Pažintis

Bažnyčios Tikėjimo žodis 20 metų sukakties proga kalbamės su Krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis vyresniuoju pastoriumi ir Vilniaus bažnyčios pastoriumi Giedriumi Saulyčiu, Šiaulių bažnyčios Tiesos žodis pastore Anželika Krikštaponiene ir Kauno bažnyčios Tikėjimo žodis pastoriumi Gabrieliumi Lukošiumi apie bažnyčios raidą, jos tapatybę, šiandieninę misiją

Giedrius: Visų pirma dėkingumas. Dėkingumas Dievui už palaiminimus ir malonę, kurią patyrėme per tuos metus, apskritai dėkingumas už pašaukimą ir privilegiją būti Kristaus kūno nariais, Kristaus bažnyčios Dievo žodžio tarnais. Aš labai branginu tai, ką Dievas dovanojo. Esu dėkingas už žmones, nes vitalinis kiekvieno iš mūsų poreikis - bendrystės poreikis - yra labiausiai atsakomas šeimoje ir tikinčiųjų bendruomenėje. Iš Dievo malonės patirtas palaiminimas eiti, tarnauti su kitais, su broliais ir sesėm, kurie turi tą pačią dvasią širdy, teikia tikrai be galo didelį laimės, prasmės pojūtį. Esu dėkingas Dievui tiek už Jo palaiminimus, tiek už žmones ir tuos santykius, kurie ir toliau vystosi ir auga, atnešdami be galo daug džiaugsmo, nors kartais - ir skausmo.

Gabrielius: Galima būtų pasakyti, kad tie 20 metų - kaip ilgas ir didelis nuotykis, pilnas įvykių. Supranti, kad gyvenimas nestovi vietoj - 20 metų prabėgo gana greitai - bet įvykių gausa tą laiką tarsi praplečia. Jeigu pradedi į tą atmintį gilintis, ne paviršiumi praslysti, ji išplečia ir supranti, kad labai daug visko buvo per tą laiką. Ir aš esu be galo dėkingas Dievui, kad buvau pašauktas, kad iš Dievo malonės neprasilenkiau su Jo darbu, galėjau jame dalyvauti.

Anželika: Mes jaučiamės dvidešimčia metų vyresni. Kai atsiliepėme į Dievo šaukimą savo gyvenime ir pradėjome tikėjimo ir tarnystės kelią, buvome dvidešimtmečiai jaunuoliai, neturintys patirties. O dabar, per tuos 20 metų nueito kelio, mes praturtėjome patirtimi, išmintimi. Kaip yra pasakęs garsus vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis, - „Didžiausias laiko turtas yra patirtis". Tai autentiška mūsų patirtis: išgyvenimai, atrastos pamokos, išvados, to kelio analizavimas, tyrimas Dievo akivaizdoje.

20 metų bažnyčiai - daug ar mažai? Lyginant su taip vadinamomis tradicinėmis bažnyčiomis Lietuvoje, kurios savo istoriją skaičiuoja šimtmečiais, tai labai nedidelis jubiliejus. O gal ne šimtmečiuose esmė?

Gabrielius: Mes, kaip bažnyčia, esame dar pirmoji karta. Tačiau jau artėja kartų pasikeitimo laikas, kurį kitos bažnyčios yra išgyvenusios. Mes kol kas tą patirtį dar tiktai pradedam po truputį ragauti, ir todėl pavadinti 20 metų dideliu laiko tarpu, viena vertus, neišeina. Kita vertus, kaip jau minėjau, daug visko buvo.

Giedrius: Be abejo, istorinėje perspektyvoje 20 metų yra niekis. Visas žmogaus gyvenimas, anot apaštalo Jokūbo, yra garas, trumpam laikui pasirodantis. Mums - tai jau nemažas kelio etapas, atnešęs, kaip Anželika ir minėjo, didelę patirtį - 20 metų. Tačiau galima būtų apie tai pasamprotauti ir kitu aspektu - kad bažnyčia, įkurta Jėzaus Kristaus prieš 2000 metų, atsinaujina kiekvienoje kartoje. Todėl nauja karta, susidūrusi su Dievo darbu ir su bažnyčia, nesusiduria (arba bent jau neturėtų susidurti), su kažkuo statišku ir nekintančiu. Būtent bažnyčiai galioja reformatorių credo - reformatoriška bažnyčia yra nuolatos save reformuojanti. Ir ta reformacija vyksta per gyvą susitikimą su Dievu, su Kristumi, kai kiekviena nauja karta gali patirti malonę. Ir manau, jog tai ir yra ta privilegija mums, kad galėjome priimti iš Dievo šį pašaukimą. Tai be galo didelė privilegija, kad Jis pašaukė mus įkurti Tikėjimo žodžio bažnyčią - reformatorišką, evangelišką savo dvasia, charizminę, - tuo aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Žinoma, kiekvienoje reformacijoje dalyvauja ir visai nepatyrę žmonės, išgyvenę susitikimą su Dievu, todėl neišvengiamai jie padaro ir klaidų, kurias reikia taisyti laikui einant, ir atrasti savo gilesnes šaknis. Todėl, mano manymu, svarbūs abu dalykai: santykis su bažnyčios istorija bei su Dievo darbu, kuris vyko iki mūsų, ir, žinoma, gyvas, autentiškas Dievo išgyvenimas, kuris įvyksta konkrečiu laiku ir kurį patiria konkretūs žmonės.

Anželika: Kitų, senesnių, Lietuvos bažnyčių kontekste mes esame viena iš jauniausių krikščioniškų bendruomenių, tačiau tai galime palyginti su šeima. Mes esame kaip šeimoje, o šeimoje yra įvairaus amžiaus vaikų - ir vyresnių, ir jaunesnių, ir visai jaunų, bet nuo to nepriklauso jų vertė - jie visi yra vaikai. Taip pat turėtume žvelgti ir į skirtingas bažnyčias - vienos daugiau sukaupusios patirties, turi gilesnę tradiciją, kitos - mažiau, bet mes visi esame Dievo vaikai, ir amžius nelemia mūsų vertės Dievo akivaizdoje.

Ar galėtumėte išskirti ir apibūdinti mūsų bažnyčios raidos etapus? Kaip formavosi mūsų bažnyčios tapatybė?

Giedrius: Pradėti turbūt reikėtų nuo „ugningo evangelizavimo". Tai pirmasis etapas ir jis natūraliai sekė po atsivertimo. Tikėjimo žodžio branduolyje buvo nemažai žmonių, kurie augo visai nereligingose šeimose. Bent jau aš, Gabrielius augome ateistiškose (aš - daugiau galbūt agnostikų) šeimose, todėl tikėjimas kaip asmeninė patirtis buvo be galo didelis atradimas, ir Dievo išgyvenimas - toks stiprus, kad apie tai nepasakoti kitiems tiesiog negalėjai. Ir jeigu jau pasakoti, tai pasakoti kaip apie patį didžiausią įvykį, kokį tik gali patirti žmogus. Aš manyčiau, tuo ir pasižymėjo mūsų bažnyčios pirmame etape: apaštalavimu, kylančiu iš asmeninės patirties, evangelizavimu, skelbiančiu, kad Dievą gali patirti kiekvienas. Nesvarbu, kokioje šeimoje augai, nesvarbu, ar tavo tėvai tikėjo, ar ne - Dievas tave gali paliesti, Jis myli tave, Kristus mirė už tave. Aš taip apibūdinčiau tą pirmąjį etapą.

Anželika: Aš norėčiau pabrėžti bažnyčios gimimą iš Dievo Dvasios. Tai nebuvo mūsų pastangos. Kaip žmogaus gimime yra gimdytojai, taip yra Dievas, kuris savo dvasia pagimdo, duoda pradžią bažnyčiai, ir tai mes patyrėme.

Gabrielius: Mes įtikėjom pogrindinėje sekmininkų bendruomenėje, kuri tarybiniais laikais buvo spaudžiama, persekiojama, ir tai mums suteikė tam tikrą atspalvį, sakyčiau, namų kvapą. Tai buvo pirmas momentas, kalbant apie tapatybės formavimąsi. Įtikėję mes svajojom, galvojom apie ateitį daugiau ar mažiau toje aplinkoje, kurioje buvome. Tais tarybiniais laikais susirinkdavome su savo draugais, kalbėdavomės, liudijome, bet eiti į gatvę ir skelbti Evangeliją negalėdavome, o jei bandydavome - iškart „supakuodavo" milicija ir nusivesdavo į nuovadą. Galų gale ir žmonės neturėjo drąsos atsiliepti. Tačiau viskas pasikeitė Sąjūdžio laikais. Manau, neatsitiktinai Tikėjimo žodžio bažnyčia gimė tais pačiais metais kaip ir Sąjūdis (1988). Tuomet atsivėrė durys laisvai skelbti Evangeliją ir mūsų ankstesnės svajonės ėmė pildytis - pradėjome rengti evangelizacijas Vilniaus gatvėse ir aikštėse, o netrukus ir kituose miestuose.

Giedrius: Iš tiesų, manau, tai Apvaizdos, o ne atsitiktinumo dėka Tikėjimo žodis gimė tais pačiais metais kaip ir Sąjūdis. Dar daugiau - su Sąjūdžio žiniomis platintas ir Tikėjimo žodžio laikraštis. Antrą etapą aš pavadinčiau tarnavimo ir skirtingų tarnysčių kūrimo ir išsiplėtimo etapu. Tai ir periodikos gausa (Tikėjimo žodžio, Bažnyčios naujienų, Tiesos žodžio, Gerosios žinios, Ganytojo laikraščių, Gyvojo žodžio žurnalo leidimas), Šventojo Rašto ir evangelinės literatūros, tiek užsienio autorių, tiek mūsų pačių knygų spausdinimas, pagrindinės krikščioniškos mokyklos įsteigimas, televizijos laidos Kertinis akmuo rengimas, Lietuvos ir užsienio misijų įkūrimas, vaikų tarnavimas ir Sekmadieninė mokykla, ir daug kitų tarnavimų, kurių visų net neišvardinsi.

Šiame mūsų bažnyčių raidos etape pradėjome suvokti, kad kiekvienas žmogus yra apdovanotas Dievo sugebėjimais, Jo talentais. Pažinęs Dievą jis gali įsilieti į bendruomenę ir joje atsiskleisti tarnaudamas tomis dovanomis. Mes tiesiog įgyvendinome, patyrėme (ir iki šiol tebepatiriame) kitą reformatorišką maksimą - visų tikinčiųjų kunigystę, tai yra, kad kunigas bažnyčioje nėra vienas pašauktasis. Visa bendruomenė, visi tikintieji yra Viešpaties kunigai, galintys tarnauti Dievui ir kitiems ta dovana, ta malone, kurią yra gavę iš Viešpaties.

Trečias Tikėjimo žodžio raidos ir tapatybės formavimosi etapas - tai gilesnio biblinio pažinimo siekis. Nes gimimas, kūdikystė sudaro įspūdį, kad mes jau viską pažinome ir Biblija jau aiški, suprantama, ją tiesiog reikia perteikti kitiems. Bet einant laikui imi suprasti, kad tai yra neišsemiama jūra, kurią taip norisi pažinti, perplaukti, jog tai - ištisas pasaulis, kurio visai nedaug tepažinai.

Gabrielius: Aš puikiai atsimenu tą laiką, kai pačioje bažnyčios pradžioje skelbdami Evangeliją, mes labai skeptiškai žiūrėjome į Bažnyčios istorijos pažinimą, gilinimąsi į ją. Bet atėjo laikas, kai pajutome labai stiprų poreikį pažinti krikščionybės praeitį, pažinti prieš tai gyvenusių kartų patirtį, kuriai per du tūkstančius metų. Kaip augančiam vaikui kyla natūralus poreikis išmokti skaityti, palikti žaislus, išmokti sudėtingesnius darbus atlikti, taip ir su Dievo pažinimu. Aš esu labai stipriai išgyvenęs alkį, kai staiga tau darosi įdomu, kas vyko praeitais amžiais, pradedi suprasti, kad krikščionybėje yra milžiniška patirtis ir norisi jos „paragauti", susipažinti su ja.

Anželika: Aš sutikčiau su broliais, kad išties šis laikas yra mūsų pašaukimo gilinimo metas. Mes išgirdome Viešpaties pašaukimą pašvęsti savo gyvenimus Jam, eiti tikėjimo keliu, tarnauti. Bet taip pat yra laikas, kai mes giliname pašaukimą, kai sujungiame dovanas su deramu pažinimu ir tuomet atsiranda jėgų nešti brandesnį vaisių.

Kai kas su nostalgija prisimena Tikėjimo žodį  1990 - 1993-iais, kuomet buvo didysis bažnyčių augimo žmonių skaičiumi metas, ir sako: „Štai tuomet mes buvom aukštumoj, tuomet bažnyčios buvo pilnos Dvasios, ugnies. Kur dabar visa tai...?" Ką jūs atsakytumėte?

Anželika: Išties, kaip Raštas sako, mes įstojome į sielų pjūtį, kur neįdėjome didelio triūso. Mes buvome neseniai atgimę žmonės ir iš Dievo malonės galėjome nupjauti sielų derlių, subrandintą Viešpaties jau sovietmetyje. Tai buvo tiesiog didelio derliaus metas, o dabar kitas laikas, bet nesutikčiau, kad šiandien mūsų bažnyčiose mažiau Dvasios.

Gabrielius: Kai Biblijoje skaitome apie derlių, mums pradeda atrodyti, kad tas derlius yra visą laiką, visur, ir tiktai derlius. Bet iš tiesų konkrečiose Rašto vietose Viešpats kalba apie tam tikras geografines vietas, kur sielų derlius prinokęs. Pavyzdžiui, kai Jėzus mokiniams sako Jono evangelijoje - „Pakelkit akis į laukus, jie jau pabolavę", - Jis kalba apie konkretų Samarijos miestą Sicharą, iš kurio visi žmonės atėjo ir įtikėjo Jį. Bet po to Jėzus nuėjo į Galilėją ir ten nieko panašaus nevyko. O prieš tai Jis buvo Judėjoje, kur irgi nė vienas neįtikėjo. Net pats žodis „derlius" kalba apie tai, kad jis būna tam tikrą laiką.

Giedrius: Na, galiausiai ir Biblijoj parašyta, kad kol žemė egzistuos, bus vasara, žiema, ruduo, pavasaris - nesiliaus metų laikų kaita. Gamtos metų laikai puikiai iliustruoja, kad ir žmogaus gyvenime yra skirtingi laikai. Tikrai tie 1990-1993 metai buvo greito sužydėjimo metai, kai staiga viskas kaip pavasarį sprogti pradėjo - bažnyčios staiga gimė viename mieste po kito. Aš pamenu, Kaune mes nesuspėdavom keisti nuomojamų salių. Du trys mėnesiai praeina ir nebetelpam, nebegalim sutalpinti susirinkime žmonių. Tiktai išnuomojam didesnę salę - vėl keli mėnesiai, ir ten nebetelpam. Ir tai buvo išties stebuklingas metas. Tačiau manyti ir tikėtis, kad bažnyčia visuomet turėtų tai patirti, yra nebibliška - pažiūrėkime į apaštalų gyvenimus. Prisiminkime Jėzaus žodžius Petrui - „kai buvai jaunas, ėjai kur norėjai, bet kai pasensi, tave ves ten, kur nenori". Yra kryžiaus kelias, yra išmėginimų metas. Apaštalo Pauliaus tarnavime buvo laikas, kai jis kūrė bažnyčias, bet vėliau jis sako - „nuo manęs visi nusigręžė, vienas Lukas tėra su manim, aš neturiu nė vieno kito tokio, kuris patarnautų man kaip sūnus tėvui Evangelijos darbe, išskyrus Timotiejų". Taigi yra skirtingi laikai ir mes tikrai negalime visą laiką būti viršūnėje, visą laiką džiaugtis dideliu derliumi.

Kokia Tikėjimo žodžio bažnyčia šiandien? Ar jau visiškai išryškėjo jos tapatybė?

Giedrius: Suvokiame save kaip charizminę, evangelinę nepriklausomą bendruomenę. Todėl traukia Dievo antgamtiškumas, būtent ta, per bažnyčios istoriją aprašyta krikščionių mistikų patirtis, pabrėžianti Dievo išgyvenimą, asmeninį Jo patyrimą. Tačiau puoselėjame ir kognityvųjį (pažinimo) tikėjimo aspektą. Čia būtų galima paminėti fundamentaliausių krikščionių mąstytojų, tokių kaip Augustinas ar Kalvinas, raštus, kuriuose šis aspektas labai ryškus. „Tikėjimas, ieškantis pažinimo" - tokia buvo Anzelmo Kenterberiečio nuostata, pabrėžianti, kad tikėjimas yra žingeidus. Ir tikintis žmogus gali tą pažinimą praplėsti šiek tiek kitaip negu netikintis. Tai ne tik Dievo žmogui duota prigimtinė pažinimo dovana, bet ir per atgimimą iš aukšto suteikta dovana pažinti šį pasaulį jau kitomis akimis, naujoje šviesoje, Dievo šviesoje.

Mes taip pat esame nepriklausoma bažnyčia. Laisvė - didelė dovana. Žinoma, didelė ir atsakomybė su ja deramai elgtis. Dievas dovanojo mums, kaip bažnyčiai, laisvę - mes nesame pavaldūs jokiam religiniam centrui ar konfesijai Vakaruose (kaip kad buvome dažnai traktuojami). Šiandien, kaip ir pačioje pradžioje, esame laisvi sekti Kristumi, o Juo sekdamas niekuomet nesijauti visiškai subrendęs, negali pasakyti, jog jau tobulai pažinai Kristų, kaip sako ir apaštalas Paulius: „Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime" (Fil 3, 13-15). Todėl nepasakyčiau, kad mūsų bažnyčios tapatybė galutinai išryškėjo. Mes sekame paskui Jėzų, mus pašaukusį, ir matome, kad Jis mus jau pakeitė, mes keičiamės, kinta ir mūsų teologija, bet Jėzus išlieka tas akmuo, nepajudinamas akmuo, ant kurio stovime ir statydinamės mes, kaip gyvieji akmenys.

Gabrielius: Taip, ir kitame savo laiške apaštalas Paulius moko, kad yra ir gylis, ir aukštis, ir ilgis, ir plotis Kristaus pažinimo. Tai labai didelės erdvės, dimensijos, ir jas patirti neužteks viso gyvenimo. Galų gale pradedi labiau suvokti Kristaus kūną, kuris yra milžiniškas, - Jo bažnyčią, pasklidusią po visą pasaulį. Tad, jeigu mes galėtume savo tapatybę šiandien jau vienareikšmiai įvardinti kokiais nors išoriniais pasireiškimais, būtų labai gaila.   

Bus daugiau