino.
Susigūžiau ir pradėjau raudoti. Mano širdis buvo sužeista. Galvoje sukosi mintys: „Brangus Dieve! Jis nieko gyvenime neturėjo. Jis nepatyrė ir tėvo meilės. Kodėl jis turėjo taip numirti?"
„Ką čia kalbu? - sustabdžiau save. - Juk pamatysiu jį danguje! Taip, čia jis neturėjo tėvo, tačiau Ten jis turi Tėvą". Pradžiugau, pradėjau juoktis ir verkti vienu metu! Aš mačiau jį danguje, styrančiais į visas puses plaukais! Net Viešpats negalėtų tų plaukų iššukuoti! Jo marškiniai turbūt bus išdrikę, bet jis bus Ten, nes kažkas išmokė mane eiti į šio pasaulio kovos laukus ir ieškoti sužeistųjų. Ir aš džiaugiausi atvedęs šį draugužį pas Kristų! Pradėjau įsivaizduoti, kaip vieną dieną pamatysiu jį prieš Kristaus teismo krasę. Jis pribėgs prie manęs, bes pirštu į mane ir pasakys: „Aš gi sakiau, kad būsiu! Dabar aš čia!"
Šis pasaulis yra kovos laukas. Tai jaudina. Man patinka eiti į kelius ir patvorius, belsti į duris ir stebėti, ką Dievas darys, patinka žiūrėti, ką Dievas išgelbės. Taip ieškoti sužeistųjų - jaudinamas užsiėmimas.
Te Dievas padeda jums ir man būti panašiems į tą slaugę, kuri sakė: „Aš eisiu į kovos lauką." „Ką ten darysite?" „Ieškosime sužeistųjų."
Brangieji, sužeistųjų yra visur ir mūsų darbas - surasti juos ir atvesti pas Didįjį Gydytoją, kuris gali išgydyti jų žaizdas.
Iš http://www.gotothebible.com/
Vertė Jurga Domarkaitė
