Kaip patogu pridėti Dievą prie savo gyvenimo tik truputį arba visai nieko gyvenime nekeičiant. Tačiau ne taip apie dvasinį gyvenimą kalba tikroji Evangelija ir Šventasis Raštas. Senojo Testamento pranašai, taip pat Jonas Krikštytojas, o po jo ir Jėzus tuos, kurie pasitikės ir paklus Dievui, kvietė radikaliems pokyčiams. Tiems, kuriems skelbė Dievo žodį, jie būtinai kalbėdavo ir apie atgailą. Atgailauti reiškia pakeisti ne tik savo mąstymą, bet ir veiksmus. Dievas išlaisvina mus iš mūsų stabmeldiškų troškimų bei darbų ir šaukia gyventi šventai. Šis kvietimas gyventi šventai išryškėja pačioje pirmojo Petro laiško pradžioje ir yra esminis dalykas visame laiške.
Tikėjimas bei šventas elgesys, apie kuriuos kalba Petras, neatsiranda natūraliai ar lengvai. Nors Senasis Testamentas daug moko apie šventumą, Rašto aiškintojai ir fariziejai visiškai jį iškreipė. Daugeliui žmonių Rašto aiškintojai ir fariziejai, laikę save šventais, buvo šventumo įsikūnijimas. Tad kaip Jėzaus žodžiai - Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisite į dangaus karalystę (Mt 5, 20) - turėjo šokiruoti tuos, kurie pirmi juos išgirdo!
Būti šventam reiškia būti visiškai kitokiam nei galima apibūdinti žodžiais „įprastas" arba „pasaulietiškas, bedieviškas". Dievas yra šventas ir tuo Jis skiriasi nuo savo kūrinių. Jo žmonės taip pat turi skirtis nuo pagonių nuostatomis bei elgesiu. Apaštalas Petras rašo: O jūs esate "išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes" To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2, 9).
Šventumas ir išėjimas
Kai Dievas išlaisvino savo tautą iš vergijos Egipte, Jis parodė, jog yra kitoks nei Egipto „dievai". Faraono prieštaravimus lydėjo negandos, kurios atsakė į jo klausimus ir patvirtino, kad tik Izraelio Dievas yra vienintelis Dievas: Mozė ir Aaronas atėję tarė faraonui: „Taip sako Viešpats Izraelio Dievas: ‘Išleisk mano tautą, kad jie aukotų man dykumoje' ". Faraonas atsakė: „Kas yra jūsų Viešpats, kad klausyčiau Jo balso ir išleisčiau Izraelį? Aš nepažįstu Viešpaties ir neišleisiu Izraelio" (Iš 5, 1-2). Tai Dievas užkietino faraono širdį, kad faraonas ir egiptiečiai suvoktų, jog Jis vienas yra Viešpats (Iš 7, 2-5; 9, 13-16).
Dievas ne tik parodė, kad Jis yra aukščiau faraono ir visų Egipto „dievų", bet siųsdamas negandas Dievas atskyrė ir izraelitus nuo egiptiečių (Iš 8, 20-23; 9, 1-4. 25-26).
Šventumas ir Mozės Įstatymas
Išvedęs izraelitus iš Egipto, Dievas davė jiems įstatymus, kurie apibrėžė izraelitų ir tarp jų gyvenusių ateivių elgesį. Kaip manote, kokie įsakymai išskyrė izraelitus kaip šventus žmones iš visų kitų tautų? Manyčiau, jog Dešimt Dievo įsakymų buvo duoti būtent šiuo tikslu. Neįtikima, tačiau šiuose įsakymuose šventumas tiesiogiai neminimas. Įsakymą: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas" randame tik Kunigų knygoje. Gana įdomu, jog jį randame toje įstatymo dalyje, kurią krikščionys laiko mažiausiai pritaikoma Naujojo Testamento šventiesiems. Ši įstatymo dalis dažniausiai priskiriama „apeigų įstatymams", kaip priešingybė Dešimties Dievo įsakymų „moralės įstatymams". Tačiau būtent šią Rašto ištrauką Petras cituoja norėdamas paremti savo pamokymus. Kodėl taip yra? Apsvarstykime tokį galimą paaiškinimą. Dešimt Dievo įsakymų negali išskirti izraelitų ar šiuolaikinių krikščionių iš kitų žmonių, nes iš esmės kiekviena civilizuota tauta priima daugumą vertybių bei įsakymų iš šių Dešimties Dievo įsakymų kaip galiojantį elgesio standartą. Civilizuotos tautos smerkia vagystes, melą ir žudynes. Izraelį iš kitų tautų išskyrė ne tiek jo paklusnumas Dešimčiai įsakymų kaip paklusnumas įstatymams apie „švarius" ir „nešvarius" dalykus, nustatytus Kunigų knygoje.
Nors tai, kas švaru, o kas ne, yra aiškiai nurodyta, to priežastys - neaiškios. Kodėl, pavyzdžiui, moteris, pagimdžiusi mergaitę, buvo laikoma „nešvaria" dvigubai ilgiau nei pagimdžiusi berniuką (žr. Kun 12, 1-5)? Kodėl jautiena „švari", o kiauliena „nešvari"? Daugelis Kunigų knygoje nustatytų savybių, nurodančių, kas „švarus" ir kas - „nešvarus", atrodo pasirinkti be racionalaus ar loginio paaiškinimo.
Manau, jog Dievas taip ir sumanė. Tikrą Dievo vaiką iš kitų žmonių išskiria jo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kurį liudija klusnumas Jo įsakymams, net jei atrodo, jog jie nėra prasmingi. Nors Adomas ir Ieva nesuvokė įsakymo nevalgyti vaisių nuo gero ir blogo pažinimo medžio prasmės, tačiau Dievas reikalavo jų paklusnumo. Abraomui atrodė beprasmiška aukoti Izaoką kaip auką Dievui, tačiau pasiruošęs tai padaryti jis pakluso Dievui. Taip paklusnumas Dievo įsakymui vienus dalykus laikyti „švariais", o kitus „nešvariais", išskyrė Izraelį iš visų kitų žmonių. Kitose religijose žmonės patys susikuria „dievus" ir savo taisykles, o krikščionybėje Dievas nustato taisykles, kurios nebūtinai atitinka mūsų troškimus. Tačiau Dievo Dvasia įgalina mus joms paklusti (žr. Rom 7, 7-8, 4). <...>
Senojo Testamento pranašai nuolatos akcentavo ne smulkias įstatymo detales, bet šventumo principus. Mūsų Viešpaties žodžiais tariant, jie (priešingai nei Jėzaus dienų Rašto aiškintojai ir fariziejai (žr. Mt 23, 23-24)) pabrėžė įstatymo „kupranugarius", o ne „uodus". Kuo nešinas ateisiu į Viešpaties Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? Argi Viešpats bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?" Žmogau, jis pasakė tau, kas gera ir ko Viešpats iš tavęs reikalauja: tik daryti, kas teisinga, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su savo Dievu (Mch 6, 6-8).
Šventumas pagal Jėzų
Tai, kaip šventumą suprato Jėzus, ir buvo viena iš esminių nesutarimų tarp Jėzaus ir žydų religinių vadovų priežasčių. Kalno pamoksle (Mt 5-7 sk.) Jėzus nubrėžė liniją, kuria atskyrė savo mokymą nuo tuometinio judaizmo. Jis šokiravo savo teisumu patenkintus žydus palaimintais pavadindamas tuos, kuriuos jie laikė prakeiktaisiais (Mt 5, 3-12). Jis sakė žmonėms, jog Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumas niekada nenuves jų į dangų (5, 20). Jis mokė kitaip nei jie, parodydamas, jog jie laikosi Įstatymo raidės, bet nesupranta jame slypinčių principų (5, 21-48), įspėjo, jog žmogus gali atrodyti labai religingas, bet širdyje toks nebūti (6, 1-34). Jis kalbėjo apie vilkus ir netikrus mokytojus, kurie skelbėsi žiną ir tarnaują Jam, bet kurių Jis niekada nepažinojo (7, 13-23).
Evangelijoje pagal Morkų aprašomas įvykis, padėjęs pamatą radikaliems pokyčiams.
Rašto žinovai ir fariziejai (Mk 7, 1-15) buvo supykę, kad Jėzaus mokiniai prieš valgydami rituališkai nesiplovė rankų. Čia kalbama apie kitokį apsiplovimą nei tėvų reikalavimas, kad vaikai prieš valgį plautųsi rankas. Mamos nori, kad jų vaikų rankos būtų švarios dėl higienos sumetimų, tačiau žydai norėjo, kad žmonės valgytų atlikę ritualines ceremonijas. Tačiau ne tokio ritualinio apsivalymo reikalavo Senojo Testamento įstatymas (žr. Kunigų kn.), šis apsivalymas buvo nustatytas pagal kitus standartus - protėvių tradicijas (Mk 7, 3). Prie Dievo įstatymo jie pridėjo daugybę apsivalymo rūšių ir tai, kas pagal jų naują apibrėžimą yra „švaru", pradėjo laikyti aukščiau nei tai, ką nustatė Dievas.
Jėzus parodė, jog pridėti žmogiškus standartus prie dieviškos kilmės standartų yra viena, tačiau visai kas kita tuos standartus panaudoti siekiant pažeisti ar panaikinti Dievo įsakymus. Deja, būtent tai judaizmas ir darė, o Jėzus atskleidė jų veidmainystę. Įstatymas reikalavo gerbti savo tėvą ir motiną - tai reiškė ir pasirūpinti jais, kai jiems to reikės. Tačiau žydai atrado būdą, kaip išvengti šios finansinės atsakomybės - jie „pašvęsdavo savo pinigus Dievui" (Mk 7, 17-23). Vartodami terminą „korban", jie paskelbdavo, jog tai - Dievo, t. y. „šventi" pinigai, kurių jie skelbė negalį naudoti savo senstančių tėvų priežiūrai. Tačiau tuos pinigus jie galėjo naudoti bet kokių savo įgeidžių patenkinimui - pavyzdžiui, kad ir atostogoms.
Biblinis šventumas kalba apie rūpinimąsi savo tėvais, kai jiems to reikia. Veidmainiškas šventumas, kurį Jėzus pasmerkė, leido pasiteisinti ir nevykdyti aiškių biblinių prievolių. Sukilti prieš Dievo įstatymą atvirai yra viena, bet daryti tai, pavadinant tai „šventumu", yra visai kas kita. Tai atskleidžia, kaip labai judaizmas buvo nutolęs nuo tikrojo šventumo.
Jėzus kalbėjo ne apie išorinį, bet apie širdies apvalymą, sakė, jog ne maistas suteršia žmogų, bet tai, kas žmogaus viduje (Mk 7, 18-19).
Kodėl nebuvo galima valgyti vaisiaus nuo gero ir blogo pažinimo medžio? Dėl vienos priežasties: nes Dievas taip pasakė. Adomas ir Ieva nesuprato, kodėl, bet jiems ir nereikėjo suprasti. Jiems pakako žinoti, jog Dievas paskelbė, kad to medžio vaisių jiems liesti nevalia.
Kodėl vienos rūšies mėsa yra „švari", o kitos - „nešvari"? Nes Dievas tai paskelbė Izraeliui. Kodėl mergaitę pagimdžiusi moteris dvigubai ilgiau buvo laikoma nešvaria nei pagimdžiusi berniuką? Nes taip pasakė Dievas. Kodėl nusidėjėliai laikomi teisiais, jiems atleista ir jie eina į dangų? Nes Dievas paskelbė, jog jie išteisinti. Kodėl pagal Morkaus evangelijos 7 skyriaus 19 eilutę dabar visi valgiai laikomi švariais? Nes Dievas paskelbė juos esant švarius.
„Pamatas" šiam apsivalymui yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus darbas. Jis praliejo kraują, kad apvalytų mus nuo bet kokio neteisumo. Šio apvalymo įvaizdis buvo kasmetinė atpirkimo diena: Ta diena bus jūsų sutaikinimo ir apsivalymo diena nuo visų nuodėmių Viešpaties akivaizdoje (Kun 16, 30).
Tai apvalymas, kurio vylėsi ir meldė Senojo Testamento šventieji, ir kurį žadėjo Senojo Testamento pranašai: Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes (Ps 51, 2; Pat 20, 9). Nuplausiu jų nuodėmes ir atleisiu nusikaltimus, kuriais jie man nusikalto (Jer 33, 8; Ez 37, 23; 36, 25. 33). Tai apvalymas, kurį atliko mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė. Jeigu jaučių bei ožių kraujas ir telyčios pelenai, per apšlakstymą pašventina susitepusius, kad kūnas būtų švarus, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautume gyvajam Dievui. (Hbr 9, 13-14. 22-23; 1 Jn 1, 7; Rom 3, 23-26; 1 Jn 1, 9; Hbr 8-10).
Nei Petras, nei kiti mokiniai nesuprato, ką Jėzus turėjo omenyje, paskelbęs, jog visi valgiai yra švarūs. Tai jie suprato tik tada, kai mūsų Viešpats mirė, buvo palaidotas ir įžengė į dangų, kai Sekminių dieną buvo išlieta Šventoji Dvasia (Apd 10, 10-16). Apaštalų darbų knygos 10 skyriuje rašoma, kaip pagonis Kornelijus pakvietė Petrą į savo namus. Petras tikrai nebūtų ten ėjęs, jeigu ne Dievo duotas regėjimas (Apd 10, 10-16).
Regėjime Petrui iš dangaus nusileido visokių gyvių pilnas padėklas. Kai kurie jų pagal Kunigų knygos 11 skyrių buvo laikomi nešvariais. Tačiau Dievas įsakė Petrui juos pjauti ir valgyti. Petras pasibaisėjo: jis niekada to nedarė, nesiruošė to daryti ir dabar. Tačiau Dievas pasakė, jog Jis juos apvalė ir Petras neturėtų laikyti jų nešvariais. Dievas paskelbė visus valgius esant švarius, ir Petras turėjo paklusti.
Netrukus Petras suprato šio regėjimo prasmę ir kaip tai pritaikyti. Pas jį atvyko Kornelijaus pasiuntiniai ir paprašė jo keliauti kartu į jų šeimininko namus. Petras sutiko, nors vis dar nesuprato, ko Dievas jį moko. Tačiau, kai Šventoji Dvasia nužengė ant pagonių taip, kaip ant tikinčių žydų Sekminių dieną, jis suprato, jog mūsų Viešpaties atėjimo tikslas buvo apvalyti ir žydus, ir pagonis. Joks žmogus negali laikyti nešvariu to, ką Dievas apvalė.
Kvietimas gyventi šventai
Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas" (1 Pt 1, 14-16).
Po kelerių metų savo pirmojo laiško skaitytojus Petras kviečia gyventi šventai. Šiose eilutėse Petras paaiškina mums, kodėl ir kaip mes turime būti šventi. Pradėkime nuo klausimo „kodėl".
1) Mes turime būti šventi, nes paklūstame Dievo žodžiui, kuris tai įsako. Kviesdamas gyventi šventai Petras tik pakartoja įsakymą, kurį pats Dievas davė Izraelio tautai daug anksčiau: Būkite šventi, nes Aš esu šventas. Mes turime būti šventi, nes Dievas tai įsakė. Elgtis kitaip reiškia nepaklusti.
2) Mes turime būti šventi kaip Dievas, mūsų Tėvas, kuris pašaukė mus būti šventus. Būti šventais įsakyta Dievo vaikams. Niekas nesitiki, jog netikintieji būtų šventi ar to siektų. Tik Jo vaikai gali tai daryti iš Jo malonės ir Jo Dvasiai padedant. Šventieji yra Dievo vaikai, kuriuos Jis pašaukė būti šventus (Rom 1, 7; 1 Kor 1, 2).
Dievo žmonės turėtų apreikšti Dievo artumą visam pasauliui. Todėl mums įsakyta būti tokiems, koks yra mūsų dangiškas Tėvas: Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas (Mt 5, 43-48).
Kaip mums būti šventiems? Petras pateikia mums keletą nurodymų.
1) Turime būti šventi visu savo elgesiu. Šventumas neturi būti skirtas tik tam tikroms „religinėms" mūsų gyvenimo sritims. Šventumas yra gyvenimo būdas, darantis įtaką viskam, kuo mes užsiimame. Šventumas yra gyvenimo būdas, o ne taisyklių ar įsakymų vykdymas.
2) Turime nepaklusti ankstesniems savo geiduliams. Šventumas yra gyvenimo būdas, visiškai kitoks nei kad gyvenome prieš išgelbėjimą. Kai Dievas išvedė Izraelį iš Egipto, Jis pašaukė juos gyventi kitaip, nei tarp jų gyvenę egiptiečiai ar kanaaniečiai (Kun 18, 1-5).
Gyventi šventai reiškia pasirinkti žygiuoti mušant kitą būgną. Užuot gyvenę taip, kaip mūsų kultūra drąsina mus gyventi, turime gyventi, kaip to reikalauja Dievas. Mes neturime prisitaikyti prie šio pasaulio (žr. Rom 12, 1-2), neturime paklusti ir ankstesniems savo troškimams. Iš pradžių gali keistai atrodyti raginimas nepaklusti savo ankstesniems troškimams, tačiau būtent čia dažnai ir klum-pama. Apsvarstykite šį tekstą: Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen! (Rom 1, 21-25; Ef 4, 17-24; 2 Pt 2, 12-13).
Nors krikščionis ir mirė nuodėmei bei prisikėlė naujam gyvenimui Jame, jis ar ji visgi turi pasirinkti tarnauti Jam ir nusigręžti nuo ankstesnių savo geidulių. Jie negali daugiau leisti nuodėmei jiems viešpatauti (Rom 6, 1-14). Kaip ir Paulius, jie turi kontroliuoti savo kūniškus troškimus, neleisdami jiems vadovauti (1 Kor 9, 24-27).
Turime pasimokyti iš senovės izraelitų (1 Kor 10, 1-13). Mes galime pasirinkti pristatyti save kaip gyvą auką Dievui (Rom 12, 1-2) ir savo kūno narius kaip teisumo ginklus (Rom 6, 12-13). Svarbu atnaujinti protą Dievo žodžiu (Rom 12, 2; Ef 4, 20-24), pripažinti, jog nuodėmė „atbukina" širdį ir protą, kad ankstesni mūsų geiduliai yra nepaprastai apgaulingi, ir kai mes pasiduodame nuodėmei, ji sudrumsčia mūsų protą.
Paulius čia išdėsto gyvybiškai svarbius principus. Jis atskiria mūsų „ankstesnius troškimus" nuo tų, kuriuos turėtume turėti dabar, kaip Dievo vaikai. Anksčiau mumyse dominavo troškimai, būdingi kritusiam pasauliui, kuriame mes gyvename. Juos mes patys turime atmesti ir pakeisti naujais troškimais. Štai ką reiškia būti šventam - ne tik daryti tai, ką Dievas nori, kad darytume, bet ir trokšti to, kas Jam patinka. Pranašo Michėjo žodžiais tariant, turime daryti, kas teisinga, ir mylėti gerumą (Mich 6, 8 - angl. vert.).
Aš pradedu suvokti stiprią Petro reakciją į jo gautą regėjimą. Jam pasibjaurėjimą kėlė net mintis valgyti ką nešvaraus, kol manė, jog tai nešvaru ir Dievo akyse.
Skaitydamas Kunigų knygos 11 skyrių aš išmokau svarbią pamoką: To, ką Dievas paskelbė esant nešvarų, reikėjo ne tik vengti, bet ir nekęsti (Kun 11, 10-11. 13. 41). Savo troškimus jie turėjo palenkti Dievo troškimams: gėrėtis tuo, kuo gėrisi Dievas, ir bjaurėtis tuo, kuo Jis bjaurisi. Šis įsakymas skirtas ne tik Senojo Testamento šventiesiems, bet ir Naujojo Testamento tikintiesiems: Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero (Rom 12, 9).
Kai atrandame pasimėgimą Dievu ir tuo, kas Jam patinka, mes nevengsime Dievo įstatymo bei draudimų, bet kaip Dovydas ieškosime Jo žodžio, kad geriau Jo įstatymus žinotume. Dovydas sakė: Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau. Palaimintas esi, Viešpatie, mane savo nuostatų mokyk. Savo lūpomis skelbiau visus Tavo sprendimus. Tavo liudijimų keliais džiaugiuosi labiau negu visais turtais. Apie Tavo potvarkius nuolat mąstysiu ir žiūrėsiu į Tavo kelius. Nuostatais Tavo gėrėsiuos, nepamiršiu Tavo žodžių. Suteik savo tarnui malonę, kad aš gyvendamas Tavo žodžio laikyčiausi. Atverk man akis, kad stebuklus Tavo įstatyme regėčiau. Esu žemėje svečias, neslėpk nuo manęs savo įsakymų. Mano siela pailso, besiilgėdama Tavo sprendimų (Ps 119, 11-20).
Priešingai daugeliui populiarių mokymų, gyvenant su Dievu nėra patenkinami visi mūsų natūralūs troškimai bei norai. Ankstesni mūsų geiduliai buvo nesantaikos su Dievu ir mūsų vergystės nuodėmei bei šėtonui priežastis (Ef 2, 1-3; 1 Kor 12, 2). Tik gimę iš naujo mes pradedame trokšti Dievo dalykų (1 Pt 2, 1-3; 4, 1-3; 2 Pt 1, 4). Tie, kurie toliau pasiduoda savo ankstesniems troškimams, yra peikiami (Jok 4, 1-3). O griežčiausias įspėjimas skirtas tiems, kurie sąmoningai grįžta prie savo kūniškų aistrų (2 Pt 2, 19-22).
Petras įspėja mus saugotis šių ankstesnių troškimų ir ragina skatinti tuos troškimus, kuriuos mumyse įdiegė Dievas, kai mes atsivertėme.
3) Būkime šventi - imituokime Dievą. Mes turime būti tokie šventi, koks šventas yra Dievas. Kaip sakė Jėzus: Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas (Mt 5, 48).
Tai reiškia, jog pirmiausia mes turime pažinti Dievą, o tada iš Jo malonės siekti elgtis taip, kaip elgėsi Jis. Turime mylėti tai, ką Jis myli, ir nekęsti to, ko Jis nekenčia. Turime būti gailestingi, teisingi ir malonūs kaip Jis. Mes tampame šventi keisdamiesi, panašėdami į Jo atvaizdą. Ir jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko (Ef 4, 11-13; 1 Jn 3, 1-12).
4) Mes turime būti šventi, paklusdami Dievo žodžiui. Petras ragina mus būti šventus „kaip klusnius vaikus" (1 Pt 1, 14). Savo žodyje Dievas nustatė šventumo standartus. Štai kodėl Petras cituoja Senojo Testamento Įstatymą. Mes turime būti klusnūs, ir tai yra tiesioginis raginimas paklusti Jo žodyje užrašytiems įsakymams ir standartams. Savo netikėjimo dienomis mes juos ignoravome, tačiau dabar Dievo Dvasia gyvena mumyse, kad apšviestų mūsų protus ir mes suprastume Jo žodį (1 Kor 2, 6-16), kad įgalintų mus jam paklusti (Rom 8, 1-4).
Išvados
Pašaukimas aiškus. Tai nėra populiarus kvietimas. Nuo pat išėjimo iš Egipto laikų Dievas šaukia savo žmones siekti šventumo. Tie, kurie mėgina „parduoti" Evangeliją, kreipdamiesi į mases sakytų, jog Dievas pašaukė mus būti laimingus. Tačiau atidžiau skaitantys Raštą turėtų suprasti, jog Dievas pašaukė mus būti šventus bedieviškame pasaulyje. Šventumas atskiria mus nuo pasaulio ir atskiria Dievui. Esame pašaukti siekti šventumo gyvendami Dievo šlovei ir savo gerovei (Mt 5, 13-16; 2 Kor 6, 14-18; 1 Pt 2, 9-12).
Ar būsi dėmesingas šiam kvietimui? Jei esi Dievo vaikas, būk dėmesingas.
Pirmajame Petro laiške akivaizdus stiprus ryšys tarp šventumo ir vilties. 13 eilutėje Petras moko mus visiškai pasitikėti malone, kuri bus mums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus (1 Pt 1, 13). Ir apaštalas Jonas supranta, jog mūsų ateities viltis skatina šventai gyventi jau šiame gyvenime: Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus (1 Jn 3, 2-3). Ir priešingai, bedievystė lydi tuos, kurie viliasi vien tik šiuo gyvenimu, o ne tuo, kuris ateis (2 Pt 2, 12 - 3, 4).
Siekime savo viltį su ateinančiu mūsų Viešpačiu ir Jo karalyste, siekime šventumo per Jo malonę ir Jo šlovei (2 Pt 3, 10-13).
vertė Lina Tamonytė
